ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Daina kasdienybės akimirkai

GABRIELĖ GAILIŪTĖ

[skaityti komentarus]


        Grakštus žaidimas. Mes visi
        Jį žaidžiam skyriumi, kai lyja
        Ir verpia melsvą laiko giją
        Šių metų vasara vėsi.
        Antanas Gailius, „Lyno šokėjai“


Praėjus porai metų nuo tada, kai gavau visuotinės literatūros magistro laipsnį, pagaliau turiu progą parodyti, ko išmokau, ir bent sykį viešumoje pavartoti visą krūvą gudrių terminų ir niekam nesuprantamų tarptautinių žodžių. Dabar galėčiau jums išsamiai papasakoti apie sąmonės srautą, fragmentuotą (post)modernistinį naratyvą, epifaniją ir – ypač vienos savo buvusios dėstytojos džiaugsmui – feminizmą, ginokritiką ir gėjų literatūrą.

Iš tikrųjų, skaitant Ali Smith (lietuviškai „Baltų lankų“ leidykla pernai išleido „Atsitiktinę“, ką tik pasirodė „Pasaulio viešbutis“, o netrukus sulauksime apsakymų rinkinio „Kaip viskas buvo ir kiti nutikimai“ bei romano „Tarsi“), kartais rodosi, kad ji visą laiką rašo, po ranka turėdama keisčiausių ir rečiausių literatūros teorijos terminų žodyną. Tačiau Smith taip ir nebaigė disertacijos Kembridže. Akademinė aplinka jai įvarė paslaptingą chroniško išsekimo sindromą. „Studentai norėjo atsakymų į [Virginijos Woolf] „To the Lighthouse“, o jų tiesiog nėra“, – sako ji interviu Louise France „Guardian Unlimited Books“.

Galite su manim ginčytis, bet nuoširdžiai manau, kad būtent tai ir yra didžiausia Smith literatūrinė pergalė. Taip, jos plunksnai paklūsta net pačios keisčiausios postmodernizmo stilistinės priemonės. Tačiau ji, vaizdingai tariant, būtent jomis jį ir sabotuoja – iš pasalų. Beveik neabejoju, kad po keliasdešimties metų, kai atsiras naujas pavadinimas XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje išryškėjusiai literatūros srovei, Smith – sykiu su Nicku Hornby, Helen Fielding ir tikriausiai dar pora kol kas tiksliai nežinomų vardų – bus minima kaip jos pradininkė.

Kol kas šią bevardę literatūros srovę pavadinkime pagal jos „cheminę formulę“ – tebūnie postpostmodernizmas. Kaip dažnai pasitaiko kultūros istorijoje, ji yra tiesioginis atsakas į tai, kas eina prieš ją – postmodernizmą. Kad ji netruks pasirodyti, buvo aišku jau senokai, tačiau dabar (t. y. pastaruosius, sakykime, dešimt metų) pradeda ryškėti, kokia konkrečiai polemika įvyks tarp šių dviejų srovių. Bent mano paminėtieji naujosios srovės atstovai kerta per pačią postmodernizmo širdį – prasmės klausimą.

Trumpas nukrypimas tiems, kas studijų laikais veikė ką nors praktiškesnio negu aš. Postmodernizmo teoretikai, tiesa, mėgsta kalbėti labai ilgais ir sudėtingais sakiniais, vartoti gudrius tarptautinius žodžius, žaisti kalba, bet iš esmės postmodernizmo, nusivylusio XX a. žmoniją ištikusiais sukrėtimais ir tragedijomis, „geroji naujiena“ trumpa ir aiški: prasmės nėra. Didžioji dalis postmodernizmo meno – niūrūs himnai žlugusiems idealams ir kone ekshibicionistinis žmogaus prigimties trūkumų mėsinėjimas. (Čia reikia pabrėžti, kad tai nereiškia, jog nesama geros, gražios ir įdomios postmodernizmo literatūros ar meno; galvoje turiu „ideologinį“ jo pagrindą, o ne meninę ar estetinę vertę.) Kiekvienam sveiko proto žmogui – ir literatūros teoretikui, ir santechnikui – turėtų būti savaime aišku, kad ilgai šitaip tęstis negali: paneigę prigimtinę žmogaus – o tai reiškia, ir savo asmeniškai – gyvenimo prasmę, vadovaudamiesi paprasčiausia logika, neilgai trukus turėtume suorganizuoti masinę 6 milijardų pasaulio gyventojų savižudybę.

Kadangi tai įmanoma tik postmodernistiniame romane, postpostmodernizmas pagaliau išdrįsta rėžti akivaizdžią tiesą: jūs kaip norit, o MANO gyvenimas turi prasmę. Aš turiu mažų vaikų, kuriuos reikia užauginti, mėgstamą darbą, kuris naudingas kitų žmonių mažiems ir dideliems vaikams, brangų žmogų, kuriam labai mėgstu ryte išvirti kavos, mano senutė kaimynė sunkiai vaikšto, ir jai reikia padėti nueiti apsipirkti, ir taip toliau – beveik be galo. Kitaip sakant, postpostmodernizmas nemėgina naiviai grįžti į idealistinius romantizmo laikus ir neskelbia didelių ir visuotinių idėjų – tiesiog randa priežasčių, kodėl kiekvienas žmogus asmeniškai ryte pakyla iš lovos, o kartais pakilęs net šypsosi.

Postpostmodernizmas nėra naivus: jis pripažįsta daugelį ankstesnės kartos iškeltų problemų ir priežasčių nusivilti žmonėmis, žmonija, pasauliu ir savimi. Jis tiesiog teigia, kad tai dar ne viskas. Yra priežasčių ir didžiuotis, o jei ne, bent jau yra priežasčių... tiesiog gyventi toliau.

Konkretūs postpostmodernizmo autoriai renkasi skirtingas išraiškos priemones. Pavyzdžiui, mano minėtieji britai – Hornby ir Fielding – labiausiai mėgsta ironiją ir komediją. Jų knygos pilnos keistų, tačiau visiškai tikėtinų situacijų, personažų, kurie atrodo kvaištelėję – bet tik todėl, kad „įlendama“ taip giliai jiems į galvas ir širdis. Juk, perfrazuojant Flaubert’ą, beveik visi (o visos tai tikrai) galime pasakyti: Bridget Jones – c’est moi!

Prieš baigiant šią įžangėlę ir pradedant išsamiau kalbėti apie Smith, reikia paminėti dar vieną dalyką. Postpostmodernizmas – labai populiari literatūra. Visi mano paminėti jo atstovai (jų yra ir daugiau) – bestselerių autoriai, pagal jų knygas statomi filmai, jie – tikros žvaigždės. Išvados yra dvi: pirma, jie tikrai kalba už daugelį mūsų. Jie pataikė į tikslą, jų kūryba – ne uždaros auditorijos užsiėmimas, o literatūra „liaudžiai“, žmogui iš gatvės. Iš to kyla ir antroji išvada: postmodernizmas buvo linkęs „užsidaryti“, hermetizuotis, būti „grynu diskursu“, „gyventi teksto gyvenimą“, „numarinti autorių“, orientuotis į „profesionalų skaitytoją“, o sykiu retkarčiais tapti išvis nepaskaitomas, rinktis tokias sudėtingas išraiškos priemones, kad „paprastam“ žmogui pasidarė visai nebeįdomus ir nesuprantamas, o postpostmodernizmas prisiminė tradicines literatūros funkcijas – prablaškyti pavargusį, pralinksminti nuliūdusį, netgi pamokyti ir patarti sutrikusiam, būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo ir kasdienybės dalimi. Tai svarbu todėl, kad postmodernizmas tam tikra prasme buvo praradęs ir pats savo prasmę: tiesa, vienas be galo išmintingas žmogus sykį pasakė, kad Papier ist billiger als Psychotherapie, tačiau neskaitoma (ar nepaskaitoma) knyga – ne visai knyga. O dabar atrodo, kad knygų išsiilgę žmonės pagaliau vėl jų sulauks.

Smith, tiesa, negalima automatiškai priskirti prie „Bridžitos Džouns mokyklos“. Galbūt iš dalies ir dėl to, kad jai svetima šiai „mokyklai“ dažnai būdinga londonietiška dvasia – Smith škotė (ir labai tuo didžiuojasi). Tačiau visoje jos kūryboje pagrindinės temos – tos pačios: kartais slaptas, kartais tiesiog pražiopsotas pasaulio gėris ir grožis. Ji netrykšta komiška ironija, greičiau ją būtų galima pavadinti „budistine“ rašytoja: jos knygos teikia ramybės ir šviesos. Jos siužetų situacijos – pačios įvairiausios, ne šiaip sau saldūs meilės romanai, bet būtent tuo ji ir paveiki: ji sugeba parodyti, kad pasaulis vis griūva, bet kol kas nesugriuvo ir artimiausiu metu nesugrius.

Pavyzdžiui, romane „Atsitiktinė“ vaizduojama griūvanti šeima. (Pati autorė ne viename interviu užsiminė, kad šis romanas iš tikrųjų – apie karą Irake, tad tą griūvančią šeimą galima suprasti ir kaip platesnės visuomenės ar netgi tarptautinės bendruomenės metaforą.) Negadinsiu jums malonumo ir smulkiai nepasakosiu siužeto, tik užsiminsiu, kad šeimą „remontuoti“ autorė imasi pritaikydama kone banaliausią problemų sprendimo būdą literatūroje – deus ex machina. Keisčiausia tai, kad jai pavyksta visai nebanaliai. Gudrybės dvi: pirma, „atsitiktinė“ į šį deus ex machina vaidmenį pakliuvusi mergina atrodo, viena vertus, neįtikėtina, kita vertus, šis personažas apeliuoja į skaitytojų patirtį – šiandien pasitaiko tiek neįtikėtinų žmonių, kad imi ir patiki, jog tokių būna. (Šiuo atžvilgiu (bet ne visais kitais) labai panašus personažas – DJ GeraŽinia iš Hornby romano „Kaip būti geru žmogumi“.) Antra, ji parodo pavyzdį, kaip spręsti visas sunkiausias gyvenimo problemas – tiesiog pastebėti ir suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia. Ciniškas kritikas netruks pastebėti, kad šitaip idealiai iš tikrųjų niekada nepavyksta. Bet tuo ir žavus „Atsitiktinės“ požiūris: o kodėl ne? Juolab kad Smith ir nesiūlo „Vienuolio, kuris pardavė „Ferrarį“ formulės, greito būdo staiga imti ir gyventi ilgai ir laimingai. (Knygos pabaiga netgi nėra tobulai optimistiška, ir apskritai romane nejusti jokio saldumo.) Ji tiesiog rodo, kas kartais būna įmanoma, ir šitaip įkvepia vilties stengtis patiems ir tikėti, kad kas nors pasistengs dėl mūsų.

„Atsitiktinėje“ Smith taiko savo kone mėgstamiausią techniką – daugialypę perspektyvą. Ši perspektyva bene gražiausiai išsiskleidžia kitame jos romane – „Pasaulio viešbutis“. Čia griūvantys gyvenimai – net penki. Nelaimingas atsitikimas, psichikos liga, tuštybė, skurdas ir netektis užklumpa penkias skirtingas moteris, atsitiktinai užklydusias į tą patį viešbutį. Apie šį romaną būtų galima pasakoti be galo, tačiau visada tektų grįžti prie to paties – prie pasaulio grožio ir didybės, matomos net iš niūriausių jo paribių.

...va ir viskas, mano paskutinė naktis, ir šiąnakt labiau už viską pasaulyje trokštu akmenuko bate. Eiti šaligatviu šičia prie viešbučio ir justi, kaip einant bate ridinėjasi akmenukas, mažas aštrus akmenukas, baksnojantis įvairias pado vietas skaudžiai lygiai tiek, kad būtų malonu, tarsi niežulį kasytų. Įsivaizduokit koją, šaligatvį po ja ir akmenuką, ir kaip jį visu savo svoriu įmygu į pado odą ar didžiųjų pirštų kaulus, ar mažuosius pirščiukus, ar kelties linkį, ar kulną, ar mažą raumenų kamuoliuką, kuris laiko kūną stačią, pusiausvirą ir leidžia jam judėti per kvapą gniaužiamai kietą pasaulio paviršių. Nes dabar, kai, galima sakyti, man užgniaužė kvapą, nuolat ilgiuosi tokių smulkių kirbesėlių. Jų vienų tetrokštu. Nepaliaujamai rūpinuosi smulkmenomis, į kurias niekuomet nekreipdavau dėmesio, kai dar buvau gyva. Pavyzdžiui, dėl šventos ramybės, mano krytis. Labai norėčiau sužinoti, kiek jis užtruko, kiek tiksliai, ir jei tik pasitaikytų proga, nesudvejojusi bet kurią minutę jį pakartočiau, jei tik kas suteiktų progą, progą minutę pagyventi, ištisas šešiasdešimt sekundžių, šitaip daug.

Šitaip iš anapus kalba pirmoji iš penkių romano veikėjų – vėlė jaunos viešbučio kambarinės, žuvusios per nelaimingą atsitikimą. Jau pirmame romano puslapyje pasidaro aišku, kad ir knygoje, ir pasaulyje visokie „akmenukai bate“ ir yra svarbiausi – kad ir kokios tragedijos bei skausmai ištiktų. „Pasaulio viešbutyje“ nuolat vaizduojamas žmonių gerumas vienų kitiems. Be patoso, be cinizmo, be (likimo) ironijos, apskritai be komentaro. Tiesiog pateikiamas faktas – žmonės būna vieni kitiems geri. Jie papuošia vieni kitų gyvenimus netikėtai ir neįtikėtinai, kasdien ir neišvengiamai. Netyčia susilietę gyvenimai nejučia, nenorėdami vienas kitam neša nušvitimą. „Pasaulio viešbučio“ žinia, kad ir kaip būtų keista, tokia pat kaip Evangelijos: „Nebijokite!“

Tačiau visų pirma Smith yra apsakymų meistrė. Lietuviškai kol kas laukiame tik vieno jos apsakymų rinkinio „Kaip viskas buvo ir kiti nutikimai“, nors ji jų yra parašiusi ir daugiau. Netgi Smith romanai dėl minėtosios daugialypės perspektyvos yra savotiški novelių romanai, trumpesnių tarpusavyje susijusių istorijų rinkiniai. Literatūriniu požiūriu Smith trumpąsias formas valdo tiesiog tobulai. „Kaip viskas buvo...“ – pasakojimai apie vienus metus. Dvylikos apsakymų veiksmas vyksta vis kitą mėnesį. Nė viename iš jų nenutinka nieko didingo, stebuklingo ar neįprasto. Bet viskas – neįtikėtina.

Tikriausiai mažosios formos Smith taip puikiai sekasi todėl, kad svarbiausia jos tema – smulkmenos. Mažmožiai. Akimirkos. Niuansai ir subtilybės. Iš jų jos pasaulyje susideda visa kita – gyvenimas, laimė, meilė. Bet viskas nulemta mikroskopiniu lygiu.

Tos mikroskopinio lygio smulkmenos dažnai savotiškos. Mergina, persekiojama dūdmaišių orkestro, žmogus, įsimylėjęs medį, alergiškas menui ar geležinkelio stotyje susitikęs Mirtį, nesunkiai galėtų būti palaikyti lengvai pamišusiais. Tačiau apsakymo ar romano kontekste kažkodėl tokie neatrodo – turi namus, verda vakarienę, kalba telefonu, grįžta iš darbo, eina į banką ir apskritai elgiasi taip normaliai, kad jų keistenybės atrodo tokios suprantamos, jog net užkrečiamos. Taip išryškėja didžiausias Smith koziris: intymumas. Skaitant jos knygas, nejučia norisi užplikyti antrą puodelį arbatos, o autobuso bendrakeleivius perspėti, kad vieta šalia užimta. Ji taip giliai atveria savo personažus, kad priverčia ir skaitytoją atsiverti ir įsileisti juos į pačias širdies gelmes. Tada ir pats supranti esąs mažumėlę pamišęs, bet labai mylimas. O nuo to meilė ir gerumas pasidaro dar brangesni.

Šitaip knygos smulkmenos virsta gyvenimo smulkmenomis. Akimirkos skaitant Smith beveik prilygsta jos aprašomoms akimirkoms. Taip, kaip jos veikėjų gyvenimus netikėta šviesa nutvieskia keistos, kvapą gniaužiančios akimirkos – žaibu trenkianti meilė, pribloškiantis pražydusio medžio grožis, graudžiai mielas nuo šalčio į seną apklotą susisupęs mylimas žmogus, palubėje ant lempos tupinti musė, – taip ir skaitytoją, viena vertus, sukrečia veikėjų išgyvenimai, kita vertus, jam atsiveria akys, ir jis ima regėti tą patį aplink save. Tegu ir tik vieną akimirką – kažin ar kas nors pribloškiamo gali trukti ilgiau, – tegu ir ne stebuklas, o tik kasdienybės trupinys – jie dar brangesni todėl, kad skirti tau vienam. Kaip rašoma pradžioje mano pacituotame eilėraštyje: „Juk turi prasmę ir šita akimirka...“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


108901. ivs :)2008-01-30 04:48
paskutines dvi pastraipos taigi apie musu, satenu, laiskus vieni kitiems.

109143. gadula2008-02-02 02:53
Ali Smith rašo tikrai super, gal net talentingiau už pačią Gabrielę Gailiūtę, nors ir pastaroji žodžio neieško - čia postmodernizmas, čia jau postpostmodernizmas:) kiekvienas pagal savo laisvės laipsnį, bet Ali vis tiek verta paskaityt.

109170. Vaidas2008-02-02 13:31
Ačiū, Gabriele, kad puoselėji kritiką, kuri atlieka savo pirminę ir tiesioginę tarnystę - paskatinti kai ką skaityti, kai ko ne, susiformuoti išankstiniams lūkesčiams imant tam tikrą knygą ar paaukojant jai paskutinius grašius.

113239. Loreta :-) 2008-03-28 10:53
Aj da Puskin,aj da SUKIN syn (rus)... Tiesiog jėga šis Gabrielės straipsnis

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:33 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba