ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse

Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU

[skaityti komentarus]

– Kaip jums atrodo, ar šiandiena turi ypatingų poreikių?

– Įdomus klausimas. Poreikiai lyg ir nesiskiria nuo ankstesniųjų laikų ir kitų vietų poreikių, tačiau, atrodo, vis stiprėja reikmė įžiūrėti prasmę, ieškoti būdų, kaip tvarkytis, elgtis dabartiniame pasaulyje.

– Istorijos etapas, kai žmonės labiau stengiasi įžiūrėti prasmę?

– Mūsų žvilgsnis apima tik kelis dešimtmečius – mes geriausiai suprantame dabartį. Manau, iš tikrųjų galima samprotauti tiktai apie savo laiką ir vietą. Budizmas taip pat susiformavo tam tikru metu tam tikroje vietoje ir tam tikroje civilizacijoje, tačiau jam būdinga kai kas visuotinio.

– Jūs tvirtinate nusivylęs šiuolaikiniu mokslu, nes jis tapo pernelyg rutininis ir nuobodus. Kaip manote, dėl kokių priežasčių?

– Tai labai sudėtinga. Priežasčių aš nežinau. Kai tyrimų objektas virsta akademine disciplina, dažnai nusistovi rutina ir dingsta įkvėpimas – galingasis intelektinis impulsas, visko pagrindas, – biurokratėjama. Pavyzdžiui, universitetuose kiekvienas, kuris, tarkim, atsako už fakultetą arba už lėšų skirstymą, yra priverstas tvarkyti daug laiko suryjančius reikalus. Iš biurokratijos išsivaduoti labai sunku, nes ja užsiimti privalai, kad tavo fakultetas gyvuotų. Aišku, netvirtinu, kad XVIII ar XIX amžiuje gyvenimas buvo lengvesnis, tačiau pretekstų atitraukti dėmesį nuo svarbiausiojo, atrodo, būta mažiau – bent jau taip galima manyti paskaičius to meto žmonių biografijas. Darbo, kuris buvo nuveiktas XIX amžiuje, mastas šiandien atrodo fenomenalus. Dabar labai maža žmonių, kurie nuolat išlaikytų aukštus kokybės standartus atlikdami tokius didelius darbus. Gali būti, kad tarša, su kuria tenka taikstytis, visokios alergijos žmones ištuština.

– Ar negalėtumėt trumpai apibūdinti savo požiūrį į gyvenimą ir į dabar susiklosčiusią socialinę ir kultūrinę padėtį?

– Labai platus klausimas, tačiau įdomu pamėginti į jį atsakyti. Pabrėžiu – pamėginti. Man didelę įtaką padarė budizmas. Atidžiai tyrinėjau Nagardžunos ir jo sekėjų filosofiją, kitaip sakant, mokyklą, kuri rėmėsi mahajanos sutromis ir plėtojo tuštumos teoriją bei praktiką. Deja, daugelis ją prilygina nihilizmui. O juk tai tiesiog veiklos būdas, skatinantis vengti baigtinio galvojimo, nors bodisatvoms kartais tekdavo imtis ekstremalių veiksmų siekiant norimo rezultato.

– Jūs nusakėt savo mąstymo būdo pagrindus, tačiau aš klausiau apie santykį su šiuolaikiniu pasauliu.

– Manau, šis santykis turi du aspektus – viena vertus, žmogus privalo gyventi dabartimi užsiimdamas praktine ir intelektine veikla, kita vertus, reikia pripažinti, kad tai gana sunku, nes pasaulyje tvyranti beprasmybė – "beprasmybė" pasakyta labai mandagiai – stulbina. Tarsi ir nebeliko vietų, kur jos nebūtų. Pavyzdžiui, politikai tauškia niekus, atrodo, nepajėgdami išsikelti esminių klausimų ir rasti būdų juos išspręsti.

– O kokių gi klausimų jie neišsikelia?

– Pažvelkim į tai, kuo dabar daugelis gyvena Europoje, Amerikoje ir, atrodo, Rusijoje, – į islamiškąjį fundamentalizmą. Niekas neklausia, ką slepia žodžiai "islamiškas" arba "fundamentalizmas". Visą laiką paistomos nesąmonės. Sąvoka "islamistas", išvesta iš žodžio "islamas", taikoma apsimetėliams musulmonais, kurie iš tikrųjų manipuliuoja šia religija siekdami nešvarių tikslų. Taigi egzistuoja du poliai – islamo išpažintojai ir tie, kurie, nuolat šaukdamiesi Alacho, piktžodžiauja ir paiso tiktai asmeninių interesų. Beje, grėsmę tradicijai dažniausiai pajunta būtent neturintieji gilių šaknų. Na, o ką gi reiškia būti fundamentalistu? Fundamentalistams rūpi fundamentalusis pagrindas (būtų gerai, netgi būtina) ar kas kita? Visuotinai švaistomasi žodžiais, dėl to viskas ir sumišo. Supratimo stoka kelia grėsmę pasauliui.

– Teigėte, kad būtų lengviau pasakyti, kur beprasmybės nėra. Paminėkit kelis pavyzdžius.

– Ji nebūdinga žmonėms, kurie mėgina analizuoti idėjas, sąvokas, veiksmus, siekia aiškumo. Manau, pagrindinis filosofijos uždavinys yra paaiškinti sąvokas ir, gali būti, veiksmus.

– Galbūt filosofijos uždavinys yra stengtis suprasti?

– Būtent taip. Gal tai ir ne visada pavyksta, bet reikia bent jau mėginti.

– Ar, jūsų manymu, filosofija yra vienintelė galimybė surasti prasmę šiuose bekraščiuose beprasmybės vandenyse? Reikia užsiimti filosofija, ar ne taip?

– Filosofija plačiąja prasme. Turiu galvoje ne akademinę discipliną, bet pasikliovimą žinojimu ir išmintimi, meilę – su visais padariniais.

– Dar kartą norėčiau paklausti apie beprasmybės išplitimo priežastis.

– Man atrodo, kad dėl globalizacijos pasaulis tapo daug painesnis. Aišku, ir anksčiau būta žmonių, kurie daug keliavo ir platino savo pasaulėžiūrą, tačiau jų buvo labai mažai. Dabar tai daro beveik visi, nors, man atrodo, žmonėms tiesiog pritrūksta laiko, energijos ar troškimo suprasti problemas, kurios galbūt iškart smarkiai nesukrečia, bet ilgainiui vienaip ar kitaip daro įtaką jų asmeniniam gyvenimui.

– Ką jūs vadinate globalizacija?

– Žodis nusako mažiausiai du skirtingus reiškinius. Globalizacija egzistavo bent jau nuo Romos imperijos laikų – jeigu siejame ją su prekių, žmonių mainais. Ji – neišvengiamas procesas, kuris ypač suintensyvėjo XIX ir XX amžiuje. Manau, būtų naudinga jį vertinti neutraliai arba netgi pozityviai – kaip sąlytį su kitomis kultūromis, kitomis civilizacijomis, kitomis vertybėmis. Tačiau antiglobalistai žodžiui "globalizacija" suteikia ypatingą, privatų turinį – ją suvokia kaip skubotą vertybių primetimą kitoms tautoms. Aš vėl grįžtu prie islamo kultūros, kuri kovoja – kova, manau, pateisinama – su svetimų vertybių primetimu.

– Ar tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, Rugsėjo 11-osios išpuolį galima laikyti teisėtu?

– Tik neteisėtu ir nepateisinamu. Tie žmonės turbūt manė kitaip, tačiau, kaip suprantu, jis buvo neleistinas netgi islamo požiūriu. Vis dėlto bent iš dalies akciją galima paaiškinti sudėtingų veiksnių ir aplinkybių visuma. Tačiau, kaip sako vokiečiai, alles verstehen ist nicht alles vergeben – viską suprasti nereiškia už viską atleisti. Yra dalykų, kurie nepriimtini ir kurių neįmanoma atleisti. Galbūt problema neišspręsta, tačiau, manau, siūlau gana patenkinamą dabartinės padėties formuluotę – beprasmybę sukelia nemąstymas, sutrikimas, moha (sandaros nežinojimas).

– Kaip šito galėtų išvengti tie, kurie nėra susiję su budizmu?

– Dabar teks griebtis to, kas akivaizdu, klišių. Pirmasis patarimas būtų tiesiog sustoti ir pagalvoti, ar tai dera su tavo vertybių sistema.

– Galbūt klausimas pasirodys truputį keistas, tačiau ką jūs suvokiate sakydamas "pagalvoti"?

– Aišku, kad žmonės galvoja skirtingai, remdamiesi savo praeitimi, išsilavinimu ir t. t. Kai jūs, tarkim, aštuonmečiui ar dešimtmečiui sakote: "Pagalvok", jūs gi neskatinate jo pradėti kokį nors rimtą intelektinį procesą, bet tiesiog paklausiate, kokių ketinimų vedamas jis tai daro ir ar tai neprieštarauja jo gėrio ir teisingumo supratimui.

– Bet juk daugelis nežino, kokias vertybes jie turėtų laikyti teisingomis.

– Būtent, būtent. Štai čia ir prasideda sunkumai. Klaidina įvairiausi lozungai ir klišės – jau minėtoji "beprasmybė", verčianti žmogų elgtis neapgalvotai.

– Ar jūs pritariat, kad Vakarų civilizacija išsisėmė ir ji neišvengiamai susinaikins?

– Nemanau, kad kas nors būtų visiškai neišvengiama, jeigu žmogaus sielai suteikta galimybė būti tuo, kas ji yra iš tikrųjų. Bet jūs klausėt apie Vakarų civilizaciją, o juk tas pat matyti Indijoje, Japonijoje, Amerikoje.

– Tai kas gi iš tikrųjų atsitikę?

– Aš nežinau.

– Jūsų draugas Aleksandras Piatigorskis šiuo atveju nurodo, kad esminis pasaulio ženklas yra proto esatis. Ir tol, kol egzistuoja protas, šis protas įžiūri, kad pasaulį yra ištikęs nuopuolis ir jam gresia susinaikinimas.

– Taip, klausimas apie nuopuolį ir išnykimą gana įdomus. Žinoma, krikščioniškojoje tradicijoje egzistuoja armagedono sąvoka, bet ir budizme plėtojama idėja apie paskutinę kovą tarp bodisatvos ir kareivio, Šambalos karaliaus, ir apie nuopuolį kaip avidya arba moha. Viename Kalačakratantros skyriuje tai aprašyta kaip gėrio ir blogio susidūrimas – paskutinė kova, kuri užbaigs epochą ir tęsis išoriniame pasaulyje, savotiškas budistų armagedonas, tačiau toliau pabrėžiama, kad svarbiausios – vidinės šios kovos žymės. Tą patį galima pasakyti apie islamą: viena iš džihado reikšmių yra kova su islamo priešais, su netikinčiaisiais, bet yra ir antroji – vidinė kova, kuri kartais turbūt matoma ir išoriškai, bet dažniausiai ji vyksta kaip savęs pergalėjimas. Regis, daugelis tai nujaučia ar apie tai yra girdėję – bent jau tie, kurių kultūra paremta tradicija, tačiau, deja, šiuo suvokimu pasinaudojama labai retai.

– Ar manot, kad išoriniame pasaulyje gali atsitikti kas nors bloga?

– Taip, tai gali įvykti bet kurią akimirką. Netvirtinu, kad įvyks, tačiau gali įvykti. Manau, jeigu mes visi nesielgsim itin atsargiai, jeigu kiekvienas nedarysim visko, ką galim, grės tikrai didelis pavojus.

– Bet galbūt žmonijos susinaikinimas visatos atžvilgiu būtų teisingas? Galbūt žmonija yra tik liga?

– Galbūt, tačiau mahajanos budizmas to nenumato. Susinaikinimas būtų nereikalingas sekmuo, tuščia baimė. Mahajanos budizme, manau, nuolat sklandė idėja, kad bet kurią akimirką įmanoma nutraukti procesą ir grįžti į kelią, kur beprasmybės yra mažiau – tai lemia Budos prigimtis, žmogaus siela.

– Taigi jūs pats teiktumėte pirmenybę minčiai, kad žmonija savęs nenaikina?

– Ne mano valioj teikti pirmenybę arba jos neteikti. Tai, kas pagal karmą turi įvykti, įvyks – be fatalizmo, bet mes tikrai pjaunam tai, ką pasėjam. Atsitiktinumas – egzistencijos dalis, tačiau jis nedaro įtakos esmei.

– Jūs tam pritariat?

– Šitaip galvojant – taip. Kartais galbūt atsiranda intuityvių abejonių, tačiau reikia pritarti tokiai nuostatai, ją reikia kultivuoti – tai vienintelis įmanomas atspirties taškas. Kitaip mes visi puikiausiai galėtume nusižudyti.

Kalbėjosi Arnis Rytupis
"Rīgas laiks", 2003, kovas
Vertė Vilma Kaladytė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1996. Abejonė2003-04-16 09:45
Tauškalai. Kodėl platėliau nepristatytas pašnekovas? Tada gal bent taptų aišku, kodėl jis pasirinktas. Tokie pokalbiai - akivaizdi iliustracija, kaip pilstoma iš tuščio į kiaurą. Ar jau nebeturime savų budizmo filosofijos tyrinėtojų? Manau, jie pakalbėtų ir įdomiau, ir išsamiau. Žinoma, jei jų kas tinkamai paklaustų. Nei klausimai, nei atsakymai, mano galva, nėra verti ŠA puslapių.

2287. budiste2003-04-26 18:52
gaila,kad tokia idomi tema tebuvo taip pavirsutiniskai ir neidomiai atskleista...

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:24 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba