ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-24 nr. 870

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDWIN BENDYK. Sarajevo sindromas (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kiaulių karalienės vargai (94) • -kp-. Sekmadienio postilė (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (I) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie islamo prievoles Kurane* (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Konjako ašara (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • DOMAS LINKEVIČIUS. Svetur II (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Keliautojas (2) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gaudymą krabiukų (18) • JUOZAS ŠORYS. Ašašninkų jotvingiai asarukai (14) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (IV) (2) • dalykai labai veiksmingi nuo stogo pavažiavimo (483) • Skelbimas: Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“ (45) • 2007 m. gruodžio 1 d. Nr. 45 (871) turinys (7) •

Konjako ašara

LEVUTIS MALINAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadras iš filmo „Trumpi susitikimai“

Vėl pasižiūrėjau Kiros Muratovos filmą „Trumpi susitikimai“, sukurtą prieš keturiasdešimt metų. Daugiausiai žiūrėjau į Valentinos Ivanovnos, kurią suvaidino pati Kira, liūdnas akis. Valentina – dalykiška moteris, „atsakinga darbuotoja“, kaip ją vadina filme. Tąsosi po neįrengtus butus, rūpinasi vandens tiekimo reikalais. Jos darbas rimtas, žmonėms reikalingas, bet sykiu visiškai beprasmis. Taip atrodo dėl to, kad Valios akys visąlaik kaip už šydo, jose nėra jokios racionalumo, guvumo kibirkštėlės. Nieko ji aplink nemato, nieko nesuvokia. Visas pasaulis jai kaip šydu apklotas. Valia sako nesibaigiančius monologus sau pačiai ir kitiems, įrašinėja kalbą, kurią sakys kažkokiame susirinkime. Kokios akys, toks ir balsas – švelnus, neurotiškas.

Žiūrėjau ir į kitos veikėjos Nadios (aktorė Nina Ruslanova) liūdnas akis. Iš provincijos atvykusi į miestą, Nadia tikisi surasti Maksimą (Vladimiras Vysockis), kurį yra įsimylėjusi. Tačiau pasibeldusi į jo buto duris randa Maksimo mylimą moterį Valią. Pas ją ir apsistoja kaip namų tvarkytoja, bandanti pažinti Valią ir sužinoti ką nors apie Maksimą. Aišku, Nadia daro didelę klaidą, kad taip save kamuoja. Tačiau, kaip ir Valios atveju, išplėstos Nadios akys nedaug ką suvokia, nes Nadia dar formuojasi, gyvena kelis gyvenimus vienu metu. Kaitaliojasi net išorinis merginos pavidalas: tai matai tvirtas rankas, tai atkreipi dėmesį į elegantišką siluetą juodu drabužiu.

Vieną vakarą abi moterys pasidaro šukuosenas. Iš kur tas susiderinimas? Reikalas tas, kad abiejų moterų akyse atsispindi tas pats Maksimas, kurio tą vakarą jos tikisi sulaukti. Dvi moterys nugrimzdusios į netolimą praeitį, į prisiminimus apie Maksimą. Štai todėl aplinkinis pasaulis ir plaukia nepastebimai joms prieš akis, pavirtęs mirguliuojančios šviesos dėmėmis ir srautais.

O ką atspindi Maksimo akys? Jos irgi liūdnos, padūmavusios. Ir veidas liūdnas, rimtas, apsimestinai naivus. Tačiau jokio atspindžio nematyti, nes Maksimo žvilgsnis į pasaulį ir moteris filme neatskleistas. Yra arba Valios žvilgsnis į Maksimą, arba Nadios, ir viskas. Valiai Maksimas – besimaivantis žiaurus berniukas, kuris, užuot atsakęs į klausimą „Ar tu mane myli?“, tik padainuoja ar pajuokauja. Nadiai jis yra romantiškas, fatališkas vyras, paliepiantis: „Tu taip į mane nežiūrėk.“

Ir vis dėlto šioks toks atspindys Maksimo akyse šmėkšteli, kai filme pasirodo trečioji moteris. Leiskite priminti epizodą su konjako „Hennessy“ reklama. Užkandinėje geologų kompanija apžiūrinėja paveiksliuką, kuriame pavaizduota šį gėrimą reklamuojanti moteris. Išoriškai ji netgi šiek tiek panaši į Kirą-Valentiną, tik atrodo kur kas linksmesnė ir labiau atsipalaidavusi. „Šildosi prie židinio ir laukia savo draugužio“, – su pagarba ir apmaudu ištaria geologai. Būtent. Tuo ji iš esmės ir skiriasi nuo Nadios ir Valios. Jai nerūpi nei barzdotas geologas su gitara, nei žiaurus berniukas. Tokiai nepasakysi (kaip Ninai), kad nevaikščiotų iš paskos, nes ji ir nesiruošia (kaip Valia) nieko prisijaukinti. Jos akys atspindi kitą vyrą ir kitą pasaulį, atskirtą nuo sovietinės realybės (ir apskritai nuo realybės – pasakytume šiandien). Kaip sako Maksimas, tai tuščias, bet gražus daikčiukas, kuris ir įkvepia pasvajoti apie moterį. Ji nepasiekiama, uždara, o tai žeidžia ir mažumėlę nervina. Svajojimas tęsiasi dar kurį laiką, kol vyrai ilgesingai vardija gėrimų pavadinimus: „Tsinandali“, „Boržomi“... Galiausiai degtinė sugrąžina tikrovę.

Ir siužetą. Nes šitas epizodas reikalingas dar ir kaip stilistinė priemonė, ją Muratova meistriškai ištobulins vėlesniuose filmuose. Kentaurų fotomontažų apžiūrinėjimas, romansų dainavimas, kalbos šiukšlės, vaizdai iš televizoriaus – visi šitie į Muratovos filmus įterpti tušti ir gražūs dalykai reikalingi tam, kad būtų pristabdytas siužetas, kad filmas nuplauktų į režisierę dominančius pašalius.

Tuo tarpu žvelgdamas į „Hennessy“ moterį iš komercinės reikalo pusės, atsidūsti: kaip tais laikais dar buvo toli iki product placement, netiesioginės produkto reklamos kine. Ją išvysime daug vėliau ir kitur – kad ir Kiros augintinės Renatos Litvinovos filme „Deivė: kaip aš pamilau“, kur varganoje užkandinėje tik filmo rėmėjų konjakas nėra užnuodytas.

Žvarbus lapkričio vakaras viename metropolyje. Šilta kavinė prikimšta lankytojų, aš trumpam atsiskiriu nuo linksmos minios ir laipteliais užkopiu į antrą aukštą, WC sektorių. Pasibaidęs tarakonas bėga slėptis į skysto muilo dozatoriaus dėžutę. Jau apsisukus grįžti atgal, išsiblaškęs žvilgsnis užkliūva už fotografijos, kybančios ant tualeto durų. Klasikinis vyro profilis, nieko ypatinga. Tačiau iš pasalų atsėlina numatymo jausmas ir liepia sustoti. Žiauriai dilgteli širdį. Veidas išties niekuo neypatingas, tokius dažnai išvysi prabangos prekių reklamose. Ne tiek daug to vyro ir matyti. Skruostas, žandikaulio išlinkis, ausis. Švarko atvartas, pasmukęs kaklaraištis, prasegta marškinių apykaklė. Užmerkta akis, truputį besišypsantis burnos kampas, ranka pakelta prie kaklo. Kvėpinasi. Tačiau fotografijos apačioje, dešiniajame kampe – ne kvepalų flakonas. Kas gi? Konjako butelis. Nesvarbu koks, kad niekas neapkaltintų užslėpta reklama (jei smalsu paragauti, galite mėginti susirasti pagal reklaminį šūkį „Cognac for men“, t. y. „Konjakas vyrams“). Žvilgsnis vėl kyla aukščiau – aha, prie kaklo vyro pirštai laiko konjako butelio kamštį. Tai štai koks tas draugas, nerūpestingai besipuošiantis į randevu prie židinio po keturiasdešimties metų! Dar vienas paskutinis kvapnus štrichas, ir pasiruošimas bus baigtas.

Ir ko gi tikiuosi, kai staigiai atsigręžiu į moterų skyrių? Ten irgi kabo fotografija. Bet ne, ne tos moters iš „Hennessy“ paveiksliuko ir, žinoma, ne Valentinos Ivanovnos. Ten pavaizduota tiesiog šiaip graži Ji – be kvepalų, be tauriųjų gėrimų.

Kvėpintis konjaku buvo mano sena primiršta fantazija. Ir, kaip išaiškėjo, visai neunikali. O dabar – staigmena! Prabėgus maždaug savaitei po įvykio su fotografija, sužinojau, kad tokiems fantazuotojams kaip aš surasta labai paprasta išeitis. Mums, brangieji, konjako namai „Courvoisier“ siūlo išmėginti tualetinį vandenį „L’Edition Imperiale“. Labiau mėgstate gurkšnoti „Frapin“? Tada turėtumėte įvertinti šio konjako gamintojų sukurtą kvapųjį vandenį „1270“.

Ir tai dar ne viskas. Lyg tyčia šiomis dienomis parfumerijos metras Thierry Mugleras išleido ribotą kvepalų partiją pavadinimu „Angel La Part des Anges“. Va kokių dalykų apie naujųjų kvepalų gamybos ypatumus pateikia parfumerijos kritikė Galina Anni: „Eksperimentas išlaikyti kvepalus vyšnios medžio statinėje, kad jie įgytų ypatingų savybių, būdingų senam konjakui, labai neįprastas. Kvepalams buvo pasiūlyta sudaryti sąjungą su oru ir laiku – nei to, nei kito parfumerija paprastai nemėgsta. Išlaikymo metu išgaruojanti spiritinė dalis – „angelų dalia“ – ir davė pavadinimą naujajam aromatui, įkalintam flakone, papuoštame bakaros kristalais.“

Vis dėlto – kam tie brangūs ir rizikingi eksperimentai su laiku? Ir ką gi per dvylika savaičių konjako rūsyje tikėjosi subrandinti Thierry? Primityvūs konditeriniai kvapai dabar populiarūs, bet čia juk visai kas kita. Suvokiu tik tiek, kad man kvepalai ir konjakas priklauso tai pačiai vaizdinių serijai. Prie jų dar galėčiau pridėti kavą ir kiną. Šie dalykai paprastai veda išsyk dviem kryptimis – į bendravimo sūkurį ir į vienatvės gelmę. Taip kvepalai pritraukia aplinkinius ar, atvirkščiai, apvelka pasikvėpinusįjį apsauginiu apvalkalu. Išnyksti kino salės tamsoje, bet štai šviesos spindulys ištraukia nepažįstamą intriguojantį siluetą. Kai žiūri į mažutį kavos puodelį ar į saulėtą konjako lašelį milžiniškoje taurėje, dar juokina linksmi draugijos pokalbiai, dar matai savo atspindį liūdnose akyse, bet vakaro siužetas jau mažina greitį. Galiausiai ir visai sustoja, retsykiais subrandindamas neįkainojamos vertės ašarą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103596. na taip2007-11-30 13:20
Konjakas gardina moteriska kina, o vysnios medzio statine - kvepalus. Ko ne rojus juslems...

Rodoma versija 22 iš 22 
0:20:18 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba