ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-07 nr. 655

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Sugrįžtančio Dievo belaukiant (61) • SIGITAS PARULSKIS. Vasaros kūnas (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Šio to daugiau (8) • ERNST JANDL (2) • Liana Ruokytė, LR kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo "Ariel" redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju MIKAELIU NYDAHLU. Stokholmas. Pašnekesiai (2) (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (28) • Indėnų giesmės ir dainos (5) • CZESŁAW MIŁOSZ (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That (14) • KASPARAS POCIUS. Viduramžių juokas: veidrodis, tiltas ir durys (6) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Kas kalba tavo vardu? (2) • VYTAUTAS BERENIS. Katės ir žmonės (3) • ALA NIKITINA. Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika (7) • RASA RAMONAITĖ. Paprastos dienos netikras vakaras (4) • Mums rašo (2) • JURGIS JANAVIČIUS. Kafka buvo mūsų kaimynas (2) • -vp-. Imperialistai ir kapitalistai (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXI) (1) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (131) •

Viduramžių juokas: veidrodis, tiltas ir durys

KASPARAS POCIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
René Magritte. Išprievartavimas. 1934

Rašymas yra kančia. Rašydamas tekstą, autorius turi ne tik apginti savo subjektyvias idėjas, bet dar ir suteikti skaitytojui malonumo, privalo išdėstyti tai, ką sumanė, o svarbiausia – suformuluoti opusui tinkamą probleminį klausimą, kurio nesilaikant tekstas atsidurtų nesusipratimų džiunglėse ir netektų savo prasmės, tarsi marginalas, atsidūręs už įstatymo ribų. Istorinio teksto rašymas yra vienas iš sudėtingiausių šios rūšies veiksmų, nes koncepcijos ir problemos pasirinkimas mūsų laikais darosi vis keblesnis dėl didelio literatūros kiekio. Bet štai pats mūsų amžius ateina į pagalbą, siūlydamas naują tematiką, dažniausiai kylančią iš noro atverti visas duris, rekonstruoti praeitį, o kartais apnuoginti ją, iškeliant klausimą, kuris istoriją demaskuotų ar paverstų esamo laiko manipuliacijų šaltiniu ir kaline. Tokios niekšiškos užmačios griebiuosi ir aš, ketindamas nušviesti juoko sampratos raidą viduramžių epochoje, kuri tiek dėl savo pačios, tiek dėl po jos nusidriekusių amžių tamsumo ir nepažinumo ilgainiui buvo pelniusi "tamsiojo Europos tūkstantmečio įvaizdį". Prisiminęs žinomą tezę, kad kiekviena epocha, kiekviena istorikų karta rekonstruoja savus Atėnus, savo Romą, savo Renesansą, į pagalbą pasikviečiau du viduramžių specialistus, kurie dėl savo rašymo ypatybių nėra pripažįstami rimtais istorikais. Tai – olandas Johanas Huizinga, sugebėjęs grakščia literatūrine forma, nevengiančia retorinių šūksnių, atsisakančia schematizuojančios, teorizuojančios, hermetizuojančios metodologijos, tačiau kartu primarginta gausybės archyvinės medžiagos, įpūsti savo garsiausiam veikalui "Viduramžių ruduo" gyvybės ir naratyvu išreikšti daugiau, nei galėjo pasakyti kas nors kitas, ir italas Umberto Eco – semiotikos profesorius, eruditas, kuris, sutelkęs dėmesį į viduramžių analizę, tekste, net nepriklausančiame istorinei bibliotekai – romane "Rožės vardas", – ir studijoje "Menas ir grožis viduramžių estetikoje" iškelia ir sprendžia estetinius, meno ir filosofinius-psichologinius klausimus. Huizingos – modernisto ir Eco – postmodernisto (šie priskyrimai epochoms slidūs, nes abu šie žmonės neišsitenka priskirtose epochose) veikalus šiame tekste bandysiu interpretuoti savaip, nors manau, kad ir iki manęs kai kurie autoriai tai padarė, kaip Peteris Sloterdijkas savo darbuose. Rėmiausi ir kitais veikalais, bet raktu mano darbui tapo nedidelis istoriko Michaelio Georgės straipsnis, pažadinęs man norą sužinoti, kaip, anot Rankės, buvo iš tikrųjų.

Interpretacija, kurią siūlau skaitytojui, nepretenduoja į atvirą minėtų autorių tekstų analizę. Jie bus tik instrumentai, teikiantys informaciją ir kartu padedantys paversti chaotišką junginį perskaitomu tekstu. Interpretuodamas bandysiu paaiškinti susikurtas metaforas: veidrodžio, pro kurį besilaikantis Platono laikus siekiančios filosofinės tradicijos, perkeltos į gyvenimo būdą, viduramžių dogmatikas dvasininkas žvelgė į pasaulį ne tik jį gąsdindamas "Ubi sunt..." pagraudenimais, bet ir sarkastiškais juoko "užpuolimais", kurių klausė Huizingos vaizdingai apibūdinta susigraudinusi dėl savo nedorumo ir toliau nuo jo priklausanti liaudis; tilto, kurio vaidmenį juokas atliko sujungdamas du iš pažiūros priešingus polius – viduramžių dvasininkiją ir pasauliečius – ir leisdamas ateiti Renesansui, pasaulietiškumo pergalei humanistinio, o vėliau ir racionalistinio perversmo metais, prasiveržusiam dar viduramžiais subrendusių vokiškų švankų, itališkų novelių, prancūziškų fablio, Boccaccio ir Rabelais banga; ir durų, kurioms atsivėrus, pasak Huizingos, į akmenį sustingę viduramžiai atsivėrė Atgimimo pokyčiams, užbaigdami gražią ir prasmingą, bet jau spėjusią iškrypti iš savojo kelio ir sustabarėti epochą. Laiko atžvilgiu mano rašinys apims tūkstantmetį, tačiau daugiausiai bus tyrinėjami du pasirinktieji tekstai.

Juokas čia suprantamas kaip socialinė-kultūrinė kategorija, į jo sąvoką telpa rašytine arba žodine forma pateiktas humoras, satyra, groteskas, sarkazmas. Ypač čia svarbu prisiminti Alphonso Lingis, teigiantį, kad juokas, sugebėjimas juoktis, žaisti (Huizinga) atpalaiduoja apsunkusią dvasią, nuskaidrina tamsią egzistenciją.

Nei Johanas Huizinga, nei Umberto Eco savo darbuose neužsimena apie ankstyvųjų viduramžių humoro jausmą. Ir juoktis tada iš ko nebuvo. Juk Europa buvo nualinta, įsigalėjo dogmatinė patristinės tradicijos suformuluota krikščionybė, vyravo apokaliptinės nuotaikos, vėliau – mileniumo laukimas, pasak Lewiso Mumfordo, neurozė; tiktai vienuolynai išsaugojo antikinę kultūrą, nors ir pagoniškai netobulą. Gyvuojant natūraliniam ūkiui žmogus gyveno savotiškame "rezervate" – visuomeniniai ryšiai apsiribojo paklusimu senjorui, bažnyčios lankymu ir glaudžiais šeimos santykiais. O senjorai irgi daugiausiai buvo perdėm užsiėmę savo valdų plėtimu, ir neatrodo, jog itin rūpinosi sąmoju. Visas sąmojis tebuvo nebent Bažnyčios tėvų, pamokslininkų asketų gailestis žvelgiant į nuodėmingą žmogaus natūrą ir jo begalinį menkumą dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Daiktas, pro kurį dievobaimingieji žvelgė į pasaulio tuštybę, buvo nebent veidrodis, speculum mundi, kaip tikrojo ir amžino gyvenimo ilgesio metafora. Šventojo Pauliaus Laiške korintiečiams išsakyti žodžiai: "Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį" ilgam pasėjo nuoširdaus liūdesio ir ilgesio sėklą viduramžių žmogaus širdyje, kartu padarydami juoką beteisį. Juoko sklaida buvo neįmanoma dar ir dėl to, kad netvirtas Romos imperijos regione susikūrusias ir vos šaknis įleisti spėjusias tautas puldavo įvairios kitos gentys. Taigi vieninteliai besijuokiantieji – Bažnyčios tėvai ir asketai, atitolę nuo šio pasaulio vargų, – turėjo juoko, žiūros į save kaip į netobulus ir mažus padarus ir į savo persekiotojus kaip į tuštybės persunktuosius, koncepciją. Veidrodis atskyrė bažnytinį elitą nuo pasaulietinės liaudies. Veidrodyje galėjai matyti tik pats save, savo nuodėmes, gailestį ir pasiryžimus. Turint omeny dvasininkų ir vienuolių puoselėjamą asketišką pasaulėjautą, epochos išgyvenamą contemplatio, autoritetų šaltį ir paguodos ieškojimą, negalima kalbėti apie juoką kaip apie ankstyvųjų viduramžių įsisąmonintą dalyką, bent jau tuometinio elito sluoksnyje.

Reikia pažymėti, kad viduramžiais visuomenė pagal Platono teoriją buvo suskirstyta į oratores (maldininkus), bellatores (karius) ir laborares (visus kitus – dirbančiuosius). Jų paveldas, gyvenimo būdas ir vertybės labai skyrėsi. Indoktrinuota, šalta Bažnyčia laikėsi Kristaus mokslo, nešė askezės kryžių ir skendėjo skriptoriumų tyloje, o jos dvasininkai patyliukais tiesė rieškutes žemiškųjų gėrybių link – tokia jau buvo viduramžių tikrovė. Dvipusiu veidrodžio ovalu nuo jos atsiskyręs profaniškasis pasaulis gyveno truputėlį kitaip. Karalių ir didikų dvaruose juoko tradicijas išlaikė juokdariai – joculatores, kaip juos vadina L. Karsavinas. Juokas ir pokštai viduramžiais buvo laikomi virškinimo katalizatoriumi, o juokdariai kartais turėdavo ne silpnesnį balsą karaliaus dvare negu valstybės pareigūnai. Tuo tarpu žemutiniuose Europos sluoksniuose taip pat buvo juokaujama. Pagrindinis humoro šaltinis tuomet buvo žmonių ydos ar silpnybės, kurias pabrėždami kiti sugalvodavo pravardes, iš kurių kilo dabartinės pavardės. Tos pravardės gerai atspindi požiūrį į žmogų – vyrą ir moterį. Vis dėlto tai buvo "bendruomeniškas" humoras, jo sklaida priklausė nuo nedidelio tam tikrame areale gyvenusio sociumo tarpusavio santykių ir paprotinės teisės – nerašytos, todėl žiauresnės už kodifikuotą savo nemokslingumu, o kartu ir barbariškumu. Viduramžių pradžios laukiniame juoke slypėjo nepasitikėjimas, baimė ir tamsumas. Šie trys viduramžių kaimo bendruomenės vienoje veidrodžio pusėje ir bažnytinių struktūrų kitoje bruožai, cikliniame ir apokalipsės laukimo laike gyvenančių distinktyvių bendruomenių egzistencijos savybės leidžia žiūrėti į juoką kaip į ankstyvųjų viduramžių lūpose sustingusią išraišką, žinoma, jei neužmiršime paminėti karalių juokdarių pokštavimo ar kitų išimčių, kad ir asketų humoro, išvešėjusių atsiradus miestams kaip kultūriniam arealui ir tokiu būdu nutiesus tiltą per prarają, skyrusią sacrum ir profanum.

Būtent miesto, "oro, darančio žmogų laisvą", atsiradimas paskatinio tarpusavio empatiją tarp bažnytinių, elitinių sluoksnių ir liaudies. Šventieji imami pašiepti dėl jų keistybių (gyvenimo ar bent trumpo buvimo nepalankiausiomis sąlygomis, šventumo siekimo formų ir t. t.; daug tokių istorijų užrašė arabas G. J. Bar Ebraja), smuklėse dainuojamos dainos, kurios puikiai atspindi miestiečio požiūrį į feodalinį, bažnytinį elitą, ryškėja jo pasaulio sąvoka, imami kurti tautiniai stereotipai – sutikti kitataučiai pirkliai ar amatininkai reprezentuoja kraštus "už jūrų marių". Inkvizicijos ugnyje juokiasi eretikai, kuriems, lyg aniems ankstyvojo laikotarpio asketams, juokas padeda ištverti kančias ir kartu pašiepti kitaip mąstančius. Mileniumo nuojautos buvo nebe tokios gajos, kai po priešų antpuolių ėmė atsigauti ekonomika ir ūkis. Galų gale prasidėję kryžiaus žygiai išvedė į istorijos areną riterius ir kurtuazinę meilę. O ji per ilgus amžius išliko vienas iš humoro šaltinių. Šitaip mes priartėjame prie Umberto Eco romano "Rožės vardas" veiksmo laikų, keturioliktojo amžiaus pradžios. Umberto Eco savo kūrinyje "perrašė" vieną viduramžių tekstą. Romanas nepaprastai informatyvus, kadangi nuodugnios viduramžių meno, architektūros, mentaliteto ir istorijos studijos leido autoriui tiek meistriškai sukurti viduramžių "kosmosą", panoramą, tiek užmegzti romano intrigą, tiek per įvairų veikėjų mąstymą atskleisti tų laikų vienuoliškojo mąstymo kategorijas. Intelektinė romano erdvė daro jį naudingą tiek literatūriniam, tiek semiotiniam, tiek istoriniam diskursui.

Kūrinio veiksmas vyksta Italijoje XIV amžiaus pradžioje, Romos popiežių ir Šventosios Romos imperatorių kivirčo ir popiežiaus tremties į Avinjoną laikais. Pagrindinis veikėjas, benediktinų vienuolyno novicijus Adsas iš Melko, kartu su savo globėju Viljamu iš Baskervilio vyksta į Italijos vienuolyną dėl jame įvykusių šiurpių įvykių. Ten praleista savaitė – septynios dienos – prilygsta septyneriems Jono Apokalipsės trimitų garsams ir baigiasi gaisru, kuriame sudega paslaptingoji biblioteka – labirintas su gausybe tekstų iš viso pasaulio. Nesiimdamas pasakoti galinčio suintriguoti ir vėliau ne į tą pusę nukreipti siužeto, ryžtuosi panagrinėti keletą problemų, kurios viduramžių intelektinėje terpėje buvo kilusios dėl juoko. Jos labiausiai matomos iš Viljamo diskusijos su Chorche Burgiškiu, garbaus amžiaus sulaukusiu vienuolyno senbuviu.

"Verba vana aut risui apta non loqui" ("Nesakyti tuščių ir juoką keliančių žodžių") – tai benediktinų regulos taisyklė, kuri neleidžia juokui įsibrauti pro vienuolynų sienas tuo metu, kai pasaulietinė liaudis, apie kurią kalbėsiu vėliau, jau buvo išsivadavusi iš ilgus šimtmečius trukusio liūdesio ir nu(si)žeminimo. Griežtai dogmatiškai orientuotų vienuolynų – nors ir į tokius pamažu per proto evoliuciją smelkėsi gimstančio proto šviesa – skriptoriumuose perrašomi ne tik visą tūkstantmetį eksploatuojami Aristotelio, bet ir arabų, indų ir kitų mokslininkų pagonių veikalai, naują požiūrį į pažinimą įneša anglų mokslininkai Ockhamas ir Baconas. Tomas Akvinietis ginčijasi dėl bažnytinės muzikos, o abatas Sugeras puošia Sen Deni abatiją. Būtent menas ir sukelia siužetinį konfliktą vienuolyne. Skriptoriai perrašydami tekstus dekorui naudojo įvairiausius piešinius – marginalijas. Jose vaizduojamas fantastinis pasaulis su įvairiausiomis mitinėmis būtybėmis, deformuotomis arba hibridizuotomis. Į tuos piešinius viduramžių meistrai sudėjo visą savo išmintį, perteikė krikščionybės ir antikos paveldą, o kartu atskleidė ir savo vaizduotę, iš nepažinto pasaulio, pasak Goyos, gimdančią pabaisas. Tie piešiniai ir buvo vienuolių, stebėjusių mįslingai žuvusio skriptoriaus darbą, juoko priežastis. Aeropagitas yra pasakęs, kad Dievas gali būti įvardytas tik per labiausiai iškreiptus dalykus, o Bernardas teigė, jog nuo "substancinės" estetikos vaizdavimo, kai po grožiu slypi esmė, žmogus pereina prie grožio dėl grožio matymo. O vienodai matančiam mitologines pabaisas ir laukinius gyvūnus, ypač iškreiptų būtybių fone vaizduojamą realybę, kyla juokas dėl jo paties neišprusimo. Chorchė bara ir tyčiojasi iš besijuokiančiųjų. Tai lyg ir kartų konfliktas, bet jis išreiškia du skirtingus požiūrius, iš kurių vienas yra konservatyviai dogmatiškas, o kitas išreiškia viduramžių mentaliteto pokyčius. Konservatorius Chorchė kategoriškai teigia, jog Kristus niekada nesijuokė, mato iškreiptuose vaizdiniuose bjaurią nuodėmę, verčia gėdytis juoko ir, matyt, įžvelgia čia žemiškosios puikybės apraiškas. Tuo tarpu kitaip mąstantys jaunesnieji vienuoliai gina Tomo Akviniečio mintį, jog dieviškuosius dalykus labai dera vaizduoti per niekingus kūnus, nes gražiame kūne ne visada išskirsti gražią sielą, Šis požiūris primena Aeropagito požiūrį, kažin ar netolygų vienuolynų humanizavimuisi. "Simbolizmas peržydėjo", – su nostalgija savo "Viduramžių rudenyje" konstatuos Huizinga, kalbėdamas apie XIV a. pabaigos Burgundijos ir Flandrijos pasaulietinius sluoksnius. Juokas, kurį kelia žmogaus fantazija, nėra šiaip juokas, tai nekalto susižavėjimo ženklas. Tai jausmas, kurį galėjo išlaikyti tik trapios vienuolių sielos, atitrūkusios nuo gyvenimo ir vis dar cituojančios antikos didžiuosius, kai už vienuolyno sienų jau brendo Dantės šedevrai ir Petrarcos meilės istorijos.

Beje, dėl Kristaus gyvenimo ir su juo susijusių bažnytinių dogmų viduramžiais buvo kilę daugiau diskusijų. Viena iš jų – dėl Kristaus neturto – sukėlė itin didelį sąmyšį, kadangi popiežius ir aukštoji dvasininkija tuomet buvo sukaupę nemažus turtus. Tačiau, kaip matome Umberto Eco knygoje, dogmatikai buvo susirūpinę ir dėl kai kurių revizionistų teigimo, jog Kristus juokėsi. Jonas Auksaburnis tokį faktą kategoriškai neigė, jį gynė Chorchė diskusijoje prie stalo. Reikia įvertinti tai, kad Kristaus gyvenimas viduramžiams nebuvo pats savaime gyvenimas, jį Biblijos tyrinėtojai ir skelbėjai buvo pavertę imperatyvu. Ginčai dėl Kristaus neturto ar juoko buvo ginčai dėl Bažnyčios ateities. Mistinis kūnas turėjo klausyti ir elgtis pagal jo galvos nurodymus ir idealus, nesvarbu, kokiais ir kieno signalais jie perduodami.

Umberto Eco tarp daugybės dalykų turėjo galimybę pažinti ir tokią abstrakčią sąvoką kaip viduramžių juoko supratimas rimties ir išgyvenamo nuodėmingumo židiniuose. Toks vienuolių mentaliteto pokytis susijęs su naujais, gaivesniais vėjais, pučiančiais ex profanum. Taip ir religijos tvirtovės priglaudė iš pasaulietinės erdvės nutiesto tilto galą. Mąstysenų, papročių skirtybių diktuojami pranciškonų, benediktinų, cistersų regulų skirtumai buvo įrodymas, kad ir dvasinio elito niūrus monolitas ėmė eižėti ir liberalėti. Vietoj žiūrėjimo į speculum mundi atsirado tiltas, prasidėjo pasauliečių ir dvasinio elito komunikacija, neapribota vien pamokymais.

Kokia gi buvo viduramžių pabaiga pasaulietiniams sluoksniams? Į šį klausimą puikiai atsako Johano Huizingos knyga "Viduramžių ruduo", ornamentuota puikia kalbine išraiška ir vaizduojanti XIV amžiaus Burgundijos kultūros bruožus. Rašant šį darbą Huizingai nekilo ypatingų problemų renkant šaltinius, todėl jis sukomponavo didžiulį ir margą, kaip Hieronymo Boscho, paveikslą, išdėliodamas duomenis taip, kad geriau matytųsi pokyčiai ir bendros idėjos. Tokį metodą vėliau taikė mentaliteto tyrinėtojai. Viduramžių pabaigą įsivaizduodamas kaip derlingų metų rudenį, kada skinami vaisiai, o vėliau viskas sustabarėja, jis nevengia vaizduoti pasaulietinio gyvenimo manierizavimosi ir iš to kylančio absurdo, taip pat ir įvairių išvešėjusių juoko formų.

Pirmiausiai Huizinga kalba apie gyvenimo ryškumą, susiedamas tokias priešybes kaip džiaugsmas ir skausmas, kančia ir triumfas. Egzistavo didelės priešybės tarp oficialaus ir privataus gyvenimo būdo, kuris vėliau buvo atskleistas Boccaccio, Rabelais ir šelmių romanuose. Visiškai sujudėjo tie pamatai, kuriais rėmėsi ir kliovėsi ankstyvieji ir viduriniai viduramžiai – tikėjimas ir Katalikų Bažnyčia. Išvešėjęs šventųjų kultas, kita vertus, visiškai juos nuvertino ir nubuitino. Tas nubuitėjimas, skatinantis be jokio tikslo šauktis šventuosius į pagalbą, taip pat Katalikų Bažnyčios skatinamas begalinis domėjimasis kai kurių šventųjų, tokių kaip Marijos žemiškojo sužadėtinio Juozapo, gyvenimu ir jų karikatūrizavimas, taip pat "apdalijimas" įvairiais simboliais, šventųjų globėjų įvairiausioms profesijoms parinkimas, relikvijų kaupimas, kol bažnyčiose atsirasdavo po kelias vieno kurio nors šventojo kaulo "kopijas", sukeldavo nebūtinai jaudulį. Jei turėsime omeny, jog viduramžiais gyventa žmonių, nepasidavusių minios kompleksams ir isterijai, galėsime nesunkiai įsivaizduoti, kiek juoko galėjo sukelti toks gyvenimo būdas, dar tebekvėpuojantis religiniu oru, tačiau jau įgaunantis naujų formų ir kartu lyg "atkrentantis" į savaip modifikuotą pagonybę su tūkstančiais mažų ir didelių šventųjų. Beje, kartais nesubtiliai buvo pasijuokiama ir iš mirties.

Ir pasaulietinis gyvenimas, įvairūs papročiai ir įpročiai, savaip identifikuojamas idealizmas kartais atsidurdavo pajuokos lauke. Kurtuazinė meilė daug kam teikė malonumo ją išpažinti, bet dar daugiau žmonių stebėjosi, kaip vykdomi riterių pasižadėjimai damoms – kaip prisižadama per visą būsimą žygį išbūti užsidengus vieną akį ir šio pažado kantriai laikomasi. Vėliau iš tokių absurdiškų istorijų žvengs Renesanso žmogus, perskaitęs Cervanteso kūrinius.

Meilė viduramžiais buvo intensyviai maskuojamas arba sublimuojamas jausmas. XIV amžiaus pabaigoje tai leido atsirasti dviprasmybėms, žaisti šventvagiškomis sąvokomis. O jau tais laikais visi žinojo, kas yra šventvagystė – tam tarnavo inkvizicijos ir erezijų veikla. Daug poezijos eilučių, kurios mums šiandien galėtų praversti kaip metaforos, svaigulingos erotikos atspindžiai, tuomet turėjo niekinamąją prasmę.

Huizinga, o vėliau ir Norbertas Eliasas daug dėmesio skyrė pasauliečių etiketo subtilybėms, kurios dažnai juokina dabartinį žmogų. Tai iš tikro truputį panašu į fariziejiškumą – atsikalbinėjimas valgyti, užimti pirmąsias vietas prie stalo. Mandagumo ceremonijų scena tampa net bažnyčia, kurioje niekas nenori pirmas dėti aukos ant altoriaus. Ceremonija – irgi linksmumą keliantis reginys. Perdėtas valgymo ritualizavimas tarp vienuolių įgavo komišką reikšmę, kai vienuoliai ėmė daug kartų kartoti tuos pačius veiksmus, pagerbdami vis kitą šventąjį vyno gurkšniais ar maisto kąsniais. Pasauliečiai taip pat mėgavosi maistu, tik ne taip subtiliai kaip dvasininkai. Persirijimo tradicija nuo Romos laikų lydėjo turtingųjų luomą. Vėlyvaisiais viduramžiais Europoje iškilo universitetai. Jų studentai, vagantai ir kiti kuria pramoginio turinio eilėraštukus, kurie paprastai gimsta smuklėse. Juose pasitaiko nepadorių minčių, bet lėbavimams atsidavusio jaunuolio poezija dažniausiai nesulaukia aršios kritikos, jam atleidžiama. Taip vagantai paliko įspūdingų liudijimų apie tų laikų miestus, pačių studentų gyvenimą ir puikų humoro jausmą.

Juokas atveria duris į laisvę. Taip buvo ir viduramžių individui, kuris surado savo kelią iš stabarėjančio, dogmatizuoto, tačiau jau spėjusio vulgarizuotis laikotarpio, pajuto, kad negali visada likti aktualu tai, ką žmonija žinojo prieš šimtmečius. Juoko legitimacija leido atskiriems individams parodyti pasauliui jo netobulumą, juokas tarsi atnaujintas senas ginklas tarnavo ir Renesanso laikotarpiu, ir po kontrreformacijos atėjusiame Apšvietos šimtmetyje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3870. vajezau2003-06-12 17:12
paskutinę naktį išstenėtų kursinių mentalitetas - rašeivos (-ų) "sielos" veidrodyje.

4038. Patrimpo Šypsena :-) 2003-06-17 18:26
Regis, Vajezaus interesu sferos tragiškai užsibaigia ties savo šešėlio kontūrais ir nuskriausto studento kompleksais. Studija nuostabi. Ją būtų verta išplėsti iki savarankiškos knygos. Juoko tobulumas! Viduramžiška paslaptis! Tai, apie ką mes mažiausiai išmanome, ko labiausiai trūksta ir skausmingai ilgimasi.

47954. krc2005-11-29 18:21
eikit nx su tokia nesamone kurwa kas per pyderai krc cia tik putiowi gaidzia taip gali eik nx nu manes lomkes !!!!!!

Rodoma versija 23 iš 23 
0:18:31 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba