ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Sonetai

WILLIAM SHAKESPEARE

[skaityti komentarus]

iliustracija


        I

        Geidaujame, kad vaismedis kerotų
        Ir leistų atžalas, ir viskas klotųs dailiai, –
        Tegu sau krinta žiedlapiai nuo rožių,
        Bet ūgliai jas atsimena su meile:
        O tu, patsai save įsižiūrėjęs,
        Gražumui savo viską atiduodi,
        Didžiausią turtą leisdamas ant vėjo,
        Pats sau esi ir priešas neraliuotas.
        Tu žemės papuošalas vienadienis;
        Pavasaris, kurį skelbi, neilgas,
        Esi pradėtas, nieko nepradėjęs,
        Gobšuolis, išlaidautojas niekingas.
                    Gailėkis sau, tačiau iš gelmenų
                    Išleisk daug ūglių, atvašų liaunų.


        II

        Kai stums į penktą dešimtį įtūžę
        Ir šaltos žiemos, švies kakta raukšlėta, –
        Kas tau primins karališką drabužį,
        Žiūrėdamas į skrandą sudėvėtą,
        Ir klaus tave: „Sakyk, tai kur pradingo
        Tos linksmos dienos ir gražumas kūno?“
        Tada tu mestelėsi pašaipingai:
        „Išblėsusių akių dugne gal tūno!“
        Žinia, kad garbingiau ištarti būtų:
        „Apsidairykit, kiek vaikų aplinkui,
        Juose jaunystė mano atsibudo,
        Kuri senatvę smagią pasitinka.
                    Tegul atvėstantis kas metai kraujas
                    Vaikuos, o ir vaikaičiuos atsinaujins.“


        III

        Kieno ten bruožus veidrodis atmušęs,
        Kai vienas veidas priešais kitą veidą?
        Jei nepratęsi, būsi savo motę
        Paniekinęs, kuri tave išleido.
        Sakyk, kuri gražuolė negeidautų,
        Kad tavo plūgas dirvą jai suartų?
        Nejaugi amžinybę karsto skliautas,
        Tave uždaręs, tau vienam atvertų?
        Tu savo motinai kaip veidrodis: jame
        Save ji mato ir balandį vieną;
        Tokių pačių stiklų apšvietime
        Išvysi savo kūdikio rageną.
                    O jeigu savimi apsiriboji,
                    Tai pats prie savo atvaizdo sustoji.


        IV

        Gašlautojau brangus, juk tu eikvoji,
        Tu leidi vėjais palikimą gausų?
        Gamta nėr niekam nieko dovanojus,
        O skolina tikėdamos atgauti.
        Žavus šykštūne, pasiglemžti trokšti
        Tatai, kas duota perleisti į priekį.
        Tu turtą pavagi, tu jį išduodi,
        O pats lieki neturtėlis išdykęs.
        Pats su savim tu popierius surašęs,
        O tavo turtas neneša tau pelno, –
        Ką būsi Teismo valandą atnešęs?
        Nejau matysime vien tuščią delną?
                    Su tavimi išnyks ir siluetas,
                    Praradęs kūną, po žeme išsekęs.


        V

        Kaip išmintingas meistras patyliukais
        Stebuklų šventę mums surengia Laikas,
        Čia pat neliauja savo ratą sukęs,
        Kur mes į koją niekaip nepataikom.
        Net nematai, o vasara panyra
        Dienų ir valandų tėkmėj į gruodį;
        Belapiai medžiai, syvai jų apmirę,
        Apmirus žemė po baltom paklodėm.
        Išliko vien tik rožių aromatas,
        Lakus belaisvis į stiklus įkliuvęs,
        Kai speigas mus ir šalčmirystė krato,
        Jis primena, kas vasarojant buvę.
                    Mes matome, kas žiedui atsitiko,
                    Tačiau skaisti substancija išliko.


        VI

        Žiūrėk, kad tos žiemos ranka rūsčioji
        Gėlių pavasarinių neišskintų,
        Kol pats kvapų surinkti nesumojai,
        Neuždarei į krištolinį indą:
        Kaip tas, kur savo indėlį laikytą
        Atgavo ir palūkanas sukrovė,
        Pačiam save smagu bus pamatyti
        Ir prieaugį, kuris dešimteriopas.
        Dešimteriopai žemėje gyvensi
        Ir tiek pat kartų būsi pakartotas,
        O ir mirtis bus panaši į šventę, –
        Tatai paties gyvenimo triumfas.
                    Žmogau, per daug tau visko buvo skirta,
                    Kad perteklius su tavimi numirtų.


        VII

        Kada prabangią galvą Oriento
        Pakels aušra ir lips iš savo guolio,
        Pagarbins žemėj ją visi kaip šventą
        Dievybę, pamaldžiai ant kelių puolę;
        Arba vidurdienį – įsiliepsnojęs
        Jos skritulys į mus pažvelgs iš aukšto, –
        Regėsime, kaip alpsta milijonai,
        Lydėdami dviratę gryno aukso.
        Galop, kai ratą bus beveik apsukus
        Ir į saulėlydį riedės ilsėtis,
        Jos garbintojų ir tarnaičių pulkas
        Į kitą pusę godžiai puls žiūrėti.
                    Jeigu su saule nežadi išnykti,
                    Tau reikia sūnų žemėje palikti.


        VIII

        Tai muzika, bet melodingi tonai
        Kaži kodėl ne džiugesį tau teikia;
        Kodėl manai, kad liūdesys – malonė,
        O tikro džiaugsmo tau beveik nereikia?
        Kur tavo skausmo paslaptis gilioji, –
        Ar ne todėl tava širdis nuliūsta,
        Kad toj dermėj, kuri susistyguoja,
        Nelieka vietos vienišuolio gūžtai?
        Įsiklausyk, kaip smuikas gieda smuikui,
        Vieni kitus jie paremia ir kelia,
        Sakytum, kad tėvai, vaikai, anūkai
        Pašlovina vieningą savo dalią.
                    Byloja stygos, taip gražiai sukritę,
                    Kad vienišumas veda tik į mirtį.
        IX

        O gal dėl to, kad niekas neliūdėtų,
        Tu su niekuo esi nesusirišęs?
        Bet jei rūsti mirtis nepagailėtų, –
        Našlautų be tavęs pasaulis visas;
        Kai moteris našlauja, palikuonis
        Mylėtą vyrą primena iš veido,
        O pats nesi suteikęs tos malonės,
        Kurią būtybės teikia jau išleistos.
        Tai šen, tai ten keliauja žemės turtai,
        Jie keičia vietą, bet pasauly lieka,
        O grožis vien tik šmėkšteli užburtas,
        Atgal jaunystė nesugrįžta niekad:
                    Tam žmogui, kur patsai save išduoda,
                    Ką nors mylėt pasaulyje neduota.


        X

        Tark iš širdies, ką myli iš tikrųjų?
        Juk žavisi tavim, godoja daug kas,
        O tu jaunystę savo subjaurojai
        Ir tavo meilės net neverta laukti.
        Beširdis juk esi, patsai sau priešas,
        Nėra dienos, kad bent paliautum griauti
        Didingo rūmo yrančius griuvėsius,
        Kuriuos kaip paveldą pavyko gauti.
        O būk kitoks, ir viską tau atleisiu!
        Atšildyk meilės ledą savo sieloj.
        Tegu švelnumas kaip ir grožis skleisis,
        Būk sau dosnus, kitiems tu būsi mielas;
                    Lai žavesys ne vien tik čia užtrunka,
                    Leisk jį kartot – ir sūnų, ir anūką.


        XI

        Spartus augimas, bet spartus ir nyksmas,
        O palikuonys tarsi derlius naujas,
        Kuo pertekliavom, atgema čia viskas, –
        Teatpažins atvėsęs tavo kraujas.
        Čia išmintis visa ir dėsnis grožio:
        Jei to nebūtų, žemėj viešpatautų
        Lig pabaigos vien senis ir beprotis,
        O viskas dešimtis šešias tetrauktų.
        Tegul tasai, kur Prigimties nekenčia,
        Šiurkštus beveidis miršta ir išnyksta,
        O tujen gavęs žemės dovį šventą,
        Kurį gali pagausint daugel sykių!
                    Tu sumaniai kaip antspaudas išdrožtas,
                    Kad tokius pat paliktum savo ruožtu.


        XII

        Kai valandų neilstantis matuoklis
        Prabyla apie tamsą, kur atgyja,
        Kada matau nuvystančią žibuoklę
        Ir juodas plaukas staiga apšerkšnija,
        Kai kelias lapai rausdami į vėją,
        O andai teikė vėsą gausiai bandai,
        Ir varpos kaip iš grabo – ištuštėję
        Jau kiša savo rudenišką barzdą,
        Imu galvoti apie grožį tavo:
        Viskam ateina metas nužydėti,
        Kur girių gėlės ar laukų lingavo,
        Ten turi naujas ciklas prasidėti.
                    O kas galėtų stoti prieš Pjovėją?
                    Išlieka sėklos, jei gerai pasėjai!



Iš: William Shakespeare. The Sonnets.
Cambridge: Cambridge University Press, 2006

Vertė Sigitas Geda

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109115. Sigitui2008-02-01 20:15
Sigitai, fantastiškai gerai! Genialu.

109274. rorka2008-02-04 21:38
kvep ne kaip

149545. rorkai2009-02-08 14:45
prauskis dazniau!

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:31 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba