ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-24 nr. 870

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDWIN BENDYK. Sarajevo sindromas (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kiaulių karalienės vargai (94) • -kp-. Sekmadienio postilė (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (I) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie islamo prievoles Kurane* (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Konjako ašara (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • DOMAS LINKEVIČIUS. Svetur II (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Keliautojas (2) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gaudymą krabiukų (18) • JUOZAS ŠORYS. Ašašninkų jotvingiai asarukai (14) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (IV) (2) • dalykai labai veiksmingi nuo stogo pavažiavimo (483) • Skelbimas: Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“ (45) • 2007 m. gruodžio 1 d. Nr. 45 (871) turinys (7) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija

Visuomeninės šizofrenijos priežastis ir pasekmė

Vytautas Landsbergis. Nusidėjome apsileidimais. Laiškai dabarties broliams. V.: Vaga, 2007.

Dailininkė Asta Puikienė

Leonidas Donskis savo odėje Vytautui Landsbergiui 75-ojo gimtadienio proga rašė taip: „Jis toli pranoksta bet kurį kitą Lietuvos politiką ne tik inteligencija ir mąstymo kultūra, bet ir politine vaizduote, įžvalga bei drąsa kalbėti savo kalba ir vartoti savo žodyną bet kokiame kontekste.“ Deja, pranoksta. Ne tiek įžvalga ar drąsa, kiek įaudrinta politine vaizduote, kurią lengvai galima prilyginti Čiurlionio, Hölderlino, Nervalio ir kitų menininkų, kankinamų paranojos ir šizofrenijos, poetinei vaizduotei. Būtent iš tokios deformuotos supolitintos poetinės arba supoetintos politinės vaizduotės ir gimsta tokios poezijos knygos kaip „Istorijos blyksniai“ („Versus aureus“, 2006), kurią įvardijau „nevykusiu ir tendencingu eiliuotu pseudoistorijos vadovėliu paaugliams, turintiems protinių sutrikimų“ („Š. A.“, 2006.IX.2). Arba tokios politinės knygos kaip „Nusidėjome apsileidimais“.

Kiekvienas šios politinių pamokymų brošiūros puslapis alsuoja įtarumo geopolitika: Europa, pametusi savo kelią, nuolat besivaidenantis Rusijos slibinas ir mes, tokie nykūs ir pilki – kaip suglamžytos megztos beretės, kaip amžinieji kaliniai ir tremtiniai, po sekmadienio mišių vis dar besirenkantys parapijų salėse savo gurgiančiais skrandžiais ir išdžiūvusiomis burnomis paklausyti sugrįžusio iš tolimų kraštų auksaburnio europarlamentaro. Juk vos galą su galu suduriant lengviau imti į širdį visokius maldingus pagraudenimus ir pagiedojimus. O dar tas rudeniškas konservatorių liūdesys, tas priešmirtinis įsakas muštis į krūtinę: nusidėjome apsileidimais... Tokiems tariamiems nusidėjėliams ir skirta ši knyga – dabarties broliams, dažnai nebesigaudantiems dabartyje, bet vis dar traukiantiems patriotines giesmeles apie praeities žygius ir užžėlusius didvyrių kapus.

1989 metais Viktoras Jerofejevas esė „Tarybinės literatūros šermenys“ kalbėjo apie brežnevinę literatūrą: „Visuomeninė šizofrenija sukūrė ypatingą rašytojo tipą – valstybinio mąstymo atstovą prie darbo stalo ir vartotojų visuomenės gerbėją savo vasarnamyje. Kaip tai susiję su literatūra? Tik taip, ir tai gana svarbu, kad oficiozinė literatūra buvo skaitoma šimtų tūkstančių skaitytojų, formavo jų skonį ir leido manipuliuoti jų sąmone.“ Jerofejevas kalbėjo apie Landsbergį.


Kultūrinė agorafobija

Jonas Mačiukevičius. Porcija: meilė lovoje. Romanas. V.: Vaga, 2007.

Dailininkas Rokas Gelažius

Kas toks Jonas Mačiukevičius? Jaunesnis nei 30 metų LR pilietis atsakytų: „Lietuvos ryto“ korespondentas, rašinėjantis tautinius politikieriškus pamfletus. Ir pridurtų: tipinis lietuvis patriotas, kuris kiekvieną mielą dienelę „minko“ televizorių, prisipumpuoja į smegenėles valdžios posakių ir ima jais „kovoti už lietuvybę“ (o iš tikro – už tuometinį politinį isteblišmentą). Kodėl tipinis? Todėl, kad lietuviams nuo seno būdinga eiti „vidurio keliu“ (mėgstama pokario ir posąjūdinio laikotarpio rašytojų tema), o toks ėjimas dažniausiai reiškia tik prisitaikėliškumą ir keliaklupsčiavimą prieš to „kelio“ tiesėjus. Šiuo keliu sliūkinantys lietuviai slunkiai be galo atsargūs ir sukti: nuolat nepatenkinti bet kokia to meto valdžia, jie tyliai ir ramiai su ja kolaboruoja, visą laiką patyliukais niurna, tačiau garsiau prabyla itin retai – ima šakalų balsais kiauksėti tik nurimus liūto riaumojimui. (Štai, pavyzdžiui, šiuo metu didžiausias J. Mačiukevičiaus priešas – Spaskichanovas, jau senokai išmestas iš politikos barščių.) Tokiems „patriotams“ itin būdinga politinė klaustrofobija ir kultūrinė agorafobija, lietuviškiau tariant, jie yra kultūriniai akliai ir politiniai glušiai – tūno savo valstietiškame vienkiemyje ir toliau savo tvoros nemato ir matyti nenori. Visos tos patriotų kompanijos pasaulėžiūrą gerai išreiškia tas pats J. Mačiukevičius, kuriam visa Lietuva – tai Dainų šventės repeticija: „Daugiau kaip 30 tūkst. dainorėlių ir šokėjų, suvažiavusių iš viso pasaulio kraštų į Dainų šventę, repetuoja Vilniuje ir Kaune. Nepakartojama. Unikalu. Didinga. Tai – LIETUVA“ („Lietuvi, ar tau negaila?“, „Lietuvos rytas“, 2007.VII.11).

Tūliems Lietuvos skaitytojams, kurie skaito daug ir tik laikraščius, norėčiau priminti keletą faktų. Aktyvus visuomenės veikėjas J. Mačiukevičius buvo vienas iš neįgaliųjų sąjūdžio Lietuvoje pradininkų, tačiau greit tapo oficioziniu funkcionieriumi – 1988 m. LKP CK biuras jį paskyrė Lietuvos invalidų draugijos pirmininku. Rašytojas J. Mačiukevičius teikė didelių vilčių kaip atviro ir intymaus pasakojimo meistras (bent jau 1968 m. pirmąja knyga – autobiografine apybraiža „Laikrodžiai nesustoja“, apdovanota Lietuvos Lenino komjaunimo premija), tačiau netrukus tapo superproduktyvus – kas metai ėmė kepti įvairiausios formos, bet to paties turinio literatūrinius blynus: pavyzdžiui, vien per 1998-uosius buvo iškeptos 6 knygos – satyros, detektyvai, publicistika, romanas, – kurias išleido velniai žino kokios kišeninės leidyklos.

Na ir štai šiemet (po ilgos ilgos pertraukos) J. Mačiukevičiaus knyga pagaliau išleista rimtoje leidykloje. Bet nesidžiaukit. Girti autorių nėra už ką. „Vagoje“ ji išleista vien dėl 7 tūkst. litukų, mestelėtų pro Kultūros ministerijos langą.

Visiškai nėra ko girti autoriaus ir už pačią knygą. Tokią lektūrą rašinėti gana paprasta. Užtenka prisiminti keletą autobiografinių faktų (pavyzdžiui, iš užmaršties bedugnės ištraukti kokį įdomesnį pažįstamą) ir prieš rašomąją mašinėlę pasidėti žymių žmonių aforizmų, posakių bei sentencijų rinkinį (pavyzdžiui, „Įžvalgiausios visų laikų mintys“). Perrašai kokią mintelę, prisimeni buvusio bičiulio nuotykius ir pabandai šiuos du dalykus užtempti vieną ant kito. Taip sukurpi kokius 10 puslapių ir ieškai kitos sentencijos. Žiūrėk, tavo romaniūkštis palengva jau ir egzistencijos prasmės paieškomis pakvimpa ir ne toks banalus darosi... O jeigu mielam kvailam skaitytojui dar kokią detektyvinę intrigėlę pakiši, pavyzdžiui, apie nelegalią prekybą buvusiais KGB butais. Ooo, tada padvelkia nūdienos aktualijomis ir politiniu trileriu. O jeigu dar meilės linijukę įpini, tokią nestandartinę, atsiduodančią pedofilija ir gerontofilija... Ooo!..

P. S. Prieš 10 metų J. Mačiukevičius dalyvavo rinkimuose į Seimą. Atstovavo Moterų partijai. Surinko 643 balsus. Šiemet jis parašė knygą, kurios tiražas 700 egz. Pro KM langą švaistomais pinigais mes jau sumokėjome po 10 Lt už knygą. Knygynuose mums siūlo jas pirkti dar kartą – po 12 Lt. Manau, šį kartą tiek dvasios neįgaliųjų neatsiras – jų tikrai bus mažiau nei per rinkimus.


Stabdys

Algirdas Pocius. Ponia Amnestija. Apysakos ir apsakymai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Dailininkas Romas Orantas

Kai kurių tautų žmonės ne be pagrindo pašiepiamai vadinami lėtuoliais arba, paprasčiau tariant, stabdžiais. Karšti pietiečiai lietuviai ir rusai mėgsta anekdotus „про горячих эстонских парней“. O dzūkeliai ir suvalkai susiriesdami pokštauja apie šiaurinių pusbrolių iš Žemaitijos lėtumą ir vangumą. Vieną tokią barzdotą istoriją prisimenu ir aš. Per apsnigtą mišką rogėmis keliauja žemaitis tėvas su dviem sūnumis, irgi žemaičiais. Keliauja tylėdami, susimąstę. Staiga kažkas tik šmikšt skersai kelio – ir prabėgo. Žemaičiai tyli, mąsto. Po gero pusvalandžio vienas sūnus ir taria: „Turbūt lapė.“ Dar po pusvalandžio burną praveria kitas sūnus: „Ne, vilkas.“ O po geros valandos pokalbį užbaigia tėvas: „Vaikai, nesiginčykit. Kelias tolimas, suspėsit prisibarti.“

Tai štai, perskaitęs vos keliolika puslapių, iš karto supratau, kad Algirdas Pocius (beje, gimęs ir augęs Mažeikių rajone) labai panašus į tuos niekur neskubančius žemaičius, kad šiandien jis gyvena kokiais 1990-aisiais – šlovingais Sąjūdžio metais. Kilo net baisus įtarimas, kad skaitau ne nusipelniusio LTSR kultūros veikėjo kūrybą, kuri apdovanota valstybinėmis visokiausių vardų premijomis, o mažai raštingo lietuvių valstiečio tremtinio prisiminimus, sunormintus ir suredaguotus pažįstamos lituanistės iš Politinių kalinių sąjungos. Kalba itin taupi, matematiškai tiksli, monotoniška, nuobodi, oficiali, laikraštinė – panaši į pirmuosius tris „Litmenio“ puslapius.

Pasiklausykite buvusio LRS (Seimo) ir esamo LRS (sąjungos) nario prakalbos: „Ilgai džiaugtis ramybe šiems kaimiečiams nebuvo lemta. Prasidėjo karas, svetimų kariuomenių antplūdžiai, žiaurumai, prievarta. Įaudrintas gyvenimas ilgai negalėjo aprimti. Net ir pirmas dešimtmetis po karo, kaip sako kaimo žmonės, buvo sunkus ir dramatiškas. Tuo labiau jei gyvenai didelių miškų apsuptyje. Kartais buvo nebeaišku, kam priklauso valdžia: naktį atėję miško broliai sakė, kad reikia klausyti jų, o dieną iš miesto atgarmėję kiti statė prie sienos ir rėkavo, kad sušaudys, ištrems, jei nepaklausys naujos valdžios. Vargšui kaimo žmogui nuo tų išgyvenimų greitai pražildavo galva“ (p. 160). Kas čia? Istorijos vadovėlio ištrauka? Dešimtoko rašinio fragmentas?

Na, stilius pavargęs, išsisėmęs, sustabarėjęs. Na, kam gi nepasitaiko perkopus per septynias dešimtis. Problema ne čia. Didžiausias knygos trūkumas tas, kad aprašomas laikotarpis – vėl ta nelaiminga pokario Lietuva – parodomas žiūrint ne savo akimis, o spoksant pro stiprius dvispalvius (netgi ne trispalvius) Landsbergio akinius. Miškiniai – kilnūs lietuvių tautos sūnūs, stribai – klastingi lietuvių tautos priešai. Nėra jokių banditų, laisvamanių, teroristų, nevispročių, atamanų, nacionalistų, prietrankų, iškrypėlių, saldafonų, laisvės kovotojų. Nei vyro, nei moters. Nė vieno macho, nė vieno commandante. Nė vienos domina, nė vienos miledi. Nė vienos asmenybės. Visi veikėjai ir veikėjos – pilki pelėnai ir dar pilkesnės pelytės, o visas tas beveidis žiurkynas beviltiškai rezignuoja laukdamas geresnių laikų (šiais „geresniais“ laikais to žiurkyno cypsėjimas buvo pavadintas tylia lietuvių tautos rezistencija)...

A. Pocius – ilgametis rašytnamio kanceliarijos darbuotojas (oho, šitam reikalui paaukojo beveik 30 gyvenimo metų!) – šiandien pasirodė kaip nesusipratęs retrogradas ir dekadentas, savo atsilikėliškai nykiais vaizdeliais bandantis iliustruoti vadovėlines dabartinės Lietuvos valdžios tiesas apie rusų stribų ir lietuvių partizanų karą. Tokių apsakymėlių fragmentai prieš 15 metų kuo puikiausiai būtų tikę savilaidei patriotinei Sąjūdžio spaudai, tačiau dabar jie atrodo kaip nonsensas, kaip perkrovos perviršis, kaip aido aidas. Kaip naujas dviračio išradimas, kaip mirtinas smūgis lavonui, kaip sviestu sviestuotas sviestas, kaip penktoji šuns koja. Pone Algirdai, negi neprisimenat žemaitiško posakio: „Atsiminė numiręs perst...“

Viename interviu A. Pocius minėjo: „Nei kalbėdamas, nei rašydamas negaliu pasislėpti, kad esu žemaitis. Žinoma, aš to nesistengiu daryti. Žemaitiškumas yra įaugęs į charakterį, į kraują. Tėvai, gimtinė, visa jaunų dienų aplinka mano dvasioje paliko tokius pėdsakus, kurie nepastebimai, nejaučiamai lydi dirbant bet kokį darbą.“ Taip, prisiminus pradžioje minėtą anekdotą ir žemaitiškumą tiesmukai supratus kaip lėtapėdiškumą ir rambumą – tada taip: A. Pociaus kūryba – tikrai žemaitiška. Čia kaip tame posakyje: „Miške gimęs, miške augęs, į mišką ir žiūri.“ Arba kaip toje pasakoje: „Gyveno kartą tėvas ir turėjo tris sūnus. Du buvo protingi, o trečias – kvailas.“ A. Pocius pavėluotai kuria odes miško broliams, jo sūnus Mindaugas rašo meinstryminius mokslinius darbus apie MVD smogikų siautėjimus Lietuvos miškuose, o kitas sūnus Giedrius – tikras klasikas – makroobjektyvu fotografuoja miško augmeniją. Tenka tik apgailestauti, kad tituluotas rašytojas neturi trečio sūnaus – kvailelio, kuris, šeimos pykčiui, būtų spjovęs į mišką ir tapęs šiandieniniu miesto partizanu – guerrilla.


Nematomos žvaigždės

Vanda Juknaitė. Tariamas iš tamsos. Pokalbiai su vaikais. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Dailininkas Romas Orantas

Literatūra šiais laikais dažniausiai nėra ir negali būti jautri, nes visiškai nejautrus yra pats gyvenimas. Jei tas jautrumas ir iškyla į paviršių, tai tik dėl visokių supermarketų akcijų ir bobiškų televizijos laidų, kuriose žmonėms peršama nuomonė, kad išgyventi, t. y. darvinistiškai išlikti – svarbiau už patį gyvenimo turinį. Žmoniškumas, vaizduotė, galimybė išreikšti save nustumiami į šalį kaip niekam nereikalingos atgyvenos. Neišgirstame to, ką sako patys artimiausieji. O jei tiems artimiausiems labiausiai trūksta supratingų pašnekovų?

„Reikia eiti, stumtis tolyn“, – tokią mintį rašytojai Vandai Juknaitei išreiškė jos kalbinti vaikai. Kaip ji pati sako: „Nuščiuvimas tapo man vienintele galima laikysena šios tikrovės akivaizdoje.“ Skaitytojas, jei tik ras laiko, pajus tą patį.

Apysakos „Stiklo šalis“ autorė nekalbino politinio ar kultūrinio gyvenimo žvaigždžių ir autoritetų, ji privertė prabilti žemesniųjų klasių mokinius, vaikus iš aklųjų ir silpnaregių mokyklų, globos namų – tuos, kurie yra negirdimi, kurie lieka nuošalėje, užribyje, kuriuos norima paversti taikiniais ir produktais, bet ne asmenybėmis, kuriančiomis savo pasaulius. Tie pasauliai atsiveria pradėjus kalbėtis abstrakcijomis – gyvenimas, laimė, mirtis. Visi atvejai ypatingi, individualūs. Nesugebančių bendrauti, dalytis savo svarbia nuomone ir išmintimi šitoje knygoje nėra.

Įdomu, kad visi turi svajonę. Dažniausiai, aišku, ką nors nusipirkti. Bet ne tik tai. Štai Rapolas norėtų, kad visa žmonija gyventų džiunglėse. Kad pasaulis būtų pasidalijęs į du miestus – istorinį ir elektrinį. Liudas norėtų kalti akmenį ir būti amatininkas. O trys mažieji neregiai – Janušas, Deividas ir Rimvydas – samprotauja apie nematomą žvaigždę: „Nematoma žvaigždė yra žvaigždė mums, neregiams, kad mes nesijaustume tokie vieniši.“

Taip, svajones ir troškimus reikia suvokti kaip tikrovę. Jie ir yra tikrovė.


Atkūryba

Almis Grybauskas. Žuvys. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Dailininkas Romas Orantas

Jei neskaičiuosime praeitais metais pasirodžiusios rinktinės, tai mums teks ohoho kaip nustebti – naujausia Almio Grybausko knyga buvo pasirodžiusi neatmenamais sovietiniais 1988-aisiais. Tais metais visa tauta uždainavo. Užtraukė tautinę giesmę ir iš tos giesmės gražumo net užsimerkė. Stengėsi, dainavo susikaupusi, lyg iš natų, atmintinai. Giedojo ir giedojo, o pro stipriai užmerktų akių plyšius riedėjo graži trispalvė ašara... Giesmės akordams baigiantis, iš lėto prasimerkė ir... apstulbo. Giesmininkė tautiniais rūbais pasijuto atsidūrusi didžiulio triukšmingo supermarketo vidury – su ašara akyje ir be cento kišenėje... Suprato, vargšelė, kažką pražiūrėjusi, pradainavusi, pražiopsojusi... Ji ir dabar ten stovi – graži, liekna, pasipuošusi – ir atsipeikėti negali. Stovi ir žiūri amo netekusi...

O ką tautai giedant veikė A. Grybauskas? Ogi lindėjo pačiame didžiausio Lietuvos dvimiesčio centre – kaime prie Elektrėnų – ir triūsė apsipylęs devyniais prakaitais – iš čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų ir vokiečių kalbų išvertė ne devynis ir ne devyniolika nuostabių autorių. Bet pats nieko nerašė. Kodėl? Kaipgi čia dabar? Atgimimas, kūrybinių laisvių atgavimas etc. Deja, negaliu jo tiesiai šviesiai paklausti, tad bandysiu pasamprotauti pats.

Tautinę dainuojančią lietuvių revoliuciją kultūros, meno ir kūrybos požiūriu laikau absoliučiai konservatyvia ir netgi retrogradiška. Konservatorių vykdoma revoliucija visada yra tik kontrrevoliucija. Regresyvų žvilgsnį liudija jau pati kertinių revoliucijos žodžių ir Sąjūdžio šūkių – ATgimimas, ATkūrimas, ATgavimas, REstitucija – etimologija. Nuo žodžių nesiskyrė ir darbai. Sąjūdžio laikotarpiu buvo ATgamintos ir REstauruotos visos etinės ir estetinės vertybės, gyvavusios ir vešėjusios ne prieš kelerius, o prieš daugelį metų, todėl grįžimas prie seno mentaliteto prisidengiant „amžinų vertybių“ dogma laikytinas kontrreformatorišku par excellence. Trumpai tariant, Sąjūdis pasiūlė ne inovaciją, o REnovaciją, ir užmerktomis akimis dainuojanti tauta šiam kvietimui mielai pritarė. Negudri formulė „Nauja – tai primiršta sena“ suveikė efektingai, tačiau neefektyviai. Pateikiant „sena“ kaip „nauja“ nužudomos visos iniciatyvos ir naujovės, su kuriomis tiesiogiai susijusi bet kokia kūryba. Kūryba par excellence – tai ne muziejinių vertybių restauravimas, o naujų vertybių, kurios gal net nepateks į muziejų, kūrimas. Deja, POSĄJŪDINIU LAIKOTARPIU VYRAUJA NE KŪRYBA, O ATKŪRYBA. Kultūros fiureriai įsakė: „Nieko naujo kol kas nekurkime – pirmiausia atkurkime tai, ką turėjome.“ Tad visi klusniai vykdo įsakymus – absurdiškai atkuria viską, ką tik gali atkurti. O tas valdžios „kol kas“ tęsiasi iki šiol, jis tęsis dar daugelį metų – kol pasikeis visa kultūrinė valdžios politika, propaguojanti tautinę smetonišką kultūrą su globalaus kapitalizmo priemaišomis.

ATKŪRYBOS fenomenas ypač aiškiai pastebimas literatūroje. Parodykit man bent vieną pastarųjų 15 metų savitą literatūrinį sąjūdį, bent vieną rašytoją ar poetą, kuriam atkurta nepriklausomybė suteikė naujų jėgų kūrybiniam proveržiui. Jau prabėgo marios laiko, tad viščiukus skaičiuoti galima ir reikia: ką ten skaičiuoti, jei tokių kūrybinių sąjūdžių ir proveržių paprasčiausiai nėra. Nė vieno! „Atkūrėme“ tautinės poezijos mumifikatorių Maironį, politinės poezijos niekdarį Brazdžionį, visą armadą smetoninių grafomanų, purvinomis panagėmis „restauravome“ ištisas žemininkų ir bežemių kartas, „atgaivinome“ ir į padebesius užkėlėme saloninės užjūrio poezijos vidutinybes – radauskus su niliūnais, o per tuos nuolatinius dairymusis besileidžiančios saulės link primiršome net vietinius rašeivas. Bet ir čia nieko naujo – jonynai su navakais naudojasi sovietmečio įdirbiu ir rašinėja toliau – tikrai ne geriau, nei rašė anksčiau. KONSERVATYVUS SĄSTINGIS KARALIAUJA MŪSŲ ATKŪRYBOJE, ponai skaitytojai ir rašytojai. Sąstingis ir paniška naujovių baimė.

A. Grybauskas? Visai pamiršau... Apie naują jo knygą galėčiau pasakyti tik viena – visa tai mes jau skaitėme pirmuosiuose trijuose rinkiniuose. Ir čia nieko neįprasto – vėl tas pats nuolatinis gręžiojimasis sau per petį. Tad kalbėsiu ne savo, o oficialiais ir mediniais A. A. Jonyno žodžiais: „Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje A. Grybauskas buvo vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunų poetų. Kūrybinės aistros požiūriu naujoji knyga nenusileidžia ankstesniesiems Almio Grybausko kūriniams.“

Beje, juk jau prieš pusantrų metų įspėjau apie praeitin atgręžtos ATKŪRYBOS degradaciją. Niekas nepasikeitė. Ką gi, teks viską pakartoti žodis žodin: „Kūrėjai, atrodo, paprasčiausiai užmiršo senas esmines meno taisykles. Nes vis dėlto reikia (išgirskit, svolačiai!) išradinėti naujus rašymo būdus. Jie turi būti nesuprantami. Jie neturi priminti kažko jau žinomo. Reikia kurti tokį savo asmeninį pasaulį, kurio negalima su niekuo sulyginti. Tokį, kuriam netiktų seni vertinimo kriterijai. Kriterijai irgi turi būti nauji. Svarbiausia – atrodyti tobulam, nes tobulas tik tas, kuris gyvena ir kuria tik pagal jam vienam žinomas taisykles. Tada juk ir teisti neįmanoma, nes dėsniai – nežinomi. Kas netrokštų, kad taip būtų? Svieskit į mane akmenuką! Visi kūrėjai tik apie tai ir svajoja. Bet išeina vis tas pats šūdas, ir nieko daugiau“ („Šiaurės Atėnai“, 2006.VI.3).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103294. S. :-( 2007-11-28 13:05
nesąmonė

103297. mie - S.2007-11-28 13:12
taigi net neskaitete!

103303. re: 103297. Mie2007-11-28 13:24
Kad taip norite - perskaičiau paskutinį sakinį; na ir ką: dar tvirčiau lieku prie pasakytos nuomonės!

103306. mie - S.2007-11-28 13:38
tuomet as jus pralenkiau. perskaiciau apie vanda juknaite, ziu, net c ir p neturi nieko blogo apie ja pasakyti. man ji rodos siu laiku sventoji.

103309. S. - 103306. Mie2007-11-28 13:54
Suintrigavot; tai perskaičiau apie Vandos Juknaitės knygą.
Įspūdžiai: pirmai pastraipai ankstesnio teiginio neatsiimu. Na o toliau - iš tikro: vykusiai parašyta. Tai rodo, kad jūsų 103306 paskutinis teiginys yra arti tiesos: net C&P nedrįso prieš ją pakelti rankos.

103382. M.Š.2007-11-28 21:00
Rašyta kitų Poluxų...

103383. Grebo :-( 2007-11-28 21:05
na ir kretinizmas

103472. teisingi zodžiai :-)2007-11-29 17:04
Teisingi C/P žodžiai: „Kūrėjai, atrodo, paprasčiausiai užmiršo senas esmines meno taisykles. Nes vis dėlto reikia (išgirskit, svolačiai!) išradinėti naujus rašymo būdus. Jie turi būti nesuprantami. Jie neturi priminti kažko jau žinomo. Reikia kurti tokį savo asmeninį pasaulį, kurio negalima su niekuo sulyginti. Tokį, kuriam netiktų seni vertinimo kriterijai." Bet bet... Juk pats Kastoras, kartu su juo ir kiti kritikai, dės į šuns dienas autorių, kurio tekstai "turi būti nesuprantami" :-) Kodėl reikia manyti, kas Kastoras supras? Kuo jis išskirtinesnis? :-) Jei ir būtų išskirtinesnis, tai ir taptų tuo nauju stebinančiu autoriumi, kurio tekstai "turi būti nesuprantami". Bet juk negali...

103489. Šiaip jau gerai2007-11-29 18:17
Šiaip jau daugelis įžvalgų geros, tikslios, net pavydu, jos gal tik nepatinka tiems, kurie žiūri "supoetintos politinės vaizduotės" akimis. Kultūroj, deja, yra net didesnė dalis žmnonių, kurie linkę į viską žiūrėti supoetintai, t.y. savaip, pagal savo jausminius iškrypusius poreikius išgalvoti gyvenimą. // :-) Kita vertus, prisiminiau - Folkneris buvo apsėstas vaizdinio - per dulkes šuoliuojančių raitelių, senelio ir jo bendražygių, - gal ne tiek daug fantazijų srityje miškinis Pocius skiriasi nuo pilietinio karo apžavėto Folknerio, bet labai skiriasi rašymo talentu :-) Gal per mažai geria, ne tiek, kiek Viljamas :-)

103616. ntt2007-11-30 17:36
Radauskas ir Niliūnas tai be reikalo užsipulti. Lietuviškos grafomanijos fone jie - rimti autoriai, vieni iš labai nedaugelio, kuriuos negėda parodyti ne Lietuvos skaitytojams.

103655. vl2007-12-01 12:06
malačius. laukiamas.

103661. redakcijai2007-12-01 12:57
Ką gi, bendro nuosekliai įdiegto vulgarumo fone nebejaučiama ir atgrasi CP leksika ir frazeologija. Tai matyti iš komentarų. Šiaip, jei dar keletą metų panašūs ekspertai rašys į ne tuo tikslu kurtą kultūros (?) laikraštį, vertėtų jau dabar persivadinti į, pvz., "Šiaurės Maskvą", nes tokie absoliutūs idiotai, "nekaltai" besityčiojantys iš vertybių, kurias brandžios kultūros laiko neliečiamomis, nors smulkmenose pasakantys daug "karčios tiesos", yra patys parankiausi, tiesiog idealiai tinkantys tam tikriems pasaulio strategijų kūrėjams. Beje, galima būtų draugą CP iš anksto pasveikinti kaip būsimą naujosios imperijos švietimo arba kultūros ministrą. Ir ne naujoji lietuvių kultūra jam rūpi, nes jos yra pakankamai ir labai perspektyvios.

103727. DDD2007-12-01 23:10
cp KRETINAS TURI TEISĘ GYVULIUOTI ...lygiai taip kaip Juodoji prigimties puse. Taip įdomiau gyvent, idomu paskaityt, matosi cp šališkumai, cp įneša adrenalino į mūsų gyvenimą.

103748. Aha2007-12-02 12:13
Aha, įneša adrenalino kartu su V. Putino ideologinu. Durneliam tinka.

103759. nesuprantu2007-12-02 13:36
kas atsitiko su tais kultūrininkais. Tai kažkoks Pocevičius yra reklamuojamas be proto, tai kažkoks Mykolaičio Putino anūkas traukiamas iš nežinios. Ką, ar Putino anūkas įkrito į akį kokiai semmergiaujančiai vadovaujančiai skurdo nualintiems filologams. Ar konservams pritrūko žmonių ir nutarė iš kažkokio nežinomo Putino padaryt žvaigždę? Ar staiga išaiškėjo, kad Putinas yra homoseksualus ir jam pritrūko pinigų. Kame reikalas su tuo Putinu? Kodėl tą nežinomą tipą taip reikia išreklamuoti ir padaryti lietuvių tautos numylėtiniu?

103794. xX2007-12-02 16:05
#103661-tam taram Pilypui iš kanapių: nusišneki kaip koks LJ. Reikėtų čia dažniau užsukti, jei nori tokius pareiškimus daryti, prisistatyti ir su kitais artimiau susipažinti. Ir kokiu gi tikslu kurtas šis kultūros laikraštis? Kokios tos brandžių kultūrų vertybės? Kas tie tam tikri pasaulio strategijų kūrėjai? Briedai kažkokie.

103877. 2xx2007-12-03 14:16
nebūtų žodžio "briedai", pamanyčiau, kad rašo koks nors neapsiplunksnavęs jauniklis. O dabar aišku. Viena svarbiausių demokratijos sąlygų - ne pritarimu kretinizmui ir kultūrinei savižudai virtusi tolerancija, kaip teisingai pastebėjo mano paauglys sūnus, o visuomenės reikalų tvarkymas pagal protą ir sąžinę (žr. istorijos vadovėlį (ne sovietinį), t. p. apie tikruosius Atėnus, - idant kiekvienas nepraustaburnis neįgautų pavojingos galios ilgą laiką kurtoms vertybėms griauti. Jei XX neaišku, kas yra vertybės, tai...

103878. xX2007-12-03 14:40
ir kokios gi tos ilgą laiką kurtos kultūrinės vertybės? - bent vieną paminėk. Tada galėsime padiskutuoti, ką tie nepraustaburniai griauna. Ir vardą sau sisigalvok, jei jau pretenduoji į kultūringus pašnekovus.

103916. yY2007-12-04 09:47
Vertybės? Kad ir graži lietuvių kalba, tekstas, minčių dėstymo būdas. Subtilumas.

103918. yY2007-12-04 10:16
.. o taip pat Vytauto Didžiojo kalavijas ko vertas ..

103971. terra2007-12-05 02:50
xX kadangi sau galingą vardą susigalvojo, tai jaučiasi galįs nurodinėti kam ką rašyti ir kokią nuomonę turėti, man atrodo, kad jam galvoj negerai, nes šitie mėlynieji laukai priklauso visiems, ir xX gal net mažiausiai, nes durnas yra

186294. jordana :-( 2010-03-16 21:05
tikru tikra nesamone:(

Rodoma versija 22 iš 22 
0:20:18 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba