ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Balandis prasideda kovą

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Balandis savo charakterį, savo apgaules man parodė jau kovo trisdešimtą, sekmadienį.

Pakeistam, išmainytam, persijotam laikui nepritariu, zirziu kaip neišsimiegojęs vaikas: ar galima taip elgtis – valanda šen, valanda ten? Šiek tiek ir džiaugiuosi: nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų tiksliai pasakyti, kiek dabar valandų. Man, pramokusiai gyventi be laikrodžio, sąlygiškumas malonus: še jums, pedantai skaitliukai, še, amžinai nežinia kur skubantys.

Zirziu, bet simpatizuoju šio balandžio laiko sumainymui: šviesesni bus vakarai, ilgesnės naktys; liepos mėnesį per mano į rytus žiūrintį langą baltuma tvieks ne antrą nakties valandą, gal trečią.

Kol kas manyje – vis dar kovo trisdešimta. Aš – traukinių stotyje. Jausmas, koktesnis už koktų: traukinys išvažiavo. Prieš valandą.

Išvažiavo visi mano traukiniai, ir tai – ne metafora.

Kai nebelieka traukinių, lieka autobusai.

Jei kas matėte Žemaičių plente ties posūkiu į Kaišiadoris iššokančią iš mikroautobuso moterį ir lekiančią aukštyn Kaišiadorių link, tai aš: šešis kilometrus turiu įveikti per valandą. Juokas būtų tie šeši, jei ne aukštakulniai. Niekai, jei nežinočiau, kad manęs paslaugiai kažkas – net nežinau kas – laukia geležinkelio stotyje.

O tuo metu...

Kol pėsčiavau, kol tranzavau, kol vežė mane iki Kaišiadorių paslaugus vyriškis ir rūsti jo žmona, sesuo Viktorija koplytėlėje palaimintajam Jurgiui sakė:

– Aš padariau, Vyskupe, ką galėjau, dabar jau Tu.

Tada, kaip pasakojo sesuo Viktorija, ji išgirdo Sielovados namuose, pirmajame aukšte, manuosius aukštakulnius.

Su kaišiadoriečiais apie Jurgį Matulaitį pradėjome kalbėtis tą valandą, tą minutę, kaip buvo sutarta.

Sesuo Ignė mane vis kviečia į keliones: tai tartum ir mano knygutės (ji nedidelė, ji kamerinė) pristatymas. Kita vertus – tai rimti pokalbiai su žinančiais ir dar ne: kas jis, mūsų palaimintasis.

Nebijau sakyti, jog apie Jurgį Matulaitį rašiau dėl to, kad man tekstą Nepažįstamasis užsakė: viena mįslingiausių istorijų mano gyvenime.

Nebijau sakyti ir daugiau: Jurgio Matulaičio Lietuvoje dar nepažįstame. Bet jei kada matysite savo miestuose mėlynai apsirengusias seseris, žinokite – Matulaitytės. Jų tikras pavadinimas – Marijos Nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija. Seserų pasaulyje tik apie šimtą: Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Kaišiadoryse, Kybartuose, Putname, Lemonte.

Jos atviros. Džiugios. Mokslingos. Bakalaurės, magistrės, mokslų daktarės. Jos gyvena taip, kaip jų steigėjas – Jurgis Matulaitis – sumanė: ne nuo žmonių. Į žmones. Rudenį seserijai sukaks aštuoniasdešimt penkeri metai. Pamenu pirmąjį susitikimą: buvo liūtis. Į troleibusą įšoko kelios mėlynos seserys ir taip skaniai juokėsi, vyresnės ir jaunos... Antras susitikimas: kai man paskambino sesuo Ignė, kai ėmė rūpintis, kad tekstas apie Jurgį Matulaitį būtų kuo plačiau paskleistas.

Vienuolija visada liks mįslė – kitaip negali būti, nebus. Bet jei kam rūpi mįslę spėti, jei norite daugiau apie palaimintąjį Jurgį ir jo vienuolijas sužinoti – kviečiame su seserimi Igne į Knygų pavasarį, į Vilniaus mokytojų namus balandžio 13 dieną 14 valandą 30 minučių, primename – tai Jurgio Matulaičio gimtadienis.

Sesuo Ignė ras ką papasakoti.

Kovo trisdešimt pirmą dieną, pirmadienį, LNK rodė filmą.

Nemėgstu LNK kanalo. Agresyvus; subtiliausia jo rubrika – Snobo kinas – seniai išsikvėpė. Nekantriai laukiu, kol nukvėps mano televizorius: gal pasieksiu tą lygį, kai be TV gyvenimas įmanomas?

Aš vis artėju, artėju, bet...

Dabar, kai rašau, esu tik parėjusi iš jaukių man namų. Židinys, muzika, sutemos, šiek tiek gėrimų ir sentimentų. Pokalbis: apie filmą, apie "Medisono grafystės tiltus".

Kai kas iš sėdėjusių prie židinio tą filmą kovo paskutinę dieną matė pirmą kartą (aš jau trečią, žiūrėjau nugara, tik klausiau – garso tako, jo tylos ir jo dialogų).

Apie tiltus, tos ar kitos grafystės – galima kalbėtis – jei tik yra su kuo kalbėtis – visą vakarą. Per naktį.

Filmo naivumas, netikrumas, literatūriškumas – jo kukurūzinis sodrus saldumas, jo prakeiktoji palaimintoji esmė: ar taip būna, nes to – visi žinome – nebūna; ar taip – panašiai kaip filme – yra nutikę mums; o jei nenutiko, tai ar dėl to, kad patys save užspaudėme? Gal neužspaudėme, gal žaibas turi tvykstelėt; o jei netvykstelėjo, gal tvykstelės, bet kiek galima laukti; ir kaip gyventi tam, kas jau yra jausmų žaibo trenktas ir nutrenktas – kaip jaustis.

Jei sėdime prie židinio – keturiese. Jei narstome ne tik filmą apie keturias dienas, bet ir save – po kaulelį, gyslą. Jei primename vienas kitam, jei įsijautusį perspėjame: filmas – ne gyvenimas, bet – taip, šiek tiek – iš gyvenimo.

Tai mums pasisekė.

Gal neliks židinio. Tiek to židinys. Tiek to muzika. Ir gėrimai. Šokiai.

Sutemos, žinoma, liks.

Baugu tamsos: tos, kai nebeturi kam – ir ko – temstant pasakoti.

Jei dar apie kovo ir balandžio bendravimą, tai, žinoma, futbolas.

Škotai. Jų siautėjimas. Jų nuogybė: plikos rankos ir kojos lietuviškuose vėjuose, šlapdriboje. Jų šokiai ir dainos baruose. Mūsų nežinia, mūsų nuostaba: kaip škotiškame Vilniuje elgtis?

Studentas Darius, dirbantis padavėju, turi savo nuomonę: škotai taip jo bare švaistėsi, kad jam pavydu. Jis pats mielai patrauktų į panašią kelionę: atsipalaiduoti. Jis drįstų būti sijonuotas, – savo rankomis bare užsnūdusio, prigulusio škoto nuogybę pridengęs – kuo nuogiausią.

Po Vilnių šį pavasarį siautėjo nuoširdūs vyrai: kas žino, kokie jie dabar, šią dieną, savo namuose, kur jie – sutemose ar tamsoje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:26 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba