ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-07 nr. 655

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Sugrįžtančio Dievo belaukiant (61) • SIGITAS PARULSKIS. Vasaros kūnas (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Šio to daugiau (8) • ERNST JANDL (2) • Liana Ruokytė, LR kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo "Ariel" redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju MIKAELIU NYDAHLU. Stokholmas. Pašnekesiai (2) (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (28) • Indėnų giesmės ir dainos (5) • CZESŁAW MIŁOSZ (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That (14) • KASPARAS POCIUS. Viduramžių juokas: veidrodis, tiltas ir durys (6) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Kas kalba tavo vardu? (2) • VYTAUTAS BERENIS. Katės ir žmonės (3) • ALA NIKITINA. Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika (7) • RASA RAMONAITĖ. Paprastos dienos netikras vakaras (4) • Mums rašo (2) • JURGIS JANAVIČIUS. Kafka buvo mūsų kaimynas (2) • -vp-. Imperialistai ir kapitalistai (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXI) (1) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (131) •

Stokholmas. Pašnekesiai (2)

Liana Ruokytė, LR kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo "Ariel" redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju MIKAELIU NYDAHLU

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Gal galėtum apibūdinti leidybos padėtį Švedijoje, papasakoti apie mažas leidyklėles – tokias kaip tavo, – leidžiančias nekomercinę literatūrą. Įdomu, kaip jos sugeba išgyventi ir ekonomiškai, ir dvasiškai?

– Mano leidykla gyvuoja jau dešimtį metų, kasmet išleidžiame 6–8 knygas. Per tą laiką, kol ji, išaugusi vos ne "bulvių lauke" – tai Tolarpo gyvenvietė netoli Malmės, – stiprėjo, Švedijoje tokio pobūdžio iniciatyva iš didžiųjų miestų ėmė keltis į periferiją. Mažos leidyklos tarsi grybai pradėjo dygti visuose šalies kampeliuose, atrasdamos naujų literatūrinių erdvių ir formų.

Tai leidžia žmonėms dirbti leidybos srityje ten, kur jie ir gyvena. Bet, kaip minėjai, yra antra medalio pusė – dvasinis išgyvenimas, kadangi esi vienas. Žmonės, norėdami užsiimti aktyvia veikla, stengiasi įsitvirtinti Stokholme, ten, kur intelektuali, gyva literatūrinė terpė, kurios niekada nerasi Tolarpe. Todėl tenka lakstyti pirmyn atgal arba palaikyti kasdienį ryšį telefonu ir elektroniniu paštu.

Svarbu tai, kad sąmoninga Švedijos kultūros politika garantuoja valstybinės paramos formas. Todėl net pačioje pradžioje nereikia būti priklausomam nuo stiprių rėmėjų. Decentralizavimas ir yra tokios politikos tikslas, mano leidykla be paramos taip pat greičiausiai neišgyventų.

– Ar valstybinė parama garantuojama kasmet?

– Kreipiesi dėl kiekvieno konkretaus projekto. Ir čia slypi viena problema. Mat ieškai paramos tik po to, kai projektas įvyksta ir yra gana geras.

– Vadinasi, niekuomet nesi tikras ir turi rizikuoti savo lėšomis... Į kokius pagrindinius fondus paprastai kreipiatės?

– Pirmiausia į Švedijos nacionalinės kultūros tarybą, kuri remia ir platinimą (šimtai išleistos knygos egzempliorių nuperkami ir išplatinami visose šalies bibliotekose). Paprastai gaunamos abi paramos arba negaunama nieko. Dar yra keletas valstybinių įstaigų, tokių kaip Švedijos institutas, kurios remia literatūros vertimus. Tai nepaprastai svarbu... Taip pat Baltijos jūros šalių rašytojų ir vertėjų centras Visbyje. Nors jie neturi daug pinigų, gali sudaryti sąlygas kūrybiniam procesui. Galiu paminėti ir Šiaurės ministrų tarybos fondą, kuris remia ir skatina literatūros vertimą iš skandinavų į baltų kalbas ir atvirkščiai.

Taip pat yra Europos Sąjunga, turinti labai daug pinigų. Tačiau parama literatūros vertimams (ne tik ES narėms, kurioms, savaime aišku, buvo pirmenybė, bet ir kandidatėms) 1999 metais išnyko, vietoj jos atsirado programa "Kultūra 2000". Ji remia konkrečius, labai apibrėžtus projektus, kuriuos galima sėkmingai realizuoti. Taigi man ir mano kolegoms pasinaudoti šiais fondais tapo neįmanoma.

– Kaip atsitiko, kad visos nekomercinę literatūrą leidžiančios leidyklėlės išdygo pietinėje Švedijos dalyje?

– Tai sena ir stipri tradicija. Galbūt lėmė tai, kad čia niekuomet nebuvo stambių leidyklų, tokių kaip Stokholme. Manau, taip pat nemenkas leidyklos "Boköverfors" vaidmuo. Kitados ji sukėlė revoliuciją Švedijos knygų leidybos industrijoje.

– Kodėl tavo leidykla ir leidžiamas literatūrinis žurnalas (turintis 500 prenumeratorių ir parengiantis 5–6 nemenkos apimties numerius per metus) šalia Šiaurės šalių literatūros ėmė orientuotis ir į nekomercinę Rytų Europos literatūrą? Ir kodėl tiek daug dėmesio skyrei Baltijos šalių, ypač lietuvių, kūrybos pristatymui?

– Su Rytų Europos literatūra intensyviai dirbu pastaruosius penkerius metus. Esu studijavęs slavistiką ir rusų literatūrą Maskvoje. Iš dalies norėjau pagilinti savo žinias, artimiau susipažindamas su slaviškąja ir kartu Rytų Europos literatūra. Ilgai netrukus ėmiau domėtis mūsų kaimynais kitoje jūros pusėje ir taip atradau Lietuvą...

– Ar leisdamas knygas turi tam tikrą temą, kryptį, ar tiesiog intuityviai pasirenki tave dominančią medžiagą? O gal nulemia atsitiktinumas?

– Pirmiausia lemia tai, kad aš noriu turėti reikalą su gera literatūra. Ir visai nesvarbu, ar ji ateina iš Baltijos šalių, iš Šiaurės, ar apskritai iš Rytų Europos. Manau, kad įkišau nosį į tą regioną, į tą geografinę literatūros sritį, kurios didžiulė stoka jaučiama Švedijoje.

– Tau kada nors teko patirti nuostolių?

– Kai kurie projektai patyrė fantastiškų nuostolių. Tik nenoriu minėti rašytojų pavardžių. Kitaip tariant, viskas apsisuka – plius minus lygu nuliui. Taip iki šiol ir funkcionuoju.

– Tačiau kaip nutiko, jog tavo išleistos paskutinės keturios lietuvių poetų knygos švedų skaitytojų buvo tiesiog išgraibstytos?

– Paprastai poezijos knygas leidžiu 800–1000 egzempliorių tiražu, kurio viso dažniausiai nepavyksta parduoti. O Sigito Gedos rinkinio (be jau minėto "kvarteto", S. Gedos eiles vertė dar 2 poetai: Ulfas Erikssonas ir Casperas Udemarkas) išpirko net tris tiražus. Man pačiam tai buvo netikėta. Manau, iš dalies taip nutiko todėl, kad S. Gedos vardas jau buvo žinomas tiek tarp poezijos mylėtojų, tiek tarp švedų rašytojų ir vertėjų. Be to, "Angelas krintantis Palangoj" tapo šalies poezijos klubo leidžiamo literatūrinio žurnalo "Lyrikvännen" ("Lyrikos draugas"), turinčio 3000 prenumeratorių, pagrindine knyga. Tai lėmė, kad pirmąjį tiražą išpirko patys tikriausi poezijos mylėtojai.

– Bet netrukus pasirodžiusias S. Parulskio, G. Grajausko ir E. Ališankos knygas lydėjo panaši sėkmė: visos trys taip pat tapo pagrindinės poezijos klubo žurnale (kasmet čia pristatomos tik 6 pagrindinės knygos, įskaitant ir švedų poeziją). Tačiau šie poetai švedų skaitytojui juk buvo visai nežinomi?

– Pastaraisiais metais švedai po truputį ėmė atrasti Lietuvą, o kartu gerokai išaugo ir domėjimasis lietuvių literatūra. Be to, Nacionalinė kultūros taryba savo parama užtikrino knygų platinimą komercinėse sistemose, kurios kitais atvejais yra visiškai uždaros tokiai "nekomercinei" literatūrai kaip mūsų.

Pagaliau, net ir gyvendamas "bulvių lauke", galvoji, kad pagrindinė tavo leidžiamos literatūros auditorija egzistuoja didžiuosiuose miestuose, kur yra tam tikras literatūrinis viešumas. Nors nebūtinai... Tokios literatūros skaitytoją gali rasti bet kur. Tarkim, kai išleidome pirmąją lietuvių poezijos ir eseistikos antologiją švedų kalba, pristatydami ją per radiją skaitėme Marcelijaus Martinaičio eiles populiarios švedų muzikos fone. Gal po savaitės pas mane iš miško glūdumos džipu atvyko pagyvenęs vyriškis ir pasakęs, jog girdėjo laidą per radiją, pareiškė norą įsigyti antologiją.

– Žinodama, kad jauti tam tikras simpatijas lietuvių literatūrai, norėčiau, jog pabūtum objektyvus. Kaip manai, ar lietuvių poezijos "veidas" turi kokių išskirtinių bruožų, lyginant ją su kitų Europos šalių literatūra?

– Man sunku apibūdinti net švedų kūrybą europinės poezijos kontekste. Tačiau suprantu, ką nori išgirsti: ar yra kažkas, kas lietuvių poezijai suteiktų savitumo?

Poezija nėra hermetiškas pasaulis, atskirtas nuo bendro istorinio kultūrinio konteksto. Be to, manau, kad skverbiantis į skaitomą svetimos kalbos kūrinį nereikia daugiau pastangų nei skaitant savąja kalba. Kiekvienas poetas yra individualus, savitas, išskirtinis ir turi ypatingą poreikį būti suprastas. Aš dažnai lengviau suvokiu lietuvių, su kuriais esu susidūręs, poeziją negu švedų poetus, nes pirmųjų kūryboje atrandu kai ką man svarbaus, kas skatina dialogą.

Tačiau, kaip leidėjas, turiu stengtis kiek įmanoma išvengti vietinės reikšmės istorinio konteksto ir realijų, kurios apsunkina poetinį tekstą. Kad tai netaptų našta skaitytojui, tenka tokių eilėraščių visai atsisakyti arba jie turi būti palydimi trumpų komentarų.

– Ar dalyvaujant vertėjų "kvartete" tau buvo smagu dirbti su lietuviškais tekstais?

– Ne tik smagu. Aš daug išmokau, kadangi tai labai stiprūs poetai. Be to, kad priartėčiau prie literatūros, man nereikia atpažįstamumo, panašumo, bendrumo, atvirkščiai, mane traukia tai, kas originalu ir nepažįstama, kas skatina užsikabinti. Tą aš tikrai pajutau versdamas minėtus jūsų poetus.

– Tiek Gedos, tiek kitų trijų autorių knygos sulaukė daugybės recenzijų. Tačiau, nepaisant kritikų dėmesio, ar įsiklausei į paprasto švedų skaitytojo nuomonę?

– Iš tiesų, yra du tipiški eilinio švedo komentarai. Nors jie ir pozityvūs, jų turinys man nepatinka. Pirmasis: tai fantastika, kad mes ištraukėme lietuvių literatūrą į šviesą, jų poetai turėtų džiaugtis, kad yra verčiami. O antrasis: pasirodo, anoje Baltijos jūros pusėje irgi rašoma apie meilę... Lyg būtume iš skirtingų planetų. Tačiau nesusilaukiau nė vieno komentaro, kuris bylotų, jog lietuvių poezija yra keista, sunki ar nesuprantama. Nors dėl visai kitų priežasčių dauguma žmonių mano, kad poezija apskritai sunki kaip žanras.

– Ir vis dėlto, jeigu Švedijoje per Kultūros tarybą nekomercinė poezija paskleidžiama taip plačiai, kad knygos pasiekia visos šalies bibliotekas, tai ar jos dažnai čiupinėjamos skaitytojų?

– Manau, kad domėjimasis poezija Švedijoje ribotas. Yra keletas populiarių liaudyje poetų, kurie cituojami net namų aplinkoje. Turiu omenyje Nilsą Ferliną, Daną Anderssoną, Gustafą Fredingą, Karin Boye. Tačiau per pastaruosius penkerius šešerius metus iškilo toks fenomenas kaip "Slam poetry". Tai festivaliai, kuriuose jauni žmonės iš visos šalies nuolat renkasi ne išgerti kartu po bokalą alaus, bet pasiklausyti vienas kito poezijos. Žinoma, juos pritraukia ir estradinė renginio forma, ir varžybų momentas.

– Ir visa tai sudomina eilinį švedą, tą, kuris niekada neskaitė poezijos...

– Turbūt nėra žmogaus, nepabandžiusio rašyti eilių. Tie festivaliai atgaivina, suaktyvina kūrybinį žmonių potencialą, tarsi teigdami, kad literatūra nėra toks jau nepasiekiamas, aukštasis menas, kad literatūrinis gyvenimas gali egzistuoti tarp rašomo dienoraščio ir išleistos knygos "Bonniers" leidykloje (solidžiausia leidykla Švedijoje). Čia santykis su klasikine poezija sulaužomas, poeto asmenybė nesureikšminama ir taip laimima sąlyčio su literatūra laisvė.

– Bet "Slam poetry" nėra Švedijoje gimęs fenomenas...

– Tai girdėti jau iš paties pavadinimo...

– Tada kodėl jis čia taip prigijo? Ar poezija Švedijoje nejučia pametė savo skaitytoją, jeigu reikia ieškoti naujų išraiškos formų?

Vienoje radijo laidoje, kurią neseniai girdėjau, dalyvavo rimtas literatūros kritikas. Tiesiai į eterį jis recenzavo atsiųstus jaunų žmonių eilėraščius. Manau, tai irgi savotiškas būdas skatinti jaunimą rašyti ir domėtis poezija. Tačiau kodėl "Slam poetry" neatėjo į Lietuvą?

– Deja, negaliu to paaiškinti. Tuo labiau kad visa tai vyksta už literatūros ribų. Čia galima rasti daugiau sąsajų su popkultūros plėtra. Juk Švedijoje seniai išnyko stereotipas, kad iš paprastos muzikuojančios grupelės ilgainiui tampama pripažinta grupe tik tuomet, jei jos albumus išleidžia stambi įrašų kompanija. Šalimais visuomet egzistavo stipri alternatyvios muzikos kultūra.

– Tai gal galima vadintis poetu net nebūnant publikuotam...

– Taip. Iš tiesų... Nors poetai visais laikais svajoja išvysti išspausdintą savo kūrybą. Žinoma, 98 procentai viso "Slam poetry" nuskambėjusio teksto taptų makulatūra, jeigu tai būtų išdėstyta popieriuje. Tačiau tokio pobūdžio festivaliai, manau, auklėja jaunąją kartą ta linkme, kai nuo lengvai nuspėjamos, paviršutiniškos poezijos pereinama prie sudėtingesnės ir gilesnės. Todėl šį reiškinį vertinu pozityviai.

– O tu pats rašai arba rašei?

– Poeziją ir apskritai literatūrą suvokiu kaip nenutrūkstamą dialogą, vykstantį kiaurai per epochas, per kontinentus. Kai tapau sąmoninga asmenybe, pajutau poreikį suformuluoti atsakymus ne tik sau pačiam, bet ir kaip literatūros kritikas. Vertimai taip pat yra būdas ieškoti to atsako. Tai tam tikra eseistikos forma, iš kurios irgi gimsta literatūra. Taigi, nors pats nerašau poezijos, rašau "kitų poeziją", kai verčiu.

– Ar tęstum leidybinį darbą ateityje, jeigu Švedijos valstybė nustotų teikti paramą mažoms leidykloms?

– Visada yra planas "B". Mano leidžiamas žurnalas taip pat gauna tam tikrą valstybinę paramą. Tai vis dėlto sukuria, nors nedidelę, bazę ir suteikia galimybę veikti. Žinoma, kiekvienas projektas gali būti paskutinis, tačiau aš nesijaudinu, kadangi esu ramus dėl bendros Švedijos kultūros politikos.

– O jeigu vis dėlto išnyktų valstybės parama kultūros žurnalams?

– Sunku tai įsivaizduoti. Švedijoje remti tokius leidinius yra labai sena tradicija. Šiuo metu kultūrai skirtų žurnalų šalyje yra apie 300, iš kurių arti 40 – literatūriniai.

Bet jeigu tektų pradėti nuo nulio, ieškočiau naujos terpės, naujų veiklos galimybių. Galų gale yra aibės būdų, kaip išgyventi tokiai leidyklai.

Manau, didelis pliusas, kad gyvenu periferijoje ir užsiimu tokia veikla. Stokholme man tai būtų per brangu.

– Esi išleidęs ne tik minėtas lietuvių autorių knygas, bet ir Tomo Venclovos tiek poezijos, tiek esė rinkinį, šiemet išleisi Herkaus Kunčiaus esė rinkinį, kiek vėliau Nijolės Miliauskaitės poeziją. Ar ir ateityje lietuvių rašytojai išliks tavo akiratyje?

– Be abejo, juk užmegzti glaudūs kontaktai ir asmeniniai ryšiai. Manau, nėra jokios priežasties juos nutraukti.

Užrašė Audra Baranauskaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3685. lanka2003-06-09 20:39
Nekomercines leidyklos savininkas, pilnas optimizmo ir tikrumo, materialiniai dalykai neuzstoja kurybinio horizonto - nuostabu, kiek laisves!!! Skandinavija - rojus zemeje (be ironijos)

3696. keule2003-06-10 07:25
Blem, koks pavydas suėmė. Norėčiau turėti leidyklėle kaime.

3932. Benigna2003-06-15 18:22
as nekenciu skandinavijos, buvau danijoj kazkiek, jmj, savim patenkintu lasisu uzdaras konservas. keule, mes viska turesim, kad tik noro butu

Rodoma versija 23 iš 23 
0:18:25 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba