ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-07 nr. 655

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Sugrįžtančio Dievo belaukiant (61) • SIGITAS PARULSKIS. Vasaros kūnas (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Šio to daugiau (8) • ERNST JANDL (2) • Liana Ruokytė, LR kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo "Ariel" redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju MIKAELIU NYDAHLU. Stokholmas. Pašnekesiai (2) (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (28) • Indėnų giesmės ir dainos (5) • CZESŁAW MIŁOSZ (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That (14) • KASPARAS POCIUS. Viduramžių juokas: veidrodis, tiltas ir durys (6) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Kas kalba tavo vardu? (2) • VYTAUTAS BERENIS. Katės ir žmonės (3) • ALA NIKITINA. Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika (7) • RASA RAMONAITĖ. Paprastos dienos netikras vakaras (4) • Mums rašo (2) • JURGIS JANAVIČIUS. Kafka buvo mūsų kaimynas (2) • -vp-. Imperialistai ir kapitalistai (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXI) (1) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (131) •

Šio to daugiau

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

"Visa bloga poezija yra nuoširdi", – sakė šaipūnas Oscaras Wilde’as. Šį jo pasakymą cituoja iš Airijos kilęs amerikiečių poetas Barney F. McClellandas, kurio straipsnį "Poezija ir saviraiškos politika" aptikau internete. Jis skundžiasi, kad Ameriką (t. y. turbūt jos universitetus) užplūdo jaunų poetų "saviraiškos banga" – šių poezijos kūrėjų elementarus neišmanymas ir neišsilavinimas jiems nėra kliūtis. Tokios saviraiškos rezultatas dažnai būna "solipsistinė proza, atsitiktine tvarka suskaidyta į eilutes".

Tai pažįstama ir mums, bet kuo čia dėta "politika" McClellando straipsnio antraštėje? Tai yra politinis korektiškumas, kurio lozungais toji poetinė saviraiška skatinama. Skelbiama, kad jaunam žmogui negalima primesti normų, "kultūrinio imperializmo stereotipų", kūrybos (creative writing) kursuose esą pageidautina ne tiek mokyti studentus, kiek interpretuoti jų poeziją, gerai išmanant "tarpkultūrinius kontekstus".

Straipsnio autorius daro tokią išvadą: "Talentas – keistas dalykas. Gerai išlavintas ir ištreniruotas, jis gali žavėti ir praturtinti žmogaus patirtį kaip reta kas kita, o blogai paruoštas, nedisciplinuotas talentas gali atnešti tik nusivylimą ir galiausiai būti tragiškai iššvaistytas".

Vis dėlto gaivališkumo ir disciplinuotumo santykis meninėje kūryboje yra problemiškas dalykas. Įvairovės labui reikia tik džiaugtis, kad šiuo atžvilgiu poetų būna labai nevienodų. Tik neabejoju, kad poezija (kaip ir muzika, kaip ir visi tikrieji menai) egzistuoja ne logikos, ne racionalaus proto plotmėje. Jeigu būtų kitaip, eilėraštį užtektų perskaityti tik kaip papuošimą prie tezinio jo esmės paaiškinimo. Mintis apie eilėraščio "neprotiškumą" gali nuskambėti ir poezijoje, kaip, tarkim, Aido Marčėno eilėraštyje "Grynojo proto kritika", kur tradicinis numinotinis žvaigždėto dangaus įvaizdis atveria protu nesuvokiamą begalybę. Pirmuose posmuose pasvarsčius apie "nepataisomai šypsantį protą", paskutiniu posmu sakoma: "išeinu pasivaikščiot su šuneliu, / su šikančiu šuneliu / neprotingas, / susimąstęs po žvaigždėmis".

Poeziją (vis rečiau) skaitau, pritardamas S. T. Coleridge’o žodžiams: "Poezija teikia daugiausia malonumo, kai būna tik apibendrintai ir netobulai suprantama". Sunku būtų konkrečiai pasakyti, ką joje tikiuosi rasti, bet savaime aišku, kad joje privalo būti šio to daugiau – daugiau negu kasdienybėje, negu straipsniuose ir pareiškimuose, daugiau negu tai, kas konkrečiai įvardijama ir pirštu parodoma. Tarkim, užmiršto ilgesio dvelktelėjimas. Pastaroji pagava sukirbėjo skaitant neseniai išleistą Alvydo Šlepiko knygelę "Tylos artėjantis". Sodriuose ir podraug rupiuose vaizduose, kartais turinčiuose griuvėsių poetikos, arba vėjuotose jų padangių erdvėse neįkyriai ir nedeklaratyviai nuskamba prislopusio ilgesio gaidelė.

Antra vertus, šie eilėraščiai pasižymi ryškia ekspresija – ja pulsuoja net ir pusiau humoristinis "Poeto žmonos monologas" ("Prakeiksmas"). Bet dauguma šio rinkinio eilių pasižymi ne tik juntama jėga arba teksto aistra, bet ir subtiliu muzikiniu skambesiu, tarp eilučių glūdinčia begalybe – juose įspūdingai dera besiveržianti jėga ir ramus mąslumas. "Karoliniškių elegija" baigiama tokiu posmu:
Turėtų, juk turėtų būti kažkas daugiau –
Koks nors drėgnas ir šiltas, dar gyvas
Nesusintetintas elementas,
Kuris visada prasisunkia pro suglaustus knygų puslapius,
Prasismelkia pro daiktų luobą,
Liejasi iš pamirštų fotografijų, sudilusių peilių,
Kuris visada dabar.

Alvydo eilėraščiuose "kažkas daugiau" ne tik turėtų prasismelkti, bet ir prasismelkia pro "bauginančią stiklų anapusybę", pro "vėjo užpustomus rašmenis", pro "drėgną lentinį" avilio šoną...

Eilėraščiuose taikliai įrėžti, neišdildomą kaligrafišką brėžį palieka įtaigūs įvaizdžiai, metaforos: "Mano kūnas, nužudytas tylos atsuktuvo"; "Antenos retransliuoja vienatvę". Tekste "Blunkanti freska" "mano motinos sopranas / atsimušęs bažnyčios skliaute / pasiblaško / kol aukščiausia nata prišąla // prie raudonos žiemos" (žiema raudona, nes iš bažnyčios vidaus matoma pro raudonus vitražo stiklus). Soprano prišalimo įvaizdis toks gražus, kad autorius kitokiu pavidalu panaudoja jį taip pat sėkmingame kitame "Blunkančios freskos" "variante" (nors iš esmės tai jau tiesiog kitas eilėraštis).

"Vakarėjančio dangaus labirintuos pasimeta mano siela" – šia pirma eilėraščio "Lėlė" eilute poetas įveda mane į entropišką, slogią skaistyklą, kupiną tolimų, išblukusių prisiminimų, stingių judesių, "beveik mirties", kur pačioje pabaigoje vis dėlto vėl sušvyti itin kukliu rūbeliu apsisiautęs "kažkas daugiau": "tolima patefono muzika / beveik iš anapus beveik iš gyvybės". Eilučių išskaidymas, pakibę žodžiai tarsi suponuoja lėtą, stringantį kalbėjimą. Bet vienu puslapiu toliau eilėraštis "Lost, lost, lost III" rodo tokį pat sėkmingą visiškai kitokios, sklandžiai plaukiančio soneto eilėdaros įvaldymą.

Galbūt viena iš įtaigos priemonių yra "eilėraščio raidos dramaturgija", apie kurią autorius kalba interviu "7 meno dienose" (V. 30). Be to, jis ten sako: "Nieko nenoriu priblokšti draskydamas ir drabstydamas kalbą, panašiai kaip hipopotamas drabsto savo mėšlą žymėdamas teritoriją, neva jam priklausančią. Poetinė teritorija yra bendra, kaip bendra lietuviams lietuvių kalba, ir šitoje teritorijoje vietos užteks visiems, kurie turi savo individualų, asmenišką balsą, nes tik toks balsas yra girdimas, išgirstamas".

Šlepikas teigė siekęs ir tam tikro šios knygos vientisumo, todėl čia neįtraukęs kai kurių tik periodikoje pasirodžiusių arba visai nepublikuotų eilėraščių. Negaliu spręsti nematydamas jo kūrybos visumos (ir apskritai negaliu spręsti, tik reikšti labai subjektyvų įspūdį), bet man panašu į tai, kad rinkinyje "Tylos artėjantis" sudėti geriausi autoriaus eilėraščiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3687. Margarita2003-06-09 21:12
Miglota recenzija.Nors gal geriau,kai lieka "tarpai",tarp poeto,kritiko ir skaitytojo,nei primygtinai teigti,esą "Strekaza" - tai lux!

3688. xxl2003-06-09 21:50
Jonušio recenzijos pastebimai nyksta. Panašu, kas išnyks visai.

3715. Kirilas2003-06-10 15:15
Gera recenzija. Nors - ne recenzija, o skaitymai. Skaito ir ra6o =mogus - gra=u.

3716. Kirilas2003-06-10 15:17
Atsiprašau, nepaspaudžiau lietuviško šrifto. Gera recenzija. Nors - ne recenzija, o skaitymai. Skaito žmogus ir rašo - gražu.

3805. keule2003-06-11 11:37
A.Šlepikas vertesnis geresnės recenzijos. Pastaruoju metu jis pastebimai ūgtelėjo, kaip poetas.

3834. OK2003-06-11 21:57
Recenzija perskaitoma, vientisa, neformali. Geras pavyzdys. Toliau tesiant ta pacia krytimi, butu galima laukti nauju idomiu ivykiu.

3860. @2003-06-12 14:27
O kas skaitė knygą?

3903. Metodijus2003-06-13 16:16
Knygos neskaičiau. Recenzija įdomi, kol nepradedama kalbėti apie Šlepiką. Geriau Jonušys rašytų esė, tik ne iš šeimos ir giminių gyvenimo. Visada skaitau jo tekstus.

Rodoma versija 23 iš 23 
0:18:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba