ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Apie geras manieras ir etiketą

EGDŪNAS RAČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
– Jis vis reikalauja pasimatymo, bet aš tik kartoju: „Nesąmonė.“
Sidney Hoffo karikatûra (1935)

„The New Yorker“

Kai su jumis sveikinasi, atsakykite dar geresniu pasisveikinimu ar bent tuo pačiu.*

Kuranas, 4:86


Populiariojoje nemusulmonų sąmonėje, ypač žalojamoje vizualiosios žiniasklaidos patologiškai brukamų vaizdinių (paprastai kruvinų tiesiogine ir perkeltine prasme) iš musulmonų kraštų, yra nusistovėjęs stereotipas, kad musulmonai (bent jau vyrai) yra nesukalbami, užsispyrę, storžieviški ir net brutalūs į smurtą linkę religiniai fanatikai ir tamsuoliai, savo elgesiu neigiantys konvencines žmonių tarpusavio bendravimo normas ir formas. Ir nors išties įvairios prigimties smurto (dažnai atrodančio nepažabojamo) protrūkiai musulmonų visuomenėse nėra retenybė, jį ir kitą nedorą musulmonų elgesį kildinti iš islamo religijos (konkrečiau – iš Kurano), o taip dažniausiai apgalvotai ar nevalingai daroma, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Priešingai, musulmonų šventraštyje apstu ištarų, nustatančių tarpusavio bendravimo normas, kurių dalis priskirtinos prie gerų manierų ir etiketo kategorijos. Kai kurios jų universalios, kitos būdingos tik islamui.

Musulmonų jurisprudencijoje visi žmogaus atliekami veiksmai priskiriami prie vienos iš penkių kategorijų: privalomieji, skatinamieji, neutralieji, vengtinieji (makrūh) ir draudžiamieji. Pastaroji kategorija vadinama charam ir į ją pagal apibrėžimą visų pirma patenka visi baustini nusikaltimai. Charam taip pat apima maistą – Kurane (ypač 2:173 ir 16:115) nurodomi produktai, kurių musulmonams nevalia vartoti: dvėseliena, kraujas, kiauliena. Kadangi charam – tai, kas uždrausta, ji priešpriešinama platesnei kategorijai – chalal – tam, kas leidžiama (neuždrausta). Chalal apima tai, kas Kurane, Sunoje ar teisininkų apibrėžta kaip musulmonams leidžiami veiksmai, mintys ar objektai. Chalal terminas taip pat dažnai vartojamas maistui, ypač gyvulinės kilmės ar turinčiam gyvulinės kilmės ingredientų, apibūdinti.

Islamiški etiketas ir geros manieros atsiduria tarp charam ir chalal ir yra suprantami, viena vertus, ne tik kaip charam, bet ir kaip vengtino šalinimasis, kita vertus, privalomo, taip pat skatinamo darymas.

Prie gerų manierų ir etiketo visų pirma priskirtinos Kurano ištaros, kalbančios apie lyčių santykius. Moterų atveju tai visų pirma reiškia jų kuklumą, santūrumą ir klusnumą: 24:30 musulmonėms prisakoma nuleisti akis ir dengti erogenines zonas, 24:31 papildant, kad puikavimasis kūno grožiu ir papuošalų rodymas, trepsėjimas koja siekiant į save (savo pridengtus papuošalus) atkreipti dėmesį yra tiesiog nepadoru. Kitaip tariant, bet koks gašlumą primenantis veiksmas musulmonėms nederamas.

Tačiau ir vyrai turi būti kuklūs. Jie raginami vengti gašlių minčių, nuo jų apsiginti geriausia meldžiantis ir pasninkaujant. Kuklumas ir santūrumas taip pat skatinami 17:37 ir 31:18, kur perspėjama nebūti pasipūtusiems (išpūstais žandais), nes tai tuščiagarbiškumas. 31:19 (t. p. 49:2–4) dar priduriama, kad musulmonai valdytų savo balsą, nes per garsus kalbėjimas primena asilo bliovimą. Šmeižimas (24:23), juokimasis iš kito asmens, sarkazmas, pravardžiavimas (49:11) griežtai smerkiami. Kita vertus, musulmonų visuomenėse visuomet buvo kultivuojamas humoro jausmas – tai liudija gausybė humoristinių pasakojimų, anekdotų, o šiais laikais ir plačiai musulmonų spaudoje paplitusios karikatūros.

Prie etiketo priskirtinos ir rengimąsi reglamentuojančios normos. Bene kontroversiškiausia ištara yra 24:31 (panašiai ir 33:59), kur aptinkamas raginimas moterims prisidengti. Ir nors Kurane nėra griežtai apibrėžta, ką ir kaip konkrečiai moterys turėtų dengtis, absoliuti dauguma musulmonų, remdamiesi tariama Muchamedo praktika, sutarė, kad musulmonės ilgais ir laisvais drabužiais turi dengti ne tik krūtinę, pilvą, dubenį, rankas ir kojas, bet ir plaukus, ausis bei kaklą. Nors moteris nešioti veidą dengiančius drabužius verčiantys musulmonai tokius apdarus laiko geriausia Kurane esančio reikalavimo įgyvendinimo forma, veido dengimas jame nėra niekaip sankcionuotas. Vyresnio amžiaus moterims, nebegalinčioms gimdyti ir nebeplanuojančioms ištekėti, Kuranas (24:60) suteikia teisę rengtis laisviau nei jaunoms. Nors vyrų apranga Kurane atskirai nereglamentuojama, leidžiama suprasti, kad kukli apranga juos puošia.

Kad ir negausiai, Kuranas vis dėlto užsimena apie asmens higieną. Musulmonams prisakoma (2:222 ir kitur) laikytis švaros. Geriausias to pavyzdys – 5:6 esantis išsamus liepimas prieš kasdienį meldimąsi penkis kartus per parą apsiprausti tekančiu vandeniu, o labiau susiteršus (ypač po kraujavimo, tuštinimosi, lytinių santykių) – net išsimaudyti. Be kita ko, Kuraną, vadovaujantis (56:79), gali liesti tik švarūs asmenys. Ritualinis (o kartu ir fizinis) švarumas musulmonams visuomet buvo dorybė. Kad musulmoniškuose kraštuose labai paisyta higienos, liudija ir vėlesniais amžiais išplėtota pirčių kultūra. Kiekvienas musulmonų miestelis turėjo viešųjų pirčių kompleksą. Jame būdavo galima ne tik nusiprausti, bet ir apsikirpti bei nusiskusti. Tokios viešosios pirtys tapo gyventojų susitikimų, bendravimo vieta, kur moterys ir vyrai – žinoma, atskirai vieni nuo kitų – praleisdavo daug laiko aptarinėdami reikalus ar tiesiog plepėdami. Pirtyse būdavo priimami verslo sprendimai, sutariama dėl vaikų santuokų ir pan. XIX amžiuje europiečių keliautojai šias pirtis vaizdavo labai egzotiškai. Dar ir dabar turime išlikusį pavadinimą „turkiška pirtis“, o kai kur – nuo viduramžių tebeveikiančių pirčių.

Ir dažnam nemusulmonui girdėtas musulmonų pasisveikinimas as-salamu aleikum („taika jums“), į kurį atsakoma va aleikum as-salam. Tačiau dažniausiai musulmonai sveikindamiesi po šių įžanginių frazių apsikeičia kitomis išplėstiniam pasisveikinimui priskiriamomis tolydžio šiltesnėmis frazėmis, o pats pasisveikinimas neretai trunka kelias ar net keliolika minučių. Sveikindamiesi musulmonai vyrai spaudžia vienas kitam dešinę ranką, šiltai apsikabina ir kelis sykius iš abiejų pusių susiliečia žandais (panašiai elgiasi ir musulmonės). Tokia pasisveikinimo forma yra veikiau kultūrinė nei religinė ar teisinė, bet jos šaltinį lengvai galima rasti Kurane (4:86), kur teigiama: „Kai su jumis sveikinasi, atsakykite dar geresniu pasisveikinimu ar bent tuo pačiu.“

Kurane (6:68; 23:3; 28:55; 70:42) ne vienoje ištaroje musulmonai perspėjami nedalyvauti tuščiuose ir beprasmiuose pokalbiuose – nei patys kalbėti, nei klausytis. O patys kalbėdami turi sakyti tiesą ir prasmingus dalykus (17:53). Musulmonai 17:36 raginami vengti bergždžio smalsavimo ir kišimosi, ypač į dalykus, apie kuriuos nenusimano (tai, žinoma, neturi būti suprasta kaip žinių ar tobulėjimo nuvertinimas, nes Kurane pakanka ištarų, skatinančių musulmonus siekti žinių). Iš Kurano ištarų apie kalbėjimą galima daryti apibendrintą išvadą, kad Muchamedas (o gal pats Dievas) nurodė musulmonams sakyti tik tai, ką jie tikrai žino; kitu atveju patylėti yra dorybė. Išmanymas vertinamas kaip vertybė, o tamsuoliškumas (džahl) smerkiamas. Todėl informuotam ir išmintingam musulmonui nedera bendrauti su neišmanėliais, nepraustaburniais, tamsuoliais. Tokiems 28:55 musulmonai raginami pasakyti: „Mums mūsų darbai, jums – jūsiškiai darbai. Sudie, mes nenorime bendrauti su tamsuoliais.“ Vienintelė išimtis – siekis atversti žmones į islamą. Kurane musulmonai skatinami kviesti nemusulmonus pažinti ir priimti islamą. Tai jie turi daryti kviesdami „į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu“ (16:125, t. p. 3:159). Vėlesnių kartų musulmonų teoretikai išplėtojo musulmonų misionierių elgesio kodeksus, kurių pamatinė idėja – su kviečiamais atsiversti žmonėmis elgtis kuo kultūringiau.

Nepagarbaus elgesio ar užgauliojimo atveju (jei nėra pavojaus musulmonų laisvei, sveikatai ar gyvybei, dėl kurių privalu gintis) musulmonams prisakoma (23:96; 28:54) atsakyti ne kerštaujant, bet kuo nors geru. Kurane (41:34) tvirtinama, kad atsakant į blogą geru galima iš priešų susikurti draugus. Kartu, remiantis 3:134, 7:199 ir kitomis ištaromis, musulmonai turi būti atlaidūs. Apskritai kantrumas išmėginimų akivaizdoje Kurane itin išaukštinamas kitų dorybių atžvilgiu. Istoriškai tai paaiškinama tuo, kad pirmuosius dešimt islamo skelbimo metų Muchamedui ir nykštukinei jo sekėjų bendruomenei teko išgyventi nuolatinius aplinkinių užgauliojimus, patyčias, net smurtą. Muchamedas nepailsdamas kvietė saviškius likti kantrius ir į blogą atsakyti geru. Musulmonų bendruomenei persikėlus į Jasribą ir sustiprėjus tokią nuostatą, deja, pakeitė karingesnė.

Musulmonams Kurane (24:27–28) prisakoma gerbti svetimą turtą / nuosavybę, o kartu ir privatumą: musulmonai neturi teisės nekviesti įeiti į svetimus namus, o paprašyti išeiti turi nedelsdami paklusti. Slaptas patekimas į patalpas (ne pro duris) Kurane (2:189) griežtai pasmerkiamas. Privatumas musulmonų visuomenėse visuomet buvo gerbiamas ir saugomas – tai geriausiai atspindi gyvenamųjų namų ir miestų kvartalų architektūra, kur nuo pašalinių akių paslėpta beveik visa vidinė namų erdvė. Labiausiai saugoma namų valdos dalis – vadinamasis haremas (arabiškai – bait charym), skirtas šeimos moterims. Į haremą patekti gali tik šeimos vyrai (tėvas, sutuoktinis, brolis, sūnus, anūkas, dar tėvo brolis – dėdė) ir viešnios moterys.

Be Kurane esančių geras manieras aptariančių ištarų, Muchamedui priskiriama gausybė pasisakymų, kuriuose jis neva išplėtojo islamiškų gerų manierų ir etiketo tematiką: papildydamas Kurano ištaras apie beprasmes kalbas, jis esą uždraudė piktžodžiauti, burnoti, apkalbinėti (šmeižtas net priskirtas prie nusikaltimų kategorijos). Jis prisakė musulmonams visokeriopai gerbti (gerai maitinti, užimti prasmingomis kalbomis) savo svečius, net jei šie nėra musulmonai. Muchamedas taip pat esą perspėjo musulmonus valdyti žiovulį ir čiaudėjimą – stengtis išlaikyti užčiauptą burną arba bent prisidengti ranka. Chadysuose minima, kad Muchamedas dažnai maudėsi, kvėpinosi, tepėsi aliejais.

Tai, kad dažnas musulmonas, net ir bendratikių atžvilgiu, elgiasi pamindamas gerų manierų ir etiketo principus, parodo ne islamo (Kurano) trūkumus, o to konkretaus musulmono savo tikėjimo ir jo šaltinių – Kurano ir chadysų – pažinimo stoką. O kadangi Kurano ištarų (taip pat ir chadysų) išmanymas tarp eilinių musulmonų istoriškai buvo gana menkas (jau vien todėl, kad didžioji dalis musulmonų nemokėjo arabiškai ar net apskritai skaityti), musulmonai įvairiausiais gyvenimiškais, tarp jų ir gerų manierų bei etiketo klausimais vadovaudavosi dvasinių vedlių mufčių – musulmonų jurisprudencijos specialistų – teiktais neįpareigojančiais teisiniais patarimais fatvomis. XX amžiuje gerokai priblėsusi, pastarąjį dešimtmetį, daugelyje musulmonų kraštų kylant socialinės reislamizacijos bangai, mufčių veikla vėl suaktyvėjo. Be to, atsirado visiškai nauja mufčių rūšis – virtualūs mufčiai, spaudoje ir interneto svetainėse skaitytojams ir internautams teikiantys fatvas į jų paklausimus. Nemaža dalis tokiems mufčiams pateikiamų paklausimų susiję kaip tik su geromis manieromis ir etiketu, ypač tarpusavio bendravimo srityje.

Musulmonai per visą islamo istoriją prirašė gausybę geras manieras ir etiketą nagrinėjančių traktatų, kurie priskiriami prie išplėtoto adab (gerų manierų ir etiketo) ir akhlak (moralės) žanro. Todėl manyti, kad musulmonai neturi tvirto etinio ir moralinio pagrindo, yra, vartojant islamišką terminą, džahl (neišmanėliškumas). Deja, be daugumos nemusulmonų, panašu, kad šiandien didelė dalis musulmonų taip pat yra džahilijos – tamsumos, neišprusimo, net barbarystės – būsenos ir į geras manieras bei etiketą, tiek universalius, tiek būdingus tik islamui, kreipia mažai dėmesio. Todėl musulmonų reakcijos ir veiksmai dėl Danijos dienraštyje, o vėliau ir kitur pasirodžiusių Muchamedą vaizduojančių piešinėlių (kaip ir dėl chidžabo, Salmano Rushdie „Šėtoniškų eilių“, Theo van Gogho filmo „Submission“) lengvai paaiškinami jų užsispyrimu nesivadovauti Kurane, Sunoje ar teisininkų išdėstytomis dievobaimingam musulmonui deramo elgesio normomis. Bet Kuranas dėl to tikrai nekaltas.


* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109038. krankt2008-01-31 23:13
jau to korano sviesa! net praustis ir prisidengti mokina. dziaugsmas vienas! mano katinas ir be korano pamokymu kasdien prausiasi.

109066. Padabnas2008-02-01 12:25
Taigi, kad žodis adab kaip gero elgesio sąvoka padabina mūsų barbarizmu pavadinamą žodį padabnas. Akivaizdu, kad musulmonai adab perėmė atslinkę į Tarpupį, o slavai šį žodį, kaip ir daugelį kitų, perėmė iš aisčių, nes ryšio su Tarpupio civilizacija jie neturėjo. Dabar padabnas originalia žodžio prasme padabina mūsų protėvių tiesiog iš dausų atsineštą žodį. Etc, nemokame daboti. Ar klystu? Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką.

109240. Artūras iš Vilniaus krankt2008-02-03 22:36
siaubas, kokia koks kaubojus tas krankt, kaip koks paauglėlis po pirmųjų poliucijų. Kiek tau metų? - dvyliką tryliką, užsisenėjusios hormonų audros, NUSIRAMINK, nes jau peržengei ribą, kurios nemato kvaili/buki vyrai arba pirmą kartą pamačiusios gyvenimą iš arti moteriškės.

Kai bendravau su gerb. Firkavičiūte (metalitetas - karaimai (tiurkiškai kalbantys judaizmą priėmusieji), Kobeckaitės duktė), jos švara, taupumas (švaros mentalinis sinnomas), tolerancija, gailestingumas - tai vis tik visų Abraominių religijų (pradedant Biblija (judaizmu,krikščionybe), baigiant Koranu) stuburas. Vis tik viena problema yra Visur ten - MODERNIZACIJA ir baimė. Jei nelieka dievo lieka jo normos arba avtaritietai. Kiti juodi žmonės čigonai (indai) kekšės (matyt tu) yra ir turi būti už borto. Tamstelei, kaip paaugliškų berniukiškų sindromų kamuojamai moteriai be savęs (katinas mainantis gyvenimą) - belieka tik IŠKEIKT MANE IR LABAI LABAI. Skatertju dorožkoi.

109249. > Artūras2008-02-04 09:15
Žinai, aš irgi įtariu, kad tas krant katinas yra juodas ir neskaito Korano. Bet ar tik nebūsi "avtaritietas" iš aršiųjų, kad katinas kartu su čigonais (indais), kekšėm turi būti už borto?

109436. Artūras iš Vilniaus to >Artūras2008-02-07 23:16
Nea, Aš esu pats sau (kaip katinas), nes kas mane čiumpa - suklysta. Arba čiupdami, arba būdami šalia. Aš esu MECENATAS - dovanoju idėjas (daug turiu).

... bet šiaip jau, paranojike, - KAS tie PINIGAI, Kas tos IDĖJOS?

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:32 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba