ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-06-07 nr. 655

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Sugrįžtančio Dievo belaukiant (61) • SIGITAS PARULSKIS. Vasaros kūnas (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Šio to daugiau (8) • ERNST JANDL (2) • Liana Ruokytė, LR kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su leidėju, švedų literatūrinio žurnalo "Ariel" redaktoriumi, literatūros kritiku ir vertėju MIKAELIU NYDAHLU. Stokholmas. Pašnekesiai (2) (3) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Okultizmas ir pragmatinis mąstymas (28) • Indėnų giesmės ir dainos (5) • CZESŁAW MIŁOSZ (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That (14) • KASPARAS POCIUS. Viduramžių juokas: veidrodis, tiltas ir durys (6) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Kas kalba tavo vardu? (2) • VYTAUTAS BERENIS. Katės ir žmonės (3) • ALA NIKITINA. Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika (7) • RASA RAMONAITĖ. Paprastos dienos netikras vakaras (4) • Mums rašo (2) • JURGIS JANAVIČIUS. Kafka buvo mūsų kaimynas (2) • -vp-. Imperialistai ir kapitalistai (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXI) (1) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (131) •

Paprastos dienos netikras vakaras

RASA RAMONAITĖ

[skaityti komentarus]

Darbo diena baigėsi, kaip baigiasi ir kasdien, bet dažniausiai be aiškaus moralo ir pamokančios pabaigos, o su ne visai rišliu atsakymu ir užrūdijusia galva. Galva net braška, beveik kaip seniai netvarkoma durų spyna, kurią sukandusi dantis bandau įveikti. Spragt spragt. Pagaliau užrakinu ir iššaunu į gryną orą. Lauke jau tamsu, net nepastebėjau, ar apskritai buvo išaušę, nes pro langą matau tik akliną sieną, į kurią įsiremia mano žvilgsnis. Taip galima ir atšipti, kai turi kasdien obliuoti vis tą pačią pilką betoninę plokštumą.

Troleibusai šiandien atrodo pavargę ir apdulkėję, lyg būtų atvažiavę iš tolimų kraštų, bet iš tikrųjų jie vis suka ir suka ratus įprastais maršrutais. O gal tai jų ritualinis šokis gatvėmis, deja, labai beviltiškas ir spazmiškas. Kai Vilniuje atsiras tramvajus, jį galėtų pavadinti Geismų tramvajumi, juo važinėtųsi Blanša ir Stela, įleistų ir Kovalskį, jei iki to laiko išmoktų gerų manierų. Skubu siūlyti, nes, neduok Dieve, jis bus pagerbtas Hanibalo Lekterio vardu, o dar blogiau – atvaizdu... Šįvakar troleibusai sausakimši kaip visada, o žmonės juose kaip visada sunkiai ištveria buvimą, kai per prievartą turi žiūrėti kitiems į batus, o ne į akis. Juose važinėja žmonės uždarytomis langinėmis. Kartais išlipę pamiršta jas vėl atsidaryti, kol galop atsitrenkia į kokį medį – ir kai kurie nusišypso, o kitas piktai suburba.

Šiandien aš jų beveik nepastebiu, nes esu apsisiuvusi minkštu tamsos aksomu, man taip šilta ir jauku, tačiau netikėtai išgirstu fejerverkų salves. Kaip keista, kad paprastą dieną, kai nuo ilgų žiemos karolių žemėn nepastebimai nubyra dar vienas karoliukas, kažkas išdrįsta taip garsiai suardyti gedulingą naktį. Žmonės somnambuliškai slenka gatvėmis, sniegas tyliai gula ant žemės, o kažkas džiūgauja ar bando įtikinti kitus, kad džiaugiasi ir tampo abejinguosius už skvernų, reikalauja, kad jie veiduose nusipieštų džiugesio ar bent nuostabos išraišką. Apsidairau, tačiau nepastebiu jokio pagyvėjimo, net kyla minčių, jog važiuoju tarp kurčiųjų. Tai tapo įprasta. Kitados kaimiečiai turėdavo vienus batus, ir tuos apsiaudavo tik eidami į bažnyčią, bet atgal grįždavo basi. O dabar kasdien galima padaryti šventę, tik reikia apsirūpinti keletu atributų. Svarbu parodyti, kad tiki, ir tuoj pat atsiras patikėjusių, net ir tave patį gali įtikinti.

Atrodo, jog kiekvieną dieną džiaugsmo vis mažėja, jis skystėja ir pleišėja kaip ozono sluoksnis, atsiverdamas neužlopomomis skylėmis. Ir tada mes, didieji naujojo amžiaus racionalizatoriai, randame išsigelbėjimą, keičiame jį panašia substancija, susintetinta fabrikuose ir laboratorijose. Kai nebelieka tikro gyvo pojūčio, pasitelkiami fejerverkai ir patrankų šūviai, kurie tėra tik džiaugsmo simuliacija. Netgi ne stimuliacija, sužadinimas. Pakaitalai. Cukraus pakaitalai, mėsos pakaitalai, kvapų pakaitalai, jausmų pakaitalai. Kaip paprasta ir pigu, ekonomiška. Kam mokėti daugiau, jei gali surogatiniais produktais apgauti skonio receptorius, taip bus sutaupyta laiko, pinigų ir netgi bus susimuliuotas džiaugsmas, o skonis – tas pats. Tik už perpus mažesnę kainą. Reasonable. Valio rinkos ekonomikai!

Grįžusi namo įsijungiu televizorių, kuris kalba tada, kai aš to noriu, ir nutyla akimirksniu, užtenka mostelėti nuotolinio valdymo pulteliu. Idealus šeimos narys, nors kartais nusišneka. Todėl kai kada apima begalinis noras jį ištremti, kad sužinočiau, ar išsivystė stipri priklausomybė. Visos terapinės ašarų išsiurbimo laidos jau baigėsi, serialai, saikingai dekoruoti skausmu, kuris saldus it rožinė cukraus vata, irgi jau užleido eterį kitiems sintetinės realybės pavidalams. Po lengvų skausmo injekcijų žiūrovams pritaikoma bendroji nejautra – įvairovė visuomet triumfuoja; apsnūdusį spoksotoją reikia truputį papurtyti, kad neimtų garsiai knarkti. Amputuotos nuo visuomenės kalbančios galvos jau senokai nepasako nieko nauja, tik visur liejasi sąmonės srautas be jokių skyrybos ženklų. Ultimate chaos. Televizoriaus siūlomas asortimentas šiandien itin kuklus – gyvenimas baisus ir žiaurus, kaip rodo kruvinosios laidos, bet jį nesunku pataisyti nusipirkus skalbimo miltelių, šampūno ar žuvų taukų. Suprantu, kad iki visiškos laimės man tetrūksta kindersiurprizo.

Reikėtų sudaryti šios dienos džiaugsmo ir jį neutralizuojančių pojūčių balansą. Patikrinti PH pusiausvyrą ir pažiūrėti, kas nugalėjo – rūgštys ar už neįtikėtinai mažą kainą iš prekybos centro atsineštas universalus gyvenimo kokybės gerintojas. O ar įvyko kažkas džiaugsminga? Pietūs buvo neskanūs, darbo daug, o minčių vakarui nebeliko, visos buvo parduotos už keletą kąsnių duonos. Parduotos tam, kad vėliau būtų atiduotos perdirbti. Bet negalima varyti Dievo į medį, reikia prisiminti liesus it šakalius, musėmis aplipusius Afrikos vaikus ir kad kitame pasaulio krašte jau ėmė tvenktis nuodingi kamuoliniai debesys, galintys prakiurti kaip įsisenėjusios votys. Įsikąsk sau į ranką. Vietoj to įsikandu į liežuvį. Fui, kraujo skonis primena geležį, nusipurtau.

Vėl girdžiu dundėjimą ir pro langą matau fejerverkus, kurie turi kažką griausmingai skelbti. Ar nebus perdozuota džiaugsmo pakaitalo? Ar rytoj burnoje neliks kartaus skonio, kurį reikės plauti šulinio vandeniu? Ne, geriau eisiu miegoti, šioje kasdienybėje neliko nieko tikresnio už sapnų pasaulį... Palauksiu iki ryto, neverta visos naštos užsikrauti dabar. Atsakymą tikiuosi susapnuoti. Labanakt.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3679. Pastovūs kabeliai2003-06-09 15:58
Labanakt!

3699. keule2003-06-10 08:42
"Amputuotos nuo visuomenės kalbančios galvos" - oje, kaip taikliai, net saldu paliko. Dabar linksmiau, be ašarų žiūrėsiu į šaldymo vitrinoje gulinčias keulių galvas.

3859. cikada2003-06-12 13:50
Kaip tik shiandien mintijau apie tai, kad gaila, jog shiandien nera dekabristu- butu proga ishbandyti savo ishtikimybe ir atsidavima dekabristo zhmonos roleje...o jis, pasirodo, chia pat- mano didvyris!

3922. Kanai2003-06-15 00:43
visai kaip Sartre`o Rokantenas, pasiduoda sleikstulio jausmui. Daugiau pozityvumo, zinoma, ne reklamos surogatais sukeliamo):

Rodoma versija 23 iš 23 
0:18:22 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba