ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-20 nr. 933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JONAS KUBILIUS. Praeitį reikėjo atsikovoti (49) • -vt-. Sekmadienio postilė (27) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Eilės (7) • ALEKSANDR KOPYTIN. Meno terapija: mitas ir tikrovė (2) • VALDAS PATUMSIS. Judančios skulptūros (195) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (15) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kai grindys ir batai lieka švarūs (7) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (45) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Baltiškosios mitologijos literatūrinės projekcijos (4) • RŪTA JAKUTYTĖ. Priešaušris (2) • VYTAUTAS CIPARIS. Bitė po oda (15) • LINA ŽALYTĖ. Siena (4) • TOMAS AFANASJEVAS. Atsuktuvas – 2 (5) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Niujorko inkliuzai (8) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Cukrus (4) • KAZYS SAJA. Kol dar visi vienam lizde (12) • kokia utelėta kompanija čia susimetė (397) • 2009 m. kovo 27 d. Nr. 12 (934) turinys (8) •

Cukrus

RASA JESKELEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

Net miegodama bijau pabusti, nes kol miegu, gaubia ramybė ir šiluma. Pasaulis toks, kokio noriu, apmiręs ir lėtas. Jame esu saugi, laiminga, nugrimzdusi į tamsą ir tylą. Tačiau atslenka rytas. Keliuosi, pasineriu į kasdienybės spąstus, virtusius išbandymu, nuolatiniu nerimu. Realybė, kadaise buvusi nepastebima, dėl nesuvokiamų man priežasčių įgavo bauginančius kontūrus.

Praradusi laiko nuovoką suku ant piršto plaukų sruogą. Pro langą krenta šviesos ruožas ir pačiame būsto viduryje nutvieskia dulkių stulpą. Ant grindų išspardytos kojinės, šlepetės. Man patinka mano netvarka. Namie esu viena. Verdu pusrytinę manų košę. Vėl nerandu cukraus. Išieškojau visur – tai tikras prakeikimas. Ima svaigti galva, dilgčioja tirpstančias rankas. Geltonas dubenėlis išslysta iš nevikrių pirštų. Trenkiasi į stalą ir apsivožia. Perskaitau „Made in China“. Balzgana, tiršta masė veržiasi iš po dubens.

Stebeilijuosi nebežinodama, ko griebtis. Beviltiškumo jausmas ima stiprėti. Tikrai žinau – cukraus dar turėjo būti. Cukrinėje jo nerandu, gal niekada nebuvo. Spintelėje ko tik nori surasiu, tik cukraus maišelis tuščias. Prikišu prie burnos ir kvėpuoju. Kvapą jaučiu, bet ne cukraus. Suabejoju. Išties kvepia manais. Sėduosi prieš dubenėlį, apgaubtą manų košės rato, tokio putlaus, garuojančio. Laukiu. Kai nustos svaigti galva, dar kartą bandysiu išvirti. Košės be cukraus. Ima pykinti, išpila karštis. Tai niekada nesibaigs. Apima beprasmiškas bukas tingulys.

Kas rytą manai be cukraus tapo kasdienybės ritualu. Betikslės paieškos nors kruopelytės skonio. Tikra kančia. Kada tai prasidėjo, nepamenu. Priartėjo nepastebimai, lyg neišvengiamo pavojaus nuojauta. Tuo pačiu metu pavirto į slidų kūną, įgavo apčiuopiamą formą. Apgaubė polinkiu pastebėti visa, kas gąsdina. Pradžioj ši nuojauta įkyriai persekiojo. Dabar įsigėrė per odą, mėsą, kaulus tiesiai į sielą. Pasijutau persunkta svetimo svorio, apsivilkusio gerai atpažįstamais rūbais.

Dieniniai košmarai, lydimi išprotėjimo baimės, pamažu užpildė bevaises mintis. Nebegaliu nieko daryti, tik klausausi tai rimstančios, tai besidaužančios širdies. Retomis minutėmis košmarai atsitraukia, ir imu blaiviai mąstyti, kaip rasti būdą atsikratyti tuo, ką dabar turiu. Sunku būtų tai pavadinti liga, labai jau realūs materializuoti vaizdai. Greičiausiai kažkas rado manyje tuštumą ir ją užpildė. Palankioje, šiltoje terpėje suvešėjo. Kai pritrūko vietos viduj, išsiveržė išorėn gąsdinančiais košmarais, surankiotais iš įvairiausių mano gyvenimo laikotarpių. Dabar manau, kad tai jie vagia cukrų.

Vienintelis laikas, kai persekiojantieji palieka ramybėje, yra naktys. Tad susikaupiau ir ieškau išeities – vaistų. Tradicinės medicinos siūloma psichoterapija man netinka. Tiesiog neturiu laiko ir jėgų tikslingai gilintis ir ieškoti priežasčių savyje. Juolab esu tikra, kad kaltas kažkas kitas, bet ne aš.

Nudžiugau senoje knygoje atradusi juodąją magiją ir mistinius greitai veikiančių vaistų gamybos būdus. Kiek pamenu save, tiek ir ją, dulkančią ant spintos. Receptas, skirtas košmarams gydyti, pakerėjo. Čia reikia sutrintų išdžiovintų mylimojo akių. Miltelius sumaišius su medumi, gautą masę naudoti auštant, kai pirmieji saulės spinduliai prisiliečia prie tamsos suardydami ją į begalę tirpstančių skutelių. Nežinau, ką daryti, nes susidūriau su problema. Kur gauti tas mylimojo akis. Juk neisiu jo ieškoti, kad miegančiam išlupčiau. Be to, prieš tai reiktų jį pamilti, laukti, tykoti. Kantriai planuot egzekucijos valandą su visomis smulkmenomis, alibi ir kitais atributais. Paskui it Salomei pasidėti ant kelių jo galvą, sunerti rankas ant dar neatvėsusio pakaušio ir apraudoti. Aišku, kaip atpildą už darbą turėčiau tuos vaistus nuo košmaro.

Kaip viskas sudėtinga, bet naktis dar tik įpusėjo, rasiu kitą būdą. Na štai – Ilyrijos derva. Skamba gražiai, bet mažai kuo skiriasi nuo pirmojo būdo. Ilgai verdamas lavonas, išgarinamas skystis. Gauta į dervą panaši mikroelementų visuma naudojama visoms ligoms gydyti. Nuo seniausių laikų laikoma panacėja. Sudėtinga būtų įgyvendinti tokį vaisto gaminimo būdą, ir darbo daug. Juk dar neišprotėjau tiek, kad lavonus į namus tempčiau. Nors privalumas yra. Kūnas gali būti bet ko, nebūtinai artimojo.

Mąstyk, mąstyk, – skanduoju pati sau. Išeitis visada yra. Iki aušros dar pora valandų. Imu slankioti po namus nerasdama vietos. Ramybės niekur nėra. Iššniukštinėjau užkampius, į kuriuos niekuomet nelįsdavau, išnaršiau retai varstomus stalčius. Apžiūrėjau niekučiais ir knygomis nukrautas sieninės spintos lentynas. Liko tik grindys ir palovis. Šliaužiau čiuopdama pirštais gruoblėtą dažų paviršių, vos juntamus plyšius. Kol matomiausioj vietoj, šalia slenksčio, išvydau tai, ko ieškojau. Matomiausioje vietoje – cukraus kruopelė. Kaip galėjau tiek kartų praeiti pro šalį nepastebėdama, nesuprantu.

Mano blyškios pelenų spalvos akys patinusiais vokais įsmigo į spindintį daugiakampį. Žiūrėjau bandydama hipnotizuoti, dar nesusivokdama. Ko galima tikėtis iš cukraus kruopelės. Negi pasikeitusios košės skonio? Tai mažų mažiausiai juokinga. Tačiau giliai savyje išgirdau krutantį atsakymą. Užspaustas migdolinis smegenų kūnas prisiminė saldų košės skonį. Ir dėl šito aš tiek vargstu – negaliu patikėti.

„Lūkesčių interpretacija“ – matau užrašą žurnalo viršelyje. Taip, aš užsispyrusi verčiau save analizuoti, vis perkratyti tai, ką jaučiu. Nors suprantu, kad tapti padėties šeimininke nesiseka, cukraus kruopelė, akinančiai spindėdama, neleidžia nusisukti. Akis nuo nuovargio tampo tikas. Nejučia mirktelėjau. Po juodo blyksnio – negalėjau patikėti – cukraus kruopelė ėmė augti. Dabar ji priminė atskeltą kristalo gabaliuką. Prakaitas sunkiasi iš nosies, smakro ir paausių, tiesiog plūsta, vos spėju šluostytis naktinių marškinių kampu.

Cukraus daugėja.

Likusią nakties dalį iki pat aušros praleisiu stebėdama, kaip jis auga. Netaisyklingas susikristalizavęs gabalas atrodo įspūdingai. Stengiuosi nepamiršti, kad turiu žiūrėti į jį, tarytum nuo jo priklausytų mano likimas. Meldžiuosi, kad ir toliau įvykiai klostytųsi kaip dabar. Nežinau – už tokį lobį turiu būti dėkinga juodajai magijai ar atsitiktinumui.

Pakeliu nuo grindų sunkų cukrinį akmenį, atlupu nagu vieną kruopelę. Ją palieku prie slenksčio kitai nakčiai, tikiuosi, dabar taip bus visada. Kambaryje aušta ir šviesa lenda į vidų dar įkyriau nei anksčiau. Nerimaudama patraukiu virti manų. Saldžiai apgleivėjusiame delne spaudžiu cukraus gabalą. Jis tirpsta nuo šilumos.

Atsiriboti nuo praeities nelengva, mintyse narstau galimą košmaro artėjimą. Košės virimą ir cukraus neradimą. Nežinau, kaip bus šiandien. Cukrų sudaužiau plaktuku, skirtu mėsai išmušti. Dabar jis šiugžda suspaustas delne. Beriu jį į košę. Bus saldi, neabejoju. Pavojaus nuojauta aplenkė, įprastu laiku košmaras nepasirodė. Palengvėjo. Ant stalo – dubuo saldžios košės. Garuoja manai su cukrumi.

Tik šiandien aš nealkana.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154761. Aussia :-) 2009-03-24 16:12
Kaip visada - labai puikiai.

154781. vl.2009-03-24 20:11
visai išpindėjot?

154803. ji2009-03-25 09:21
cukruota ir lipnu

154976. Marė :-) 2009-03-26 20:16
Aš tik nepajėgiu suprasti, kaip Dievulio apdovanotai visai neprastais gabumais,taukšti tokius niekus...Bet vistiek patiko...Aš panašiai ieškau pamesto siūlų kamuoliuko, bet taip graziai parašyti apie tai nemokėčiau...Mano draugė sako, kad moku apie tai papasakoti...Manau, kad čia ir yra tas Didysis skirtumas tarp rašytojo ir plepio

Rodoma versija 27 iš 27 
0:21:19 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba