ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Kalėdos su svetimu

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Miesto fragmentai. 1988–1990
Romas Linionis

Kai buvau mažas, mama man vis sakydavo – neimk iš svetimo saldainių. Nesėsk į svetimo mašiną. Šiukštu neatidaryk durų svetimam. To svetimo, kurio vaikystėje, laimei, taip ir nesutikau, bet įsivaizduodavau kažkodėl su pilku lietpalčiu, veidą dengiančiu skrybėlės brylių šešėliu ir juodom odinėm pirštinėm, – labai bijojau.

Tačiau ateina laikas ir jis, svetimas, laukęs tavęs metų metus, bet taip ir nesulaukęs, nutaria pats tave aplankyti. Tu jau nebejaunas ir kirmino pagraužtas, sėdi štai ant sofos, žinodamas, kad tai jis ten brazda už durų, jis rakina spyną visrakčiu, – svetimam jau nebereikia, kad jį įleistum, – ir nė pirštelio nepajudini, kad jis neįeitų.

Įeina. Tas pats pilkas ir per tiek metų nė kiek nenudryžęs lietpaltis, skrybėlė, šešėlis, pirštinės. Ir lagaminėlis, kuriame, esi įsitikinęs, – Džeko skerdiko klasika – įvairiausių dydžių kalteliai ir pjūkliukas, jau pasiilgę darbo... Visada mėgdavai stebėti, kaip atėjusieji į svetimus namus nesivaržydami arba dažniausiai slapčiomis stebi aplinką, „vagia“ buities detales. Bet šiam „vogti“ nieko nereikia, ką norės – ir taip pasiims: nekreipdamas į tave dėmesio numeta ant stalo lagaminėlį, tik nenusivelka lietpalčio ir nenusivožia skrybėlės, ir tu vis dar neįžiūri jo veido.

Girgždindamas batais, neskubėdamas sustoja prie vaizdų ant sienos – iš senų nuotraukų ten atkurta tau brangių praeities šešėlių kolekcija. Tėvas, jaunesnis negu tu dabar, su paraitota kelnių klešne važiuoja dviračiu kaimo keliuku ir nė nenutuokia, kas šiandien laukia jo sūnaus, – tu tuo metu dar net negimęs. Mama fotoateljė apšvietimo ūke graži kaip Marlene Dietrich. Smetoninės Lietuvos karininkai, – du iš jų tavo dėdės, – uniformuoti, su Gedimino stulpais ant apykaklių – kas stovi, kas sėdi – elegantiškai laikydami papirosus iš sidabro portsigarų ir laibomis kojelėmis taureles ir į fotoobjektyvą žvelgia lyg į savo ateitį, kuri jų laukia po 20 metų, – sovietams okupavus Lietuvą, penki iš jų naktį bus išvežti ir liks dingę be žinios, o šeštasis atsidurs lageriuose. Trys ulonai su uodegomis ant kepurių, lampasais ir akselbantais, iki veidrodinio blizgesio nušveistais batais, sėdintis vidurinysis, tavo senelis, – ant kelių laiko šuniuką, taksą... Ne iš kelmo spirti mano genai, ką? – mesčiau iššūkį nepažįstamajam. Bet iš visa ko matyti – mano praeitis, pasididžiavimas ir garbė, lampasai ir akselbantai jam nė motais. Kaip neginčijamą įkaltį prieš mane jis turi mano dabartį, kuri jau, deja, be akselbantų. Ir jam to pakanka.

Seku nuo sofos kiekvieną svetimo judesį. Štai jis atsidaro rūbų spintą ir, tarsi žinodamas, kas ten mano geriausia, išsitraukia zomšinį švarką ir ruduosius Klarko batus. Batus matuojasi pasilenkęs už stalo, kai atsitiesia, iš po skrybėlės išgirstu kimų balsą: švarko nė vilktis neverta, ir taip aišku, kad idealiai tiks. Jis atsisėda prie stalo, užmeta koją ant kojos, atsilošęs, bet taip, kad veidas vis dar šešėlyje, taria:

– Ką gi, pasimatavau batus, kaip manai – ar ne laikas jau pasimatuoti ir tave patį?

Nė blogiausiame sapne nebūčiau susapnavęs – jam viskas apie mane žinoma: sėkmės ir ypač nesėkmės, kad prieš metus mirė motina, kad paliko žmona, kad karjera, mėgstamas darbas baigia grimzti kaip „Titanikas“, – visuose deniuose ir kajutėse jau užgesusios šviesos, – pagaliau mano kūnas: dvylikapirštės opa, krebždesiai skrandyje ir pairę nervai. Ir vėl viskas kaip jam siūta! Galiausiai jis pareiškia, kad kai ateis Natalija, mano draugė, pasimatuos ir ją – sausas juokas po skrybėle kaip grumsteliai į kapo duobės tamsą. Bandau įžiūrėti to niekšo veidą. Smogčiau jam, bet „nukirstom“ kojom neįstengiu net pajudėti. O jis pakyla ir tyčia katiniškais judesiais, toks tąsus, be kaulų, eina prie sekcijos, sekretere šeimininkauja, ir kai kambario tyloj į stiklinę sukliuksėjus „Absoliutui“ perdžiūvusia burna paprašau įpilti ir man, išgirstu: „Tu, šikniau, savo jau atsigėrei...“

Už lango, matau, Kalėdų lietus, – nei pusnių iki šakumo, nei sniegenų raudonais pilveliais apsnigtų žiemos šakų grafikoje, nei šalčio, kad tvoros pyškėtų, ar bent jau ledo skrebučių ir plutelių ant balų, kurias galėtum kaip vaikystėje pieną po nakties – įlaužti, – tokių Kalėdų jau turbūt niekada nebebus, bet ar išvis bus kokių nors – pokšteli atidaromas lagaminėlis...

Tačiau nepažįstamasis išsitraukia ne kaltelius ir pjūkliuką, o kažką minkštą, suvyniotą į laikraštį. „Kas tai? Gal buterbrodas?“ – dar laikau už skverno viltį. – „Norėtum. Virvė“. – „Kam?“ – mėginu „įjungti durnelį“. – „Žinia, kam – tavo kaklui.“ Ir jis jau dairosi sijos ar liustros, bet tokiam reikalui, sako, puikiausiai tinka ir durų rankena.

Ką gi, kalakutas patiektas...

Natalija! Mano angelas sargas. Žinojau, kad ji ateis. Jau rakina duris, tuoj įžengs vidun. Svetimas sustingsta, atsigrįžta į duris, paskui šiek tiek šonu į mane – tik aš vis dar nematau jo veido – ir sušnabžda per petį intymiu, „pūkuotu“ balsu, nuo kurio apsiverčia viduriai, lyg mudu su tuo niekšu būtume ką tik pradėję lytinį aktą: „Aš dar grįšiu. Aš visada grįžtu. Lauk manęs... Ir mudu užbaigsim, ką pradėję...“

Staiga suplonėjęs – išsipučia pilka lietpalčio pūslė – galiausiai sudilęs dingsta pro duris. Tik virvę, permestą per liustrą, palieka. Ir kvapą – jo nenusakytum – baimės, rūsio ir įkapių drėgmės, pelės kailiuko...

...Kai šią paros senumo istoriją punktyru papasakoju Nikolajui, meistrui iš „Langų visovės“, mano namuose aptinkavusiam langus, jis net nusispjauna:

– Nu tu ir komikas... Tai ar tau vis dėlto teko pamatyti tą jo... veidą?

– Jei tai būtų buvęs veidas, Kolia... Skubėdamas išeiti, jis staiga pasisuko į langą ir aš pamačiau... Po bryliais – ničnieko nebuvo. Tuštuma..

– Ką, tu nori pasakyti, kad visą tą laiką tave dulkino – skrybėlė, lietpaltis ir pirštinės?!

– Manau, mane dulkino, Kolia, mano svetimas.

Daugiau nepasakoju jam apie svetimą. Žinau, kad jis jo neturi. Nė apie tuštumą, kuri, manau, jam irgi neduota. Ir kad tuštumų būna visokių. Tuštuma kaip erdvė, kaip giedras dangus – ją regintiesiems kiekvienas reiškinys yra tuščias, nes jame nėra nieko galutinai esmiško, baigtinio, arba tuštuma kaip šviesos vandenynas, jame irgi nieko nėra, išskyrus šviesą, tokios tuštumos – siekiamybė ir turbūt – ne kiekvieno raumenims. Kur kas dažnesnė tuštuma kaip dykuma, išdeginta besaikių troškimų, tai ji, kaip visi žinome, iš paukščių giesmininkų paštetams išplėšia širdis ir liežuvėlius, ir tuo jos eibės dar nesibaigia... Pagaliau kasdienė tuštuma, prie kurios priprantama kaip prie durų rankenos, ir vis dėlto iš baimės, iš akistatos su savimi baimės, ji užgriozdinta taip, kad uodas snapo neįkištų – daiktai, rūpesčiai, siekiniai, pirkiniai... Manoji – nemaniau, kad per Kalėdas ji nueitų taip toli, – apsivilko lietpaltį, užsidėjo skrybėlę ir pasiėmė lagaminėlį, kuriame, pasirodo, net ne Džeko skerdiko kalteliai ir pjūkliukas, kaip didvyriškai bandžiau vaizduotis, o banaliausia skalbinių virvė, naktį nudžiauta kieme...

Nikolajui šis mano košmaras – patiko. Sako, tokios fantazijos varinėja po gyslas kraują, o kartu yra labai linksmos – kalėdinės.

Nes Kalėdos – linksmybių metas. Mudu sėdime ta proga mano bute su naujais langais ir, nors rusų Kalėdos bus tik po poros savaičių, pasak Kolios, – „gerai sėdime“. Kai „Langų visovė“ išėmė senuosius langus ir sudėjo naujus, Kolia ėmė ateidinėti pas mane aptinkuoti angų. Jokių išreklamuotųjų „Veka Swingline“ („Langų su jausmu“) nepageidavau, bet įkalbėjo Natalija: jei užsisakysi visam butui, bus 28 proc. kalėdinė nuolaida, be to, 3 stiklai, 2 selektyviniai stiklai, garso izoliacija, šilumos koeficientas – visa tai sudėjus krūvon, kai ištinka tokia kaip mano „situacija“, ir reiškia – kabintis už pozityvo. Gydytis judesiu. Dar ji minėjo kitus „prevencinius“ būdus, apie kuriuos buvo sužinojusi iš draugių ir išskaičiusi internete: tik nepanikuokite, ieškokite „užvedančių“ įspūdžių, „lįskite“ į aplink supančius daiktus, pavyzdžiui, duoną, šaukštą, kiaušinį, pabūkite „upėtakiu, spoksančiu naktį iš upelio dugno į mėnulio blyną“ ir t. t. Prisiminiau ir pats kažkur skaitytas instrukcijas dirbantiems karštojoje linijoje, kai piko akimirką skambinančiajam turi kalbėti visokius niekus: „Užsitepkite sumuštinį su sviestu“, „Apsivilkite megztinį“, „Pažadėkite, kad paskambinsite po 15 minučių, kai jau būsite apsivilkęs megztinį...“ Kai šįryt ji išvažiavo pas vėžiu sergančią motiną, palikusi man maisto ir raštelį: „Kostai, būk žmogus, nepasikark nors iki kol grįšiu. Natalija“, aš pasikviečiau Kolią.

Kolia irgi sustojo ties mano praeities šešėliais ant sienos. Tik ne iš smalsumo, o iš mandagumo. Peržvelgė. Pirštu rodydamas į senelį su ulono kepure, prunkštelėjo: matai, kniazius koks. Kniazius... Jau norėjau jam papasakoti, ką kadaise pasakojo mano tėvas, kaip rusų karininkų žmonos Kaune 1940 metais, manydamos, kad Laisvės alėjoje prisipirko vakarinių suknelių, kokių Rusijoje regėte neregėjo, į iškilmes ir pokylius vaikščiodavo su nėriniuotais naktiniais marškiniais. Kolia... Nieko svetimesnio „tokioje situacijoje“ šalia nebūčiau įsivaizdavęs – vladimirai (kanalizacija), dimos (kabelis), sašos (sienos ir lubos), mišos (šiukšlių išvežimas) man buvo vienas beveidis veidas, aš jų net nepastebėdavau, o dabar Nikolajus – mano kviestinis svečias. Ir man netgi nieko iš jo nereikia. Tik kad jis čia būtų. Kad kvėpuotų. Svetimas jis man, bet kai sužinai esant dar svetimesnį, labai svetimą, kuriam tu, kas baisiausia, savesnis už savą, – renkiesi Kolią. Renkiesi bet ką.

Kolia atėjo pasitempęs, susišukavęs, veidas 50-mečio, plaukai ir antakiai – 30-mečio, dažyti „kaštonu“, vidinėje kišenėje – „Sobieski“, o ant rankų kaip mėnesio kūdikis – paties marinuotų paprikų trilitrinis. Tai – ne lietpalčiu apsigerbusi tuštuma, – iškart pasakytum, – o šilčiausio kraujo sklidinas kūnas. Ir vilki tas kūnas netikros odos striukę, turkišką megztinį su rombeliais, kaip ir dera einant į svečius, – ryškiai raudonos kojinės ir smailianosiai batai paaukštinta pakulne. Dar – aukso žiedas su signetu. Ir kvapas Kolios – ne baimės, įkapių drėgmės ir pelės kailiuko, o – tabako, česnakų ir „Adidas“ .

Per pirmąją valandą – „bendri kontūrai“ vienas apie kitą. Aš pagal horoskopą – Skorpionas, jis – Vėžys. Aš – kilimo iš Kauno, jis – iš Pamaskvio, bet iki aštuonerių metų, kol jo tėvas, priešraketinės gynybos karininkas, 1960-aisiais atsivežė jį į Lietuvą, augo pas senelius Sibire. Ką jis prisimena iš tų laikų? Rovimo garsą, kai Sibire sukildavo vėjai ir berželius lankstydavo it smilgas. Prisimena, kaip diedukas ir bobutė, gyvenę rąstų trobelėje, žiemą vienas kitą vaikydavo po sniegą pliki, o miške eidavo imčių su meškomis. Ypač bobutė. Ji trenkdavo vyrišku prakaitu, pažinojo visas žoles, rūkė pypkę ir tabaką į pypkės pilvelį vis pagrūsdavo mažuoju piršteliu, kurio nagas buvo ilgas ir geltonas.

Dar prisimena viduržiemį nukirstus medžius, sniege garuojančią baltą medienos mėsą ir raudoną šerdį. Vilkų, žebenkščių ir tetervinų pėdsakus, kedro riešutus ir pūstame aliuminio arbatinyje verdamą sniegą. Kolia atsparus viskam – kūnu ir siela, nes skiepai (privivki) iš tų laikų tebeveikia puikiai. Staiga, – turbūt kad žodžiai taptų kūnu, – jis prieš pat nosį man atsiraitoja marškinių rankovę, apnuogindamas dilbį, raumeningą, apžėlusį, su tatuiruote „Liocha“ ir inkarą apsivijusia gyvate. Vo, sako...

Aš irgi jam savo ruožtu šį bei tą pasakoju. Ir, atrodo, mano vakarykštė istorija jam nuoširdžiai patinka, bet toks „humoras“, jo manymu, ištinka tik išsiskyrusius, vienišus vyrus... Jis ir pats, tiesa, išsiskyręs, ir ne kartą, ir dabar jau nutarė gyventi tik su katinu. Ugnies spalvos katiną, vardu Bilas (Clintonas), kartą buvo atsinešęs į darbą ir, kol Kolia tinkavo, Bilas prisimerkęs tupėjo ant palangės, tad lango angoje, suprantama, negalėjo neįsispausti – ateities devonui ir jurai – Siamo plaukų fosilijų. O šiaip Kolia – gink Dieve, ne koks nors stepių vilkas, turi draugę Lelką, jaunesnę už jį 20 metų, ji, kaip ir visos, pilna moteriškų įgeidžių: purškiamų kvepalų debesų, karšto šokolado, natūralaus šilko ir kailių, o restoranų meniu skaityti tik kairiojoje, bet ne dešiniojoje pusėje surašytas „odes“... Kai jis, už visa tai mokėdamas, kartą nutarė patikrinti jos jausmus ir paklausė, kokius tris daiktus, – užvesdamas ant kelio, kad tai turėtų būti žmonės, – ji pasiimtų su savimi į negyvenamą salą, ji nemirktelėjusi atsakė: „Vėjų nublokštus“, tinklines kojines ir manikiūro įrankius, nes be darbo ji ten padvėstų. Kolios tarp tų daiktų nebuvo. Įrankius dar galima suprasti, – Kolios balse tebejusti nuoskauda, kartu pateisinančios išlygos rimtumas, – ji – manikiurščica. Tvarko rankas ne vien kokiai ten Oliai ar Liolei, bet ir dviem ministrienėms: ūkio ir susisiekimo, o neseniai dar ir krašto apsauga prisidėjo... Štai kaip tik ji, jo moteris, ir skambina. Išėjęs į koridorių, Kolia delnu pridengia ragelį: „Lelka, aš dabar pas klientą. Pas klientą aš. Čia, matai, galima sakyti, neeilinis atvejis... Nupirksiu. Parvešiu... Nadeisia i ždi“, – baigęs dainos žodžiais, jis slapčiomis mikliai pasimatavo mano ausinę kepurę nuo kabyklos, paskui pritūpė prieš veidrodį, įtraukęs sprandą paspyruokliavo ant aukštakulnių ir prisimerkęs kad žiebs oran keletą smūgių – boksininkai šiam judesiui turi specialų terminą „Kova su šešėliu“.

Tai kas gi mane, žmogų inteligentą, graužia, – klausia sugrįžęs Kolia. Klausia taktiškai. Jis matąs, kada žmones slegia rūpesčiai, nors jie ir bando skaldyti anekdotus. Per šventes kažkodėl ypač mėgstama susivaryti į gerklę šakutę, užsinerti kilpą ant kaklo, šokti nuo tilto ar pro langą, ir angelas sargas, deja, – kaip būtų gaila, – ne kaskart suskumba geram žmogui pūkų pagalviuką po galva pakišti... Nieko, be to, ką jau prasitariau, nenoriu Koliai aiškinti, bet pamažu, ir pats nežinau kodėl – juk pasikviečiau jį tik būti, – imu pasakotis... Kaip nuėjau anądien iki savo pašto dėžutės. Kaip neradau ten įprastinių kvietimų išpirkti „Jysk“ gėlių laikiklių ir pakavimo juostelių rinkinių, „pigiai ir greitai išsiskirti“, „pasiekti sielos harmoniją (kreiptis į Ireną telefono numeriu 223......)“ – kažkas atsitiktinai pašto dėžutėn buvo įmetęs popieriaus lapelį. Tuščias popieriaus lapelis. Bet jis buvo lieso pieno spalvos. Ir staiga plonyčiu asociacijos siūlu atėjo suvokimas – būties ištuštėjimas, Kolia, – štai kas mane ištiko. Finita la commedia... Jausmai, širdis, kada būčiau pagalvojęs, kad ir skonis, uoslė, lytėjimas, net rega, – gali išsibaigti kaip rašalo kapsulė ar banko sąskaita. Išsikraustydama žmona, pasirodė, išsigabeno ne tik savo „Singerį“, ne tik kinišką pietų servizą ir baldų „minkštąją dalį“, bet apvogė ir mano rudenį, žiemą. Kalėdas. Rytmečių ir popiečių paliko – plikas sienas. Išsinešė net mažmožius, kurie ištikdavo mane kaip mažieji kasdieniai stebuklai, – saulėtekį į arbatos puodelį 4 valandą ryto ir pilką pavakario peleną, į kurį sudildavo diena ir kurio ji, žinau, tikrai neturės kur panaudoti... O dar kai „ant viršaus“, Kolia, miršta motina ir lieki – našlaitis... Paskui jau kaip susitarę tave ima pamiršti telefono ir durų skambučiai. Kažkas manikiūrinėmis žirklėmis, kokiomis Lelka ministrienėms karpo nagus, vieną po kito nukerpa saitus su pasauliu. Oras retėja, kol po stiklo gaubtu, – tai jau irgi ne mano išradimas – savižudžių klasika, – vieną dieną nebelieka deguonies. Guli lovoje priešaušriais, oras aplinkui gumuliuojasi ir dar, rodos, regėtum daugybę įstabiausių dalykų, o matai tik viena – lyg žvelgtum iš upelio dugno – virš tavęs tamsiame vandenyje atsispindintį patanatomo veido mėnulį. Kas daugiau ten gali atsispindėti, kai kojos nykštys segi morgo numeriuką?..

Kolia klausė sustingęs, su aguoniniu kūčiuku burnoje. Vogčiom dirstelėjo į mano koją po stalu. Paskui – darkart, lyg norėdamas būti tikras tuo, ką mato, t. y. kad nemato morgo numeriuko. Kiek pamąstęs – aiškiai jausdamas, kad iniciatyva, jtvmtj, čia jau imtina į rankas, – ryžtingai paklausė: „Tu, Kostia, inkstus abu turi? Nė vieno dar neužstatei už skolas? Kepenys tavo – necirozuoja? Tulžis vietoj? Klubai ir ypač keliai – neprisukami? Akys – ne iš plastiko? Dėl širdies nė neklausiu – matau, kad turi. V a d i n a s i,     t u     t u r i     v i s k ą!     T a u     n e t r ū k s t a     n i e k o!“ Susinervinęs jis atsistojo pavaikščioti po kambarį. Ką gi, jei jau taip, tai ir jis papasakos savo istoriją. Istorija už istoriją – dantis už dantį. Tų visokių svetimų jo gyvenime, – beje, irgi ginkluotų iki ausų, – nors vežimu vežk. Ujma. Štai prieš porą metų jo jauniausias brolis sutiko Rusijoje suolo draugą. Jie buvo nesimatę lygiai 20-metį. Susitiko, išgėrė, apsikabinę išsibučiavo, sielas vienas kitam, kaip rusai sako, – naraspašku, prisiekė jau niekada daugiau nebeišsiskirti, paskui susiginčijo, o vėliau kriminalistai peilio dūrių brolio kūne, padarytų suolo draugo, suskaičiavo 26 – neką mažiau, negu jam lieka invalidumo pensijos, atskaičiavus alimentus. Per teismą tuose skaičiuose suolo draugas labai painiojosi. Salė pasipiktinusi ūžė kaip bičių avilys. „Matematika visada buvo mano silpnoji pusė, – atsakė jis į priekaištus raudonuodamas, – bet noriu, kad žinotumėt, – aš buvau stiprus gimtojoj literatūroj.“ Ir, pridėjęs ranką prie širdies, nusilenkęs, atsiprašė ir teismo, ir visų salėje sėdinčiųjų, – kad iki šiol neišmoko „dorai kaip žmogus skaičiuoti“. Mylimiausia sesuo... Et, Kostia... Ustkamenske ant jos, tuo metu bedarbės, užgriuvo darbo pirmūnai ir sulaužė stuburą – atsakomybę, kad garbės lenta miestelio centre laikėsi, galima sakyti, tik ant snarglių, kaip visada Rusijoje tokiais atvejais, prisiėmė „nešti“ vėjas, pūtęs tądien iš šiaurės vakarų... Kita sesuo ėjo iš budėjimo per pūgą ir sušalo sniege... Jis jau, beje, irgi – našlaitis. Ir palaidojo mamytę taip pat prieš metus. Čigonė kadaise išbūrė, kad ji nuskęs. Mamytė tuo tikėjo. Ji jau buvo keletą kartų skendusi, bet vis išplaukdavo. Kai paskutinį kartą rimtai susirgo, apsidžiaugė, kad gulasi ligoninėn, vadinasi, Kolenka, sako, – dar nemirsiu – į vandenį neįpulsiu, jūra toli, upėje, ežere taip pat neprigersiu, išeitų, dar ne mano valanda. Tačiau kai ta valanda ateina, – Kolios balsas (ir ypač vaizdas) – fatališkas, – vanduo ima rastis iš niekur. Iš tavęs paties. Mamytei vanduo pradėjo sunktis iš krūtinės, kojų, sesutės ją nakčiai sodindavo, kad kvėpuotų nors plaučių viršūnėmis, bet užsėmė ir jas – ji nuskendo. Vandenligė. Nuskendo vandenyje, kurį, atėjus tai valandai, jei šalia nėra nei upės, nei ežero, trūks plyš pats turi ir paleisti. Kai seselė atnešė asmeninius daiktus, pamačiau, kas mamytės išplaukė – skaitymo akiniai ir pypkė... 12 kapų... Nikolajus matuodamas skėstelėjo rankomis – taip žvejai, dažniausiai šiek tiek persistengdami, rodo sugautos lydekos dydį, – ir visais jais dabar reikia pasirūpinti. Bet ar dėl to kas kištų galvą į cemento maišytuvą? Tarp tekinių? Guldytų ant bėgių?

Skambutis. Kolega iš „Langų visovės“. „Gerardik, aš pas klientą, – Kolia, jau visiškai apsipratęs svetimuose namuose, nebeišeina į koridorių, nusivilkęs savo „odą“, smailianosius šeimyniškai pasidėjęs prie durų šalia manųjų, laisvai išsipešusiais marškiniais – pusiau griuvom fotelyje. – Neformalioje aplinkoje aš... Nu, tai tu skambink Mečikui. Mečikas tegu – Nazarui. Nepaleiskit „Lakštingalų“ ir gaudykit „Grybautojus“. Normaliauskas, Gerardik. Tvarkelis. Ponial. Sozvonimsia.

Ir noromis nenoromis išgirsti, kaip į ištuštėjusią tavo kasdienybę, mažiausias jos formas – nutilusius telefono skambučius, nuščiuvusį indų skimbčiojimą ir išdavusį tave žingsnių aidą, net tylą, – atėjęs iš gatvės lyg niekur nieko gula svetimas turinys ir tuoj puikiausiai ims gyventi vietoj tavęs... Kolia kerta iš peties, kūčiukus paprika užsikąsdamas, užsigerdamas „Sobieski“, o apgraužtus vištos kauliukus nemačiomis (kai akys žiūri priešais, rankos darbuojasi, o tu pats su tuo veiksmu esi niekaip nesusijęs) kiša po stalu sau tarp kojų į iš anksto pasiruoštą polietileninį maišelį Bilui Clintonui... Su geliančiu ilgesiu – lyg vyčiausi Kolią stadiono bėgimo takelyje, kai žinau, kad nebeprisivysiu, – prisimenu, kaip ir aš kartą žmonai parnešiau bare nukniauktą brendžio taurę. Ir net žadėjau surinkti visą rinkinį. Kaip paryčiais ją apklostydavau. Kvapu sušildydavau „užgangrenavusius“ kojų pirštus. Prisimenu daugybę smulkmenų, atgijusių Koliai pasirodžius, sakytum tai vieni niekai, bet pasaulis nuo jų buvo – tūrinis, o ne kontūrinis kaip dabar, – medienos, šviežių pjuvenų, karnų, požievio sulčių kvapus, atmintyje sugulusius klodais kaip rūdos kasyklose; šerdies raudonumą, panašų į ugnies ir kraujo; iš mūsų virtuvinių puodų ir pūsto arbatinio – garus, be kurių, tebesu įsitikinęs, neįsteigtinas joks naujas pasaulis, o senasis – neprikeltinas iš numirusiųjų, daug dar ką, ir man pasirodė, kad Kolia kaip tolimųjų reisų vairuotojas (tokie niekada nesivynioja į laikraštį virvės, tik sumuštinius, ir kaip skaniai – spaustuve ir švinu – kvepia tie jų sumuštiniai!) yra sugrįžęs iš mano gyvenimo, kuriame aš pats jau senokai besilankiau. Ir pasakoja – kaip ten viskas. Ar užkalti ten, Kolia, langai? Ar prisimintų kas nors, jei grįžčiau, – vėjas, bet kuris jo porūšis, ar sniegas, per didįjį skalbimą cypdavęs ant viryklės iš skausmo – sako, kankinių atmintis būna ilga...

Skambutis. Na, žinoma, Lelka. Tos moterys... Jis ir vėl koridoriuje į saują: „Lelka, tu, vaikeli, jau bandai mano kantrybę. Nes man dabar ne tas nagas, kurį tu jai dilini, galvoj. Aš dabar su klientu. Su tuo pačiu. Mes čia ne girtuokliaujam, nes čia – jau klinika. Pavojingas? Jis pavojingiausias pats sau. Arba nebent dar tau, dura tu, jei klausinėsi... Jei jau pabaigei vieną jos ranką, tai imkis antrosios, ar man, jtvmtj, tave mokyt, kada ir kam nagus karpyt?!“ Kolia užkelia balsą. Grįžta įtūžęs. Kaip ir dera tikram vyrui, pastatęs ką reikia į vietą. Tos bobos... Bet ir į mane, matau, jo žvilgsnis – įkypas, žalias. Toks Siamo katino. Nes kai Koliai Afanasjevičiui kas nors užlipa ant mazolio ir kai jis užsiunta... Jau kai Kolia užsiunta... Antai prieš savaitę už miesto name su baseinu jie, Mečikas, Nazaras ir kiti, papildomai uždarbiaujantys ne „Langų visovėje“, tvarkė kanalizaciją, kasė tranšėją, dėjo langus, tinkavo, dažė. Baigę darbus, nusiprausę, o Nazaras net nusiskutęs per neatsargumą virinant vamzdžius apsvilusius ūsus, dėl kurių vos neverkė, nes ūsai jam yra viskas, nes „tikras vyras ant ūso gali net erelį patupdyti“, atėjo su šeimininku draugiškai (ir – teisėtai) „perlaužti“ „Smirnofkos“, jau ir šprotų ant baseino krašto prasidarė, ir svogūnų, silkutės pasitaisė, viską kultūringai pasiserviravo, net dantų krapštukais dėl grožio buvo apsirūpinę, bet šeimininkė, pasivėdėjusi vyrą į šalį, pasakė: „Jau jie baigė darbus? Tai kad tų snukių, Feliksai, aš čia daugiau nematyčiau...“ Kolia prisimerkia kaip jo ugninis katinas, nors antakiai ir plaukai – grynas brandusis kaštonas: inteligentai, mažieji jūs mūsų broliai, – girdžiu jį visu padėrusiu savo vidumi, – jei ne mes, dimočkos, mečikai, slavikai ir kolios, būtumėt be langų, be sienų, be durų, be šikinykų ir net, panašu, – be savo užperėtų galvų...

...Kartais tik labai ploni pojūčiai tau gali pranešti: kai dėl kokių nors priežasčių iš tavęs lieka vien rėmai, kontūrai knygelėje „Nuspalvink pats“, nes spalvos išėjo kitur (gal, kaip ir visi šiais laikais, – kur joms geriau mokama), o jėgos ir noras spalvinti iš naujo – apleido, – likimo dovana, jei į kontūrus tarp linijų dangus nuleidžia raudonas kojines, žinoma, vien to neužtenka – kojinėse turi būti Nikolajus Belochvostikovas. Čia pat užkasę menkus nesusipratimus, su Kolia šnekučiuojamės – naraspašku, ir, rodos, nėra mudviem nepavaldžių temų: baimė, kaip viena pamatinių žmogaus būsenų, siela ir kiek ji sveria, prostata – vyro antroji, bet, be jokios abejonės, svarbesnioji širdis, kurios geriausiu draugu, bėgant metams, jau tampa moliūgų aliejus... Kolios balse – nekalėdinis minoras: jis jau persirito į antrąją pusę, o dar beveik niekur nebuvo, dėl ko tad, po biesų, gyventa, jei taip ir numirs nepamatęs nei Afrikos beduinų, nei Australijos aborigenų. Girdėjęs, kad Rusijoje vienas verslininkas praturtėjo tik prieš pat jį nušaunant ir beveik nespėjo pamatyti pasaulio, bet, tai nujausdamas, testamente, laimei, buvo įrašęs: „Ekskursijose dalyvausiu po mirties.“ Stiklo karste – kad pasaulis gerai matytųsi iš abiejų pusių – jį artimieji, keikdamiesi, bet vykdydami pomirtinę valią, vežiojo po Europą: nulakino į Alpes, tampė serpantinais po Norvegijos fjordus... Nikolajus susimąstęs. Jis ir pats ne kartą rimtai svarstė tokią galimybę (jei gyvam būnant nieko neišeitų). Žinoma, tokio įpareigojimo jis neužkrautų Lelkai. Ji ne toks žmogus, kad su juo mirusiu po fjordus tampytųsi. Ir su gyvu dar klausimas, ar ilgai tampysis. Jis ją, beje, jau beveik įtariąs neištikimybe. Galimas dalykas, net ir su Gerardiku. Bet galvos neguldytų ir už Mečiką...

– O tu ar daug apkeliavai? – klausia, ir jo akių žalumas sudrėksta, o pačiame žalumo dugne – smaragdas, į kurį, nedrąsiai spėji, gali būti susikristalizavę nebūtinai tikėjimas, viltis ir meilė artimui, lygiomis teisėmis gali būti – ir bukaprotybė.

– Beveik visą pasaulį, tik ar tu manai, Kolia, kad keliaudamas kur nors pabėgi? Nuo savęs nepabėgi niekur – nei Norvegijoje, nei persidažęs antakius...

– Visą pasaulį... – aidu fjorduose atsiliepė Kolia...

Truputį patylim. Kiekvienas su savo nešuliu, kiekvienas su savo ritinamu Sizifu. Ir staiga mane suima panika, kad tyla gali pernelyg užsitęsti. Kad dar kiek, ir Kolia išeis, nes jam su manimi jau paprasčiausiai nusibodo. Nes iššaudęs visą savo linksmąjį paraką – skrybėles ir juodas odines pirštines, pjūkliukus ir kaltelius – daugiau nebeturiu ko smagaus, varinėjančio po gyslas kraują tam žmogui pasiūlyti. O kai Kolia išeis... Kai nutols nuo mano namų kritiniu atstumu... Kažkur skaičiau, kad rusai, kalbėdami apie „šiuolaikinio ruso“ fenomeną, kurio niekas, nė jie patys, nepajėgia paaiškinti, kartais pavadina save – sudrėkusiais degtukais, kurie sunkiai įsiplieskia ir greitai gęsta. Bet Kolia – signalizuoja visi atsargon išėję mano pojūčiai, ne, ne signalizuoja – skambina varpais, daužydami šerdis, – tas, kuriuo tu prisidegtum cigaretę. Ir prisidegtum pirmu degimu. Net prieš šiaurinį vėją. Nesvarbu, kad, bandydamas perkalbėti tave nekišti galvos į cemento maišytuvą, jis ir nesisvaido argumentais „po pliuso ženklu“ kairėn ir dešinėn. Kam? Kai pats esi argumentas. Be to, tikras argumentas – mūvįs prezidiumo staltiesės spalvos kojinėmis. Galų gale – ir tai visų svarbiausia – argumentas, kuris ir per cunamio katastrofą išplauks įsikibęs į pitoną ir dar, žiūrėk, kitą, atpakalia ranka prigriebęs, už plaukų ištemps (kodėl gi, jtvmtj, neištempti, jei ant kelio be naudos mėtosi...). Tik klausyk jo, eik su juo... Betgi mums net ir belstis niekur nebereikia, – vėl ramus sako Kolia, nušviestas vidinės giedros (o gal to smaragdo?), – jei mes negalime išvykti į pasaulį, tai pasaulis, Kostia, atsikrausto pas mus, tiesiai į mūsų kambarį, net į delną, tik imk jį ir vartok...

Ir tikrai – į kambarį pažirus televizoriaus ekrano sniegeliui, pasaulis po ilgos pertraukos vėl ateina į tavo namus. Kas gi jame, kol kišai į kilpą galvą, – nutiko?

Per 1-ąjį kanalą – reportažas apie Kalėdas visame Žemės rutulyje. Skaudi žinia iš Neapolio – apiplėšti bažnyčių betliejai. Rodos, matai: tumulais sukilusios baltos Jeruzalės kelių dulkės, kaimenėmis išsivarytos karvytės, avytės ir asiliukai, išsivesti šv. Juozapai ir Mergelės Marijos, piemenėliai ir išminčiai – ištisais epizodais drastiškai iškupiūruoti Dievo atsiminimai. Bet labiausiai gąsdinantis, bent jau mudviem su Kolia, – vagių ištuštintas dangus, išnešti vėjų išgaubti jo skliautai, nukabinti ir užgesinti Mėnulis, Saulė ir žvaigždės, o po žiojinčiomis kosmoso skylėmis mes jau visi iki vieno – našlaitiškiausi našlaičiai... Vis dėlto... Ir tai yra tikrasis Kalėdų stebuklas – nė viename betliejuje nepaliestas kūdikėlis Jėzus... Logiškai galvojant, – rūsčiai suraukia antakius Kolia, – argi galima Jėzų p a v o g t i? Kasparą, Baltazarą, Melchiorą, net šv. Juozapą – dar dar, ir tai, aišku, tik iš didelės bėdos, bet Jėzų?! Pagaliau ką su juo, pavogtu, daryti? Parduoti? Laikyti įkalintą sandėliuke po krežiais ir naudoti vien savo reikmėms? Vis ko nors kaulyti ir kaulyti? Išvežti kaip kontrabandą kartu su „Saint George“? Ne, ne, užsimerkęs jis purto galvą ir staiga kad trenks momeniu į sieną – visi žinome tą prakeiktą būseną, kai logikos našta tave užgula visa turima jėga – ir nei bėgt, nei rėkt...

Per 2-ąjį kanalą – vaikų namai ir senelių pensionai. Įkaušusio senuko ašara stambiu planu – čia, „Žilagalvių ramovėje“, jis atsidūrė, kai savo butą užrašė seselei, darydavusiai jam nugaros masažą, bet „jautriai užgriebdavusiai ir sėdmenis“... Kaip „nugarkaulis, ant kurio, nepaisant valdžios savivalės, nepaisant išvogtų milijonų, laikosi šiandieninė Lietuva“, – daugiavaikė šeima su 12 vaikų, susėdusi prie pailgo Kalėdų stalo, kurio visos lėkštės – sriubinės, užkandžių ir silkinės – pilnos obuolių. Obuoliai, visur vien pačių išsiauginti obuoliai, kuriuos jie nuo mažo iki didelio ištvermingai kremta, gal užtat ir jų pačių tokie tvirti nugarkauliai, o dantys, – kai tik kamera „pritraukia“ iš arčiau ir Kolia spėja įsižiūrėti, – plieniniai...

Per 3-iąjį dainuoja Baltarusijos dešrų karaliaus žmona. Mudu abu jos vokalinius duomenis vertiname skeptiškai, net nutariame, kad ji, ko gero, visai be balso, tik su karališkais silikonais. Nikolajui labai nepatinka, kai silikonai gurgžda tarp rankų. Gurgžda, atsiprašant, kaip koks bulvių krakmolas už 2 Lt 76 ct. Bandei – klausiu. Kiek kartų! Jam net pasakot tingisi. Jis jiems netgi alergiškas – kai tik paliečia silikoną, jį iškart išberia. O kaip tokios sproginėja krematoriumo krosnyje, kai jas pašauna, pats girdėjęs...

Bet per 4-ąjį jau nebe juokai – tragiški skaičiai, kiek šiais metais žmonių vis dėlto palūžo ir pasirinko nelaikšių likimą blaškytis po medžius ir krūmus, iki sueis nustatytas buvimo žemėje laikas. „Lietuva ir vėl pirmaujančiųjų gretose, – po studiją vaikšto psichologė su nešlifuotu žalio gintaro gabalu ant krūtinės ir sustoja prie kabančio lango rėmo, simbolizuojančio jungtį tarp šiapus ir anapus. – Mes Europoje – nelyg zoologijos sodas... Peržengtos visos ribos... Sovietmečio pasekmės... Spauda, žurnalistai, deja, iš to tik aštriais pojūčiais kutenasi...“ Po faktų kalbos – lyrinis inkliuzas, kai diktoriaus balsas už kadro prisisunkia metafizinio nerimo ir vienas po kito rodomi: debesys, pušų spygliai ir skujos, tarp samanų – sniego ir lietaus išskalautas batas, kažkokios marškos nuolieka, vėjyje romantiškai siūruojantis virvės galelis, o apačioje slenka eilutė – „Kalėdinis išpardavimas gamintojo kainomis“... Nikolajus krypteli galva į televizorių: „Vis dėlto gerai, kad tu čia, o ne anapus, tarp tų skujų, Kostia, ką?“

Ir tą akimirką pajunti, kaip tavo namuose labai po truputį – šis tas audžiasi. Daugiausia iš absurdo ir grotesko, kur kas mažiau iš gailestingumo ir jau visai mažai – iš atjautos. Kas? Po atkuntantį pojūtį – tu pats? Tau – Kitas? Po akimirksnį – išvis KAS NORS? Kad ir kas tai būtų, ta tekstilė dygi, „kandanti“, nes prie jos darbuojasi, ją audžia Kolia, prieš tai labai savotišku būdu paruošdamas siūlus, į ją, bandydamas siaustis ir susišilti, net susikruvinti gali, jei odą tuo metu esi nusinėręs ir užmetęs ant kėdės atkaltės arba tau kas nors kitas ją nudyrė, tačiau, Dievas mato, – vėlų Kalėdų vakarą šio to tikrai esama...

Šeštą kartą Lelka. Viešpatie, tos moterys... Tie jų manikiūrai, tos jų dildės ne nagams dildyti, o vyrų širdims varpyti... Atsisveikindami mudu apsikabinam. Sukimbam it kokie krumpliaračiai, lyg išlydėtume vienas kitą į reisą, iš kurio kitąkart, žiūrėk, ir nebegrįžtama. „Kostia, – susigraudinęs, užsimerkęs Kolia vis purto galvą, ir atpažįsti – tą slavišką širdingumą, kuriam dar nepasibaigus jau gali gauti kakton ir nė nespėsi sužinoti už ką, – jei rasotų „Veka Swingline“ profilis... Tu turi laikytis ir išbūti jau vien dėl to, kad galėtum mane apie tai informuoti, tada aš automatiškai – Nazarą, Nazaras – Mečiką, Mečikas – ...“

Rasoja. Nes kambary už nugaros man net neįtariant jau senokai grumiasi Lelkos kvepalų ir mamytės tabako, bobutės pažastų ir vyriško prakaito, eglių ir pušų sakų kvapai. (Ir visi be išimties – tūriniai, ne kontūriniai.) „Adidas“. Įtariu ir Nazarą, kurį kažkodėl įsivaizduoju su mačete, plika galva ir vietoj prarastųjų – angliuku pieštais ūsais. Bet negarantuočiau ir už Mečiką. Dar – Liochą, manau, tik dėl manęs, tik dėl mano „situacijos“ prisikėlusį iš tatuiruotės. Tačiau užvis stipriausias snieguotos meškos kailio kvapas, sūdrus, šakninis, jis jau atriaumoja, laužydamas šakas ir sausuolius iš Sibiro tankmės – iš provaizdžio tamsos ir eina imčių su palaikiais mano kvapais – šalto prakaito, nevilties ir apleistumo. Su – pelės kailiuko. O įkapių drėgmės dvelksmą jis išvis sutvarko vienu moju... Rasoja, nes ištuštėjusioje būtyje prikvėpavo visas Kolios genofondas, kurio specialiai tarsi ir nekviečiau, bet jis pats, matyt, jautė, kada susirinkti, ir lieso pieno spalvos popieriaus lape nesavanaudiškiausiai pripėdavo – jtvmtj, argi gaila, ypač kai tai nieko nekainuoja: pastoviniuoti, šnektelti ilgai nesimačius, paspoksoti į lendantįjį kilpon, dėl visa ko pasimatuoti jo kepurę ir batus, jei netyčia atliktų – kam turi pražūti geras daiktas... „Išvilkom už ausų, užvedėm ant kelio. O toliau, vyruti...“ Kas tai? Manau, Liocha, padaręs „nuo savęs“ ką galėjęs, o dabar jau – ir vėl iš tatuiruotės nuo Kolios dilbio, besiūbuojantis ant gyvate apsivijusio inkaro, žiūrintis, kuo čia viskas pasibaigs...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


108917. Labai2008-01-30 11:57
Labai, skaičiau čepsėdamas

108926. grbj :-) 2008-01-30 12:59
Neprailgo

108937. aliumininis ar alavinis bliūdelis, neprisimenu:)2008-01-30 14:03
Go,Dana, go!

108963. zeta2008-01-30 18:40
Perskaiciau per du kartus, nes pirma karta nuo sito malonaus uzsiemimo atplese darbas. Ir tyliai, bet uztikrintai (kaip koks orkestro trikampis) pritariu alavinio bliudelio skambejimui: go, Dana, go! Gaila, kad atmosfera ir graudulys absoliuciai neisverciami i kitas kalbas.

108979. kolega2008-01-30 23:47
respect

109004. s.v.2008-01-31 15:15
Bet kur gi Jūsų knyga?

109006. samaon2008-01-31 15:41
nu, perskaitysiu, kai laiko turėsiu Danutės epus skaityti. uch, plotai ir pločiai rašinių tavo. ale, kai mugėj susitiksim, pasakysiu savo įspūdį. jei tik klausi. uch, knyga rūpi kažkam. nu, geriau, mažom porcijom. svarbu - talentingai. o koks mandagus prašymas va aukštėliau, koks ilgesingas. kaip mirštančiojo koks "bet kur gi jūsų kunigas?".

109013. samaonui-samagonui sobieskis2008-01-31 18:01
buvo oi buvo ir ilgesniu bet ten apie sobieskius nerase ponia danute

109016. amigo para siempre 2008-01-31 18:46
dieve, kaip raso... ir daug metu raso, tik i knyga nesudeda, o cia visokios poison triuksmelius kelia,kad ne visi giria, verciau patyletu...

109020. hahaha2008-01-31 19:34
man asmeniškai prailgo ir paskaičiau tik pirmą puslapį, o kai pamačiau kiek dar nukelta... kažkaip intriga nesivysto.

109022. nuomonė2008-01-31 19:46
Taip, klasiškas rašymas.

109028. lukosius2008-01-31 20:52
taip malonu skaityt tai kas tau brangu bet tuo paciu metu ir noretuis kad tai kas tau brangu butu kita forma, butu kaitaip. na nezinau bet man buvo juokinga ir idomu, laba patiko sitos eilutes "Susitiko, išgėrė, apsikabinę išsibučiavo, sielas vienas kitam, kaip rusai sako, – naraspašku, prisiekė jau niekada daugiau nebeišsiskirti, paskui susiginčijo, o vėliau kriminalistai peilio dūrių brolio kūne, padarytų suolo draugo, suskaičiavo 26 – neką mažiau, negu jam lieka invalidumo pensijos, atskaičiavus alimentus`` nu tikrai labai griebenciai uz sirdies, nebijokit dar nekrintu i stalo kampa ir neskaiciuoju tu sekundziu.., dar ne tik galvoju kad galbut linksma kad dar nesuinki tokiu zmoniu, gal. o kodel tureciau? juk mes visi isskirtinai. visi su savo sizifo kalnu lipam ir keikemes aplink einancius tokius pacius zmogeliukus, mat gaila o gal ir aklai nori kad tai butu netiesa, na bet nesvarbu, dar turime jegu tam ``pakelti``

109032. Gutis2008-01-31 22:27
Apsakymas normaliauskas,tvarkelis :)

109035. krankt2008-01-31 23:11
rasinio kontekste suzeri naujos detales: tarp kostios ir mieciko - absoliut vodka ir titanikas. jo, keicias rubai margo svieto.

109089. V. iš K.2008-02-01 15:42
Labai patiko pasakojimo intonacija.Ir rusas kaip gyvas. Sėkmės!

109093. rugine :-) 2008-02-01 17:02
Stipru!Puikus apsakymas! Sekmes tolimesnej kuryboj!

109116. viva2008-02-01 20:33
Fantastika, nuostabu.

109160. cc2008-02-02 09:32
Raiški kalba, netuščiažodžiauta,patiko. Gal kiek per ilgas, nes ilgai skaitant prigęsta įdomumas. Gal čia tik mano, karštakošio problema. Tikrai geras. :)

109219. ivs2008-02-03 05:59
skaiciau skaiciau kantriai gerus du trecdalius perskaiciau ir numeciau vis delto. svetimas tekstas.

109220. Bulka2008-02-03 09:23
puikus tekstas.

109229. ragana Kornelija2008-02-03 12:58
nu va, ivse, aš ir panašiai. pirmąjį popierinį puslapį perskaičiau, bet kai atsiverčiau antrąjį, kažkaip nesmagu pasidarė, kad dar tiek daug liko. lyg bandžiau dar, perskaičiau kelias eilutes ir užverčiau. ir man jis svetimas.

109250. verdiktas2008-02-04 09:37
vis dėl to labai

109251. verdiktas2008-02-04 09:38
...geras apsakymas

109254. verdiktui2008-02-04 12:11
pusėtinai svetimas

109259. cc2008-02-04 16:51
Aš taip pat nesusidūręs su šia situacija, bet ji labai realistiška. Tokie jie - kolios yra. Kai geri - atiduos paskutinius marškinius, bet kai pikti - nepasimaišyk jiems ant kelio.

109281. virgo :-) 2008-02-05 00:48
puiki literatūra, skaityti ir skaityti

117237. lopas :-) 2008-05-12 22:51
jėga

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba