ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-24 nr. 870

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDWIN BENDYK. Sarajevo sindromas (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kiaulių karalienės vargai (94) • -kp-. Sekmadienio postilė (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (I) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie islamo prievoles Kurane* (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Konjako ašara (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • DOMAS LINKEVIČIUS. Svetur II (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Keliautojas (2) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gaudymą krabiukų (18) • JUOZAS ŠORYS. Ašašninkų jotvingiai asarukai (14) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (IV) (2) • dalykai labai veiksmingi nuo stogo pavažiavimo (483) • Skelbimas: Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“ (45) • 2007 m. gruodžio 1 d. Nr. 45 (871) turinys (7) •

Apie islamo prievoles Kurane*

EGDŪNAS RAČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Otto Soglow karikatūra (1941)
„The New Yorker“

Atskirų religinių sistemų esmę paprastai sudaro joms būdingi tikėjimai ir praktikos. Pastarosios, ypač ritualizuotos, dažniausiai vadinamos prievolėmis. Islamo religijoje prievolių (arab. fard, dgs. furūd) aibė. Musulmonų jurisprudencijoje skiriamos dvi prievolių kategorijos: fard ajn (individuali prievolė) – šių laikytis privalo kiekvienas musulmonas (o už jų neatlikimą Dievas griežtai baus) – ir fard kifaja (bendruomeninė prievolė) – joms atlikti reikia pakankamo tikinčiųjų skaičiaus, bet jos nėra individualiai privalomos (pavyzdžiui, karinė tarnyba, misionieriška veikla, malda už mirusįjį).

Prie individualių prievolių kategorijos visų pirma priskiriami vadinamieji „islamo stulpai“ – penkios pamatinės islamo prievolės (tikėjimo išpažinimas (arab. šahada), apeiginis meldimasis (arab. sala), pasninkavimas (arab. saum), religinis mokestis (arab. zaka) ir piligrimystė (arab. chadž)). Kurios nors iš jų neigimas automatiškai reiškia, kad asmuo n(eb)ėra musulmonas. Visos šios prievolės vienaip ar kitaip aptariamos Kurane.

Pirmoji, pagrindinė, – tikėjimo išpažinimas (vadinamas šahada – liudijimu) – skelbia: „Nėra jokios dievybės, išskyrus Dievą, o Muchamedas – Dievo pasiuntinys.“ Šio dvidalio tikėjimo liudijimo esmė – absoliutaus monoteizmo teigimas ir Muchamedo kaip Dievo pasirinkto pranašo vaidmens įtvirtinimas. Deja, pati formulė Kurane neaptinkama ir labiau laikytina išvestine iš jame randamų ištarų, pavyzdžiui: „Kai pas tave ateina hipokritai, jie sako: „Mes liudijame, kad tu išties esi Dievo pasiuntinys.“ Bet Dievas žino, kad tu išties esi Jo pasiuntinys, ir Dievas liudija, kad hipokritai išties yra melagiai“ (63:1, t. p. 3:19, 6:19). Šahadą taip pat galima kildinti ir iš 112 skyriaus „Grynumas“, kur teigiama, kad „Dievas yra vienintelis, Dievas yra nepajudinamas, Jis negimė ir negimdė, ir niekas jam neprilygsta“.

Remdamiesi šiuo skyriumi ir pasitelkdami šahadą musulmonai teigia, kad jie yra vieninteliai tikri monoteistai. Krikščionims, prieš kuriuos nukreiptas 112 skyrius, jie prikiša Jėzaus, tariamo Dievo sūnaus, sudievinimą. Tikėjimo išpažinimo formulė musulmonų naudojama itin plačiai, ir ne tik religiniuose reikaluose. Ji, tiesą sakant, yra daugelio musulmonų tapatybės pagrindas. Ši formulė yra ir ant Saūdų Arabijos valstybinės vėliavos, ja savo vėliavą puošė ir Afganistano Talibanas. Beje, dviejų musulmonų akivaizdoje šahadą sąmoningai ištaręs jos turiniu įtikėjęs asmuo tampa musulmonu. Šią formulę naujagimiui į ausį pašnibžda tėvas kaip ženklą, kad gimęs žmogus bus musulmonas. Su tikėjimo išpažinimu susijusi ir kankinystė, arabiškai įvardijama tuo pačiu šahados terminu.

Kurane nepalyginti daugiau dėmesio skiriama kitoms prievolėms. Pavyzdžiui, apeiginis meldimasis Kurane minimas apie šimtą kartų. Kurane teigiama, kad malda yra Dievo teisė, kad tik Jis vienas vertas maldos ir kad „prieš Dievą kniūpsčiomis puola visa, kas yra danguje ir žemėje“ (13:14–15). Musulmonai Kurane raginami (2:238) ne tik reguliariai melstis, jiems nurodomi ir apytiksliai meldimosi laikai: „Melskis tarp šviesiojo paros meto galų ir artėjant nakčiai“ (11:114, t. p. 20:130), „Melskis po saulėlydžio iki sutemų“ (17:78). Dievas Muchamedui netgi liepęs (17:79) dalį nakties nemiegoti ir papildomai melstis. Prieš meldimąsi, remiantis 5:6 esančiu gana išsamiu procedūros išaiškinimu, musulmonams būtina atlikti ritualinį apsiprausimą, tačiau nesant vandens Kuranas (5:6, t. p. 4:43) leidžia apsiprausimo ritualą atlikti sausomis rankomis. Beje, Kuranas jam būdinga abstinentiška dvasia griežtai draudžia (4:43) melstis („artintis prie meldimosi“) apsvaigus nuo intoksikuojamųjų medžiagų (Kurane vartojamas žodis sukara, reiškiantis „apgirtę“), iki „suvoksite, ką sakote“. Meldimasis Kurane tiek sureikšminamas, kad pavojaus (visų pirma dalyvavimo aktyviuose karo veiksmuose) atveju leidžiama (2:239) melstis net stačiomis (neatliekant meldimuisi būdingų klaupimosi ir lenkimosi judesių) ar net raitomis. Meldžiantis didesnei kovotojų grupei musulmonai raginami (4:102) meldimąsi atlikti pamainomis – vieniems meldžiantis, kiti su parengtais ginklais lieka budėti. Saugumo sumetimais keliautojams ir kovotojams leidžiama (4:101) sutrumpinti meldimąsi.

Remdamiesi šiomis ir kitomis Kurano ištaromis bei Muchamedo praktika musulmonai sutarė, kad subrendusiems (maždaug nuo aštuonerių metų), sveiko proto, rimtų ligų ir negalavimų nekamuojamiems musulmonams privalu melstis penkis kartus per parą: prieš patekant saulei, tuoj po vidurdienio, įpusėjus popietei, iškart po saulėlydžio ir sutemus. Kurane minimas naktinis meldimasis, kurį atlikinėdavo Muchamedas, netapo privalomas, nors jį atlieka pamaldesni musulmonai. Meldimasis yra bene akivaizdžiausias musulmonų dievogarbos elementas – jis gali būti ir yra dažnai atliekamas ne tik mečetėse, bet ir atvirose erdvėse, net gatvėse. Tačiau realybėje daugeliui net ir pamaldžių musulmonų tenka meldimusis jungti – taip dažnas popietinį meldimąsi jungia su saulėlydžio meldimusi.

Kita svarbi prievolė – privalomas kasmetinis mėnesio trukmės pasninkavimas (ramadano mėnesį). Musulmoniško pasninkavimo sąlygos aptariamos 2:184–185 ir 187, prieš tai 2:183 nedviprasmiškai prisakant musulmonams: „O jūs, kurie tikite, jums prisakytas (Kurane vartojamas žodis kutiba, reiškiantis „prirašytas“) pasninkavimas.“ Dėl kelionės ar (ūminės) ligos negalintiems pasninkauti nustatytu laiku Kuranas liepia (2:184) pasninkauti praleistų dienų skaičių bet kada kitu laiku. Pasninkavimo dieną baigus galima atnaujinti maitinimąsi (ir, vadovaujantis 2:187, legalius lytinius santykius) iki aušros, kai tampa įmanoma atskirti baltą siūlą nuo juodo. Tuomet vėl reikia pasninkauti iki saulėlydžio.

Nors Kurane nėra išsamaus pasninkavimo turinio aprašymo, vadovaudamiesi Muchamedo praktika visi suaugę ir sveiki musulmonai privalo šviesiu paros metu visą ramadano mėnesį susilaikyti nuo bet kokio valgymo, gėrimo, rūkymo ir lytinių santykių. Vaikai, nėščiosios, lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai ir nusilpę senyvo amžiaus asmenys nuo pasninko atleidžiami. Anot musulmonų, tokio varginančio (o tai pripažįsta ir patys musulmonai) pasninkavimo tikslas yra leisti tikinčiajam suvokti savo menkumą Dievo akivaizdoje, priversti jį būti dėkingesnį Dievui už suteiktas malones, ypač materialinę gerovę, taip pat pajusti vargšų, neturinčių sotaus gyvenimo, dalią. Pasninkavimo mėnesiui pasibaigus švenčiama viena iš dviejų svarbiausių islamo švenčių – id al-fitr (Pasninko nutraukimo šventė).

Kurano 97-ame skyriuje „Galybė“ kalbama apie „Galybės naktį“, kurią esą buvo pradėtas apreikšti islamo šventraštis (97:1). Ši naktis Kurane „įvertinama“ (97:3) tūkstančiu mėnesių. Musulmonai tiki, kad ji yra viena iš paskutinių nelyginių ramadano mėnesio naktų, labiausiai tikėtina laikydami 27-ąją. Siekdami Dievo palaiminimo pamaldūs musulmonai ją praleidžia mečetėse melsdamiesi.

Dar viena prievolė – vienintelis Kurane numatytas religinis mokestis, vadinamas zaka. Zaka nepainiotina su sadaka – labdara ar savanoriška išmalda, duodama bet kada ir bet kokia apimtimi. Kurane zaka minima greta meldimosi, kur musulmonai raginami (pavyzdžiui, 2:43, 110, 277, 4:162) ne tik atlikti meldimąsi, bet ir sumokėti zaką, už tai Dievas atlyginsiąs. Detalesnio zakos sudėties ir jos mokėjimo sąlygų aptarimo Kurane, deja, nėra.

Vis dėlto zaka yra viena labiausiai išplėtotų ne tik religinių prievolių, bet ir teisinė norma. Musulmonų teisininkai sutarė, kad atitinkantys turto cenzą musulmonai kasmet privalo sumokėti 2,5 proc. turimo finansinio (grynųjų pinigų, brangmetalių ir brangakmenių, vertybinių popierių) turto. Apmokestinti ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija. Zaka mokama musulmoniškų metų pabaigoje. Zaka laikoma viena Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad taip išreiškiama padėka Dievui už suteiktą materialinę gerovę. Surinktos lėšos ir natūra turi būti pirmiausiai panaudojamos vargingiems bendruomenės nariams remti, bet Kurane yra minimi ir kiti panaudojimo būdai: 2:177 leidžiama suprasti, kad sadakos (o netiesiogiai ir zakos) lėšos gali būti naudojamos musulmonų karo belaisvių išpirkoms, žmonių beviltiškoms skoloms padengti, mokesčių rinkėjams atlyginti, keliautojų apsistojimo vietoms įrengti ir karo belaisviams iš vergovės išpirkti.

Galiausiai paskutinis iš penkių islamo stulpų – piligriminė kelionė į šventąjį Mekos miestą ir jo apylinkes Chidžaze (dab. Saūdų Arabija), vadinama chadžu. Chadžas privalomas remiantis 3:97, kur teigiama, kad „žmonės, kurie išgali tai, (skolingi) Dievui chadžą“. Tiesa, jau pačiame Kurane skiriamos (2:196) dvi jo formos – didžioji piligrimystė (chadžas) ir mažoji piligrimystė (umra), kuri nesibaigia gyvulio aukojimu. Kurane piligriminė kelionė minima apie tuziną kartų. 2:158 nurodomas vienas ritualas, sudėtinė piligrimystės dalis – bėgiojimas tarp dviejų netoli Mekos esančių kalvų, 2:198 minimas kitas – kopimas į Arafato kalvą (bendruomeniniam meldimuisi), o 22:29 dar vienas – ėjimas aplink Kabą.

Chadžas kasmet atliekamas paskutinio musulmoniškojo kalendoriaus mėnesio, kuris taip ir vadinasi – „turintis chadžą“ (arab. zū al-chidža), pirmosiomis dešimt dienų. Musulmonams privalu atlikti piligriminę kelionę, apimančią ne tik apsilankymą Mekoje (visų pirma Kabos šventovėje), bet ir jos apylinkes (Miną, Arafatą, Muzdalifą), bent kartą savo gyvenime, jei jie išgali finansiškai ir dėl sveikatos. Umrą, trumpesnę chadžo formą, galima atlikti bet kuriuo metų laiku ir tiek kartų gyvenime, kiek norima ir išgalima. Piligrimai vyrai apsijuosia dviem baltos drobės juostomis – per juosmenį ir per kairį petį. Šiais laikais chadžą kasmet atlieka daugiau nei du milijonai musulmonų (daugiau negalėtų ir dėl erdvės stokos, ir dėl Saūdų Arabijos įvestų kvotų). Baigiantis chadžui visose musulmonų bendruomenėse vyksta didžiausia islamo religinė šventė – id al-adcha (Aukojimo šventė), tada skerdžiami gyvuliai, o jų mėsa išdalijama nepasiturintiems.

Kaip matyti, nors pamatinės islamo prievolės Kurane musulmonams griežtai prisakomos, jos nėra detalizuotos. Kitaip tariant, iš Kurano aišku tik tiek, kad jas vykdyti būtina – už jų vykdymą bus Dievo atpildas, o už nevykdymą – bausmė. Tiesa, Kuranas beveik visų jų vykdymo atžvilgiu numato ir išimtis, ypač dėl sveikatos. Vis dėlto, vadovaujantis vien islamo šventraščiu, pačių šių prievolių visavertiškai atlikti neįmanoma – jų turinys Kurane lieka galutinai neatskleistas. Taip, pavyzdžiui, nors meldimuisi skirta daug dėmesio, Kurane nėra paaiškinta jo mechanika – nei kaip tiksliai apsiprausti, nei kokie judesiai darytini, nei kokios formulės tartinos; neaptarta ir meldimosi trukmė ar erdvė. Panašiai ir zakos atveju – nors jos mokėjimas įtvirtinamas daugelyje ištarų, nei turto cenzas, nei mokesčio dydis nenurodyti. Pasninkavimo sąlygos taip pat nurodytos tik labai aptakiai. Galiausiai piligriminė kelionė – nors sudėtingos apeigos trunka beveik dešimt dienų, Kurane nėra išdėstytas chadžo algoritmas, kokia ritualų seka.

Tad net ir pamatinių savo religijos prievolių atžvilgiu musulmonams neišvengiamai tenka remtis ne vien Kuranu, bet ir Muchamedo praktika bei šiais dviem šaltiniais paremtomis Kurano komentatorių ir teisininkų įžvalgomis. Atsižvelgiant į pasaulio evoliuciją (pokyčius transporto, laiko ir erdvės sampratos, pagaliau buhalterinės apskaitos, gastronomijos ir daugelyje kitų sričių), suprantama, musulmonams tenka vis iš naujo tikslinti jų sudedamąsias dalis (kaip antai rūkymo per pasninką, tikslaus zakos dydžio apskaičiavimo mechanizmus, pasninko pabaigos nustatymo, vykimo į piligriminę kelionę transporto priemones ir būdus ar net meldimosi esant nesvarumo būsenos). Tad nenuostabu, kad skirtinguose musulmonų kraštuose tos pačios prievolės suprantamos ir atliekamos šiek tiek skirtingai.


* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103395. krankt2007-11-28 23:23
labai idomu.

103554. RB :-) 2007-11-30 10:35
Tik tiek, kad šahadą musulmonų akivaizdoje gali ištarti ir be gilaus turinio supratimo ir to pakaks, kad tave jau laikytu musulmonu. Tokį dalyką aprašė savo bloge keliautoja CandyCactus (http://candycactusas.wordpress.com/).

Rodoma versija 22 iš 22 
0:20:14 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba