ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-24 nr. 870

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDWIN BENDYK. Sarajevo sindromas (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kiaulių karalienės vargai (94) • -kp-. Sekmadienio postilė (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (I) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie islamo prievoles Kurane* (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Konjako ašara (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • DOMAS LINKEVIČIUS. Svetur II (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Keliautojas (2) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gaudymą krabiukų (18) • JUOZAS ŠORYS. Ašašninkų jotvingiai asarukai (14) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (IV) (2) • dalykai labai veiksmingi nuo stogo pavažiavimo (483) • Skelbimas: Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“ (45) • 2007 m. gruodžio 1 d. Nr. 45 (871) turinys (7) •

Keliautojas

AUŠRA KUNDROTAITĖ

[skaityti komentarus]

Debiutas


Tą dieną nusprendžiau – nebekelsiu kojos iš namų. Žinoma, man ir taip jau buvo sunku nors kiek kojas pakelti ir, atsižvelgiant į tai, mano nuosprendis netenka didvyriškumo atspalvio. Tik žvelgiant paviršutiniškai. Kas gali būti baisiau keliautojui nei įsisąmoninti, kad nebeišeisi? Užrakintas. Tik žvelgiant paviršutiniškai. Nusprendžiau atsigriebti. Griebti prabėgusį gyvenimą – kai kopiau į kalnus, keliavau į Kiniją, Indiją ir dar velniaižin kur, leidausi į Aliaskos tarpeklius, voliojausi priplėkusiame laivo denyje – ir užrakinti. Vietoj savęs. Aš jam pavydėjau, patikėkite. Ne, tik leiskite paaiškinti.

Gyvenimas – stebuklas. Ne kartą girdėjau taip sakant. Kaip, beje, ir nutinka su visais stebuklais – sakant. Tai savotiškas sakytinis palikimas, žmonijos folkloras; o, taip, ji čia suranda savo archetipus. Ir aš ieškojau. Laiminau dvasios polėkį (aš turėjau dvasią, išties ją turėjau), išstūmusį mane pro duris, tokias įprastas nūdieniam pasauliui, kad net keista, jog nieks jų nevarsto. Kaip tik todėl ir nevarsto. Nustūmė laiptais – iš laiptinės – ir tada jau tiesiai. Ir tik į kairę, tik į dešinę. Stovėjau kaip įkaltas. Visi stebėjosi – iš kur aš toks ir atsiradau? Bet šiaip per daug neklausinėjo. Žvejai – vieni iš santūriausių žmonių, kokių tik yra tekę sutikti. Bet apskritai tokie pat kaip visi, kai neapsižioję kaklelio. Tiesą sakant, net apsižioję plepesni už moteris.

Buvau dvylikametis pranašas. Visuomet kruopščiai skaičiavau savo metus. Mano sfera – ne laikas, mano sfera – skaičiavimas. Ar minėjau, kad buvau gabus matematikai? Dar prieš jai atsirandant. Visuomet žinojau, kad esu gabus. Aš turėjau dvasią. Gebėjau apskaičiuoti, kad ją turiu. Apsiskaičiavau, bet visiems pranašams taip nutinka. Ir tada dvasia kyla į dangų. Nors ir keista, mano pasakojimus spausdino garsiausi pasaulio dienraščiai (jau, rodos, būta dienraščių), išties keista, nes aš nusirašiau, labai keista. Mokėjau apsiskaičiuoti ir nusirašyti, kaip ir visi, beje, tad nieko ypatingo. Ir pranašu, matyt, tapau, nes nieko ypatingo nemokėjau. Jūsų seneliai bus skaitę – taip, kvapą gniaužiantys nuotykiai. Žinojau, kad kvėpavimas gyvybiškai svarbus dalykas. Šiaip jau nesu labai kvailas. Aš ir pats ruošiausi mirčiai. (Lyg ji to pasiruošimo reikalinga.) Mačiau, kaip šypsos man. Nekenčiu ironiškos šypsenos, ji liudija prastą išsiauklėjimą. Nenorėjau kapo – niekada neturėjau pastovių namų. Argi ne ironiška būtų tokius namus susirasti, kai net tualetas nebereikalingas, kad galėtum bet kuriuo paros metu patogiai ir iki soties išsituštinti? Aš labai gerai išsiauklėjęs.

Man sukako devyniasdešimt. Ir vėl apsiskaičiavau. Visuomet parduotuvėse sumokėdavau daugiau nei reikia, dėl to niekuomet neidavau į parduotuves. Nė karto taip ir nebuvau, tiesą sakant. Mano manymu, tai kvaila, juk, šiaip ar taip, nereikia gėdytis, kad nemoki gerai skaičiuoti. Bet aš mokėjau. Ir devyniasdešimto jubiliejaus proga nusipirkau butuką. Išties negražu, kad pats turėjau pirkti – galėjo kas nors padovanoti. Šiaip ar taip, juk jubiliejus. O gal apsiskaičiavau, kaip ir jie? Ir jų dovanos praslydo man pro pirštus, prasilenkė metuose, kai būna ir nebūna jubiliejai. Atvykau į didmiestį P. ir iškart į tą butuką. Tą dieną nusprendžiau – nebekelsiu kojos iš namų. Štai ir grįžau prie to, nuo ko pradėjau. Gražutis žiedas, tad – atrodo, nebegaliu tęsti. O aš ir netęsiu, išties tai jau būtų kvaila. Mažų mažiausiai – ironiška.

Pasikviečiau dvasininką, kad pašventintų. Ne mane – butuką. Jis kažkodėl nesutiko. Nemanau, kad dėl to, jog buvau religingas – aš nebuvau, bet turbūt dėl ypatingo potraukio švęstam vandeniui: kai vynas virsta krauju. Nieko čia tokio, tas kraujas, bet jam kažkodėl nepatiko. Tuščia jo. Tą dieną juk aš dingau. Ne tik iš vienos kitos paukštytės akiračio, bet apskritai. Bendravau tik su paštininku. Dabar jau net gerai nebežinau, kas buvo pirmasis visa išjudinantis pradas – noras skaityti ar pamatyti tą susiraukšlėjusį snukį. Jis nebuvo patrauklus, anaiptol. Atnešdavo šūsnį keisčiausių prenumeratų, numesdavo ant kilimėlio ir dingdavo. Bandžiau dar išsiauklėti, kad bent į duris pabelstų, bet jis atsakė nesąs koks šuo ir nesileisiąs dresuojamas. Šiuo požiūriu jis buvo nepaprastai sąžiningas ir negailestingas sau. Dėl to dar ir dabar stengiuosi minėti jį su visa derama pagarba. Reikia pripažinti – yra įvairių būdų muštis į krūtinę.

Tuo metu – skaičiau. O, kokios neįtikėtinos istorijos! Išties daug geresnės, nei aš kada ką esu parašęs. Visi iki vieno buvo grafomanai, bet užtat koks stilius! Tikiuosi, nieks neįsižeis, jei nepasikuklinsiu ir pasakysiu, kad buvau šios mokyklos pradininkas. Graži mokykla. Baltos sienos ir dar baltesnis stogas, o dieną visuomet ties kaminu pakibusi saulė. Taip, tai aš, tai aš visa sugalvojau. Šiaip jau nebuvau koks gudročius, bet kartais pasisekdavo. Taigi, istorijos. Esą nerašau, nes ruošiu kažką ypatingo; esą žuvau, nes gal jau laikas pastatyti paminklą; esą gal tik šiaip susidrovėjau... O paminklą tai jie man ir pastatė: ar čia koks memorialinis, kaip mirtininkui, buvo, ar koks padrąsinantis, norint prisivilioti, – taip gerai ir nesupratau. Matyt, per mažai įsigilinau, šiaip jau būčiau tikrai supratęs. Aš dažniausiai labai daug suprantu. Bet tuomet susidomėjau grupele jaunų entuziastų. Jie vis lėkdavo kapstytis vienoj ar kitoj vietoj, vos gavę pranešimą, esą aš ten pasirodęs. Lyg būčiau kokia daržovė, po lietaus išdygusi. Gerai net nežinau, kokius prietaisus jie naudojo, nemanau, kad tai galėję būti kauptukai (nors tokios romantiškos galimybės, žinoma, taip pat nederėtų atmesti). Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad manęs nesurado. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad pirmiausia savo įnagiais jie užkliudytų mano batą, gal netgi nutrauktų raištelį, tuomet, aidint džiaugsmingiems ir tokiems pirmykščiams pergalės šūksniams, imtų kilti aukštyn link šlaunies ir sėklidžių... Ne, ne, jie, ko gero, dar įsigeistų nukirsti mano sėklides ir išsidalyti po sėklą, kad galėtų žmonoms parvežti tokią retą daržovę! Dėkingos, nepaprastai erotiškos rankos vėl sugrūstų mane: gilyn, gilyn – į žemes. Dar į kokį šlykštų keraminį vazoną. Ilgainiui net ėmiau sapnuoti košmarus, bet skaityt nenustojau. Matyt, nebuvo jau taip blogai. Dažnai buvo juokinga. Tarsi kokia sekta, nerandanti savo vadovo. O! Pastaraisiais dvidešimt amžių tai kone globali katastrofa! Bet aš niekuomet nebuvau gelbėtojas, tad tylėjau. Lindėjau savo kamputy ir kikenau.

Pavydas man taip pat nebuvo svetimas. Bent jau artimesnis už bet kurią moterį, kokią tik kada pažinojau. Jie turėjo panašumų – čia aš neapsiskaičiavau: įsikūnydavo nekviesti, visuomet suirzę ir maldaute maldaudavo į juos pasinerti. Visa bėda, kad buvau prijaučiantis impotentas. Tad tuo metu kaip ir nepavydėjau, o mylėjausi gan dažnai – kokius du tris kartus per metus. Matau ironišką šypsnį, bet neskubėkite! Man buvo devyniasdešimt. Čia tai savo jėgas aš labai tiksliai apsiskaičiavau.

Man sukako devyniasdešimt ir užsidariau. Mirtis taip pat buvo įtraukta į mano planus, bet juk kartą jau, rodos, tai sakiau. Šiaip ar taip, buvau pasiryžęs papasakoti ilgą ir subtilią istoriją, kaip kaupiau patirtį – tokią paprastą, kasdieninę (ir Tu tik duok mums, Dieve, duonos kasdieninės, tai būtinai mes ją užgersime vynu!): kaip, ko gero, nustipo mano pagarbos vertas paštininkas, taip ir neišdresuotas, kaip laikraščiai apie mane nustojo rašę, nors išties tik aš pats lioviausi juos skaitęs, kaip išgyvenau dar dvidešimt penkerius metus ir niekaip negaliu numirti, kaip, tokio nemirtingumo suerzintas, ne per seniausiai nudobiau kačiuką, gal būčiau nudobęs paštininką, bet tas, matyt, buvo linkęs pats užsilenkti, o kačiukas čia iš esmės niekuo dėtas. Ir dar norėjau apie košmarus pasakyti, kad sapnuoju: visuose daugiabučiuose knibždėte knibžda senukų, kurių paštininkai anapilin jau, o jie vis dar pilin ir niekaip negali numirti, ir jau liūdna jiems labai, ir baisu, ir galvojau, taip subtiliai į svečius pas save ką nors pasikviesiu – užrašysiu kitoj šio prikeverzoto lapo pusėj adresą ir išmesiu pro langą; bet jaučiu tik, kad viduriuoju, ir, matyt, teks su šiuo popiergaliu nusivalyti šiknaskylę. Iš esmės tai visuomet labai gerai turėti pastovų ir patogų tualetą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103471. Katė2007-11-29 17:02
Skaičiau du kartus. Originalios sakinių/frazių/žodžių grandinės.

103899. varna2007-12-03 20:26
Paistalai.

Rodoma versija 22 iš 22 
0:20:20 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba