ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-20 nr. 933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JONAS KUBILIUS. Praeitį reikėjo atsikovoti (49) • -vt-. Sekmadienio postilė (27) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Eilės (7) • ALEKSANDR KOPYTIN. Meno terapija: mitas ir tikrovė (2) • VALDAS PATUMSIS. Judančios skulptūros (195) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (15) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kai grindys ir batai lieka švarūs (7) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (45) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Baltiškosios mitologijos literatūrinės projekcijos (4) • RŪTA JAKUTYTĖ. Priešaušris (2) • VYTAUTAS CIPARIS. Bitė po oda (15) • LINA ŽALYTĖ. Siena (4) • TOMAS AFANASJEVAS. Atsuktuvas – 2 (5) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Niujorko inkliuzai (8) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Cukrus (4) • KAZYS SAJA. Kol dar visi vienam lizde (12) • kokia utelėta kompanija čia susimetė (397) • 2009 m. kovo 27 d. Nr. 12 (934) turinys (8) •

Niujorko inkliuzai

GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka


          lėktuve nusmigau prošal lekiančius
          debesis
          pražiopsojau
          kraštovaizdžius
          ir Atlanto juodumas
          visas 10 valandų miegojau
          žiopčiodama –
          ne todėl, kad
          troškintų
          tarsi išmestą žuvį,
          bet todėl, kad ir
          lūpos
          turi
          atmintį
          ir
          puikiai
          prisimena,
          kas
          buvo
          prieš
          mums
          atsi
          plėšiant...

Ar tikiu Dievą?

Gi negali taip būti, kad Centriniame parke, paspoksojusi į breiko šokėjus, susiradusi atokesnę vietelę ir gurmaniškai šalia pasidėjusi kavos puodelį ir mėgstamą knygą, nebūsi kieno nors užkalbinta.

– Kaip sekasi? – mojuoja per pievelę atitapenanti kinė.

– Puikiai, – burbteliu.

– Ar tiki Dievą?

– O ką reiškia „tikėti“?

– Nesuprantate angliškai?

– Suprantu. Vakar kaip tik apie tai jau kalbėjau su viena žavia kine.

– Kokia kine?

– Labai panašia į tave.

Tai turėtų reikšti „viso gero“, bet siauraakis angelas nesupranta lietuviškai. Teks perjungti kanalą.

– Ar žinai, kas yra Dievo motina? – neatlyžta.

Linkteliu.

– Ir koks jos vardas?

Linkteliu.

– Dabar aš tau uždaviau klausimą: „Koks jos vardas?“ – kantriai paaiškina.

„Auksinis kardas“, – norisi atšauti. Bet nutyliu. Norėčiau ramiai paskaityti. Tik tiek.

– Ar supranti angliškai? – vėl suabejoja dėl mūsų pokalbio mergiotė.

Prieš tai turbūt keliomis frazėmis persimetėme kinų kalba? Linkteliu. Jai palengvėja. Vėl užduoda tą patį klausimą apie dievų giminystę ir šeiminius ryšius. Vėl linkteliu. Ji pradeda jaustis nejaukiai, man – juokinga, bet tvardausi. Ji apsižvalgo – ne, dievulis nemato šios kvailai dviprasmiškos situacijos. Tada nervingai gūžteli pečiais ir nueina.

– Jos vardas – nuolankumas, – šūkteliu jai pavymui ir atsiverčiu „Stabų saulėlydį“.

Kriminalas

Džeimsas, mano kambario draugas supermodelis (vis dar negaliu suprasti, ką reiškia šis žodis) – draugiškas ir paprastas vyrukas, perėmęs pastaruoju metu madingą kaimietuko stilių.

Abu dirbame: jis maigo savo „Apple“, aš – savo „ne Apple“, ir, rodos, vargo nematome. Bent jau kol ateina laikas miegoti. Pasirodo, ponulis be ventiliatoriaus neužmiega. O mūsų ventiliatorius baisesnis už slibiną devyngalvį – burzgia kaip pasiutęs. Valandėlę taip pagulėjau, prasivarčiau ir, vos tik išgirdusi aprimusį, tolygų Džeimso kvėpavimą, atsikėliau ir prispaudžiau pagalvę prie jo dailaus snukučio.

Ne – scenarijus buvo kitoks. Tiesiog tyliai išjungiau ventiliatorių. Mygtuko spustelėjimas ir urbanistinio triukšmo uždusimas, žinoma, prastai paveikė berniuką. Prabudo, tada pajuto, kad karšta, pradėjo dūsauti, šnopuoti ir po dešimties minučių greitai šoktelėjęs vėl įjungė slibiną.

– Sakoma, kad nuo pastovaus ūžimo galvos pasidaro kvadratinės, – burbteliu.

– O nuo karščio – trikampės.

– Siūlau kompromisą: vieną valandą miegam su įjungtu ventiliatoriumi, kitą – su išjungtu.

– O kas jį junginės?

Tyla. Girdisi tik džiugus ventiliatoriaus burzgimas.

Metro lakštingala

Turbūt nereikėjo nustebti viename iš centrinių metro išgirdus balsą, privertusį sustoti. Ne koncertų salėje ar gerame „kabake“, o tiesiog čia, velnio kišenėje, suokia geriausios lakštingalos. Įsijungęs kolonėlę ir stiprintuvą, į purviną nuo dulkių ir daugkartinio naudojimo mikrofoną juodaodis paukštelis čiulba tokią verksmingą gospelo ir ritmenbliuzo kombinaciją, kad ne vienai romantiškai sielai apšąla pakinkliai.

Aišku, neapsieita ir be savų „bajerių“ – entuziastingai apkabinusi aplink su fotoaparatu besitrinančius mulatus, paskui dosniai (kaip motina žemė) savo dideliu juodu kūnu apglėbdavo kiekvieną norintį atminimui įsiamžinti po skaitmeniniu fotografijų antkapiu.

Meistriškai viena akimi verkdama (to reikalavo profesionaliai atliekama „Thank You Lord“), kita – šypsodamasi (to reikalavo „Fuji“, „Canon“ ir „Nikon“ akys), vokalistė išsilenkė į didelį klaustuką: kodėl vieni dainuoja ant scenos ir yra vadinami žvaigždėmis, o kiti – pasmerkti amžinam požemiui? Net atmetusi visą matytą patetiką ir klounadą negalėčiau paneigti, kad balselis tiktų bet kuriam džiazo festivaliui. Na ir kas, sakysite?

Na ir iš tiesų – nieko. Mano metro traukinys jau nuvažiavo.

Asilas

Niujorko pašto darbuotojos panašios į lietuvių pašto darbuotojas – kas, kad azijietė, bet akiniai tokiais pačiais auksiniais rėmeliais ir lygiai taip pat sodriai rožine spalva dažytos lūpos.

Ir žmonių eilutė lygiai taip pat susirangiusi prie langelių, tik galingas prie durų pastatyto ventiliatoriaus pūtimas primena, kad esame JAV.

Nežinia, ar todėl, kad rytoj – Nepriklausomybės diena, ar todėl, kad vasara ir kai kurie žmonės turi daugiau laiko, siunčiama daugybė siuntinių, o kai kurie atsivežami net karučiais.

„O gal nemokėti už dramaturgų kursus? Dzin tas čekis, kaip nors kitaip išsisuksiu, – nuvarva velniuko pagunda kaklo įlinkiu. – Juk dirba tik du langeliai!“

– Prie pirmojo sėdi asilas! – šūkteli nueidama klientė guminiais batais.

Ir eilės slinkimas sulėtėja dvigubai...

Išsiliejęs Dalí

Dabartinis Soho – ištvirkusiai blizgantys parketai, marmurais ir metalais išklotos galerijos, besišypsančios patarnautojos ir (tik nežinia, stebėtis ar tiesiog pasidžiaugti nedidele kaina) po tris tūkstančius „baksų“ kainuojančios reprodukcijos. Kad ir paskutinių Dalí paveikslų kopijos. Akvarele, kreidelėmis, pieštukais ir guašu nepatingėta atkartoti genijaus nebaigtų floristinių vaizdelių: lelijų, vilkdalgių, tulpių eskizų. Juk vis dėlto – Dalí.

iliustracija
Autorės nuotrauka

Ir tada aiškiai akvarele atiteka praregėjimas, kodėl Dalí yra Dalí, o ne jį stropiai perpiešę Williamsas X Terry ar Jonathanas Y Mac’Enas. Ir neužtenka skystą it blynas laikrodį nutapyti. O visiems, kas teigdavo, kad Dalí – didesnis vadybininkas nei siurrealizmo pradininkas (prisipažinsiu, kartais išgirdusi šią frazę pritariamai nusišypsodavau), dabar parodyčiau špygą taukuotą. Kas mano, kad be reikalo, tegul nuvyksta į Soho.

P. S. Jei tik jį ras. Niekas nebesistebi, kur dingo senasis, bohemiškasis ir alternatyvusis Soho. Viskas greit keičiasi. Stebimasi, kad išvis – buvo.

Happy birthday, America!

Diena prasidėjo Freddie Mercury „We Are the Champions“ – plyšavo visa Bruklino gatvė. Praskleidusi žaliuzes pamačiau porą suamerikonėjusių lenkų, kurie, užuot pagiringai šlitinėję pakampėmis po vakarykščio laisvadienio, skrupulingai šveitė savo ir taip jau blizgančius automobilius.

Mes (t. y. mano buto draugai – airių porelė ir aš) nieko ypatingo neveikėme – mano kambario draugas supermodelis Džeimsas išėjo palakstyti (savo išvaizdą puoselėjo kaip tikras dendis), aš buvau bebaigianti operos libretą susirangiusi virtuvėje prie ventiliatoriaus.

Šią karščio išgeibintą laisvės dieną net kinai ir meksikiečiai uždarė savo „Viskas už 99 centus“ parduotuves ir visokio plauko restoranėlius, kad galėtų pasidžiaugti Amerikos gimtadieniu. Tačiau vietoj žvakučių ant torto – pompastiški fejerverkai prie upės.

Rytinėje pakrantėje, atskirtoje nuo mūsų namo tik keletu nenaudojamų sandėlių ir parduotuvėlių, galėjome sau leisti nepatingėti ir į juos paspoksoti.

Pasirodo, prie upės taip paprastai neprieisi: tvoros (arčiau esanti ir keliais šimtais metrų nutolusi nuo kranto) sudaro dar vieną uždraustą zoną – privačią teritoriją tarp gatvės ir upės.

Radusios plyšį ir prasibrovusios prie antrosios, išorinės, tvoros, nekantriai mindžikavome su keliomis dešimtimis anksčiau atėjusių entuziastų. Neilgai trukus prie mūsų „prisiklijavo“ vidutinio amžiaus vyrukas iš Kolumbijos. Nustebęs, kad žinome, kur yra jo gimtinė, nežinia kodėl pradėjo demonstruoti milžinišką Amerikos vėliavos raštais išmargintą skėtį – koks jis plonas suskleistas ir koks didelis išskleistas. Įtarusios neaiškų falocentristinį demonstravimą, paprašėme jo nusiraminti, kad lietaus neprišauktų.

Bet per vėlai – dangus praskydo sūriomis it prakaitas ašaromis ir kolumbietis patenkintas išskleidė virš mūsų žvaigždučių paklodę. „Pridenkite ir savo žmoną“, – patarėme, turėdamos omenyje šalia jo stoviniuojančią beveik nematomą tylią moteriškę. „Tai ne žmona, o mama“, – išdidžiai atšovė kolumbietis.

Susitvardžiusios ir nepaklaususios: „Atsiprašom, kelerių metų ji gimdė?“, užvertėme galvas į padangės vidurius skrodžiančius pirotechnikos stebuklus. Vyriškis savo ruožtu irgi nenuobodžiavo – dėmesį sutelkusios į žybčiojantį dangų, vis tiek jutome jo akių žaibus, įvertinančius mūsų krūtinių apimtį ar skenuojančius „netyčinius“ prisilietimus prie mūsų alkūnių.

Būtų greitai viskas atsibodę, jei mūsų stebėjimo aikštelės penkiasdešimt kvadratinių metrų nebūtų paįvairinęs incidentas.

Stoviniavome prie tvoros vartų, priešais kuriuos turbūt nuo ankstyvo ryto ant džiovintais vaisiais ir saldainiais paserviruoto atsineštinio stalo sėdėjo žavi homoseksualų porelė. Jai tekdavo kaskart pastumti šonan savo staliuką privažiavus privačios teritorijos savininkų, norinčių pamatyti „šou“ keliais šimtais metrų arčiau upės, automobiliui. Kelis kartus vairuotojams kantriai atrakinus vartus vaikinai patraukė stalą, tačiau trečiąkart nebeištvėrė:

– Kur parašyta, kad draudžiama čia sėdėti?

– Čia privati nuosavybė, pone.

– Kišau šiknon tą nuosavybę!

Minia pritariamai pridūrė:

– Tada leiskite ir mus arčiau kranto!

Ir prasidėjo – „fucking“ kometos iš abiejų barikadų pusių. Porelė nesitraukė, automobilio vairuotojas iškvietė policiją, automobilio viduje sėdintiems jo darbdaviams nė per nago juodymą nenuleidus užtamsinto langelio pasižiūrėti, kas kelia tokį triukšmą ir eikvoja jų brangų laiką. Atvažiavę valstybės geradariai išlipo iš tarnybinių vežėčių nešini bananais.

Stalas nebuvo patrauktas.

P. S. „Mūsuose niekas nedarytų dėl to problemų, – išgirdau už nugaros sodrų slavišką balsą. – Taigi saviems šventė, už jų pačių mokesčius. Demokratija, blyn.“

P. P. S. Išsitraukusi fotoaparatą ir nusitaikiusi į danguje raižomas švytinčias aštuonkojų, gėlių ir geometrinių figūrų formas, vis dėlto, nepaklusnios rankos vedama, nusitaikau į policininkus.

– Fiksuoji istoriją? – pamerkia akį kolumbietis.

– Ne, istorija mus pati užfiksuos.

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154961. krankt2009-03-26 16:12
zavu, zavu. :)

155015. Fiokla2009-03-27 09:05
Nice

155137. ex-lietuve-niujorke :-( 2009-03-27 23:15
half-baked self-important gibberish featuring `the sheltered life of a socially inept adolescent`. (jeezus marija su angelais sparnuotais - net asmeninio dienorascio puslapius -jei toki tureciau- patausociau nuo tokiu imantriai ir pretenzingai pateiktu vangiu niekalu ir paistalu. paviliojo spotlight`as? tai tada, paprastai pasakius, padaryk sau paslauga, atsispirk iskart dviem -grafomanijos ir megalomanijos- pagundoms; atidek piestuka i sona - suvalgyk obuoli, kovok su vitaminu trukumu, iseik pabegiot su grazuoliu - atsigausi, sustipresi, - gal net pradziugsi(?? -dievazin, ar ne stebuklas butu?).

155144. o dieve2009-03-28 09:12
kaip tiksliai ta ekse "sureflektino"

155174. varna2009-03-28 11:57
Koks tikslas rašyti stiliuje "что вижу, то пою"? Nyku.

155246. T2009-03-28 17:37
Kolumbietis teisingai sudeliojo prioritetus

155705. Artūras iš Vilniaus-> fioklai2009-04-01 00:24
brangioji Fiokla, man kažkas mamytės sūnelio sulipdyta. Matyt reikia plačiai, pamiršau, kaip Jūsų kartą išdulkino šis laikotarpis. Šiaip ne tik "caffe and cigarette". Ar vis dar myli mane?

156861. gerda2009-04-11 19:18
sutinku su varna

Rodoma versija 27 iš 27 
0:21:18 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba