ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-24 nr. 870

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDWIN BENDYK. Sarajevo sindromas (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kiaulių karalienės vargai (94) • -kp-. Sekmadienio postilė (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (I) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie islamo prievoles Kurane* (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Konjako ašara (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • DOMAS LINKEVIČIUS. Svetur II (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Keliautojas (2) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gaudymą krabiukų (18) • JUOZAS ŠORYS. Ašašninkų jotvingiai asarukai (14) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (IV) (2) • dalykai labai veiksmingi nuo stogo pavažiavimo (483) • Skelbimas: Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“ (45) • 2007 m. gruodžio 1 d. Nr. 45 (871) turinys (7) •

„Foto Bolivar“ (I)

VYTAS GEDUTIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Mes plaukėme nedideliu pakrantės laivu iš Kumanos į La Gvairą. Plaukti palei jūros pakrantę buvo greičiau negu važiuoti autobusu. Tais laikais tiesioginio kelio tarp tų Venesuelos miestų nebuvo.

Kelias savaites praleidome viešbutyje prie La Gvairos uosto. Pro trečio aukšto langą stebėdavau, kaip uosto darbininkai iš didelių okeaninių laivų į sunkvežimius krauna grūdų, miltų, cemento maišus. Karštomis dienomis visi dirbdavo be marškinių, nuo atogrąžų saulės galvas prisidengę kepurėmis ar skrybėlėmis. Visi būdavo šlapi nuo prakaito. Tarp vietinių juodaodžių ir metisų dokuose darbavosi ir italų bei ispanų darbininkai.

Kasdien atkeliaudavo vis naujų laivų iš tolimų kraštų. Kartais atplaukdavo ir spalvotomis vėliavėlėmis pasipuošęs atlantinis keleivinis laineris. Didžiausi laivai priklausė laivų kompanijai „Cunard“ ir buvo pavadinti Anglijos karalienių vardais. Gatvėmis vaikštinėdavo nedaug iš laivų išlipusių keliautojų. Jie išsiskirdavo iš vietinių apranga, poilsiautojų nuotaika. Mėgau eiti į uostą ir stebėti, kas ten vyksta.

Tėvai išsinuomojo du kambarius dviejų aukštų name Makute, kur buvo pagrindiniai to Venesuelos rajono paplūdimiai. Saulėtomis dienomis vaikštinėdavome po smėlėtą paplūdimį palmėmis apsodintais pakraščiais. Dienų dienas tėvai svarstė, kaip įsikurti, važinėjo į La Gvairą ir ieškojo vietos, kur galėtų atidaryti fotoateljė. Vieną dieną abu grįžo linksmai nusiteikę, mat pagaliau rado vietą, kurios nuoma atitiko mūsų išgales. Aš irgi džiaugiausi – iki tol tėvas neturėjo jokio darbo. Dažnai girdėdavau jį kalbantis su mama, kad verslą norėtų pradėti kuo greičiau, kol nesibaigė santaupos. Nekantravau pamatyti tą vietą.

Kitą dieną keturiese sėdome į miesto autobusą ir išvažiavome. Atsidūrėme netoli uosto, siauroje judrioje gatvelėje, kylančioje į kalną. Joje buvo daug krautuvėlių, pilna vaikštinėjančių žmonių, dviratininkų, gatvės pardavėjų, pravažiuodavo viena kita mašina. Gatvė leidosi žemyn link uosto ir baigėsi nedidele aikšte – Plaza Vargas. Priėjome krautuvę. Viduje mačiau pardavinėjamus audeklus, batus, žaislus. Krautuvė vadinosi „Casa Naranjo“. Tokia buvo jos savininko pavardė.

Prie prekystalio priėjo apkūnus, apskritaveidis vyras. Pagalvojau: „Apvalus kaip apelsinas – naranja.“ Jis išsivedė mus į lauką, įėjome pro kitas, greta krautuvės esančias, duris. Ponas Naranjo palydėjo mus ilgu siauru koridoriumi, kurio gale buvo laiptai į antrą aukštą. Parodė ant sienos kabančią lentelę – ten, antrame aukšte, advokato raštinė. Praėjus laiptus – siauras cementinis kiemas, be medžių, be žalumos. Toliau buvo tėvus sudominusi vieta. Ten, krautuvės užnugaryje, buvo tik vienas didelis kambarys aukštu stogu. Lubų nebuvo. Iš apačios matėme medinėmis sijomis prilaikomą ir bambukais dengtą molinį stogą. Pagrindinėje sienoje tebuvo plačios durys ir langas. Šeimininkas nusivedė visus į kiemą. Paėjėjus toliau, buvo tualetas, dušas ir vandens čiaupas prie žemos plytų sienelės. Tėvai kalbėjo, jog kambarį reikės padalyti, kad būtų galima atskirti nuotraukoms ryškinti skirtą laboratoriją. Reikės nusipirkti lempų, fotoaparatų ir taip toliau. Sutarę dėl kainos, tėvai išsinuomojo šią vietą. Tėvas savininkui prisipažino, kad mes čia taip pat „laikinai“ apsigyvensime. Tas neprieštaravo, bet perspėjo, kad šeštadienio vakarais užrakins pagrindines duris į gatvę. Būsime užrakinti iki pirmadienio ryto, taip pat per šventes. Ponas Naranjo nenorėjo, kad kas nors apvogtų jo krautuvę.

Persikėlėme per kelias dienas. Nusipirkome dažų miltelių ir vidaus sienas nudažėme šviesiai mėlyna spalva. Kad atskirtų laboratoriją, tėvas nupirko kartono, lentų. Dirbdami prie stogo, ant bambukų pastebėjome ropinėjančius skorpionus. Mama jų bijojo. Vėl prisiminėme, jog prieš apsiaunant batus reikia gerai pakratyti, kad iškristų visi gyviai. Po keleto mėnesių, dirbant tamsioje laboratorijoje, skorpionas motinai vis dėlto įgėlė. Ranka ištino. Reikėjo kreiptis į gydytoją.

Mama norėjo, kad apsisaugotume nuo skorpionų, miegotume ne ant žemės. Tėvai ieškojo lovų. Nijolei ir man nupirko brezentines sulankstomas, tačiau niekaip negalėjo rasti pakankamai tvirtų lovų sau. Krautuvininkai sakydavo, kad jų lovos labai patvarios, bet nenorėdavo leisti, kad tėvai ant jų atsigultų ar atsisėstų. Vienoje krautuvėje pardavėjas vis dėlto leido tėvui išmėginti jo „tvirtą“ baldą. Atsisėdus medinis rėmas pradėjo skilti ir su triukšmu lūžo. Pardavėjas užpyko, bet nieko negalėjo padaryti. Kitoje krautuvėje radome Amerikoje gamintas kariškas brezentines lovas ir dvi nusipirkome.

iliustracija

Prie durų tėvas padirbdino medinį bufetą, apkalė jį kartonu, nudažė tamsiai rudai. Dar sukalė kelis suolus su atramomis fotografuojamiems klientams atsisėsti. Daug nuotraukų buvo ant jų padaryta. Mudu su Nijole pavadinome juos kankinimo suolais. Praleidome valandų valandas sėdėdami prieš fotoaparatą, stiprias ateljė šviesas, žilpinančias akis, kol tėvai mokėsi, kaip apšviesti lankytojus, kaip ant stovo pastatyti fotoaparatą.

Ant laboratorijos durų pakabinome kelias storas juodas užuolaidas, kad šviesa netrukdytų laboratorijos darbams. Tėvai taip pat nupirko kelių spalvų medžiagos užsklandoms. Mama jas rankomis susiuvo ir tada visi kabinome ant vielų. Buvo sunku kabinti užsklandas lygiai per visas grindis. Tėvai nuvažiavo į Karakasą pirkti fotoateljė įrangos. Jų žinios apie fotografavimą, ypač apie ateljė įrengimą, buvo labai ribotos.

Tėvai nebendravo su kitais fotografais. Daug ko išmoko per klaidas ir bandymus. Mama greit perprato tai, ką žinojo tėvas, ir pradėjo jam patarinėti. Iš pradžių jis ginčijosi ir nenorėjo sutikti, bet kai pamatė pagerėjusias nuotraukas, nenoromis nusileido ir ėmė paisyti jos patarimų. Netrukus jie išmoko greitai – per valandą – išryškinti dokumentams skirtų nuotraukų fotojuostą. Kai tėvai darydavo nuotraukas, susidomėję spoksodavome, kaip tarsi burtais popieriaus lape išryškėdavo vaizdai. Pasiėmę fotopopieriaus, bėgdavome į lauką ir saulės spinduliuose stebėdavome, kaip balti lapai virsta violetiniais, juodais.

Mūsų fotoaparatas buvo paprastas – neturėjo nei atstumo, nei šviesos jautrumo matuoklio. Todėl pradžioje teko spėlioti, kokia turi būti ryškinimo trukmė. Norėdami gauti nors vieną gerą nuotrauką, tėvai darydavo kelis kadrus įvairiu apšvietimu. Ilgainiui įgudo ir tapo gerais fotografais.

Liūdniausia būdavo sekmadieniais ir švenčių dienomis, kai šeimininkas užrakindavo pagrindines duris ir likdavome viduje visiškai atskirti nuo žmonių. Gyvenamųjų butų aplink nebuvo. Tomis dienomis tėvai mokė Nijolę skaityti lietuviškai, aš valandų valandas praleisdavau vienas žaisdamas kieme. Tuščias fotojuostų rites prikaldavau prie lentos ir žaisdavau tarsi su mašina. Tai buvo veik visi žaislai, mano paties susigalvoti. Pono Naranjo krautuvė prekiavo tikrais žaislais. Matydavome, kaip pardavėjos neša išmesti nereikalingus į šiukšliadėžes. Kartais atrodydavo, kad jos nori mums juos parodyti. Man ir seseriai tėvas buvo griežtai įsakęs neimti iš šiukšliadėžės jokių žaislų. Jis vengė bet kokių nesusipratimų su ponu Naranjo, nenorėjo, kad mus apkaltintų žaislų vagyste. Mes jų ir nelietėme, žiūrėjome, kaip išneša kartu su šiukšlėmis.

Nors karas baigėsi, tėvų nuotaika nepasikeitė. Tebegyvenome atsiskyrę nuo vietinių: užsidarę savoje šeimoje, neprisitaikę prie vietinių papročių... Tėvai dažnai kalbėdavo sapnavę Lietuvoje praleistus jaunystės metus, karo košmarus, ilgėdavosi namų.

Pagaliau atėjo diena, kai buvo pasiruošta atidaryti ateljė. Tėvai nusprendė pavadinti ją „Foto Bolivar“. Tėvas kalbėjo: „Čia, Venesueloj, viskas pavadinta Bolivaro vardu: aikštė – Bolivaro, gatvė – Bolivaro, batų krautuvė – ir ta Bolivaro. Jiems patinka šis vardas, o „Foto Bolivar“ šiame mieste nėra.“ Ir taip ant perlenktos lentos prie gatvės durų šalia keleto portretinių nuotraukų išpaišėme FOTO BOLIVAR. Priekiniame kambaryje neturėjo būti jokių mūsų gyvenimo ženklų. Visas lovas ir puodus sunešėme į laboratoriją. Susikaupę laukėme pirmųjų klientų.

Pirmą dieną niekas neatėjo. Antrą dieną iš raštinės pasidaryti nuotraukos nusileido advokatas. Atėjo ponas Naranjo ir nusifotografavo. Padarėme gerą įspūdį. Labai norėjau padėti tėvams. Ketinau netgi stovėti gatvėje prie durų ir prašyti praeivių, kad pas mus užsuktų.

Po truputį pas mus pradėjo eiti žmonės – fotografuotis arba ryškinti savo juostų. Savaitė po savaitės klientų srautas augo. Uždirbome pinigų. Pagaliau pajamos buvo pastovios ir tėvai džiaugėsi permaina. Netrukus netoliese, gretimame Maiketijos mieste, radome bendrabutį. Ten gyveno vietinių ir europiečių šeimos, viengungiai vyrai. Persikraustėme. Turėjome vieną kambarį. Visam bendrabučiui buvo skirtas didelis bendras dušas. Kasdien važinėjome į fotoateljė miesto autobusu.

iliustracija

Buvo 1949 metai. Tada, kiek prisimenu, tėvai pirmą kartą pradėjo kalbėti apie kelionę į JAV arba Kanadą. Motina sakė norinti vykti į Kanadą – nenorėjo, kad tapčiau kareiviu ir turėčiau kariauti. Jie ėmė skaityti lietuviškus laikraščius: „Draugą“ iš Čikagos ir „Darbininką“ iš Kanados. Taip pat įsigijo šiek tiek knygų ir pradėjo mus mokyti lietuviškai skaityti. Vertė skaityti garsiai.

Seseriai buvo aštuoneri, man – šešeri. Tėvas kalbėjo, kad mus reikėtų siųsti į lietuviškas mokyklas užjūriuose – Vokietijoje, Italijoje. Sakė, kad išsiųs mus ten, jei greitu laiku neiškeliausime į JAV ar Kanadą. Tuo tarpu į vietines mokyklas eiti nereikėjo. Mačiau, kaip linksmai kiti vaikai su draugais žygiuoja į mokyklą, buvau nusiminęs, tikėjausi, kad ir mudu su Nijole greitai pradėsime mokytis. Prisiminiau mokyklą Kumanoj, Margaritos saloje. Man patiko mokytis. Tačiau daug apie tai negalvojau. Tikėjau tėvu.

Padaugėjus darbų fotoateljė, Nijolei ir man buvo pavesta kieme prie vandens čiaupo išplauti ir išdžiovinti nuotraukas. Dauguma tų darbų atitekdavo man, nes sesuo vis rasdavo dingsčių, kaip išsisukti. Fotografija mums buvo įdomi. Tėvai nupirko pigų fotoaparatą. Išeidavome ir fotografuodavome vienas kitą. Netrukus išmokome patys pasidaryti savo nuotraukas.

Gyvenant Makutoje tėvai susipažino su prancūzės ir vokiečio pora. Juodu gyveno atskirame name prie jūros. Neprisimenu jų vardų. Per karą jų šeima gyveno netoli Prancūzijos ir Vokietijos sienos. Vieną dieną, baigiantis karui, pora, palikusi namie tėvus ir vaikus, išvažiavo dviračiu į ūkį pieno ir kiaušinių. Miestą bombardavo. Grįžę neberado namų – tik bombos išraustą duobę. Abu vaikai ir tėvai žuvo. Moteriai visiškai pakriko nervai, akyse tvyrojo nuolatinis liūdesys. Atrodė, tarsi jos būtų užgesusios. Retkarčiais ji mus prižiūrėdavo, apsikabindavo, prispausdavo prie savęs ir neatlaikiusi imdavo verkti.

Neprisimenu jos vardo, tik akis ir didelę kovą su skausmu ir gyvenimu. Mums ji buvo nuoširdi ir draugiška. Vieną kartą, kai pas ją lankėmės, paklausė manęs ir sesers, ką labiausiai mėgstame valgyti. Pasakiau, kad manų košę, Nijolei ji taip pat patiko. Venesueloje dar nebuvome jos valgę. Ji turėjo dėžutę manų kruopų, mums jų išvirė ir pavaišino. Vėliau pasakė tėvams, kur jų galima nusipirkti. Nuo tada, kai tik pas ją viešėdavome, mus, vaikus, ji vaišindavo manų koše. Vėliau, kai keliaudavome iš vieno miesto į kitą, vis ieškodavau tos stebuklingos manų kruopų dėžutės, ant kurios buvo nupieštas tamsiaodis virėjas balta koko kepure. Kai atrasdavau, būdavau labai laimingas.

Vieną dieną į fotoateljė užėjo jaunas vyras, vilkintis baltais marškiniais, su kaklaryšiu. Kalbėjosi su tėvais. Jam reikėjo padaryti naujas darbo korteles su nuotraukomis visiems uosto tarnautojams, darbininkams ir sunkvežimių vairuotojams. Iš viso ten dirbo per tūkstantį žmonių. Sutarė dėl kainos – penki bolivarai už žmogų. Uostas kasdien atsiųs po 20–30 žmonių. Darbininkai turėjo ateiti į fotoateljė ir po dviejų valandų grįžti į uosto raštinę su nuotraukomis. Tai reiškė, kad mes turėjome ne daugiau kaip valandą, kad nufotografuotume žmogų, išryškintume jo nuotrauką ir išleistume atgal į darbą. Darbavomės labai sparčiai. Tėvas darbininkus fotografavo, mama ryškino juostas ir darydavo nuotraukas, o mudu su seserimi išplaudavome ir išdžiovindavome. Visi buvome labai užsiėmę. Kai uoste nebūdavo daug darbo, pas mus atsiųsdavo iki 50 žmonių. Atsisėdę ant cementinių kiemo grindų ar atsirėmę į sieną, darbininkai laukdavo, kol tėvas juos nufotografuos ar kol atsiims nuotraukas. Viskas ėjosi gerai. Daugiausiai vargo turėjome su žmonėmis, kurių buvo didelės ir blizgančios nosys. Mačiau, kaip ilgai tėvas sukiojosi aplink vieną darbininką – visaip judino šviesas, aukštyn žemyn ant stovo kilnojo fotoaparatą. Pamurmėjo man lietuviškai – „kumpa nosis“. Kad pavyktų, turėdavo fotografuoti keletą kartų. Tėvai nežinojo, kad blizgančias nosis galima papudruoti.

Taip mes darbavomės penkias dienas per savaitę. Kas savaitę tėvas į uosto raštinę nunešdavo iš darbuotojų surinktus raštelius ir pasiimdavo pinigus. Pagaliau mums ėjosi gerai – tėvai turėjo pastovų uždarbį.

Vertė Vygandas Aleksandravičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141966. ♥faina♥ :-) 2008-12-13 22:46
sudas!!!net neskaiciau!:Djuokauju nu nelabai bet...?vidurkis

Rodoma versija 22 iš 22 
0:20:25 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba