ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas

AISTĖ AIDUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Tobulas rutulys ir sunkios pagirios

Kartais gali nueiti net iki virtuvės, bet vos tik pastatysi drėgną ir nejautrią pėdą ant šviesiai gelsvo linoleumo – viso pasaulio skardiniai būgneliai prabils savo tarškančiais balsais.

Galimas daiktas, man pavyks atidaryti šaldytuvą. Galimas daiktas, šiandien net užkaisiu virdulį vandens.

Visos dienos iš esmės vienodos, net jeigu neiškiši galvos pro langą, šiaip ar taip nėra į ką žiūrėti.

– Aš nevalgau mėsos, – paaiškino jis.

To ir bijojau. Atsikandau sumuštinio ir susiraukiau daugiau iš baimės nei pasibjaurėjimo. Skonis nebuvo toks jau netikęs, bet negalėjau susilaikyti nesurikęs:

– Kokį šūdą, kokį šūdą!

– Tofu, – paaiškino jis.

– Neįtikėtinas mėšlas, – pakomentavau ganėtinai atsainiai, dėdamas likusį sumuštinį atgal į lėkštę.

Nusišluosčiau rankas į džinsus ir atidariau šaldytuvą.

Rodžeris. Mes turėjome tiek maisto, iki kol pasirodė tas sumautas veganas. Pasiėmiau porą mocarelos lazdelių ir moviau pro duris, rizikuodamas susidurti su stakta.

Kartais atrodo, kad kažką praleidau. Prisimenu, kaip ėjau koridoriumi. Negalėjau lipti laiptais, nes kojos sunkiai klausė. O ir rankos svėrė prie žemės kaip kažin ką. Jaučiausi kaip gaisrinės žarna. Mindžiukavau prie lifto, kol skaičiai tingiai perdavinėjo švieselę tarsi kokioje kvailoje estafetėje. Siaubingai užsinorėjau myžt, bet nebegalėjau grįžti į kambarį. Ten tvyrojo kažkas itin bloga. Mano galva visiškai neveikė, todėl negalėjau suvokti to blogio priežasties, bet į kambarį grįžti nebegalėjau.

Skardžiai dzingtelėjo ir lifto durys prasivėrė. Įvirtau sunkiai gaudydamas kvapą. Užverčiau galvą ir, lempai efektingai plieskiant tiesiai man į akis, pamėginau įsigilinti į esmę. Sako, moderniuose liftuose nebūna tos nemalonios atatrankos, kai visi organai per centimetrą kitą kilsteli viršun, ir širdis akimirką įstringa gerklėje. Kelis kartus sudaviau sau per ausį, nes šokinėti ant vienos kojos neturėjau jėgų. Erzinantis ūžesys bemat išnyko. Nekenčiu slėgio.

Dar vienas dzingtelėjimas ir vimdantis jausmas praėjo. Išsitiesiau visu ūgiu – kaip žmogus, kuris ketina gyventi amžinai, – ir susikišęs rankas į kišenes neskubėdamas nupėdinau gatve žemyn. Buvo pakankamai šviesu, kad galėčiau įžiūrėti automobilių numerius. Žinoma, tik tų, kurie pastatyti prie šaligatvio. Kaip mieste, kuriame niekuomet nieko nevyksta, aušo neįtikėtinai ramus rytas.

Žibintas gatvės gale nedegė. Tiesą sakant, jau buvo tiek prašvitę, kad galėjau apsieiti ir be likusių. Atsistojau po greitį ribojančiu ženklu ir ėmiau tikrinti kišenes. „Zippo“ gulėjo vienoje iš daugelio Denio žvejybinės liemenės kišenių. Džiaugiausi, kad susivokiau nusitverti ją prieš išeidamas. Su cigaretėmis buvo sunkiau. Užtat radau dešimtinę.

Žaisdamas žiebtuvėliu priėjau visą parą veikiančią degalinę. Viduje grojo vieną iš pažįstamų Kalėdų dainų, bet negalėjau prisiminti pavadinimo. Pamėginau dainuoti kartu, bet balsas buvo toks užkimęs, kad pasidarė nejauku.

– Ei! – pasakiau.

Pabeldžiau į prekystalį. Niekas neprisistatė, neparodė nė menkiausio susidomėjimo. Šikniai. Pasiėmiau pakelį „Red Apple“ ir išėjau. Tikėjausi, kad kas nors pasivargins mane sustabdyti, tačiau taip neatsitiko. Ką gi, ne mano problema.

Gatvės viduryje stovėjo mergaitė geltona striuke ir mėlynais kaliošais. Aš mechaniškai kilstelėjau ranką ketindamas žvilgtelėti į laikrodį ir tik tuomet prisiminiau, kad palaidojau savo „Timex“ vakar vakare, kai susinervinęs klūpojau prie klozeto. Šiaip ar taip, tai neturėjo didelės reikšmės. Netoliese laikrodžių taisykla, o jos iškaboje – kuo tikriausias laikrodis. Rodė pusę septynių ryto. Pusę sumautų septynių ryto.

– Ei, vaike, – šūktelėjau aš, batu sutrindamas cigaretę.

Mergaitė metė į mane neramų žvilgsnį, tačiau iš vietos nepajudėjo.

– Vaike, kokį velnią išdarinėji ant ištisinės linijos?

Ji krūptelėjo tarsi nuo antausio ir aš jau rengiausi taisyti padėtį ištardamas keletą švelnių, vaikams priimtinų žodžių, bet mergaitė užvertė galvą aukštyn ir gailiai sucypė.

Ūžtelėjimas, šlumštelėjimas, triokštelėjimas – viskas įvyko taip staigiai, kad aš praradau pusiausvyrą ir išsitiesiau ant šaligatvio.

– Dėde, dėde! – užkaukė mergytė nelyginant sirena.

Apimtas siaubo įsistebeilijau į galingą siluetą, pavojingai balansuojantį ant daugiaaukščio stogo atbrailos.

„Ei, EI!“ – norėjau sušukti, bet nespėjau, nes stambus asilas nėrė žemyn. Sekundę jaučiau jo nuo pagreičio svylančius riebalus su baisinga jėga rėžiantis į mano sustabarėjusį kūną. Kitą akimirką jau stovėjau apsikabinęs stulpą, tirtėdamas iš siaubo ir stebėdamas, kaip mažomis srovelėmis iš storulio teka jo vidaus skysčiai. Kraujas, šlapimas, limfa – kas tik norit.

O paskui visi jie pasipylė nuo stogų. Šimtai, tūkstančiai žmonių krito iš įvairaus aukščio, keldami nevienodą ūžesį ir ištikšdami stebėtinai įvairiomis formomis.

Net nepastebėjau, kaip vaikas atsirado šalimais ir rankutėmis įsikibo man į koją.

– Kur tavo mama, – sumurmėjau nejučia.

– Mano kojinės prakiuro, – pasigirdo iš apačios.

Nustebęs žvilgtelėjau žemyn ir pastebėjau, kad ji mūvi storas vilnones pėdkelnes, išmargintas visomis vaivorykštės spalvomis.

– Žinau, nupirksiu tau kitas, – pažadėjau.


Pasivaikštinėjimas po pievas

Vienintelis motelis šimto dvidešimties mylių spinduliu buvo įsikūręs prie pat kanjono. Viena mano ranka ant vairo, kita muša taktą į kelį.

– Liaukis, Franko, – sako Milė.

Velniai rautų, mane apima siaubas, kai pagalvoju, kiek laiko mudu tąsomės kartu.

Padidinu greitį.

– Liaukis, Franko. Tu mane gąsdini.

Milės balsas turi keistą savybę niekada neperžengti ribos tarp kalbėjimo ir rėkimo. Kai susierzina, ji tiesiog kalba garsiau.

Ji palinksta į priekį – aš tai matau periferiniu regėjimu, nes vis dar be reakcijos spiginu į kelią priešais – patildo radiją.

Sudie sudie, mylimasai. Norėčiau išgirsti ją dainuojant, po velnių, tai būtų sumauta pramoga.

– Man nuo tavęs bloga, Franko, – sako ji.

Mano ranka ritmingai muša taktą. Kokiu greičiu mes važiuojame? Galbūt šimtu šešiasdešimt mylių per valandą, o ji bando mano sumautą kantrybę.

– Gal užsikištum? – pasiūlau.

– Ką tu pasakei?

Mano balsas drebėjo. Žinau, kad Milė pastebėjo, nes pro jos mažas, baltas, taisyklingos kriauklės formos ausytes nepraslysta jokie virptelėjimai. Norėjau, kad skambėtų abejingai, o dabar išėjo atvirkščiai. Beprotybė.

– Franko, tuojau pat sustabdyk mašiną.

Dabar jau ir rankos pradeda virpėti, tad aš abiem įsitveriu į vairą ir suspaudžiu, kol pirštai pabąla, o galiukai nutirpsta.

– Sustabdyk mašiną, Franko.

Kad ji nors vieną sumautą kartą suriktų. Pradėtų mane mušti, verkti, spiegti – kaip visos normalios moterys. Kad imtų gailėtis savęs ir koneveikti mane.

– Franko, aš tavęs prašau.

Šimtas šešiasdešimt, šimtas šešiasdešimt penki, šimtas septyniasdešimt...

– Ir kodėl aš buvau tokia kvaila, – sako ji. – Turėjau iškart susivokti. Franko, neversk manęs pykti, sustabdyk mašiną.

Ji mėgsta kartoti mano vardą, tarytum tai suteiktų jai teisę mane valdyti.

Ji atsigręžia į užpakalinę sėdynę, kur sumesti daiktai. Pagraibo tarp riebaluotų mėsainių pakuočių, tuščių pieno kokteilių tarų ir kitokio šlamšto, kuris anksčiau mums nepriklausė, tačiau kurį dabar tempiame kartu.

Spragt.

– Sustabdyk, Franko.

Man nelieka nieko kito, kaip tik pliekti per stabdžius. Tačiau Milė nekvaila. Ji išlaiko pusiausvyrą ir jėgų pasiskirstymas išlieka toks pats. Beprotybė.

– Lipk lauk, Franko.

Aš nesiginčiju, nėra prasmės.

– Tau pasisekė, – sako ji, mesdama man pluoštą žalių. – Mažiau nei už penkių mylių yra motelis. Vienintelis šimto mylių spinduliu.

Aš leidžiu pinigams nukristi ant asfalto, tarsi nė neketinčiau jų imti.

– Gerai, Franko, – sako ji.

Paskui persėda į vairuotojo sėdynę – vis dar laikydama į mane nutaikytą revolverį.

– Pasirūpink savim, Franko, – sako ji.

– Užkrušk.

Milė šypteli. Ji žino, koks aš drąsus prieš užtaisytą ginklą.

Pradedu eiti, labai iš lėto, kad atrodyčiau abejingas. Ji pravažiuoja pro mane pamažu didindama greitį, ir kai atsiduria pakankamai toli, aš grįžtu pasiimti pinigų.

Vis dėlto skaudžiausia, kad ji pasigarsins radiją, muš ritmą delnu į kelį ir net nepagalvos apie mane. O mudu taip ilgai tąsėmės drauge. Net baugu pagalvoti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109002. urokas :-) 2008-01-31 14:48
aiste aiste! :)

109198. alio alio alio2008-02-02 21:32
be komentaru

109230. omg2008-02-03 13:10
be komentarų?;DD

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:22 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba