ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-20 nr. 933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JONAS KUBILIUS. Praeitį reikėjo atsikovoti (49) • -vt-. Sekmadienio postilė (27) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Eilės (7) • ALEKSANDR KOPYTIN. Meno terapija: mitas ir tikrovė (2) • VALDAS PATUMSIS. Judančios skulptūros (195) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (15) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kai grindys ir batai lieka švarūs (7) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (45) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Baltiškosios mitologijos literatūrinės projekcijos (4) • RŪTA JAKUTYTĖ. Priešaušris (2) • VYTAUTAS CIPARIS. Bitė po oda (15) • LINA ŽALYTĖ. Siena (4) • TOMAS AFANASJEVAS. Atsuktuvas – 2 (5) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Niujorko inkliuzai (8) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Cukrus (4) • KAZYS SAJA. Kol dar visi vienam lizde (12) • kokia utelėta kompanija čia susimetė (397) • 2009 m. kovo 27 d. Nr. 12 (934) turinys (8) •

Kai grindys ir batai lieka švarūs

INESA PAVLOVSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rainer Splitt. Spalvos pylimas (Vilniaus violetinė). 2009
Vytauto Balčyčio nuotrauka

Raineris Splittas, vidurinės kartos vokiečių menininkas, Pamėnkalnio galerijoje kovo pradžioje pristatė tris kūrinius. Vienas iš jų itin išsiskiria tiek fiziniu, tiek emocinio poveikio požiūriu. Kalbu apie darbą „Spalvos pylimas (Vilniaus violetinė)“. Tai – specifinis objektas iš 165,6 kilogramo violetinio poliuretano pigmento. Jisai vienintelis iš trijų eksponatų gimė viešo meninio akto metu. Žiūrovai galėjo stebėti, kaip R. Splittas chirurgiškai sterilioje aplinkoje (polietileninės plėvelės užkarda, vyksmo pabaigoje duotas signalas visiems kuo greičiau palikti galerijos patalpas) liejo „Vilniaus violetinės“ stuburą. Procesas preciziškas, tylus, tik poliuretanas, pilamas ant grindų, kartais skleidė kažką panašaus į „klakt klakt“. Ko ne baltoji silabotonika, pagalvojau, tiksli, konkreti, bet – neprognozuojama...

XX a. moderniojo meno atstovai pasiūlė galybę dažų įvietinimo (jų įkurdinimo ant tam tikro paviršiaus) variantų, t. y. strategijos dažai–teptukas–drobė alternatyvų. Jie dažus taškė ir laistė, tapė moterimis, kūrė kūnų atspaudus, naudojo volelį, pliaukšėjo per įvairius paviršius savo išdažytais delnais ir pan. Tai tik keli ryškesni pavyzdžiai, bent šiek tiek iliustruojantys aktyvų pačių dažų veikimą, jų kaip substancialios masės įgalumo įrodymą. R. Splitto kūryboje ši dažų įvietinimo morfologija yra itin svarbi. Dvi pagrindinės menininko naudojamos technikos – liejimas ir nardinimas. Tiesiogiai stebėdama liejimo veiksmą ne tik perpratau tokio įvietinimo struktūrą, bet ir gavau atsakymus į kitus „kaip“ ir, svarbiausia, „kodėl“.

Tapymo, liejimo, nardinimo, taškymo, spaudimo, volavimo ir pan. praktikos yra santykio tarp meno kūrinio kaip objekto ir menininko kaip kuriančiojo subjekto išraiška. Teptukas idealiai iliustruoja mediumą, t. y. tarpininką. Be abejo, dėl didesnio betarpiškumo galima atsisakyti tokių ir panašių priemonių, kaip tai padarė Jacksonas Pollockas. Bet tuomet, mielieji, būkite pasiruošę paaukoti savo batus. Jacksonas-varvintojas „įlipo“ į paveikslą ir taip realizavo betarpiškumą, bet batai... ar kas matė jo batus? Tuo tarpu norint gauti „antibetarpiškumą“ ir didinamas atstumas, ir akcentuojamas kūrinio anonimiškumas. Yves’as Kleinas apie volelį (šį įnagį jis naudojo kurdamas kai kuriuos monochrominius paveikslus) kalba kaip apie anonimišką instrumentą, kuris leidžia didinti atstumą tarp savęs (kuriančiojo) ir objekto (kuriamojo). Fiziniu požiūriu turintis visas mediatoriaus savybes ir net vizualiai primenantis labai modifikuotą teptuką, volelis savo buitine semantika visa apverčia aukštyn kojom. R. Splittas kūrybos procese (jam priklauso ir dažų maišymas) naudoja tokius daiktus kaip grąžtas (dažams maišyti) ir įvairios emaliuotos (ir kitokios) talpyklos (jiems laikyti). Šie proziški objektai prisideda kuriant minėtąjį nuotolį. Bet akivaizdžiausią atstumą sukuria substancialiosios materijos savarankiškumas. Menininkas valdo tik kūrinio dydį, išlieja jam stuburą, palaiko talpyklas, kol nerangi amorfiška masė tingiai išslenka lauk, lėtai (bet: kai nusitaikai į grindų ornamentą, matai, kaip „Vilniaus violetinė“ vieną po kito praryja tavo riboženklius) juda ir augina savo formą. Violetinė masė dėl substancialumo yra veiksni ir kuria pati save. Menininkas, liedamas (išleisdamas) dažus ant grindų, pats traukiasi, leidžia jiems laisvai plisti. Jeigu įliptų, pagalvojau, būtų suvalgytas, visą mėnesį „Vilniaus violetinė“ jį virškintų, nors batus greičiausiai išspjautų.

Liejimo procesui pasibaigus, žiūrovai išprašomi lauk. Aš einu namo, o violetinis pigmentas auga.

Kai po poros dienų, lankydamasi parodos atidaryme, vėl pamačiau „Vilniaus violetinę“, ji jau buvo įvykusi. Tada prasidėjo kitas arti–toli žaidimas, tik šįkart jame dalyvavo kūrinys / savikūrinys (toliau vadinamas kūriniu) ir žiūrovas. Tasai kūrinys esti lankytojo erdvėje tiesiogiai, jis įsitaisęs ne ant postamento ar rėmuose, bet tarpsta ant grindų, tuose pat „parametruose“ kaip ir galerijos lankytojas. Neapsaugotas jokių tvorelių, juostelių ar spygliuotų vielų, nepakabintas ant saugumą teikiančių sienų ar lubų, kūrinys provokuoja žiūrovą jį patirti tiesiogiai, būtent betarpiškai (paslankioti palei kontūrą, paliesti, užlipti). Toks meno kūrinio ir stebėtojo santykis apima ne tik tiesiogines taktilines, bet ir galybę pasyvaus asociatyvinio ryšio galimybių. Savo abstrakčiu konkretumu, dydžiu ir spalvos intensyvumu „Vilniaus violetinė“ kaip reikiant sujudina vaizduotę ir atminties klodus. Iš maniškių ji ištraukė Gyčio Norvilo sieros sulfido stulpą vandenyno duburyje ir lavos šviesoj šokančius apsvaigusius moliuskus.

iliustracija
Rainer Splitt. Spalvos pylimas (Vilniaus violetinė). 2009
Vytauto Balčyčio nuotrauka

Apie kūrinio specifiškumą ir neišsitekimą vienos dailės šakos – tapybos ar skulptūros – rėmuose jau užsiminiau pradžioje. Minimalizmo atstovas Donaldas Juddas šiuo terminu įvardijo tuometinius naujuosius kūrinius, kurie, pasak jo, labiau panėšėjo į skulptūrą, bet buvo arčiau paveikslo. R. Splitto kūrinyje „Spalvos pylimas“ šie du „sandai“ veikia lygiavertiškai. Liejimo „technika“, medžiaginės dažų savybės (poliuretano tankis, tąsumas, stingimo greitis ir pan.) tampa statybine kūrimo(si) medžiaga, kūrinio objektiškumo (skulptūriškumo) priežastimi. Tuo tarpu prie tapybos jį šlieja kitkas: ne kiekybiniu (trys dimensijos), bet kokybiniu (turiu omeny žiūrovo emocijų, vaizdinių, asociacijų „organizavimą“) požymiu tampanti spalva ir grindys (kaip drobės antitezė). Įdomu yra ir tai, kaip šiuodu „elementai“ su savarankiškomis užduotimis „bendrauja“ tarpusavy. Galima, pavyzdžiui, kūrinį suvokti kaip skulptūrišką tapybą. Jeigu tarsime, kad spalva – tapybos lauko dominantė, tai jos skulptūriškumas (nulemtas pačių dažų) bus grynoji spalvos savireprezentacija, savo ruožtu implikuojanti to paties tapybos lauko egzistavimą. Taip sukasi hermetiškas ratas. Tokie minties siuviniai yra spekuliatyvūs žaidimai, kuriems įrankius suteikia kūrinys, jo daugiabriauniškumas ir nekategoriškumas, o minties piešinys – jau asmeninis žiūrovo reikalas.

Kas vienija visus tris R. Splitto parodos eksponatus? Bendrasis vardiklis – spalva. Autorius, pristatydamas savąją kūrybą, pabrėžė kūrybinį susidomėjimą, netradicinį savo santykį su spalva. Vienas jo užmojų, pasak paties menininko, – suteikti spalvai funkciją (ne prasmę). Šioje parodoje ji taip pat yra ryškiausia meninės išraiškos priemonė. Ir ne tik „Vilniaus violetinėje“, bet ir videodarbe „Viskas geltona“, kuriame rodomas nardinimo technika sukurtas geltonas portatyvinis objektas ir jame atsispindintis judrus gatvės vyksmas, kūriny įgaunantis naują – geltoną – kokybę. Taip, spalva yra pagrindinis R. Splitto meninis „įnagis“. Vos tik įžengi į galeriją, ant grindų išsipleikia „Vilniaus violetinė“, o priešais ant baltos sienos prisistato įvairių šriftų pilkų žodžių spiečius – trečiasis kūrinys „Mano mėgstamiausia automobilio spalva I“. Atitinkamas žodis čia nurodo tam tikrą automobilių dažų pigmentą. Tai savotiški automobilių pramonės koloristikos šifrai. Man čia smagiausi du momentai: pastangos per pilką (ir) verbalinį kodą nusigauti iki grynosios spalvos; tai, kaip tas pastangų reikalaujantis judesys kontrastuoja su „Vilniaus violetine“, kurios violetinė į tinklainę veržte veržiasi pati.

Dar vienas įdomus parodos aspektas yra vietos specifiškumas, t. y. tai, kas angliškai įvardijama terminu site specific. „Spalvos pylimas“ ir „Mano mėgstamiausia automobilio spalva I“ sukurti čia pat, white cube erdvėje. Kiek vietos specifiškumo turi užrašai ant sienos – neverta gilintis. Regis, ne per daugiausia. Tačiau „Spalvos pylimas“ yra sukurtas būtent specifinėje vietoje (kūriniui įtakos turėjo visos galerijos erdvės ypatybės: pagrindinio įėjimo pobūdis, stulpai, grindų nelygumai ir pan.) ir suvokiamas su ja. Peržengę galeriją kaip kūrinio įvietinimo erdvę, patenkame į miesto (Vilniaus) kontekstą. Kaip pažymėjo parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė, nuo šiol šis kūrinys – „Spalvos pylimas (Vilniaus violetinė)“ – keliaus menininko portfolio kaip specifinis Vilniaus erdvėje sukurtas darbas. Kiekvienas toks R. Splitto „liejinys“ identitetu dalijasi su specifine buvimo vieta. Tiesa, truputį apmaudu, kad „Vilniaus violetinė“ neprisisiurbė prie Pamėnkalnio galerijos grindų tiesiogiai. Šiais laikais būtų brangu gadinti grindis, tai tiesa, bet autentiškumo ir koncepcijos grynumo atžvilgiu polietileninė plėvelė po kūriniu nėra pliusas. (Panašiai yra su ŠMC parodoje „Bendrasis kodas“ rodomu Jane Lee darbu, kuris atrodo vientisas ir nepajudinamas, skirtas specifinei vietai ar joje sukurtas, tačiau iš tikrųjų subyra į keliasdešimt gabaliukų, kuriuos menininkė vėliau sklandžiai vėl suklijuoja.) Regis, šiuolaikinis menas įgyja „buržuazinių“ savybių: praktiškumo, nuosaikumo, atsargumo ir mobilumo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


155070. Laimingas2009-03-27 14:43
Ačiū Dievui ,nuramino paskutinis pilstymo iš tuščio į kiaurą straipsnio žodis-mobilumas.Palengvins šių meno kūrinių kelionę sąvartynan!

155074. mie2009-03-27 15:33
ne laimingas, o kvailas.

155171. varna2009-03-28 11:48
kaip visa tai bergždžia ir nyku.

156855. gerda2009-04-11 17:32
Man tai įtaru, kad "atsargumas" ir praktiškumas susijęs šiuo atveju, ne su šiuolaikiniu iš esmės, bet su tam tikrų mūsų šalies(vėl gi, tik šiuo atveju) institucijų biudžetu ir to įtakotu (nors ne visada)požiūriu į meno kūrinių eksponavimą.Juk kainuotų tas grindis perdažyti, a ne?Ką jau čia.O atrodyti steriliai geidžia mūsų pripažintosios galerijos, bet kokia kaina, net ir meno. Tas apskaičiuotas taupumas jau akis bado.

156857. gerda2009-04-11 18:57
*"šiuolaikiniu menu iš esmės" turėjo būti

159788. na2009-05-11 14:35
kodel, galimam tarti, kad su siuolaikiniu is esmes. Pirmiausia del to, kad siuolaikinis menas yra institucinis menas, kurio sklaidos mechanizme esminis elementas - bienales ir kt. n-nales. cia ne veltui pateikiamas SMC pavyzdys, kuomet kurinys atsigabentas is tokios bienales. tad tas praktiskas ir atsarhus paslankumas yra. meno globalizacija fizine forma vyksta

Rodoma versija 27 iš 27 
0:21:16 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba