ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų

MATAS PATAS

[skaityti komentarus]

Parašyti šias pastabas paskatino du neaiškūs dalykai, kritę į akis vos paėmus V. Landsbergio knygą "Pusbrolis Motiejus. Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų" (Vilnius: Vaga, 2003): pirma, kuo remiantis V. Landsbergis yra laikomas jos autoriumi, antra, ar ji yra apie S. Lozoraitį, ar apie S. Lozoraitį ir dar vieną asmenį.

Pirmasis neaiškumas susijęs su tuo, kad šis leidinys yra istorijos šaltinių publikacija ir V. Landsbergio plunksnai joje priklauso tik 4 puslapių pratarmė (p. 17–21) ir skelbiamų dokumentų aprašai bei komentarai. Kaip galima suprasti iš pratarmės, jis taip pat atrinko skelbtinus dokumentus, t. y. yra šio leidinio sudarytojas ir iš dalies parengėjas. Kodėl tik iš dalies? Mat pratarmėje nurodyta, kad pirminį "juodą" darbą, susijusį su reikiamų dokumentų paieška, parūpinimu ir pan., atliko ir L. Jasiukevičiūtė, K. Lozoraitis, V. Valiušaitis. Maža to, parašyta, kad buvo "ir kiti talkinę asmenys" (p. 21). Viena pagrindinių istorijos šaltinių publikavimo taisyklių yra ta, kad teminio rinkinio parengėjas (sudarytojas) nėra įvardijamas kaip autorius. Kodėl V. Landsbergiui padaryta išimtis, taip ir liko neaišku. Matyt, tai lėmė jo indėlio ne tik į šią knygą įvertinimas.

Dėl antrojo neaiškumo pasakytina, kad ši knyga yra, be abejonės, apie S. Lozoraitį, bet ne tik apie jį. Ši dviprasmybė verčia žvelgti atidžiau. Knygą sudaro turinys, sudarytojo pratarmė, dokumentai ir jų komentarai, asmenvardžių rodyklė, taip pat pridėtos 38 iliustracijos.

V. Landsbergis pratarmėje trumpai primena S. Lozoraičio gyvenimą, jo nuopelnus Lietuvai, vietą mūsų diplomatijos istorijoje. Nors šis dokumentų rinkinys nėra mokslinė publikacija, jo sudarytojo nuoseklios pastangos aktyviai formuoti ir kitiems teigti savąją Lietuvos naujausios istorijos skaitymo versiją verčia pažvelgti į parengimo principus moksliniu požiūriu.

Taigi pirmiausia pratarmėje stinga paaiškinimo, kodėl pasirinktas tik 1988–1994 m. S. Lozoraičio gyvenimo tarpsnis, tarsi iki tol jis nebūtų kovojęs už Nepriklausomybės atgavimą. Juk niekam ne paslaptis, kad jo, kaip diplomato, karjera prasidėjo mažų mažiausiai keliais dešimtmečiais anksčiau. Antra, trūksta skelbiamų dokumentų atrankos ir redagavimo principų. Nors leidinio paantraštė byloja, kad turėtų vyrauti S. Lozoraičio laiškai ir pasisakymai, iš tikrųjų taip nėra: skelbiamas pačių įvairiausių dokumentų mišinys, kurį sudaro oficialūs raštai (pavyzdžiui, LR Prezidento dekretai, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko laiškai ir įvairūs politiniai pareiškimai ir pan.), įvairių laikraščių ir radijo stočių informacijos ir net makulatūrinio pobūdžio rašteliai. Svarbiausia, kad publikuojama daug ne paties S. Lozoraičio, bet visai su juo nesusijusių raštų, o tai tiesiogiai prieštarauja paantraštės informacijai. Dokumentų atrankos ir redagavimo principų stygius ypač juntamas todėl, kad didelė skelbiamų dokumentų dalis šiuo metu yra privačiuose S. Lozoraičio ir V. Landsbergio archyvuose, kurie kol kas nėra laisvai prieinami ir negalima objektyviai patikrinti juose saugomos medžiagos visumos, o tai leidžia šališkai atrinkti norimus dokumentus. Minėta aplinkybė taip pat reikalautų kuo tiksliau perteikti publikuojamų dokumentų originalų redagavimo principus. Bet vien pirmas žvilgsnis bylotų, kad šiuo požiūriu irgi yra trūkumų. Pavyzdžiui, p. 91 yra paskelbtas 1990 03 05 S. Lozoraičio rašto J. Zeroliui juodraštis, kurio originalo kopija įdėta tarp iliustracinės medžiagos. Iš jos matyti, kad teksto viduryje išbrauktos pirminio varianto 4 eilutės kaip kartojančios vėliau pasakytą mintį, bet sudarytojas to nenurodo. Ar tai išimtis, ar yra ir daugiau panašių ir svarbesnių atvejų, sunku pasakyti. Yra daug tekstų, kurie iš karto išversti į lietuvių kalbą, nors originalo kalba yra anglų, todėl negalima patikrinti vertimo tikslumo, be to, nenurodyta, kas vertė. Visiškai neaiškūs tekstų trumpinimo principai.

Skelbiami dokumentai chronologiniu principu suskirstyti į 5 dideles grupes, būtent: "Į nepriklausomybę", "Kovo 11-oji", "Įtvirtinti valstybę", "Ambasadorius", "Prezidento rinkimai. Sudiev". Daug dokumentų atitinka pavadinimo paantraštės informaciją ir yra vertingi šaltiniai S. Lozoraičio veiklai ir mintims pažinti. Prie jų ilgiau neužtruksime, nes mūsų tikslas yra ne S. Lozoraičio veiklos, o tik šios šaltinių publikacijos vertinimas.

Vartant knygą, kai kuriose vietose kažkas nuolat trukdo rasti informacijos apie patį S. Lozoraitį. Pasakykime tiesiai – tai knygos sudarytojo šešėlis. Kuo labiau giliniesi į dokumentų atranką, jų turinį, komentarus, tuo jis didėja ir ryškėja, kol galop ima gožti patį publikacijos objektą. Pateiksiu keletą pavyzdžių. P. 46–52 skelbiami trys 1989 m. liepos–rugpjūčio dokumentai, kurie tiesiogiai su S. Lozoraičiu labai menkai susiję, bet gerai nušviečia paties V. Landsbergio kelionę į JAV. P. 54–57 spausdinamos dvi nuo originalaus šaltinio labai nutolusios informacijos, kuriose nuolat minimas ir cituojamas V. Landsbergis, o paties S. Lozoraičio pėdsakų nė su žiburiu neaptiksi. M. Gorbačiovo vizito į Lietuvą smulkmenoms įamžinti leidinyje skirti 4 puslapiai (p. 67–70), nors jo organizavimui ir eigai S. Lozoraitis jokios įtakos neturėjo, bet argi buvo galima praleisti tokius širdį glostančius žodžius: "Vytautas Landsbergis buvo sutiktas milžiniškomis ovacijomis, kai jis prisiartino prie mikrofono" (p. 70)? Panašiai galima vertinti dokumentus, nušviečiančius V. Landsbergio vizitą į JAV 1990 m. gruodį (p. 190–200). Nors šiuo atveju S. Lozoraičio pavardė viename kitame puslapyje sušmėžuoja, bet nėra jokios abejonės, kas čia griežia pirmuoju smuiku. Šiuose puslapiuose randamų žinių apie V. Landsbergį ir S. Lozoraitį santykį ir svorį, manyčiau, tiksliai atskleistų ši citata: "Tą patį vakarą Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone atstovas Stasys Lozoraitis surengė priėmimą V. Landsbergio garbei [...]" (p. 200).

Leidinio sudarytojo dokumentų atrankos metodą ir pateikimą gerai iliustruoja p. 135–137 spausdinami du raštai. Pirmasis – jo paties 1990 m. balandžio mėn. (tiksli data nė neaiški) pasvarstymai, nusiųsti Lietuvių informacijos centrams Amerikoje. Šie samprotavimai nieko nepasako apie S. Lozoraitį ir jo veiklą. Vienintelis matomas ryšys – esą, kaip sudarytojo nurodyta apraše, jie per V. Naką turėję būti perduoti S. Lozoraičiui, bet tai pernelyg silpnas argumentas dėti juos į šį rinkinį. Antrasis raštas – paties sudarytojo 1990 m. balandį įvykusio pokalbio su vienu JAV Kongreso nariu atmintinė. Su S. Lozoraičiu tai susiję tik tiek, kad atmintinė yra iš jo archyvo (nors neparašyta, galima spėti, kad jis taip pat galėjęs būti minėto pokalbio iniciatorius), bet pats pokalbis iliustruoja anaiptol ne S. Lozoraičio, o paties leidinio sudarytojo veiklą. Tokių atvejų galima nurodyti ne vieną ir ne du. Jei tai dar neįtikina, siūlyčiau peržvelgti knygos viduryje sudėtą iliustracinę medžiagą, ypač fotografijas, kai kurios iš jų yra nuostabiai iškalbingos, taip pat siūlau pažvelgti į asmenvardžių rodyklės lizdus "Landsbergis V." ir "Lozoraitis S."

Skelbiami dokumentai yra aprašyti ir komentuojami. Aprašymai ir komentarai apskritai geri ir reikalingi, bet kartais jų vertę mažina akivaizdus parengėjo šališkumas. Pavyzdžiui, p. 127 pateikiama 1990 03 27 Aukščiausiosios Tarybos kreipimosi ištrauka. Pirmiausia pasakytina, kad su S. Lozoraičiu ji irgi neturi nieko bendra, bet šiuo atveju įdomiausias yra dokumento aprašymas. Jis, beje, ilgesnis už patį pagrindinį tekstą. Ir kas gi aiškinama? Apibūdindamas kreipimosi atsiradimo aplinkybes, parengėjas nejučia nukrypsta į netiesioginę polemiką su kai kuriais buvusiais ir esamais oponentais (A. Brazausku, A. Paulausku, V. Tomkumi, V. Misiukoniu), tarsi tai labai paaiškintų publikuojamą ištrauką. O rezultatas? Nei pats dokumentas, nei jo aprašas, nei du komentarai nieko nepasako apie patį S. Lozoraitį.

Kai kur išlenda niekinamas kitų politinių jėgų atstovų apibūdinimas (p. 364), mėgavimasis savo ironijos aštrumu (p. 68). Kai kurie menkaverčiai rašteliai spausdinami, regis, vien todėl, kad būtų pridėti, sudarytojo nuomone, labai vertingi paaiškinimai (p. 104). Dažnai matyti akivaizdžiai perdėtas savo veiklos ir nuopelnų registravimas (pavyzdžiui, p. 124, 134, 143, 166, 262, 272, 293). Yra ir labai subtilių akcentų. Pavyzdžiui, p. 306 aiškinant S. Lozoraičio palinkėjimą Lietuvos krepšininkams, dalyvaujantiems Barselonos olimpiadoje. Jei tikėsime sudarytojo interpretacija ("V. Landsbergis ten dalyvavo Lietuvai laimint auksą ir bronzą"), svarbiau ne R. Ubarto ir krepšininkų iškovoti medaliai, o jo paties dalyvavimas šiuose įvykiuose.

Pradžioje užsiminiau, kad pratarmėje nėra nė žodžio, kodėl pasirinktas tik 1988–1994 m. S. Lozoraičio gyvenimo ir veiklos kovojant už Nepriklausomybę laikotarpis. Apibendrindamas tai, kas pasakyta, daryčiau prielaidą, kad ankstesnių dešimtmečių dokumentuose leidinio parengėjo pavardė ir veikla, matyt, pernelyg retai minima, o tai niekaip nesiderino su jo siūloma Lietuvos naujausios istorijos skaitymo versija.

Didžiavyrių noras sau palankia linkme įamžinti tuos įvykius, kuriuose jie dažniausiai dėl einamų pareigų vaidino svarbų vaidmenį, yra senas kaip pasaulis. Prisiminkime Cicerono "Katilinarijas", Cezario "Galų karo užrašus" ir "Pilietinio karo užrašus", Ivano IV pomėgį redaguoti rusų metraščius, pagaliau, jei pateiktume pavyzdį iš Lietuvos istorijos, argi ne tą patį byloja "Bychov(e)co kronika"? Aptarta knyga darniai pritampa prie išvardyto būrio. Tik vienas mažmožis – jos objektyvumą dar reikia tikrinti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2066. Vetustis2003-04-18 17:37
Straipsnio autoriui, matosi, visai nesvarbu, kokia proga, kad tik įgelti V.Landsbergiui. Neapykantos šiam žmogui fenomenas nenustoja mane stebinti iki pat šios dienos. Keista tik, kad toji liumpeniškoji neapykanta prasiveržia ir į, ko gero, geriausią ne tik kultūrinį, bet ir iš vis - bet kokį - savaitraštį Lietuvoje.

2072. Laikrastinio popieriaus ritiniai2003-04-18 20:28
Neapykanta, netiesa ar iskraipyta tiesa, nepagarba visur ta pati, nesvarbu kokiame laikrastyje. Matyt esame pernelyg jai atlaidus, taikomes, neatskiriame. Magu pas mus netruksta- uzkalbejo Landbergio varda, pasako ir suveikia. Bet sprendziant pagal rezultata, magija nebaltoji. Situ "burtu" galia didele, tai ne tualetinio popieriaus ritineliai.

2073. viet. didvyr.2003-04-18 20:53
Norėčiau paklausti: ar šio rašinėlio publikavimas reiškia, kad nuo šiol kiekviena Lietuvoje pasirodanti knygelė bus taip pat kruopščiai narstioma po kaulelį, čiupinėjama ir mėsinėjama kaip kad ši Landsbergio parengtoji? Aš neturėčiau nieko prieš, tačiau didžiai abejoju - prisiminęs kokių žemo lygio kliedesių beveik reguliariai pasirodo šiame savaitraštyje (pvz. žiūrėk interviu su Gerbiamąja Rašytoja-Ragana)- tuo, jog autorių-anonimą šią recenziją-"donosą" parašyti paskatino vien tik meilė tiesai ir geram skoniui. P.S. o gal Gerb. redakcijai šiuo metu mirtinai reikia naujų teisingosios socialdemokratinės vyriausybės dotacijų?

2077. sakuda2003-04-19 05:21
Netveriu kaily įsivaizduodamas, kad įvadą ir komentarus tokiai knygai galetų parašyti pav. A.M.Brazauskas. "Mėgavimasis savo ironijos aštrumu" kyšo pro visas straipsnelio siūles, kaip ir įsitikinimas, kad iš Vytuko tik ir telauk istorinių klastočių ir akibrokštų.

2080. Dievas2003-04-19 07:24
Pirmajam-ketvirtajam: Tiesa yra tokia, kokia ji yra. Kitaip sakant, argumentai arba yra, arba jų nėra. Ar gali būti vien nuomonės be argumentų? Gali. Jos gali būti persisunkusios beviltiškumu.
Yra ir daugiau faktų apie sudarytoją. Bet galima klausti - ar Dievas yra Autorius, ar Sudarytojas?

ATSAKYDAMI TIK NESUGALVOKIT JUOKAUTI. AŠ VISKĄ MATAU.


2091. V.V.2003-04-19 12:56
Galbūt Sudarytoją reikėtų laikyti žmogumi, ir kai ką nuveikusiu, ir klystančiu. Tada nereikės raudonai rašyti Dievui. Kaip ten pas jus anapus, Viešpatie? Gerų dienų pažįstamiems. Tegu parašo.

2096. xxx2003-04-19 17:31
Ar čia xX susidievino? Labai jau panašus temperamentas, veikiau temperamento stoka.

2100. Tas pats2003-04-19 21:31
Taigi, Mato Pato atlikta hermeneutinė analizė tik padeda Autoriui išryškinti, kad Lozoraitis buvo vedamas jo - Tautos Vado - sudėtingais minčių takais. Kaip AMB yra nuolatos vedamas Kristinos žavesio vieškeliais link tvirtų Valstybės greitkelių, kaip Prezidentą nukreipia Rėmėjo pakilimo takai, iš kurių pavojinga išsukti - ypač turint silpną variklį. Yra taip, kaip yra, ir nėra ko nuo manęs, Aukščiausiojo, tai slėpti. Aš viską matau. Todėl nepiktai siūlau: tesugrįžta Tikrosios Žodžių Prasmės. Tesugrįžta Tiesa. Pridėjus dar ir Šviesą, viskas mūs žingsnius telydi.

2550. Rita :-( 2003-05-01 23:05
Gal per vėlai savo komentarą rašau, bet man taip išeina. Nusivyliau "ŠA". Spausdina neargumentuotus, siauros pažiūros sovietinės mąstysenos rašliavą. Iki juokingumo: objektyvumo (beje, iš žmogaus!) reikalaujantis keistuolis pats tai pasirašo slapyvardžiu. Gal redakcija straipsnį įdėjo jo neskaičiusi, kaip kažkieno privalomą užsakymą?

51028. Petras Asevicius :-) 2006-01-25 14:28
Pamenu,1989m.sedejau "Atgimimo"redakcijoje. Landsbergis ikyriai kiso savo rasini redaktorei,nors jo rasinys jau buvo paskelbtas kazkokiame laikrastyje.Neseniai skaiciau,kad Landsbergis pasisamde kazkoki advokata su zydiska pavarde ir bylinejasi su Petkeviciumi del kazkokio durniu laivo... O kas liecia Lozoraicius,tai jiems nederetu baidytis savo gimines istorijos.Mano senele Vaisniute-Aseviciene paaukojo gyvybe gimdydama Lozoraiti Stasi jaunesniji.Be to esu mates Lozoraicio vyresniojo nuotrauka,kurioje jis buvo labai panasus i mano teva...Dar dede minejo,kad Lozoraitis santykiavo ir su Vaisniutes-Asevicienes svogerio pulkininko Aseviciaus-Acuko zmona.Tad Acukas paliko neaisku kiano sunu zmonai ir jie daugiau nesimate. Kaip matote,Lozoraiciu gimine neisnyko.Tad bus kam pretenduoti i presidentus...Daugiau websaite http://bibgenfr.free.fr

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:25 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba