ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-17 nr. 684

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (18) • SIGITAS GEDA. Ką veikia... Nemunas (26) • Skaitiniai tada ir dabar (3) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (18) • VYGANTAS VAREIKIS. Türkiye (9) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (8) • KERRY SHAWN KEYS. Iš "Tao Te Ching meditacijų" (7) • DALIA STAPONKUTĖ. Kiprietiška muilo opera (61) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Apie vaikus ir vaikų literatūrą (20) • KĘSTUTIS PULOKAS. Pusgyvės gamtos pamokos (9) • ALMA RIEBŽDAITĖ. Gamtos ir socialumo aspektai (2) • LIBERTAS KLIMKA. Gervelė meta plunksną (20) • JUOZAS DANKEVIČIUS. Moliūnų senovė (5) • SAULIUS MACAITIS. "Kanonada" (1) • Su kompozitoriumi NICOLA PIOVANI kalbasi Dominique Simonnet. Kino pasąmonė (1) • VALDAS STRIUŽAS. Gimtadieniai (12) • Mano laiškas jums (94) •

Aprašytas gyvenimas

Prioritaire / Imprimé à taxe réduite

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jurgio Kunčino piešinys

Išgyvenęs švenčių destrukciją ir praradimų sukaktis, vėl grįžti prie sustabarėjusios tvarkos, ir aklas jos laikymasis paguodžia, atgaivina prarasto gyvenimo viltį, tegu ir pagrįstą regėjimo ar pojūčių netobulumu. Tada galima vėl skaityti senus laiškus, telefonų sąrašus ir nebaigtus rankraščius. Jurgis buvo pradėjęs rašyti tarsi memuarus, kurie galiausiai nežinia kuo būtų virtę. Tekstai nebaigti ir jo paties mažai redaguoti, bet, manau, pradžiugins tuos, kurie laukdavo "Šiaurės Atėnų" kartu su Jurgio rašiniais, o gal ir piešiniais.
Rasa Kunčinienė

I

Gimiau sausio tryliktą, 47-aisiais. Už 3000 kilometrų nuo Uralo kalnų; 11 500 – iki Kordiljerų. Nuojauta neapgavo: tų kalnų niekad nepamačiau. Galėčiau juos aprašyti, bet šiandien nebesu tikras, kad tie kalnai išties yra. Dvelkteli pigia filosofija – to, ko nemačiau, galbūt ir nėra. Kalakutas, mirtinai išgąsdinęs mane, pasirodžiusį kieme su raudonu švarkeliu, seniai nupeštas ir suvalgytas. Nuo kalakuto praslinko kone 55 metai. Nejau?! Deja, niekas manęs nebeįtikinėja laiko reliatyvumu. Laikas, žvaigždės, kosmosas. Šviesmečiai. Visi su siaubu vienąkart apie tai pagalvoja. Ir nieko, apsipranta, nebekreipia dėmesio. Tęsia giminę, statosi garažus, oranžerijas, tiesia kanalus, lošia loterijose. Šaudo cigaretes stotyje, vagia ne tik sūrius ar vištas. Šaudo nesitaikydami ir myža už kampo. Kiti teberašo eiles, tačiau poetų skaičius prilygsta seksualinėms mažumoms.

Tais pačiais metais dar gimė Raimondas Katilius ir Jimmy Carteris. Vienas įstabiai smuikavo, kitas mėgėjiškai pūtė saksofoną. Su Raimondu K. buvau truputėlį pažįstamas. Autobuse tarp Poznanės ir Varšuvos, paklaustas apie Jimmy C. grojimą, jis užsidengė delnu akis. Išgirdau, kaip Katilius sukrizeno iš tokio mano klausimo. Buvo tamsu. Žybčiojo cigarečių žarijėlės. Buvo likę tik dveji metai. Iki Raimondo K. mirties ir iki oralinio sekso seanso Washington, D. C. Žinoma, aš pažinojau ir vis dar pažįstu būrelį savo amžininkų, gimusių tais pačiais metais. Pvz., Kručkauskas, gimęs netgi tą pačią dieną, kartą paskolino man irklinę valtį. Jo firma vadinasi Mūras. Kitas, Markas Zingeris, galėtų gyventi Niujorke ar Prienuose, bet iki šiol kursuoja tarp Vilniaus ir Kauno. Nuosekliausias yra Almis Grybauskas – vėjų pagairėje jis visą gyvenimą (ir net truputėlį po mirties) statosi namą. Dar yra Petras Dirgėla, vizionierius ir revizionistas. Jis reviduoja Lietuvą, Jūrų valstybę. Garsiausi vis dėlto išlieka Raimondas K. ir Jimmy C., saksofonistas. Vis dar stebiuosi: kaip mes, gimę 47-aisiais, skiriamės! Praraja. Ji didėja iki pat Stalino mirties – tėvo rašomajame stalčiuje dar ilgai mėtėsi raudonas gedulo raištis su juodais apvadais, jis buvo privalomas, bent mokytojams. O nuo 1953 metų vėl viskas tarsi vienodėja. Distancija sunyksta, atpažįstami tie patys gestai ir manijos. Viskas tvarkoj. Žinau, tai tik man taip atrodo, ir tik kartais, vis rečiau.

II

Nesiimčiau aprašinėti bendrumo jausmo. Jis, žinoma, yra, bet aprašyti jo beveik neįmanoma. Lengviau nupiešti negerovę, priešystę, agresiją – tai įtikina. Pažįstu bent tuziną savo amžininkų, sėdėjusių už grotų. Visi daužėsi į krūtis sėdėję nekaltai arba prisiėmę kaltę už kitų piktadarystes. Aš nebeskaičiuoju, kiek jų žuvo autoavarijose, nusižudė, prigėrė, sušalo gatvėje, užmigo ir nenubudo. Anksčiau dėl to nuliūsdavau, bent neilgam. Bet jau kuris laikas panašias naujienas gana ramiai išklausau. Vis mažiau tikiu savo nemirtingumu. Panašu, kad toksai tikėjimas apmenkęs ir mano bendraamžių gretoje. Ji dar netrumpa, bet koja kojon seniai nebeina. Tarsi kada būtų ėjusi!

Mūsų miestukas šviesiai pilkavo tarp pušynų. Netoli Lenkijos, netoli Baltarusijos, nelabai toli nuo buvusių Rytprūsių. Lietuvoje viskas netoli: nuvažiuodavai 70 km ir moterys bei vyrai jau keikėsi ar dainavo kita tarme. Bet kam visa tai rūpėjo! Mes mokėmės apie Uralą, Andus ir Pirėnus. Kaukazas ar Niagaros krioklys pokaryje tiražuotam paaugliui buvo suvokiamesni už Višakio Rūdą ar Smurgonis. Atlaidai man įspūdžio niekad nedarė. Įspūdį darė trumpi desantininkų pulko automatai, išblukęs angliškas užrašas ant prieškarinės degalinės plytų, kaimynų iš Kanados gaunami siuntiniai su muilu ir adatomis bei "cukrum" pabarstyti kalėdiniai atvirukai iš ten pat. Vengrų kontrrevoliuciją menu labai miglotai, užtat Karibų krizės metu tikėjau: karas prasidės ryt. Mūsų nebeliks. Nei Kanados, nei Uralo su Kordiljerais. Mano motina dėstė geografiją. Tam tikra prasme todėl jau tuomet mąsčiau globaliai. Bet būta ir gražių akimirkų. Išlendi vasarą iš patalo, atsisėdi dar nesirengęs ant pušų šaknų įsauly, markstaisi. Tingu, gera, spindi aukso dulkės pravažiavus sunkvežimiui. Dar mieguistas nusvyruoji iki Nemuno, o grįžti alkanas, trokšdamas bet kokios veiklos. Visuomet geidžiau turėti gerą švilpuką, aštrų peilį ir aliejinių dažų tūbelėse. Dabar tik džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje nebuvo literatų būrelio, o Liudai Deksnienei, lituanistei, labiau rūpėjo, kad po jungtuko "kad" niekas nedrįstų vartoti bendraties. Atkakliai ji kvosdavo: kada gimė Baranauskas? Maironis? Žemaitė? Cvirka? Kada jie mirė? Tikrai, kada?

III

Prabėgo dešimt, penkiolika, dvidešimt metų. Atskaitos tašku galėtų būti ir Stalino mirtis, ir Vengrijos įvykiai, ir XX TSKP suvažiavimas. Arba ta diena, kai mūrininkas Vincas Poškevičius mane įtikino, kad komunizmo žemėje niekad nebus. Vaiką nesunku bet kuo įtikinti. Mano tėvai užėjo pas kaimyną, motina net balsą pakėlė: kodėl jūs, Poškevičiau, taip? Visi žinom, kad čia pasaka, bet kam mulkinat vaiką? Štai kokie tuomet buvo suaugę žmonės. Kaip jiems visiems buvo nelengva.

Kitoje gatvės pusėje, pušyne, klegėjo vaikų namai. Pro tėvų miegamojo langą žiūrėjau, kaip medinėje altanoje sėdi tų namų direktorė, Antanas Venclova, miesto tėvai ir keli vaikai. Tėvas parodė: ana tas – Venclova, rašytojas. Stambus, baltas, tiesiu sklastymu, šviesia eilute. Rašytojas ir deputatas lankė našlaičius. Tik dabar toptelėjo: ar jis aplankė tada Bajerčienę? Garibaldžio (K. Bajerčiaus) našlę, Kazio Borutos seserį? Keli žingsniai. Kad jie buvo pažįstami, esama atvirų įrodymų: Venclovos memuaruose yra nuotrauka. Jis, keli komiltonai ir Magdelena Borutaitė, t. y. Bajerčienė. Sykį mama mieste nusipirko bakelį žibalo ir pasistatė mokytojų kambaryje. Žibalas, žinia, smirda. Baba Jaga, Bajerčienė, dėstė rusų kalbą ir kitaip jos už akių niekas nevadino. Už tą žibalą ji labai negražiai išplūdo mano motiną. Nežinau, kaip motina tuomet atsikirto. Ji turėjo gan aštrų liežuvį, bet plūstis nesiplūsdavo nei namie, nei mokykloje. Gal 1956-aisiais mudu važiavom iš Vilniaus į Kauną, traukiniu. Vagonai buvo dar prieškariniai, kupė. Bet sėstis mes negavome. Stovėjom prie durų, o tokia skrybėlėta blondinė pasakė: Ko žiūrit, ponia, dar koją nusilaušit? Mama atsakė: Tik jūs, ponia, žiūrėkit, liežuvio nenusilaužkit. Aš persigandau. Mes buvom taip toli nuo namų. Bet nieko neatsitiko. Ne, iškošė blondinė, tokioj kompanijoj aš negaliu važiuoti. Ir to vaiko kojos dvokia. Mano, atseit. Galimas daiktas, Vilniuje buvo polaidis. Nei antrų batų, nei kojinių mama nebuvo man įdėjusi. Einam, Konstantinai, sušnypštė dama, ir jie išėjo. Mes tada atsisėdom, ir aš užmigau.

Nesąmonė. Tokie dalykai nei reikšmingi, nei ką nors lemia. Jie tik įstringa, ir kada nors gali juos aprašyti arba neaprašyti. Kaunas po Vilniaus man pasirodė šviesos ir tvarkos karalystė. Jokių griuvėsių. Vitrinose, apšviesti dienos lempomis – kumpiai, dešros, vynuogės. Teta Marija paaiškino: Tai muliažai. Jie nevalgomi. Visi laiptai trenkė žmogaus šlapimu, bet man tai buvo tikro miesto kvapas. Prie Lietuvos banko, įstrigusią tarp pusrūsio grotelių, aš pamačiau penkrublę, bet kai norėjau ją pakelti, ji ėmė ir nusklendė žemyn. Man po šiai dienai apmaudu. Niekas būtų nelaukęs, kol pakelsiu groteles. Vargu ar būčiau įstengęs. O tarp tų virbų jau niekaip nebūčiau prasispraudęs.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11530. virusas2004-01-19 12:18
O čia tikrai apie Jimmy C. o ne apie Bill C.?!

11537. XXL2004-01-19 12:55
Velionis, kaip ir visi lietuviu klasikai, zinojo viska, bet netiksliai.

11551. XXL klysta2004-01-19 14:20
galiu pasakyt,kad a.a. Kuncinas neteige,kad viska zinojo ir cia tavo klaida.

11593. T.2004-01-19 19:42
Kas ką beparašytų, yra kvailys arba geriausiu atveju ribotas, neribotas ir nekvailys visada yra komentatorius internautas.

11605. Nagine :-) 2004-01-19 21:50
Patinka J.Kunčino kūryba. Savo tikrumu. Į gyvenimą įsižiūrėta, gurmaniškai jo akimirkos sugaudytos, meistriškai perteiktos. Skaitau jo paskutinę trumpų apsakymų knygą "užėjau pas draugą" - džiaugiuosi. O čia ir publikacija ŠA pamalonino. Labai smagi "Baltųjų sūrių naktis" - jei kartais subjūra nuotaika - šios knygos skaitymas geriausia jos nuskaidrinimo priemonė.

11610. cikada2004-01-20 08:29
"Zhinau, tai tik man taip atrodo, ir tik kartais, vis rechiau..."

11652. varna2004-01-20 19:58
Smirdančios kojos ir penkrublė. Nekenčiu. Trupinrinkiai.

11663. godo2004-01-20 22:12
ypač gyvas Jurgis atrodo šalia internautinių komentatorių. ponai ir ponios, pradėkite spiegti - lavonai - tai jūs, nes zirziat dėl tokių niekų kaip saksofonininko inicialai. et, kompiuterstai, jūs, nelaimingi

11674. to T.2004-01-20 23:35
Gaila, bet Jus teisus (-i).

11718. pritariu GODO2004-01-22 11:28
panasiai manau ir as

11720. zigrita2004-01-22 12:36
grazu, nuramina, suteikia vilties ir tikejimo, kad dar sugebesime pakilti is tos bjaurasties, i kuria kiekviena diena vis giliau klimpstame.

11733. au au:2004-01-22 18:19
tik kvailiams viskas yra menkniekis, betgi is menkniekiu, o ne is ko kito susideda gyvenimas ir nevaidinkit, kad jusu gyvenimas susideda is zygdarbiu.

11780. marso ekspedicija :-) 2004-01-23 21:48
Tik vidutinybės kiekvieną dieną menkniekiais gyvena. Visai nesunku ne menkniekiais gyvent, jūs tik pabandykit. (va Varna žmogus bando, pagarba).

11781. keistas dalykas :-) 2004-01-23 22:14
Straipsnis - nieko. Karterio nereikejo su Klintonu supainiot nors ir abu balvonai. Pasigendu Jurgio "Sveikas, gal rubli gali paskolint?.."

11786. Zmones, pauksciai, planetos, Amerika ir kita tvarinija2004-01-24 00:51
Du trecdaliai Marso ekspediciju buvo nesekmingi bandymai. O Kuncinas, be abejo is musu planetos. Cia idomiau. Is tolo matosi, gyvas stovi siame puslapyje. Katastrofiskoje zodziu avarijoje jo zodziai isliko gyvi.

11797. al ytus2004-01-24 16:38
Taip, Jurgis vienas iš daugiausiai gyvųjų. O ano Alytaus dvasia jo tekstuose stulbinamai pagauta. Niekam to nėra taip pavykę. Nebent A.A. Jonynui, bet jis apie tai parašė mažai.

11807. Petras2004-01-24 20:22
Da būna, kad kuo tekstas kvailesnis, tuo prie jo daugiau su rimta burna parašytų komentarų. Kai dėl Amžinatilsio, tai ač jo tikrai labai pasigendu.

Rodoma versija 25 iš 26 
0:19:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba