ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Karteziškieji apmąstymai

MERAB MAMARDAŠVILI

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 3

Fiziologas Descartes’as žinojo, kad mus krečia konvulsijos („gyvūnų dvasių“, pasak jo), į kurių kilpinį patenka mūsų jausmai arba aistros. Ir krečia kartais taip stipriai, kad jokia filosofija to negali suvaldyti, nieko negali su savimi padaryti. Ir Descartes’as, kaip žmogus išsiauklėjęs, laikęs rankose špagą ir gal net rankas damoms bučiavęs, sakė, kad tokiu atveju lieka viena galimybė – kontroliuoti save. Konvulsijos krečia, bet mandagus žmogus kontroliuoja savo gestus ir juolab žodžius. Žodžių konvulsijų neaptiksime Descartes’o tekstuose. Konvulsijose gimsta pasaulis, tačiau jis nekankina mūsų savo išgyvenimais. Nekamuoja jais kaip vėliau, XIX ir XX a., elgsis daugelis filosofų. Mandagumas. Žinoma, nuo aistrų nepabėgsi, jos krečia mus, mūsų kūną, o kartu ir sielą, bet nors gestus kontroliuokite, jei esate mandagūs ir išsiauklėję. Ir juolab – žodžius. Nėr ko brukti triukšmo ir įtūžio į tekstą, gerbkite tą, kuris jį skaitys, nereikia jo priblokšti. Dekartiškųjų tekstų paprastumas, žinoma, trukdo skaitytojui juose įžvelgti ką nors daugiau nei intelektinį žaidimą.

Šis mandagumas darsyk paliudija dekartiškojo santykio su savimi ir su mintimi tyrumą, kaip priešybę mūsų begėdystei, prie kurios pripratome XX a. Šis tyrumas buvo neatsiejamas ir nuo jo užsiėmimo filosofija. Žinome, kad Descartes’as dažnai įžūlaudavo. Antai klausiamas, kur jo skaitomos knygos, jis parodydavo į skrodimo stalą ir sakydavo apskritai nieko neskaitąs, nors, žinoma, buvo ne taip. Arba dar vienas pavyzdys: kartą jis pasakė, o paskui nesyk pakartojo, kad užsiimti filosofija galima tik keletą valandų per metus. Tris keturias valandas. Tingus žmogus, ar ne? (Viename laiške jis rašė: „Miegu čia po 10 valandų... ir niekada joks rūpestis manęs nepažadina.“) Bet galbūt kaip tik todėl jis buvo vienas iš paskutinių laimingų filosofų, kokiam nepavyko tapti XX a. Wittgensteinui, irgi svajojusiam iš esmės apie tą patį – kad filosofija reikia užsiimti kuo rečiau. Wittgensteinas pateikia vaizdą musės, kurią išleido iš butelio. Išleista ji skrenda ir netempia paskui save butelio, iš kurio išskrido. Taip ir filosofijoje, manė Wittgensteinas. O Descartes’as, kaip jau sakiau, kažką panašaus kalbėjo apie sapnus. Kad sapnas – tai problema, tarsi uždaryta butelyje. Tačiau tavo gyvenimo problema, nes ir gyvenimas yra sapnas ir reikia pabusti, kad skristum. O visą laiką užsiiminėti sapnų problemomis – neįmanoma. Reikia sustoti. Kartą kitą... pagalvojus. Ir, beje, ritmas – pagalvoti kartą kitą... – Descartes’o gyvenime kartojasi. Jis užsiėmė filosofija su kelerių metų ar net dešimtmečių tarpais. Padirbėja – ir pėdsakai: „Metafiziniai samprotavimai“. Užsiims – ir „Samprotavimai apie metodą“. O dar anksčiau – „Proto vadovavimo taisyklės“. Tačiau tarp „Taisyklių“ ir „Samprotavimų apie metodą“ – devyneri ar dešimt metų. Reikia nors kartą susimąstyti, pabusti, o paskui... kartoti tai, mėginti suprasti sapną, tačiau – kaip savo problemą. O visą kitą laiką galima regėti sapnus.

Tikroji filosofija, manė Descartes’as, leidžia filosofuoti kada užsigeisi, nes filosofuojame norom nenorom. Esame priversti. Kaip musė priversta veržtis iš butelio. Jai ten ne vieta. Galiu nustoti filosofuoti kada užsimanysiu ir – esu gyvas. Tačiau tas, kuris bus gyvas, nustojęs filosofuoti kada užsimanys, bus kitas žmogus. Panašūs Descartes’o teiginiai ir sudaro jo nepriklausomo laisvalaikio prasmę. Štai noriu gulėti patale ir samprotauti – ir samprotauju. Juk absurdiška visą laiką rimtai kuo nors užsiimti. Tai ir neįmanoma žmogui, ir charakterį gadina. Juk Descartes’as buvo kariūnas, tačiau jis keistai gyveno, jaunystėje tarnaudamas armijoje. Jis ir tada gyveno atsipalaidavęs, mokėjo atsipalaiduoti ir tik veiksmo minutę susikaupdavo, išsitiesdavo tarsi spyruoklė. Tačiau kartu niekada nestovėjo pasitempęs prieš tai, ką dar reikėjo atlikti ar padaryti. Kai reikės – padarysime. Špaga iššoks iš makšties. O dabar stovėti pasitempus, visu rimtumu?..

Žinoma, Descartes’as buvo „nerimtas“ žmogus mūsų šiandieniniais masteliais, šiandieniniu supratimu. Ir apskritai jis manė, kad viskas nėra taip rimta. Nuobodis – tai jau rimtumo pasekmė.

Jau sakiau, Descartes’as – žmogus, kuris žino, kad nėra pasaulyje laimės ir ne vyro pareiga ieškoti laimės ir paversti ją savo gyvenimo tikslu, – yra ramybė ir valia. Ir yra apsauginis barjeras gyvenimiškų įpročių, kuriuos turi išsiugdyti, nes jie saugo ramybę ir valią, saugo tavo nepriklausomą laisvalaikį – pačią didžiausią vertybę tarp kitų gyvenimiškų vertybių. Paaiškinsiu kitu bemaž kartezišku pavyzdžiu. Personažo vardas bus visiškai kitas. Tai didis darbininkas, amerikiečių išradėjas Edisonas. Jis tai jau tikrai padirbėjo savo gyvenime manydamas, jog dauguma žmonių pasiruošę beprasmiškai, nesustodami dirbti visą gyvenimą, kad tik neliktų akistatoje su savimi. Mat tada, kai sustoji ir pasilieki, tada, jo manymu, ir prasideda sunkiausias darbas, kurio niekas kitas už tave nenudirbs, kuriame nėra su kuo bendradarbiauti (vienas akistatoje su pasauliu). Ir mes mirtinai bijome, vengiame šios minutės, pasiruošę daryti bet ką: keisti visuomenę, suktis kaip voverė rate nuo ryto iki vakaro kiekvieną mielą dieną.

Tačiau grįšiu prie to, ką norėjau pasakyti, – prie gyvenimiškų įpročių barjero. Kartais, sako Descartes’as, mūsų aistros gali būti tokios stiprios, o aplinkybės tokios, kad nori nenori pramuša įpročių užtvanką, pastatytą sergėti nepriklausomą laisvalaikį, tiksliau – tą triūsą, kai aiškiai matai savo paskirtį, niekuo nepakeičiamą ir ant niekieno pečių neperkeliamą. Descartes’as šioje srityje buvo didis realistas, suprato realią fiziologiją ir žmogaus galimybes, todėl taip kalbėjo. Jei jau visai nepakenčiama ir negalime taikstytis su laiku (t. y. su aplinkiniais), jei stiprūs išgyvenimai griauna užtvanką, kurią sudaro išugdyti įpročiai, gyvenimo būdas, sergintis sielos ramybę, nepriklausomą laisvalaikį ir valią, vis tiek išeitis yra, yra sprendimas. Šis sprendimas irgi atrodo nerimtas. Descartes’as rekomenduoja štai ką: pakanka žvelgti į pasaulį tarsi į teatrą (atkreipkite dėmesį, toliau pati esmė, per ją viską galima iššifruoti), neteikti savo asmeninėms dramoms didesnės reikšmės nei įsivaizduojamų personažų dramoms, „vaidinamoms aktorių, kai jie mums pateikia itin niūrius įvykius“.

Įsiklausykime. Štai atsidūrėme teatre, o scenoje siaučia aistros ir mes, žinoma, išgyvename, gal net verkiame ar piktinamės, nors gilumoje, kažkur sąmonės pakaušiu puikiai žinome, kad visa tai – nerealu. Sąlygiška. Juk nemirštame pažiūrėję spektaklį. Descartes’as tarsi klausia: argi negalima šitaip žvelgti ir į save? [...]

Ir paskutinis dalykas, į kurį šiandien norėčiau atkreipti dėmesį. Descartes’as sakė: gali tik tu. Jo filosofijos esmę galima išreikšti vienu sudėtiniu sakiniu: pasaulis, pirma, visada naujas (jame tarsi dar nieko neįvyko ir įvyks tik kartu su tavimi) ir, antra, jame visada yra tau vietos, ir ši vieta laukia tavęs. Niekas pasaulyje nėra apibrėžta iki galo, kol neužėmei tuščios vietos, kad iki galo apibrėžtum kokį nors dalyką: suvokimą, objekto būseną ir t. t. Ir trečia (nepamirškime, kad praeitis – minties priešas, kovodami su praeitimi, atkuriame save): jei šioje mano būsenoje viskas priklauso tik nuo manęs, vadinasi, be manęs pasaulyje nebus tvarkos, tiesos, grožio. Nebus skaičių, nebus dėsnių, idealių esybių, nieko šito nebus.

O lema šiai teoremai skamba taip, ir ji susies mus su dekartiškuoju didžiadvasiškumu: „Dievas nekaltas, o mes laisvi.“ Juk didžiadvasiškumas diktuoja visame, kas aplink mus, regėti ne tai, ką padarė kiti, ne tai, kaip susiklostė tvarka, beje, ir dieviškoji (nereikia manyti, kad Dievas kišasi į mūsų reikalus, kad jis – aplinkinio blogio priežastis); reikia žvelgti į save, ateiti pas save. Taigi, kartoju, lema tokia: „Dievas nekaltas, o mes laisvi.“ T. y. Dievas nelenkia mūsų laike. Tokia keista frazė, atrodytų, prieštaraujanti visai teologijai, filosofijai ir bet kam, ja galima aprėpti Descartes’ą, na... aprėpti kaip objektą, apie kurį reikia toliau galvoti, o ne ta prasme, kad jau supratome.

Skaitydami Descartes’ą ir tai, kas apie jį prirašyta, dažniausiai neįstengiame susilaikyti nuo pagundos laikyti rimtais ir svarbiais pirmiausia jo laimėjimus analizinės geometrijos, fizikos ir t. t. srityse, o prielipais, gražmenomis laikome jo samprotavimus apie Dievą, sielą, nemirtingumą, manydami, kad tokia buvusi genijaus užgaida. Esą tokia anos epochos kalba, taip anksčiau kalbėdavę, o kai gražmenos dingo, liko dalyko esmė: atrado analizinę geometriją, nustatė cogito ergo sum ir t. t. Žinoma, taip nėra. Kas atrodo užgaida, yra tikrasis, rimčiausias Descartes’as. Apie šį rimtumą kol kas tekalbėjome gyvenimiškų simbolių lygiu: ryžtingumas, nemeilė melancholijai, laisvalaikio paieška, kelionės – visa tai yra tarsi jo gyvenimo simboliai. Įkūnytos simbolinės supratimo būsenos. Jau sakiau, Descartes’as daug keliavo, tačiau jis buvo keistas keliauninkas: neparašė nė vienos knygos, nė vieno puslapio, kurie galėtų būti keliautojo užrašai ar tai, ką vokiečiai vadino Reisebuch – kelionės dienoraštis. Descartes’as nė žodžiu neprasitaria apie tai, ką matė, kas jam nutiko. Tai buvo akivaizdžiai simbolinės kelionės, šį tą apie jas galima sužinoti tik per jo dvasios būseną. Savo gyvenimu jis demonstravo tai, kas XX a. pradėta vadinti redukcija (žinoma, kad redukcija – tai natūralaus arba objektyvaus pasaulio suskliautimas, įsižiūrėjimas į fenomeną). Štai jis aprašo, kaip suvokia arba patiria Olandiją, cituoju iš atminties: „Kaip man gera tarp šios tautos žmonių, kurių kalbos nesuprantu, todėl minioje ir tarp namų galiu apžiūrinėti žmones tarsi natiurmorto elementus. Jų kalba man nėra reikšmingesnė už paukščių čiulbėjimą. Aš vienišas tarp šių darbščių kaip bitės žmonių.“

Žinoma, tai reikia skaityti kaip simbolį. Tarkime, Descartes’as apžiūri kokį nors olandų miestą, jis žvelgia į jį kaip į natiurmortą, nežinodamas pateikiamo ar regimo reikšmės, jis – redukuotos būsenos. Pvz., mato arklį, traukiantį vežimą, tačiau nežino, kad arklys (naudingumo požiūriu) – tai traukiamoji jėga, ratas – pagrindinė vežimo dalis ir t. t. Tai yra žvelgia į visa tarsi marsiečio žvilgsniu. Kodėl? Todėl, kad, anot jo filosofijos, kuria jis gyveno, galima gimti ir tapti tik pradžioje nutraukus vadinamuosius organinius arba gamtinius ryšius, kurie susiklostė nepriklausomai nuo tavęs. Descartes’as – realus savo gyvenimo dalyvis; užuot gyvenęs nuostabiame Turene, kuriam iš tolo neprilygs jokia Olandija, pasakiško grožio Prancūzijos širdyje (atrodytų, ko dar reikia tokiam „lepūnui“), – ne, jis ten negyvena. Jei gyventų, gyventų tarsi kokone, slegiamas atmosferos stulpo, kurį sudaro pateikiama, o ne paties (ir ne iš savęs) išrandama mąstymo kultūra, tarp organinių, savaime besiaudžiančių ryšių. Tiksliau – susaistymų, „tvarsčių“. Ir jis tarsi fiziškai modeliuoja savo siekį sutraukyti šiuos „ikirenatinius“ ryšius, modeliuoja organizuotu gyvenimo landšaftu – gyvena Olandijoje, tarsi savotiškame natiurmorte, peizaže, su kuriuo jo nesieja vidiniai ryšiai, bendras paveldimas audinys, o jei šių ir atsiranda, tai tik tokių, kuriuos kuria jis pats.

Tai pavyzdys, kaip skaityti individualius (priešingai nei struktūrinius arba archetipinius) simbolius, kuriais žmogus organizuoja, inscenizuoja save iki pat gyvenimo fizikos, kad atsirastų vienos būsenos ir neatsirastų kitos. Šie simboliai išskaitomi visiškai kitaip ir nepriklausomai nuo natūralių psichologinių ir biografinių prasmių. Kaip ir Descartes’o kelionių atveju, apie kurias nepasakojama ir kurios tariamai nepateikia jokių įspūdžių.

Tai vis ta pati abstrakti, dvasinė tiesa apie „didįjį abejingumą, kuris mumyse ir Dieve“, tačiau atliekama kaip natūrali redukcija su savimi, nurėžiant viską, kas priaugo, visus kraujo, dirvos ir aistros stabus, kad pasiektum kažkokią metafizinę nulio būseną. Tarsi kažkokią įmanomą (tačiau kol kas dar jokią) būseną kitos būtybės, kuri bemaž marsiečio – pirmu – žvilgsniu žvelgia į mūsų krutėjimus ir kogitacijas. Tai mums pažįstama redukcija link metafizinės pasaulio ribos ir jos galutinio taško, kur visi faktai ir būsenos lygiateisiai ir vienodai nereikšmingi, visi – vienodai atsitiktiniai, kaip ir jų prasminė hierarchija ir subordinacija. Taip šitai regi žmogus, ieškojęs vien sielos ramybės ir nepriklausomo laisvalaikio – laisvalaikio minčiai, t. y. sielos pokalbiui su pačia savimi.

Ir galiausiai paskutinis dalykas. Taigi redukcija – nurėžimas visko, kas į tave įėjo be tavo žinios, sutikimo ir principinės abejonės, kaip kol kas nesuvokta, todėl reikalaujanti iššifravimo asmeninė nuostaba. T. y. tokį nurėžimą pašventina dar vienas, tačiau jau struktūrinis simbolis (anapus jo stovi universali sąmonės struktūra) – Dievo simbolis. Jau sakiau, „dieviškieji“ Descartes’o samprotavimai – anaiptol ne užgaida. Kol kas mums aišku: jei viskas turi būti lygu, tai būtent (ir tik!) tame, kas iš niekur neišvedama ir niekuo žemišku negrindžiama (sąsają su tuo ir simbolizuoja Dievo sąvoka), – universalybėje. Tačiau universalybėje ne kaip atsietoje, bendroje savybėje, apimančioje daugelį ar visus, o kaip „atskiroje prigimtyje“ (nature particulière), kalbant Descartes’o žodžiais, arba „universaliame konkretume“ (Kuzietis). Vadinasi, tai tarsi kažkoks taškas, tiesiogiai – virš tiesiškai nusidriekusio pasaulio ir priešingai jam – susietas su individu, šio asmeninė jungtis su Dievu, patiriamu ir išgyvenamu per kažką, kas neatsiejama nuo paties žmogaus, kažkokio „vidinio žodžio“, „vidinio vaizdinio“, „vidinio veiksmo“. Juk Descartes’as panašiai kaip Hamletas ieško savo veiksmo. Tai yra šiuo simboliu išreiškiama tikroji individualizacija ir teigiama, reali žmogiško apsisprendimo galia, apimanti tikrąją begalybę (o ne tiesiog abejingumą, kaip laisvę „nuo ko nors“) ir, pasak Descartes’o, papildanti realią kiekvieno žmogaus prigimtį. Tai toli gražu ne „abstrakcija“ ir ne „bendras vardas“.

Paminėjau Šekspyro Hamletą ir, kad išplėsčiau asociacijų lauką, paminėsiu dar vieną keistą sutapimą. Tačiau pirmiau priminsiu, kas senovės graikams buvo simbolis, žymintis žmogaus perėjimą į brandų gyvenimą, kai atliekama pasaulio redukcija ir įvyksta galutinis „savasties“ tapsmas. Šį amžių graikai vadino „akme“ (viršūne, žydėjimu) ir manė, kad jis paprastai sutampa su 30–35 metais. Prisiminkime, kad 33 metai – Kristaus amžius, kai jį nukryžiavo. Arba Dantės, kuris būtent tokio amžiaus „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“ atsidūrė „miško tankmėje“. O Descartes’as, sulaukęs trokštamos vienatvės, būdamas šio amžiaus rašė „Proto vadovavimo taisykles“ (1628). Kitaip tariant, taisykles, kaip naudotis savo protu be kokio nors išorinio autoriteto, nevedžiojamam už rankutės, o tai ir yra žmogaus ir žmonijos brandumo požymis, pasak Kanto, kuris kaip tik taip apibūdino Apšvietos amžių.

Tačiau štai sutapimas, apie kurį užsiminiau. Šekspyro Hamletas, susitikęs su tėvo dvasia, kuri atsisveikindama prašo jos nepamiršti, ištaria tokius žodžius: „...Atsimint tave? / Taip, vargše šmėkla, – tol, kol atmintis / Šiam rutuly gyvens! Tave atminti. / O taip! Aš savo atminties lentoj / Ištrinsiu viską: išmintį iš knygų, / Vaizdus ir įspūdžius iš praeities, / Kuriuos jaunystė kitados įrašė, / Ir vien tik tavo įsakas nuo šiol / Gyvens manojoj smegenyno knygoj / Be priemaišų! Prisiekiu dangumi!“ (vertė A. Nyka-Niliūnas)

O štai citata Descartes’o, kuris nebaigtame dialoge „Tiesos paieška“ atkuria iš esmės tokią pačią situaciją (kalbėdamas apie dailininką ir apie galimybę pataisyti paveikslą, jei jame yra klaidų).

Personažas, dialoge įkūnijantis Descartes’ą, kalba taip: mano manymu, „kiekvienam žmogui (panašiai kaip jūsų dailininkui, kuriam kur kas geriau pradėti darbą iš naujo, pirma perbraukus paveikslą kempine ir ištrynus (Hamletas – „ištrinsiu!“) visą teplionę, nei gaišti laiką ją taisant), – kiekvienam žmogui, sakau, vos jis pasieks ribą, vadinamą pažinimo amžiumi, reikėtų tvirtai apsispręsti išvaduoti savo vaizduotę iš visų netobulų idėjų, anksčiau joje atsispaudusių, ir imtis rimtai formuoti naujas idėjas, atkakliai pasitelkiant visus savo proto sugebėjimus...“

Taigi pirmas žingsnis cogito (mąstau) link – nustatyti cogito egzistavimą, nes visa, kas bus paskui, bus „parašyta iš naujo“ atsižvelgiant kaip tik į šį atskaitos tašką. Prisiminkite, sakiau: praeitis (tai, ką „jaunystė kitados įrašė...“) – minties priešas. Descartes’as irgi sako: nors kartą gyvenime reikia ryžtis visa tai pašalinti, ištrinti ir iš naujo, visu rimtumu pradėti mąstyti pačiam, rimtai, tačiau, kartoju, su Dievo ženklu.

Su šiuo ženklu perrašinėti gyvenimą ir „smegenyno knygą“, nes taip ir tik taip ji perrašoma.


Iš: Merab Mamardašvili. Kartezianskije razmyšlenija.
Moskva: Izdatel’skaja gruppa „Progress“, 1993

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


108902. ivs 2008-01-30 05:07
kazi, kur musu ezeras?

108903. re: 108902. Ivs2008-01-30 06:59
užšalęs ;-)

108921. Cogitatum2008-01-30 12:15
o tai negi neįmanoma parašyti knygos pavadinimo rusiškai? :)) pavyzdžiui, kaip čia

109737. Saulius M. :-) 2008-02-12 12:43
Ačiū! perskaičiau atsispausdintą (nes prenumeruoto kažkodėl neatnešė)

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba