ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Miniatiūros

GABRIELE ROMAGNOLI

[skaityti komentarus]

Vampyrams nederėtų užsiiminėti seksu


(Na bent jau tarpusavyje)

Kas žino, nuo kokios vidinės prisukamos spyruoklės priklauso šie kūno judesiai? Kas valdo jo kūno ritmą tuomet, kai jisai esti joje, kai kliudo jai laisvai kvėpuoti? Šiąnakt ji stengiasi negalvoti apie tai, stebi save, priešindamasi jo kvietimui veržliai siekti kankinančios palaimos. Atsiduodama ji žvelgia į jo veidą: tai pirma naktis, kai ji gali į jį įsižiūrėti. Visiškos tamsos šalininkas, jis visada ateina naktį ir išnyksta nakty. Jis ateina tuščiomis rankomis, ir neatrodo, kad prieš tai būtų kentęs vienatvę – pernelyg pavargusios jo akys. Jis ima ją tylomis, skubiai, tarsi jo laikas būtų ribotas. Bet šią pilnaties naktį jai pavyko pamatyti jo veidą – kambarys užlietas mėnulio šviesos, atsispindinčios daugybėje veidrodžių. Ji žvelgia į jo užmerktas akis, bet nemato nei jų išraiškos, nei spalvos. Žvelgia į jo goslią burną ir svarsto, kaip jame sutelpa nesutramdomas žvėris ir pasimetęs kūdikis, trokštantis pasimesti vėl, tik šįkart jau kame nors kitame. Jos galvoje viena mintis: nepasiduoti jam, neleisti, kad jis dar kartą, kol nenuleipęs, priverstų ją pajusti saldų pasimėgavimą. Ji spyriojasi, kausto jo judesius stvarstydama už rankos, kurios riešas perrištas raudona skiautele – vienintele praeities atplaiša, jo saugoma kaip iššūkis dabarčiai. Ji bando galvoti apie jį su neapykanta: "Egoistas! Pusprotis! Komunistas! Žmogžudys!" Tarsi visa tai būtų kur kas labiau neatleistina negu naktis ir daug blogiau negu netesėtas pažadas. Jausdama, kaip jo kūnu perbėga virpulys, kaip jo gyslomis sklinda pašėlusi triuškinanti energija, ji meldžia lemtį padėti jai atsikratyti baimės. Ji mato jo prasiveriančią burną, jo apnuogintus dantis, sukąstus tvirtai, kad nesuriktų, neišsiduotų. Ji jaučia, kad jis jau pasiruošė smogti, ir žino, kurion vieton jisai smogs. Ir kol jis jos dar nesutriuškino, kol nesugraužė, jį aplenkdama suleidžia dantis jam į gerklę ir iki paskutinio lašo iščiulpia jo kraują.

Laiškas Kristinai

Kristina tebemyli Marką. Ir laukia. Laukia laiško. Prieš aštuonerius metus, kai ji telefonu prisipažino jį mylinti, jisai delikačiai ją atstūmė ir pažadėjo jai parašyti. Sakė, kad jam reikia laiko susivokti savo jausmuose ir jųdviejų santykiuose. Ir ji laukė, kol jisai susivoks. Laukė kiekvieną dieną. Aštuonerius metus. Per tą laiką ji matė Marką tik keletą kartų: tą vakarą, kai buvo švenčiama licėjaus baigimo penkerių metų sukaktis, ir per mokslo draugų vestuves. Kaskart ji jam primindavo: "Aš vis dar laukiu laiško". Jis maloniai nusišypsodavo. Linktelėdavo galvą tarsi patvirtindamas, kad laiškas bus. Matyt, jis dar nebuvo pakankamai gerai susivokęs savo jausmuose ir jųdviejų santykiuose. Dabar Markas gydytojas. Užsiželdino barzdą. Ką ir sakyt, vyras jisai solidus. Kristinai nepavyko baigti universiteto. Tai vis tie pakrikę nervai. Ji tris kartus laikė senovės istoriją, paskui atsisakė minties apie aukštąjį išsilavinimą. Ji dirba tyrimų centre. Šešias valandas įvedinėja duomenis į kompiuterio atmintį, o paskui – namo, po gimdytojų sparneliu. Kambarėlis tas pats, kuriame gyveno būdama mokinukė. Tos pačios knygos. Ta pati viltis: Markas. Kad tik greičiau jisai susivoktų savo jausmuose ir jųdviejų santykiuose.

Šiandien ji anksčiau išėjo pietauti. Vienuoliktą. Baisiai įsiskaudėjo galva. Ji dirstelėjo į pašto dėžutę. Laiškas. Vos žvilgtelėjusi į voką suprato, nuo ko jis. Tai Marko braižas. Jis jai parašė. Kas čia tam liftui – vos šliaužia! Peržengusi slenkstį, tekinom leidosi į savo kambarį. Atplėšė laišką:

Markas Lencis ir Džovana Marini

praneša apie savo vestuves.

Santuoka įvyks lapkričio 4 dieną

16 valandą

San Sekondo bažnyčioje.

Diktatoriaus mirtis

Niūriųjų salų diktatoriui niekas nekliudo įgyvendinti seną svajonę – tapti įžymiu pianistu. Dabar, kai jis atėjo į valdžią, pakanka tik įsakyti, kad rūmų chirurgas persodintų jam paties talentingiausio, koks tik yra jo mažoje imperijoje, pianisto rankas. Diktatorius tampa puikiu muzikantu, o pianistas skursta, glaudžiasi lūšnoje ant jūros kranto, neišgali išmaitinti žmonos ir sūnaus.

Tačiau Niūriųjų salų diktatorių kamuoja dar viena aistra – futbolas. Nuo vaikystės jisai svajojo apie čempiono laurus, jis įdėmiai stebi futbolo pirmenybes. Iškvietęs rūmų chirurgą, diktatorius įsako atlikti dar vieną operaciją – persodinti jam rinktinės komandos kapitono kojas, puolėjo, kurio puikūs smūgiai sviedžia kamuolį pačia netikėčiausia trajektorija. Dabar diktatorius kartkartėmis išeina į futbolo aikštę. Gynėjams vargiai pavyksta jį sulaikyti; po poros sėkmingų įvarčių stadiono tribūnose kyla susižavėjimo audra. O buvęs rinktinės kapitonas priverstas palikti sportą ir skursti su savo šeima.

Diktatorius koncertuoja, žaidžia futbolą, tačiau nei viena, nei kita nesuteikia jo monotoniškam gyvenimui trokštamos įvairovės. Jam nuobodu. Ir rūmų patarėjas pataria: "Tegul tau persodina vaiko akis, kad vėl galėtum naujai žvelgti į pasaulį ir kasdien atrasti nuostabių dalykų". Šį kartą diktatoriaus reikalavimas gerokai sutrikdo rūmų chirurgą, bet kaip čia nepaklusi. Atsibudęs po operacijos, diktatorius įsako paduoti veidrodį. Vos tik išvysta savo atvaizdą, čiumpa peilį ir įsmeigia jį sau į širdį. Visi suakmenėja iš siaubo. Rūmų chirurgas paaiškina: "Aš persodinau jam pianisto sūnaus akis. O pianisto sūnus buvo prisiekęs, kad pamatęs diktatorių nužudys".

Kai lieki vienas

Pablui sukako penkiolika metų. Jisai pastebi, kad tėvas juos paliko: nuo lentynėlės vonioje pradingo skutimosi losjonas. Skustis Pablas pradėjo neseniai, jis naudoja tėvo losjoną. Tai gražiausia – dabar visą dieną kais suerzinti skruostai, ir dar mamos rypavimai!

Pablas jau dvidešimties. Jisai pastebi, kad motina jį paliko: pintinė, į kurią jis sumeta nešvarius marškinius, perpildyta, o spintoje vien suknelių pakabos. Velniai griebtų, dabar reikės pačiam vilktis į skalbyklą, o šįvakar į pasimatymą su Frezija teks eiti nelygintais marškiniais!

Pablas jau trisdešimt penkerių. Jisai pastebi, kad Frezija, jo žmona, jį paliko: nuo sienų išnyko fotografijos, visos iki vienos, kuriose juodu drauge – pajūry, per vestuves, trise su sūnumi. Prakeikimas! Ant sienų liko dėmės, reikės paieškoti nuotraukų, kuriose jisai su sūnumi Chuanu, tegul Chuanas pats ir paieškos.

Pablui jau keturiasdešimt. Jisai pastebi, kad sūnus išėjo iš namų: nuo lentynėlės vonioje pradingo skutimosi losjonas. Skustis Chuanas pradėjo neseniai, jisai naudoja tėvo losjoną. Pablas mašinaliai eina į miegamąjį. Atsigula ir užmiega. Sapne jisai regi atsiveriant duris, pro jas įeina tėvas ir Chuanas, abu losjono flakonais nešini, motina su švariais marškiniais, žmona su fotografijomis. Ir jisai suvokia, kad gyvenimas jau nugyventas, nes nesinori pabusti.

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:27 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba