ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-07 nr. 655

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Sugrįžtančio Dievo belaukiant (61) • SIGITAS PARULSKIS. Vasaros kūnas (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Šio to daugiau (8) • ERNST JANDL (2) • Liana Ruokytė, LR kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo "Ariel" redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju MIKAELIU NYDAHLU. Stokholmas. Pašnekesiai (2) (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (28) • Indėnų giesmės ir dainos (5) • CZESŁAW MIŁOSZ (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That (14) • KASPARAS POCIUS. Viduramžių juokas: veidrodis, tiltas ir durys (6) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Kas kalba tavo vardu? (2) • VYTAUTAS BERENIS. Katės ir žmonės (3) • ALA NIKITINA. Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika (7) • RASA RAMONAITĖ. Paprastos dienos netikras vakaras (4) • Mums rašo (2) • JURGIS JANAVIČIUS. Kafka buvo mūsų kaimynas (2) • -vp-. Imperialistai ir kapitalistai (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXI) (1) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (131) •

Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Irma Balakauskaitė. Saulėgrąža. 2001–2002. Ofortas, akvatinta, koliažas
Vytauto Balčyčio nuotraukos

Jau nebejaudina manęs modernistinis menas. Nebejaudina, ir tiek. Kaip Jurgos A. – moteriškos knygos. O norėčiau, kad dar jaudintų. Bet prieš vėją, kaip sakoma, nepapūsi...

Štai apžiūrėjau rimtą parodą "Lietuvos grafika ’03", kurią ŠMC surengė Lietuvos dailininkų sąjunga. Prisipažįstu, kad jaudinausi jos laukdamas. Jaučiau jaudulį ir jon vykdamas. Dar didesnį – įžengdamas į estampams skirtą didžiąją salę. Bet kai jau įžengiau – to jaudulio beliko trupiniai. Sakau "trupiniai", nes prie vieno kito autoriaus jis atsigaudavo, mėgindavo sukrusti. Bet išeidavo – vis tiek trupiniai. Nes daugumos grafikų kūryba, turiu liūdnai prisipažinti, manęs nesujaudino.

"Liūdnai", nes man išties šiek tiek liūdna. Mat paroda visai graži. Mat joje yra kuo pasigrožėti. Ir aš, tiesą sakant, grožėjausi. Bet didžia dalimi (ir čia – pagrindinė liūdesio priežastis) grožėjausi nesijaudindamas. Grožėjausi, taip sakant, šaltai.

Štai prieinu prie Viktorijos Daniliauskaitės spalvotų linoraižinių. Žiūriu. Nepriekaištinga kompozicija. Tikrai įdomiai ir autentiškai nupiešti pavidalai. Nepaviršutiniškas simboliškumas. Aukštos klasės raižymo technika. Ryšys su senosiomis kultūromis, mitais. Grožiuosi. Bet nė kiek nesijaudinu. O juk vos prieš dešimt metų apie ją (turėdamas galvoje būtent linoraižinius) rašiau: "Kuo jie jaudina žiūrovą? Nedidelio mastelio monumentalumu; savotišku "nerangumu", skleidžiančiu šilumą ir intymumą; didele paslaptimi, svarbia mums visiems, kuri glūdi juose". Kažkas man atsitiko, ne kitaip...

Tuomet pasuku prie Danutės Gražienės. Vėl viskas puiku. Ciklas "Šešėliai". Intriguojančios figūros. Itin sėkmingai išdėliotos erdvėje. Paveiki erdvės ir figūrų sąveika. Puiki oforto ir akvatintos technikų jungtis. Toji Gražienei būdinga grėsmės nuojauta. Ir vėl grožiuosi. Bet ir vėl suvisai nesijaudinu. O prisimenu, kaip prieš dvidešimt metų (nesvarbu, kad technika tuomet buvo kita) apie ją su jauduliu rašiau: "D. Gražienės monotipijose grėsmingai dunkso neaiškūs tamsūs objektai ūkanotose erdvėse, vaiduokliškai knibžda smulkios žmogiškos būtybės". Kur visa tai (turiu galvoje savo jausmus) pasidėjo?

Nutariu neberizikuoti: nebebūti besiblaškančia kandimi, o drožti tiesiai prie iš tolo matomos Laisvydės Šalčiūtės. Juk išties neseniai, prieš devynerius metus, apie jos estampus tikrai neabejingai taip raštu kalbėjau: "Moterys, leidžia teigti Šalčiūtės estampai, savo svajas audžia. Todėl jų svajonės gali būti daugianytės (kitaip tariant – keliadugnės, o dar tiksliau – bedugnės). Arba: moterys taip svajoja, lyg žiūrėtųsi į veidrodį..." O aš dabar žiūriu į parodoje "Lietuvos grafika ’03" kabančius Laisvydės estampus. Grožiuosi. Dideli formatai. Šiek tiek hundertvaseriškos formos ir spalvos. Erotiška. Ekspresyvu. Dinamiška. Medžio raižiniai atspausti akrilu ant drobės... Bet sėkmė vėl išvengia manęs – lieku visiškai nesujaudintas. Ar bent jau – beveik visiškai... Kažkas, kažkas ne taip... Su manimi, žinoma.

iliustracija
Diana Radavičiūtė. Iš ciklo "Mano antroji pusė". 2003. Skaitmeninė spauda, veltinis

Tas pat (su nedidelėm pataisom) mane ištinka prie Rimvydo Kepežinsko, Jūratės Stauskaitės, Mikalojaus Povilo Vilučio, Nijolės Šaltenytės, Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės ir kitų, kitų, kitų kūrinių...

Kas man atsitiko? Kadangi turiu ir analitinį, ir sintetinį protą, imu pradžioje analizuoti, o paskui sintetinti. Rezultatai maždaug tokie: 1) šitas menas man yra pernelyg grynas; jis – pernelyg menas (dažnu atveju net – pernelyg grafika); pernelyg l’art pour l’art; jis niekuo neapsitaškęs, niekuo neapsinešęs, niekuo nesusitepęs, su niekuo (ar beveik niekuo) nesusipainiojęs; 2) tai man per daug taurus menas; auksas be jokio nikelio; estetika, neužkrėsta AIDS; kilnūs (iš esmės) meniniai įkvėpimai bei iškvėpimai; 3) galėtų būti mažiau Europos; nesvarbu, kad vaizdinių požiūriu kartais pažvelgiama šen bei ten; bet po viskuo pernelyg aiškiai barkšo europiniai griaučiai, tokia Europos paradigma...

Nejaugi nerasiu nieko kito? Vėl imuosi judėti kaip kandis. Ir aišku, kad randu. Ne tiek daug, kaip norėčiau. Bet – saiko!

Štai Irma Balakauskaitė. Kompozitoriaus duktė. "Prikalė" prie sienos tokių gėlėtų lyg širmų, lyg altorėlių. Taip sakant, erdvinių kūrinių. Sulipdytų iš daugybės lapukų, kuriuose – tas pats augalo motyvas, atspaustas oforto technika. Piešinys neblogas, bet kad dvelktų stebuklu – nepasakysi. Be to, aiškiai matyti, kad klijuota ne virtuoziškai. O dar tie "širmos" griaučiai iš juodų plastmasinių popieriaus aplankų nugarėlių! Šviesa, šviesa, perbėganti per visą kūrinį, gera! Bet ir dar kažkuo jis labai jaudina...

Toliau – Eglė Vertelkaitė, Benitos vaikas. Čia tai jau tikrai grafika, net medžio raižiniai. Bet kodėl aš jaudinuosi? Kad kas man pasakytų! Gal dėl to, kad tauri melsvo metalo tono Tolimųjų Rytų peizažo struktūra užteršta vakarietiškomis civilizacinėmis šiukšlėmis? O gal kad pilna visokių objektėlių (tuo kūriniai primena lyg dienoraščius, lyg naktiraščius arba juodraščius), kurie visai nebūtinai turi būti greta kits kito: beždžionė, moteris su kalaviju ant nosies, peilis, triušis, kaspinas, kojos su bateliais? Gal kad viskas nupaišyta ir profesionaliai, ir drauge lyg kičiškai, o šalia dar – rusiškos frazės? Kad aš žinočiau!

iliustracija
Egmontas Bžeskas. Ugnis baltoje tamsoje. 2002. Medžio raižinys, drobė, silikonas

O salės centre šnara Sauliaus Valiaus, Dianos vyro, kūrinys: daugybė popieriaus lapų, suvertų ant siūlų, tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn. Popierius, kaip ir dera jam pagal prigimtį, čeža, sklendžia. Viršutiniai lapai nekalti, švarūs, lengvi kaip debesėliai. Apatiniai – jau sunkesni, išsimurzinę, susitepę. Dangaus ir žemės jungtis. Kuo jie susitepę? Įsižiūrėjęs pamatau: įvairių grafikos įrankių atvaizdais. Čia pat galvoje susiklosto grafikos meno definicija: "Grafika – tai popieriaus terliojimas specifiniais įrankiais". Nusijuokiu. Tai rodo, kad susijaudinau.

Šiek tiek jaudulio dar patiriu prie Ramūno Čeponio, Dianos Radavičiūtės, Egmonto Bžesko darbų. Tuomet vėl paleidžiu veikti analizės ir sintezės mechanizmus. Turiu gauti atsakymą į klausimą, kodėl ši "grafika" mane jaudino. Jis, pasirodo, skamba maždaug taip.

Man reikia, Audronės Ž. žodžiais tariant, ambivalentiškumo, transgresijos, romantinio kičo potencialo. T. y. reikia, kad autorius nesiorientuotų į vieną aiškią etinę, estetinę sistemą. Kad jis šiuo požiūriu būtų "neprognozuojamas". Taip pat reikia, kad kūrėjas (ar kūrinys) transgresuotų – perženginėtų tai tokias, tai tokias ribas. Meno ribas, grafikos ribas, estampo ribas. Ir, jas perženginėdamas, vis kažką iš naujo apibrėžinėtų. Na, pagal Josepho Kosutho receptą: meno kūrinys turi būti "susirūpinęs" meno apibrėžties reikalais. Ir dar reikia, kad kūrinyje dalyvautų ne tik "aukštoji", bet ir "žemesniosios" kultūros, o ypač – kartojuosi – "romantinio kičo potencialas". Tuomet aš tikrai susijaudinsiu.

Aišku, kad vien ingredientų nepakanka. Žinoma, kad jie turi būti atitinkamai suklijuoti. Bet, bet...

O dabar jau suprantu, kas man atsitiko: taigi išsigimė mano skonis. Matyt – nuo modifikuotų sojų pieno.

Ir dar. Kodėl "Good-bye to All That"? Tai yra mano mėgstamo anglų poeto Roberto Graveso autobiografinio kūrinio pavadinimas. Ir tiek.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3635. Labai jautrus2003-06-08 17:44
Ak, kaip mes jaudinamės, kad tik autorius nepersijaudintų...

3637. Atgije estampai2003-06-08 19:08
Atgije estampai migruoja i Andriuskeviciu, Andriuskevicius pradeda kalbeti. Kazkas vyksta. Tai jau neblogai.

3642. jr :-) 2003-06-08 20:09
Nuostabus tas AA. Labai smagu buvo skaityt

3644. rt :-) 2003-06-08 20:31
Betgi jis mane sujaudino! Bet kodėl aš jaudinuosi? Kad kas man pasakytų!

3655. Nagine2003-06-08 23:19
Pagaliau, - neapžavėtas grynojo meno ir jaudinasi, iš tiesų jaudinasi. Buvau besusirūpinanti , jog kažkas nutiko šio numerio autoriams: niurzga, niurzga ( bet patys , matyt, manė kad jaudinasi).

3676. Vetustis2003-06-09 15:22
Menas, pakylėtas iki erotikos ir bandymai išvengti šio lygio impotencijos.

3680. Hedon2003-06-09 16:21
jiooooiui

3684. AndriuskZvilgsnis i estampus ne pro rakto skylute2003-06-09 19:20
Menas yra veiksmas. Erotinis veiksmas yra isimtis is galimu veiksmu. Erotika suteikia ribota veiksmu laisve, ir bukim realistai, ji stovi ant zemes, ji nepakyleta. Todel menui tenka link jos pasilenkti ir pakelti, zinoma jei jis stiprus.

3787. Sol esu Sol2003-06-11 06:52
Visada perskaitau komentarus pirma. Ir viskas - sotu. Straipsnis juose pasakytas. ...just joking. :)

3788. el sol2003-06-11 06:58
taip, jis nuostabus. nuostabu buvo skaityti.

3792. skauda :-) 2003-06-11 08:54
Nuostabus... Jautrus... Jaudinantis... Zavintis... Tik nepasprinkite. Musu grafika senokai serga, o modernistinio meno kritikui-apologetui skauda. Kai skauda, zmogus blaskosi. Deja, didziajai daliai grafiku senokai nieko nebeskauda. O kaip kurti neskaudant, nesiblaskant?

3876. Raudoni_naguciai2003-06-12 21:32
Et, tas nelemtas soju pienas..O jei dar ir soju mesa valgau( apie tofu svajoju). Taip sakant, as jau totali issigimele..(bet straipsnis visai neblogas(kaip paveiktam tam tikru modifikaciju))

3902. Onutė2003-06-13 16:10
Visada maniau, kad Andriuškevičius - modernistas iki kaulų smegenų, o, pasirodo, jau nebe! Na, bet tie "sujaudinusieji" darbai dar puikiausiai išsitenka modernizmo spintelėje -nesvarbu, kad apsitaškę gyvenimo purvais. Tačiau pritariu autoriaus pasirinkimui, o jei dar įrašytume į "jaudinančių" dešimtuką Zokaitytę ir Liberį, būtų ir visai linksma. Pats A.A. tekstas išties - toks gluminančiai jau... Net kvapą gniaužia!

3931. Cha2003-06-15 18:18
aj. normaliai, tik norejau pasakyti, kad mineti kad tas ir tas Benitos ar kieno nors dar vaikas, zmona ar kaimynas yra po vleniu taip buka, taip neetiska, ponas AA tevu nepasirinxi, as tiesiog is tolo zinau situs zmones, ir nemanau, kad eglei butu malonu kazkur kist motinos varda, juk nenuvaziuokim iki to, kas ka sukiso i akade ir panasiai, ir kad jei tevai ten dirba, tai ,,,,,, gal dar benita egle i smc prakiso paroda? o dieve dieve, bet nereik metyti buku kabliuku. beje, kazkodel jusu destomoj katedroj tiek daug mokosi zymiu tevu mergaiciu graziu, tai gal jus pagal tevus ju atzalas priiminejate? cha

Rodoma versija 23 iš 23 
0:18:23 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba