ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-01-25 nr. 878

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ. Kalėdos su svetimu (27) • DAINIUS RAZAUSKAS. Senųjų girių slengo reliktai (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (12) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Daina kasdienybės akimirkai (4) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie geras manieras ir etiketą (5) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • MERAB MAMARDAŠVILI. Karteziškieji apmąstymai (4) • WILLIAM SHAKESPEARE. Sonetai (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (111) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • VAIVA GRAINYTĖ. Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros (11) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Šekspyras, arba Rašytojas (2) • AISTĖ AIDUKAITĖ. Tobulas rutulys ir sunkios pagirios. Pasivaikštinėjimas po pievas (3) • Rasau sau numei veins pac i nieka nebijau (231) • 2008 m. vasario 1 d. Nr. 5 (879) turinys (25) •

Pajuokti dvarininkai, dada priešistorė ir sausio premjeros

VAIVA GRAINYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Théâtre de l’Oeuvre“ 1896.XII.10 vykusio „Karaliaus Ūbo“ programėlės viršelis

– Sveiks, kaimynėl, tai kaip begyvuoji, a šieną vežėt?

– Labas, kūmai! Oi, gerai, vakar kibom su vyrais, sparčiai sukrovėm šešis vežimus. Šiandien boba putros virė, vėdarų pridarė, tai gerai pasistiprinom, tai gerai skilvį prikimšom!

Taip ir girdžiu, kaip XIX a. kaime po dienos darbų į gryčią sugužėję vyrai ir bobos sveikinasi, pasikalba, aptaria kas kaip, atsikanda lašinių, svogūno. Paskui vietiniai išdaigininkai – linksmų plaučių vyriokai – rodo visokias „štukas“. Pavyzdžiui, „Barzdaskutys“: vienas bernas laiko šluotkotį ir aštrų šepetį. Ateina atseit savanoris – pakulomis veidą apsikaišęs diedas, bernas jį visaip murkdo, daužo per blauzdas, o anas spurda ir baisingai vaitoja. Į šalis laksto pakulos, diedas, visas nupeštas, akis išdegęs pabėga. Publika – susirinkę kaimynėliai – leipsta juokais, skilviuose linksmai sūpuojasi rytinis vėdaras. Arba „Katinas ir sviesto sukėja“: boba muša sviestą, aplink zuja katinas, jį tenka nuolat nuvaryti. Boba minutėlę atsitraukia nuo darbo, katinas puola prie puodynės ir ją apverčia. Grįžusi boba nuo žemės visą masę surenka ir suvertusi atgal toliau suka. Atėjęs jos vyras arba sūnus pagrūmoja pirštu: „Nebūk, motin, kaip Petrienė (arba pasako kitą nevalyvos kaimynės pavardę)!“ Čia susirinkę kaimynėliai vėl juokiasi, atpažinę kaimo aktualijas, o jaunos mergos žiūrėdamos tokį vaizdelį sau mintyse prisiekia būsią geros ir švarios gaspadinės... (iš asmeninių lietuvių teatro istorijos paskaitų konspektų, 2003).

Visus šiuos mažus draminius vaizdelius, aprašytus etnografo Balio Buračo, tyrinėjusio Lietuvos kaimo papročius ir parašiusio studiją „Sodžiaus teatras“, galime laikyti lietuvių teatro embrionu – grubia, netašyta užuomazga. Paskui, iki profesionalaus teatro atsiradimo 1920 m., aktyviai reiškėsi mėgėjų teatras: spektakliukus organizuodavo kur nors netolimame užsienyje mokslų ragavęs ir prakutęs entuziastas, kuris grįžęs į kaimą suburdavo šviesesnius provincijos gyventojus. Šitaip spaudos draudimo metais buvo palaikoma ir propaguojama lietuvybė ir tautinės idėjos – slapti lietuviški vakarai ir mėgėjų vaidinimai atliko gimtosios kalbos ir savimonės saugojimo misiją, tad dėl meninės ar estetinės kokybės per daug galvos kvaršinti nereikėtų.

Lietuvos mėgėjų teatro pradžia datuojama 1895 m., kai Labdaringa Petrapilio lietuvių bei žemaičių draugija pastatė lenkų rašytojo Józefo Blizińskio komediją „Žentas dėl parodos“. Neseniai su viena kūma prisifantazavome, kas būtų buvę, jei Napoleonas 1812 m. būtų nepatraukęs kariuomenės: vietoj žentų ir jaujos juokų XIX a. pab. kiekviename Lietuvos kaime būtų buvęs vaidinamas „Karalius Ūbas“, o pjesės autorius, ekscentriškasis Alfredas Jarry, vaikščiodamas nuostabaus grožio mūsų gimtinės laukais ir kloniais, savo vienintelį patiekalą – absentą – būtų paįvairinęs šviežiu pieneliu bei kraujine dešra ir kartais, kaip jam įprasta, įsiūčio pagautas būtų vis pašovęs vieną kitą šieną vežantį kaimynėlį. Deja, kol 1895 m. „Žento dėl parodos“ žiūrovai juokėsi iš ten vaizduojamų apsimetėlių dvarininkų, 1896 m. Prancūzijos „Théâtre de l’Oeuvre“ skandalinga Jarry „Karaliaus Ūbo“ premjera buvo užfiksuota modernios epochos ir avangardinio teatro pradžia. Na ir šiaip, tiek pjesė „Karalius Ūbas“, tiek teoriniai Jarry veikalai (pseudomokslo – patafizikos – teorija, kad nesąmonių kalba gali atverti kitą visatą) tapo dada, siurrealistinio judėjimo ir absurdo teatro pramote. (O rausiantis dar giliau galima atsekti, kad Bertolto Brechto epinis teatras yra „Ūbo“ žentas...)

Tokie kultūriniai ir istoriniai kontrastai, milžiniška opozicija (sugretinti mėgėjų teatro pradžią ir „Karaliaus Ūbo“ premjerą įkvėpė beveik sutampančios datos) atveria didžiules galimybes suglumti, stebėtis, netekti amo. Apskritai lietuvių teatro raida fenomenali – XIX a. pab. darbuojasi vaidintojų mėgėjų kuopelės, o jau XX a. pab. žiūrime Eimunto Nekrošiaus „Otelą“ ir lietuvių teatras yra pelnęs pasaulinį pripažinimą.

Džiugu, kad tarptautinis mūsų teatro pripažinimas neblėsta – šio mėnesio viduryje Nekrošiaus režisuotas Goethės „Faustas“ pripažintas geriausiu praėjusio sezono užsienio spektakliu Italijoje ir apdovanotas UBU premija. Londono teatre „Southwark Playhouse“ vykusiame Lietuvos meną pristatančiame festivalyje suvaidintos mūsų jaunųjų dramaturgų pjesės: Gabrielės Labanauskaitės „Skaudžiausia-2“, Dovilės Katiliūtės „Lėlės“ ir Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“.

Tuo tarpu Lietuvoje teatro gerbėjai ramiai sėdi namuose ir skaito fundamentalią Daivos Šabasevičienės knygą „Teatro piligrimas“, išsamiai apžvelgiančią Jono Vaitkaus kūrybą, arba Gintaro Grajausko pjesių rinkinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Kiti teatro žiūrovai aistringai diskutuoja apie Egidijaus Stanciko – naujojo Kauno valstybinio dramos teatro vadovo – poziciją bei politiką ir šį teatrą palikusio Gintaro Varno atsisveikinimo spektaklį „Ruzvelto aikštė“. Treti (arba tie patys), interneto erdvėje pasiskirstę į dvi grupes, doroja Agniaus Jankevičiaus „Polikliniką“ – sausio pradžioje Menų spaustuvėje parodytą teatrinį eksperimentą.

Ko taip piktintis „Poliklinika“ – nesuprantu. Juolab kad pagrindinis pykčio šaltinis yra personažų rusiški keiksmažodžiai, neįprasta spektaklio forma, chaotiškas ir šizofreniškas padrikumas, aiškios fabulos nebuvimas. Bet juk Jono Basanavičiaus „Auszra“ savo misiją jau atliko, Žemaitės „Marti“ perskaityta mokyklos laikais, o „Žaldokynė“, kartais pasirodanti Nacionalinio dramos teatro repertuare, lieka muziejinė vertybė. Galima priekaištauti, kad režisieriaus sumanymas kalbėti apie vertybių nebuvimą, fanatizmą, alkoholizmą ir susvetimėjimą kiek neatitinka gauto rezultato – scenoje matai smagų eksperimentą, bendrą režisieriaus ir aktorių kūrybinio proceso produktą... Mat statant spektaklį nesiremta jokia dramaturgija: personažai ir situacijos gimė iš realios kūrėjų patirties. Pavyzdžiui, labiausiai įsiminęs Pauliaus Tamolės vaidinamas Sieras – tarsi užklydęs iš didmiesčio gyvenamųjų rajonų, prieš pradėdamas vilkėti treningus, jaunystėje garaže grojo Hendrixo gabalus, o dabar visą dieną, vis prie ko nors prisėsdamas pakalbėti, iš parduotuvės su majonezu keliauja namo pas sugyventinę. Kiti personažai pasakoja savo istorijas, palydimas iš televizorių sklindančių vaiduoklio Kasparo nuotykių, Björk klipų arba Bergmano „Rudens sonatos“ nuotrupų, o vidury scenos nupieštame Lietuvos žemėlapio kontūre šviečia raudonas bendrosios pagalbos telefonas (scenografė Laura Luišaitytė), simboliškai turbūt transliuojantis apokaliptinę mūsų valstybės nūdieną. Vis dėlto anesteziologinis „Poliklinikos“ chaosas ir kūrėjų eksperimentavimas yra sveikintini, nes savo chuliganiška raiška pagyvina monotonišką teatrinį peizažą. Pavyzdžiui, aš žiūrėdama „Polikliniką“ juokiausi ir man to gana – galbūt mano sąmonės išsivystymas atitinka minėtųjų XIX a. ūkininkų, kurie po sunkių dienos darbų žiūri „Barzdaskučius“ ir jiems svarbiausia prisijuokti. Geras sąmojis dažnai yra paveikesnis negu egzistencialistinis patosas. Į metafizikos sferą man įdomiau ir prasmingiau patekti per visa ką demaskuojantį juoką, kuris net už didžiausių prasmių parodo stovint ne ką kita, o Tuštumą.

Per „Ruzvelto aikštės“ premjerą Kauno dramos teatre atsidūriau šalia laikinosios sostinės merijos narių ir iš matymo pažįstamų notarių! Tai apsunkino komunikaciją su Varno spektakliu. Mirtis, kvepianti apelsinais, alegorinis personažas valkata Mundo (aliuzija į axis mundis – pasaulio medį, kosminę ašį), merdinčios storulės sekretorės Konšos (akt. Asta Baukutė) ir gyvybine besibaigiančio pasaulio jėga pulsuojančios senos dainininkės, transseksualo Auroros (akt. Gytis Ivanauskas), draugystė, antikinis choras finale, Juozo Statkevičiaus kostiumai, Gintaro Makarevičiaus scenografija – visos spektaklio detalės, elementai ir prasmės siekia labai aukštų sferų, griebia labai aukštas natas, tokius hercus, kokių mano ausis nebesugeba girdėti. Tai, ką režisierius vadina „postmodernistiniu polifoniniu neobaroku“. Dea Loher pjesė, parašyta gyvenant Brazilijoje ir bendraujant su paribių gyventojais, turtinga žanrinių viražų. Varno spektaklyje tie komiški, tragiški, poetiški ir groteskiški elementai išlieka labai rafinuoti ir pernelyg sterilūs, negyvi, kad leistų pajusti „pasaulio branduolį – mirtį“ (neatsitiktinai režisieriaus į programėlę įtraukta Oscaro Wilde’o mintis). Visą laiką jaučiausi tiesiog sėdinti teatre ir stebinti pažįstamus aktorius, daug kartų girdėtomis intonacijomis sakančius savo personažų tekstą.


Ūbienė iš minėtosios Jarry pjesės rėkia: „Kad tau žvakigalis atkristų, išdraskysiu tau blauzdas!“, o Bekampienė iš Keturakio „Amerikos pirtyje“ šaukia: „Vajė, Agotėle, kad jau tu eitum pas tuos linus!“ Abi šios veikėjos, tik kiekviena savo kontekste, plūdosi beveik vienu metu. O aš ką, einu blizgintis batų, gal pakeliui užsuksiu į kokį teatrą...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109169. ne is teatro2008-02-02 12:50
idomi, izvalgi apzvalga!

109255. :) :-( 2008-02-04 12:21
vel ubagele, Vaiva Grainyte, poliklinika giria:) uf, nedovanosiu. jau atrodo buvo net detaliai jai paaiskinta, kodel tai yra prastas spektaklis, o ji vis tiek na prapaluj savo varo:) atrodo turetu but protingas zmogus, o nesupranta dvieju paprastu dalyku: kas yra komiskas, o kas paprasciausiai juokinga. Kaip tokiu kritiku paskui tiket?:)))

109256. ad absurdum2008-02-04 13:35
Kas vienam liūdna - kitam linksma. Kas vienam "detaliai paaiškinta" - kitam tai tiesiog diletantiški išvedžiojimai. Taigi gal apsieinam be "ubagėlių", nes iš šono rodosi, kad visiškas vargdienis yra kažkas kitas...

109265. "Ubageles" idejinis kolega :-) 2008-02-04 18:34
Taip taip.. Gal jau uztenka Vaiva Grainyte "ubagele" vadinti? Tai slykstus izeidinejimai. Tamsta turekit padorumo ir neterskit gero ir protingo zmogaus vardo. O CIA - puiki apzvalga. Net nuostabi.

109279. :) :-( 2008-02-04 23:56
tokias kritikes tai tik ir izeidinet, nes taip atsiliepti apie visiskai prasta spektakli, o tai akyvaizdu, yra tikras nusikaltimas. siais laikais jei neizeisi, tai nieks ir nesusimastys, kiek galima gyventi kritikiu "geruju tetuliu", kurios tik svelniai per uzpakaliuka paplaka (jei is vis paplaka) apsuptyje? Jei nematoma, kas yra akivaizdu (kad spektaklis prastas) gal laikas keisti profesija?

109282. ad absurdum2008-02-05 01:14
O liūdniausia yra tai, kad panelė kritikė yra ne tik kvaila, bet ir įžūli. Štai, fiureris parašė, kad spektaklis yra akivaizdžiai prastas, o kažkokia mat Vaiva Grainytė pasirodo turinti įžūlumo nepaklusti vado nuomonei. Ji nusipelno daugiau nei vado įžeidinėjimų. Į dujų kamerą ją. Arba bent prie sienos. O jei maloningasis fiureris bus gailestingas - apsieisime tuo, kad panelė Grainytė pakeis profesiją.

109300. :) :-( 2008-02-05 13:03
taip, aisku, negali buti teatre zaidimu ir islygu, jiems atsirandant ir klostosi tokia teatro karta, kokia turim siandien: isplere, isdribe, nei scenines kulturos, nei estetikos, kritikai nemato to kas akyvaizdu, o meno vadovai priima bet kokius spektaklius, nes nera kuo uzkimsti repertuaro (pvz.:LNDT - ne vieno ziurimo spektaklio be Korsunovo teatro, o tai nera LNDT spektaliai. teatre visada turi is saves ir kitu reikalausti maksimumo, kitaip eik sunims seko pjauti, papleksnojimais ir pasiskundimais, kaip mane sudirbo, o norejau gero, nieko nepesi, ziurovas mato ta, ka mato, ir turi savo nuomone, tiek apie skritikus, tiek apie teatrus.

109305. Vaiva Grainytė2008-02-05 14:00
Kadangi savęs nelaikau KRITIKE, ir teatrologija nėra mano PROFESIJA, GYVENIMO KELIAS IR MISIJA (man tai - domėjimosi sritis, pomėgis, su kuriuo nesitapatinu ir išlaikau distanciją), leidžiu sau rašyti tokio žanro tekstus kaip šis - šiek tiek eseistinį, šiek tiek apžvalginį (jokiu būdu ne kritinį ar analitinį, kurį reikia vertinti rimtai) teatrinį popurį į "Šiaurės atėnus" - literatūrinio profilio kultūrinį savaitraštį. Galų gale šiame tekste `Poliklinika" nėra epicentras. Spektaklį paminiu bendram kontekste, susiedama su mėgėju vakarais ir Jarry. Ir, atsiribodama nuo to, kad studijuoju teatrologiją ir mat negaliu sau leisti pasakyti, kad man elementariai buvo SMAGU žiūrėti Jankevičiaus spektaklį, autoironiškai teigiu:" Pavyzdžiui, aš žiūrėdama „Polikliniką“ juokiausi ir man to gana – galbūt mano sąmonės išsivystymas atitinka minėtųjų XIX a. ūkininkų, kurie po sunkių dienos darbų žiūri „Barzdaskučius“ ir jiems svarbiausia prisijuokti". Toliau, šiame subjektyviame esė, leižiu pareikšti SAVO,Vaivos Grainytės, o ne teatro kritikės nuomonę: "Geras sąmojis dažnai yra paveikesnis negu egzistencialistinis patosas. Į metafizikos sferą man įdomiau ir prasmingiau patekti per visa ką demaskuojantį juoką, kuris net už didžiausių prasmių parodo stovint ne ką kita, o Tuštumą".

109307. lyva2008-02-05 15:44
saunuole vaiva, skaiciau...super...

109319. :)2008-02-05 20:49
Saunuole Vaiva, sita pasiteisinima ir paaiskinima dekite pries kiekviena savo straipsni, tada busit visada teisingai suprasta. o cia vienas klausimas, jei galima: ar nereiketu reikalauti is teatro kureju daugiau nei vien smagiai pasijuokti? ar negalima smagiai pasijuokti meniskai, o ne is buities nemeniskai ir neisradingai perkeltos i scena?

110104. to ":) - fiureriui" :-) 2008-02-15 17:07
uztenka irodineti kitiems kad jie "durni", nes taip tik parodote savo neprotinguma. jei nepatinka kitu tekstai, rasykite patys recenzijas. Skalija sunys, o vagies nepuola. fui..

Rodoma versija 31 iš 32 
0:21:21 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba