ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika

VACLOVAS ALIULIS

[skaityti komentarus]



Grigoras Narekaci. Sielvartingų giedojimų knygos.
Vertė Sigitas Geda. V.: Vaga, 1999. 567 p.

Armėnija – plikų kalnų ir narsių sumanių žmonių šalis su septyniolikos šimtmečių krikščioniška istorija. Be perstojo niokota, bet nesunaikinta, gaji armėnų tauta. Prieš trejetą metų įsigijau tos tautos šventojo vienuolio Grigoro Narekaci (Narekiečio, 951–1003) "Sielvartingų giedojimų knygas". Skaičiau, gėrėjausi, aikčiojau. Daug sykių grįždavau prie jau perskaitytų vietų. Krikščioniškoji klasika, mano galva – Dantės poezijos lygio. Nesistebėjau išgirdęs, kad Sigitui Gedai prireikė keliolikos metų triūso jai išversti. Iš karto pradėjau lapeliuose žymėtis labiausiai į galvą ar širdį įsirėžusias vietas, ketindamas jomis pažadinti daugelio skaitytojų susidomėjimą, juo labiau kad ta reta knyga tebuvo vos pastebėta spaudoje.

Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas, ir ryškiosioms knygos vietoms, truputį pagrupuotoms ir į kompiuterį perkeltoms, reikėjo atskiro postūmio, kad sugultų į straipsnį. Postūmis atėjo su Vertėjo 60-uoju gimtadieniu. Žiū, šiemet ir Autoriaus mirties tūkstantmetis!

Beje, originalas vertėjui nebuvo prieinamas. Ką ir sakyti – patys armėnai ne visada sutaria dėl kai kurių jo žodžių ir posakių atkūrimo bei reikšmės: vis dėlto lygiai tūkstantis metų yra prabėgę nuo knygos parašymo. Taigi naudotasi moksliniu pažodiniu vertimu iš senosios armėnų kalbos į rusų kalbą – rankraščiu, kurį parengė armėnų literatūros tyrinėtojai M. Darbinian-Melikian ir L. Chalnarian.

Pradėdamas skaityti, klausiau save: kiek galima pasitikėti vertimo tikslumu per tą tūkstantmečio tarpą ir kalbų atstumą? Abejonės tolydžio tirpo randant, kaip Sigitas Geda, nebūdamas teologas, tiksliai lietuviškai formuluoja šimtus teologinių teiginių. Kai kur, beje, prašauna pro šalį, bet tai visiškai suprantama ir nesunkiai atkuriama. Kadangi didžioji dauguma teiginių ir vaizdų gražiausiai derinasi su tradicine katalikiškąja teologija ir su tokia asketika, kuri buvo man skiepijama marijonų naujokyne, supratau, kad netikslumai – ne iš originalo "klaidžiatikystės", bet iš vertimo riktų.

Taigi pirmoji nuostaba: broliai armėnai – puikūs krikščionys! Be reikalo jiems primetamas monofizitizmas. (Monofizitizmas – vienos prigimties teigimas, išgarsintas Konstantinopolio archimandrito Euticho (apie 378–454 m.). Pasak jo, Kristuje žmogiškoji prigimtis buvusi tiek absorbuota dieviškosios prigimties, kad nebereikia kalbėti apie dvi jo prigimtis. Šį mokymą atmetė Chalkedono Susirinkimas 451 m., bet monofizitizmas dar ilgai ir stipriai reiškėsi Egipte, Etiopijoje ir Sirijoje. Apaštališkoji Armėnų Bažnyčia nepriėmė Chalkedono Susirinkimo nutarimų dėl politinių priežasčių, kai Konstantinopolio imperija neatėjo į pagalbą priešų niokojamai Armėnijai.) Tokį patį vaizdą prieš ketvirtį amžiaus buvau susidaręs iš pasikalbėjimo su jaunais armėnų teologais Ečmiadzine, taigi dabar juo maloniau buvo įsitikinti, kad ir Grigoras Narekietis – ne monofizitas, o bendro su mumis krikščioniškojo tikėjimo paveldėtojas. Skirtumai tradicijų, apeigų, papročių, bet ne doktrinos srityje.

Sielvartinguose Grigoro giedojimuose labai daug melancholijos, savotiško pesimizmo. Be galo skaudus savojo nuodėmingumo išgyvenimas, pasaulietiškojo gyvenimo menkystės suvokimas man priminė kai kuriuos Tomo Kempiečio "Kristaus sekimo" ir šv. Augustino "Išpažinimų" pasažus, bet tiek šie autoriai, tiek Grigoras galiausiai nurimsta begalinio Gailestingumo viltyje:

Kol sušvis mane gelbstinti Tavo meilės saulutė... (p. 127)

Manau, iš šios vienos eilutės skaitytojas jau pajuto, kad jam bus lemta aikčioti ne tik dėl autoriaus giliamintiškumo, bet ir dėl vertėjo meistriškumo. Kitas gal būtų parašęs Tavo meilės saulė – nebūtų nė dešimtos dalies įspūdžio.

Sielvarto spindesys



Tarp 95 giedojimų turbūt nerasime nė vieno, kuriame neskambėtų sielvarto gaidos. Štai 55-ajame (p. 282) – ištisas nelaimėlio vaizdas:

Dabartis yra niekis, praeitis neįžiūrima, ateitis neapibrėžiama,
Aš pats – nekantraujantis, prigimties abejotinos,
Kojos mano nestiprios, mintys mano išdrykusios,
Aistros – žiaurios, būdas gi – nežabojamas,
Kūnas užraugtas nuodėmėj, užmačios – žemiškos,
Įgimtos man priešybės, polinkių prieštara,
Būstas mano molinis, o lietus kaip iš maišo, [...]
Nenaudingi darbai, tuščios svajos – paguodos,
Klėtys – niekų pripiltos, o rūsiai – pilni vėjo, [...]
Nuodėmė atsigavo, doros smerkiama,
Ir miriau aš gyvenimui, pražūčiai prisikėliau.

Krikščionio (ir vienuolio) nuopuolis dar skaudesnis už prigimtinį žmogišką sugedimą (67 skyrius, p. 345):

Viešpaties malonės atsisakiau, meilingojo Sutvėrėjo,
Ir įsigeidžiau su šėtonu sykiu pažvelgti į pragaro dugną;
Ir štai aš, jokios meilės nevertas, nedėkingasai,
Nesugebąs mylėt, nuodėmių kaustomas,
Pačion širdin sužeistas, pakirstas palmės stiebas, vynas prarūgęs,
Kviečių laukas užtvindytas, laiškas suvėlintas, nutraukta sutartis,
Subjaurotas antspaudas, iškreiptas pavidalas, sudegintas rūbas,
Taurė pamesta, laivas nuskendęs, sugurintas perlas,
Brangakmenis, įmestas vandenin, išdžiūvęs medelis, sulaužytas ramstis,
Medis, sutrešęs į pjaulą, suniokota mandragora,
Sudaužytas altorius, augalas nutraukta šaknimi, balzamas, išpiltas į purvą,
Pienas, išlietas į pelenus, mirtininkas iš pasmerkto pulko...


Bent kartą sugrįžtame prie didžiosios poezijos, ar ne? Banguojančių išskaičiavimų, kurie vienas kitą papildo, auga crescendo ar pavargę nurimsta, – kone kiekviename puslapyje randi ir stebiesi neišsenkančiomis vaizdų ir minčių versmėmis.
Štai 25 skyriuje sielos laivo sudužimo epinis vaizdas (p. 124–125), manau, nenusileidžia atitinkamoms "Odisėjos" scenoms, o gal jas pralenkia, nesgi Dievo sukurtos nemirtingosios sielos moralinis žlugimas – didesnė katastrofa už žmonių gaminio žūtį. Paskaitykime porą ištraukų:


Užgriuvo žiema šviesų vasaros metą,
Atlėkė su ūkiančiom pūgom, sudrebino
Mano tylą, triukšmingai įpuolus,
Ir luotas nugrimzdo nirtulingų bangų mūšoj. [...]
Dugno paramstės suskilo,
Denio sankabos subyrėjo,
Visas vidus atsisakė,
Denį remiančios sijos subiro, sukrito,
Dailūs baldakimai atsidūrė po vandeniu,
Grakštus statinys nusileido į dugną, [...]
Ir visas tas vaizdas kaip verksmo paminklas,
Panašus į mane.
Ir čia pat: gerasis laivininkas [Kristus]
Su dangaus įgula čia aprauda
Šio gyvenimo jūroj nuskendusį
Mano regimos būties laivą.


Susižymėjau lapeliuose dešimtis ir šimtus kartų graudingus nusidėjėlio sielvarto šauksmus, artėjančius prie nevilties ribos, vos vos bedrįstančius svajoti apie atleidimą, pvz., tame pačiame 25 skyriuje (p. 126–127):

Nejau pamatysiu vėl save sveiką –
Taurė, tūkstantį kartų sudužus? [...]
Nejau plykstels aušra man, migloj išmaitintam, išblukusiam?
Nejau pasiseks man, styrančiam šalty,
Pamatyti pavasario saulės artėjimą?


Jeigu šis vertinimas – recenzijos žanro, reikėtų daugiau samprotauti, betgi jokie postringavimai negali išreiškti vaizdingo giedojimų sielvartingumo. Juo galės sotintis kiekvienas, kas tik susidomėjęs paieškos knygos.

Atleidimo gelmė



Šventasis Grigoras nebūtų nuolankus krikščionis, jei neatsimintų pasigailėjimo pažadų, todėl kiekvieną savo sielvartingą giedojimą baigia vilties kupinu atleidimo maldavimu. Kartais jis trumputis, o kartais išsilieja ištisa ode, pavyzdžiui, 48 skyriuje (p. 239–240):

Numazgok savo mylimo Sūnaus krauju
Mano sielos mirtiną nuosprendį,
Kristaus krauju parašyk
Palaimingo gyvenimo pažymą [...].
Kad, ištrūkęs iš kamuojančių negandų, galėčiau pagyti.
Surask, o užuojautos Tėve, platų trauklapį mano žaizdai
Ir prapulty dovanok palaimingą išganymą,
Nes aš Tavo esu, Viešpatie, mylintis sielas
.

Pagrindas melsti gailestingumo – ne kad jau norime būti geručiai, o kad esame savi mylinčiam Viešpačiui. Lygiai taip popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą "Dives in misericordia" 1980 m. rašė: "Juk sūnus, netgi palaidūnas, nesiliovė būti tikras savo tėvo sūnus". Kartu tad šlovinamas tikėjimas atleidimo galybe (p. 144):

Pajėgus esi, Visagali, Visavaldi, Visažini,
Nuskandint visas nuodėmes, sunaikinti, atmesti,
Panašiai menkos kibirkštys –
Silpno žaibo dalelės
Kritusios skęsta ir žūsta platybėse marių putotų.


Dar vienas pagrindas tikėti atleidimu, neaprėpiamas Išganytojo gerumas, apgiedamas 76 skyriuje (p. 412–415). Jį visą skaitysime knygoje, o čia – kelios nuotrupos:

Tu – mūsų sielų alsavimas, mūsų grožio jėga,
Viešpatie Kristau, laiminamas aukštybėse. [...]
Tu – šviesa visagaubė, išganymo atvaizdas. [...]
Man, vergučiui, tiesi ranką – kūrėjas,
Savo dešine apgini – Viešpats,
Pasimetusiam paramą siūlai – maitintojas,
Mane, tamsuolį, pamokai – globėjas,
Besikreipiantį išklausai – esi lūkestis.


Sugrįžus vilčiai, kiekvienas sielvartingasai giedojimas baigiasi viltingu meldimu ir pašlovinimu, kad ir tokiu kaip 26 sk. (p. 132):

Tebūnie apvainikuotas sykiu su palaimintais šias atgailas rašęs,
Tesusijungs jis su nekaltaisiais, Tavo gailesčiu pasikliovęs [...].
Įspausk savo atvaizdą į šią knygą, Aukščiausias,
Vardan amžinos jaunaties.
Nesgi vienas esi atleidžiantis ir kantrus,
Visų mūsų šlovė Tau. Amen.


Maldinga teologija



Šventasis Grigoras daugsyk prabyla kaip giliamintis teologas. Labai įvairiais ir nė per nago juodymą dogmatikos nepažeidžiančiais posakiais ir vaizdais jis 33 skyriuje, ypač p. 175–179, nežemindamas Sūnaus, šlovina Tėvą, nežemindamas Dvasios, renkasi Sūnų ir apibrėžia kiekvieno Švč. Trejybės Asmens savitumą bei vaidmenį žmogaus ir žmonijos išganymo vyksme. Ilgame 34 skyriuje (p. 180–190) dar nuodugniau išplėtota Trejybės tema. Nedrįstu cituoti kokią nuotrupą, nes reikia studijuoti ir apmąstyti visumą. Pacituosiu tik dalį anų laikų stiliumi sudėtos žiaurios anatemos neigiantiems ar iškraipantiems Trejybės dogmą (p. 186–187):

Jeigu kas išdrįs savo ginčuos Tėvą atplėšt nuo Jo Žodžio [...]
Arba žemina Dvasią, skleidėją, [...]
Ir nepriekaištingąją šventosios Trejybės šlovę, –
Tuos kaip pasiutusius velnius ar žvėris
Vysim šalin, apmėtę juos
Tikėjimo simboliais, akmenim iš svaidyklių,
ir t. t.

Eucharistijos prakilnumas aukštinamas 53 skyriuje (p. 271–273) drauge su Golgotoje paaukotos aukos didybe:

Išklausyk, Viešpatie Jėzau, tylėjimą mano širdies,
Skambantį Tavyje kaip dejavimai garsūs.
Tu, priėmęs žmogišką kūną bei atvaizdą,
Neturįs sau lygaus dvasiškio,
Sutrupinai Seno Įstato jungą,
Vietoj gyvulių, pasmerktų žūti,
Aukoji Tu nuolatos savąjį kūną,
Palaimintą nemirtybėje.


Didžios pagarbos ir švelnumo jausmai Šventajai Dievo Motinai skleidžiasi daugelyje giedojimų, o jų vainikas – 80 skyrius (p. 432–435). Kitur autorius negali baigti vardyti savo kaltes ir dejones, giedoti Viešpaties didybei ir gailestingumui, o šiame skyriuje (ir ne tik šiame) nepavargsta šlovinti Marijos prakilnumą, tyrumą, artumą Švč. Trejybei, užtarimo galią ir meilumą. Trijuose šio giedojimo puslapiuose suskaičiavau 33 poetiškus teologinius epitetus ir ne mažiau skvarbių prašymų:

Tu surišk ir supink karčius nusidėjėlio meldimus
Su savais palaimingais, smilkomais prašymais,
O gyvenimo medi, atvedęs palaimintą vaisių!
Iš Tavęs visados padėjimas, palaima;
Pasikliovęs Tavim, skaisčia pramote, nušviesėdamas,
Pasišvęsiu Kristui, Tavo Sūnui ir Viešpačiui.


Vienas ilgiausių skyrių, 75-asis (p. 386–411), skelbia spindulingą Bažnyčios išpažinimą, susižavėjimą Bažnyčios tikėjimu ir ja pačia. Bažnyčios liturgijoje naudojamas švęstas aliejus ir mira šlovinama per keturias dešimtis puslapių (93 sk., p. 507–546), keliolikoje puslapių (92 sk., p. 490–506) skamba dėkingumas žadinančiam ir į pamaldas šaukiančiam kleketui. (Kleketas – barškalas, savotiškas medinis varpelis. Mūsų bažnyčiose juo paženklinami svarbūs Didžiojo ketvirtadienio vakaro ir Didžiojo penktadienio liturgijos momentai. Pradėjus skaityti liaupses kleketui, pirmiausia traukia nusišypsoti, – argi toks jau svarbus šis menkas instrumentas, – bet toliau išsiskleidžia plačiausia maldingos sielos jausmų gama.) Nepamirštas ir pasigėrėjimas angelais, jų tarnyste.

Toks tokį pažino



Kas? Grigoras Narekaci ir Sigitas Geda. Tai bent nustebs mano tautietis dzūkas (kai kada neiškenčiantis nenupliauškęs), pamatęs, kad lyginu jį su armėnų šventuoju. Taigi, tasgatės, Sigitas ne per daug mušasi į šventumą, bet vis dėlto... Vis dėlto jam prieinamos švento atgailautojo dejonės ir viltys kartu su pajėgumu jas išreikšti, todėl nuoširdžiai tikiu ir jam sakau: "Broli, nebūsi, nebūk praklentas! (Dzūkiškai praklentas (iš lenkų k. przeklęty) – prakeiktas ar apskritai nešventas, profaniškas.) Tau gi reikia suscikc pas Dzievulį su Grigoru!" Nepažeminsime Grigoro šventumo, patikėję, kad jo apraudamos nuodėmės – tikros, ne iš piršto laužtos, tegu ir pro didinamąjį jautrios sąžinės stiklą apžvelgiamos. Šis asketas, matyt, išties buvo maištingos, aistringos prigimties, turėjo dėl ko dejuoti ir už ką atgailauti. Bet jo didžiulės valios pastangos, sielvartingas pasigailėjimo šauksmas ir malonės remiama savidrausmė nuskaistino nerimstančią, kenčiančią jo sielą.

Kaip jau porą kartų minėta, Autorius stebina nepabaigiamais sugretinimais, epitetų rikiuotėmis ir giminingų kreipinių apstybe. Jų nepristinga ir Vertėjui, paukščio ar žuvies mitrumu nardančiam ir aukštybėse, ir gilybėse. Prireikus jis mokės sukurti žavių naujadarų. Nebecituosiu ilgų periodų, pasiūlysiu skonėtis trupiniais (dzūkiškai būtų "guriniais"): išleisdamas kvapą, Jėzus pasilenkė prie Tėvo krūtinės; [atleisdamas] dvigubai išsiaukštinęs mano sudužusios sielos akims; tobulas gėris, nesusietas su pykčio tamsybe; du smilkytuvai su žėruojančia anglimi, vienam – smilkalas, kitam – smarvė; smėlio grūdai dantyse prie minkštos duonos kąsnio; Tavo atsargos tarpsta, kai svaidai [eikvoji]; Tavo šviesos spinduliai, manęs, pamesto, ieškantys; visiškai nepasmerkite, paminėkit gražiuoju; kaip vilties suolelį tiems, kurie klaupsis prieš Viešpatį; geriau Dievui aukoti, negu Jam prieštarauti; traiškanojančios akys negali žiūrėti į šviesą; sumaišysiu skausmą su gydančiais prieskoniais; palieku skaitytojams testamentą, kad jie mano ašarom melstų Dievą; nuodėmių pūgą pavertęs į vėjo dvelksmą, įsiūčio liepsną į lietų; saldybe neišsakytoji, aušra geroji, trokštamas ryte; teprivers jį [šėtoną] nutilt Aukščiausiojo lūpų tyla; jeigu aš, išdrąsėjęs, bijau netgi bitės, kaip tada susiremsiu su liūtais? jei ištrūksiu iš čia nesuplėšytas lokio, mane uodas papjaus kely; manęs, sudūlėjusio žiogrio, netausok savo pragarui; suteik man paguodos tarp įnirtusių širdgėlos gūsių; leisk šaknytis man vėl žemės būvio dirvone; angelai... – laisvieji Tavo tarnai, kibirkštys Tavo šviesos debesy; uždek šlovės deglą mano sąmonės celėj; iškelk kryžiaus ženklą kaip gynybinį bokštą.

Kai išsibaigia kasdienių žodžių atsargos, atgyja mintyje tūkstančiai kitų, kitados iš senolių girdėtų, vien mokytuose žodynuose aptinkamų arba tiesiog – vienas žingsnis į savą žodžių kalvę. Tik pažiūrėkit, tik paragaukit: Visadievis – Dievagimdė – esinija – nemirtumas – bendraįpėdis – raudoklis – sutvėra – žemgimys – atgamas – ašaruvė – kvapmenys – smilkyklė – bergždis – pamaldybė – sauliškas rūbas – atnauja – sąlaja – pralaja – gražmena – papuoša – pašlova – patepa – įžmoga (tapimas žmogumi) – apšvara – atmina – išgelba – išgija – išlija – išpažina – įtara – atpirka – apgintis – nepriklausa – pasiteisa – gėrystė – didystė – meilystė – šventabylystė – šalystė – piktgija – grobštas – grėslus – sužiaudrėjęs – pramaišiui – būdrauti – nuodėmiauti – pilvapenystė.

Kai kuriais naujadarais ir vertiniais, beje, drįsčiau suabejoti:
– įsižmogino, kalbant apie Dievo Sūnaus tapimą žmogumi, išversta iš rusų k. vočelovečilsia. Toks vertimas galimas, bet mūsų religinėje literatūroje ir pačioje liturgijoje jau yra prigijęs terminas įsikūnijo pagal lotynų k. incarnatus est ir įsikūnijimas – incarnatio.
– rusų religinėje vartosenoje yra prigijęs Strašnyj Sud, o lietuvių – Paskutinis teismas, kaip lenkų k. Sąd Ostateczny.
– priesagą -ykl- įprasta segti prie veiksmažodinės šaknies: mokykla, ganykla, mėtyklė, šaudyklė ir t. t., ne prie daiktavardinės, taigi vargiai prigis dievykla (p. 406).

Ne dyvai ir paslysti



Gerb. Vertėjas man yra sakęs, kad mielai priims teologines pastabas, – mielai jų pateiksiu. Kadangi daugumas skaitytojų, manau, nebus didesni teologai už Sigitą Gedą, tai ir patikslinimus siūlysiu ne jam vienam.

Atsimenu, apie 1938 m. Marijampolės marijonų gimnazijoje per vieną tautinį minėjimą sakė kalbą karinio parengimo instruktorius, šaunus kapitonas, ir panorėjo baigti religine mintimi: "Prašykime Aukščiausiąjį, kad mus užtartų"... Kam užtartų? Juk nėra nieko vyresnio už Aukščiausiąjį, kad dar galėtų į aną kreiptis.
Panašų atvejį randame šios knygos p. 131: Būki man užtarėja, Mergele skaisti, Tu išmelst užtarimą pas Dievą gali. Skamba taip, tarsi Mariją prašytume, kad ji melstų Dievą užtarimo, tačiau Dievas niekam nebeužtaria, tik išklauso Marijos, kitų šventųjų ir Bažnyčios užtarimus. Taigi išmelst pagalbą, pagailą, atleidimą, bet ne užtarimą. Girdėjau kalbininkus (nelabai Vertėjo mėgstamus) sakant, kad vietoj užtarti pas ką vartotina užtarti kam.

Pranašas Izaijas piešė persų ordų griaunamą Jeruzalę ir antrą žymų Palestinos miestą Samariją, bet knygoje (p. 123) šis kažkokiu būdu atsidūrė prie Volgos, anot dainos: Samara – gorodok.
Tavo žodis bepradis su Tavo Tėvu iš užlaikių čia garsinamas (p. 146). Čia neabejotinai kreipiamasi į Dievą Tėvą, taigi ne su Tavo Tėvu, o su Tavim, Tėvu. Žymint Dievą Sūnų, Žodis rašomas didžiąja raide. Taip pat Švč. Trejybės Asmenys.

Trims dienoms palaidotas, guodė į neviltį kritusius skaistykloj įkalintuosius (p. 184). Apaštalų tikybos išpažinime yra numiręs ir palaidotas, nužengė į pragarus, ne į skaistyklą.

Tų, kurie užantspaudavo Tavo gyvybingąjį karstą (p. 197). Mirusio Kristaus kūnas buvo suvyniotas į drobulę ir paguldytas kape be karsto. Per nesusipratimą dažnai sakoma: bažnyčioje įrengtas velykinis Kristaus karstas. Mūsų seneliai supainiojo lenkų kalbos žodį grób, grobu – kapas su gudų-rusų grob, groba – karstas. Tas pats tinka p. 342 karste – kape; sunku suvokti, kaip atsirado gyvas palaidotas, juk Grigoras išpažįsta tikrą Kristaus mirtį ir tikrą prisikėlimą.

Su atsivertusiu plėšiku, greta Kristaus nukryžiuotu, dera prašyti: atsiminki mane, kai ateisi į savąją karalystę (p. 215), ne pasimelsk už mane.

Kelia abejonių p. 219 frazė: Kristau Karaliau, [...] Tu esi su mumis savo žmogišku tobulumu, iš prigimties – su savu Sutvėrėju. Nors žmogiškasis Kristaus kūnas ir jo žmogiškoji siela tikrai yra Dievo, visos Švč. Trejybės, kūrinys, bet jo, dieviškojo Asmens, santykis su Tėvu yra gimimo, ne sukūrimo santykis.

P. 239 tikriausiai turėtų būti: Sunaikink mano, nusidėjėlio, skolos lakštą (plg. Kol 2, 14). Samuelis priekaištavo Sauliui, ne Saulius Samueliui (p. 243, plg. 1 Sam 28, 15).

Dar vienas nesusipratimas. [Kristau], Tu mūsų nuodėmes prisirašei prie savųjų (p. 325). Prie kokių savų nuodėmių būtų galėjęs mūsiškes prisirašyti, kai ir Šventasis Raštas, ir bendroji krikščioniškoji teologija absoliučiai neigia bet kokį Kristaus nuodėmingumą? Jis nepadarė nuodėmės... Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus (1 Pt 2, 22.24). (Izaijo pranašystėje apie kenčiantį Mesiją – Jahvės tarną pasakyta: Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus... Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes Iz 53, 4.5.) Taigi būtų galima sakyti, pavyzdžiui: Tu užsikrovei sau ant pečių mūsų nuodėmes, tarytum savas...
P. 549–550 Autorius kreipiasi į Kristų: Mūsų Dieve ir Viešpatie, [...] meldžiantis su manim, nuodėmingu, savo Tėvui, šlove Tau prilygstančiam. Tiksliau būtų tvirtinti, kad Sūnus prilygsta Tėvui, ne Tėvas – Sūnui. Tėvas yra visko, kas egzistuoja, ir pačios Švč. Trejybės, Pradžia be pradžios.

Lyriško 80 skyriaus (p. 432–435), šlovinančio Švč. Mariją, pabaigoje netikiu savo akimis: Aukščiausioji Dievo Motina, Sutvėrėja dangaus ir žemės! Joks krikščionis, juo labiau Apaštališkoji Armėnų Bažnyčia, niekad neskelbė tokios erezijos – nevadino Marijos dangaus ir žemės Sutvėrėja, nes ji pati yra Dievo sutverta. Turbūt kalta spaudos klaida, turėjo būti Dievo Motina, Sutvėrėjo... Laikų pilnatvei atėjus, Marija pagimdė žmogumi Tą, kuris, nuo amžių būdamas Dievas, vieningas su Tėvu ir Šventąja Dvasia, yra dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas.

Tame pačiame skyriuje, pora puslapių anksčiau, Marijai sakoma apie Kristų: Tavo Sūnus per giminę, Viešpats per kūrimą. Turbūt norėta parašyti ne per giminę, o per gimimą.
Viena pakeista raidelė perverčia sakinio sandarą p. 186: Jeigu kas išdrįs... ir įsivaizduos... arba žemina... Turėtų būti žemins.

Armėnų Bažnyčios galva turi titulą Patriarchos Katholikos (visuotinis patriarchas), trumpai tiesiog vadinamas katolikosu, bet tos Bažnyčios nariams nepriklauso nei katolikosų, nei katolikų pavadinimas, paminėtas paskutiniame knygos lape.

Šį netikslumą ir keletą užsilikusių korektūros klaidų turbūt reikia įrašyti į leidyklos sąskaitą: išpuikau, suvokęs, kad gulsiu į žemę (nesuvokęs?, p. 102); kokiais matais ar mąstais (mastais, p. 150); mokei mus į Tave panašiais būti (panašius, p. 151); suvedžiotojų apgalėtojas (suvedžiotųjų, p. 168); pasigailėk manęs, paskirdamas man amžiną mirtį (užuot skyręs man?, p. 202); aplenkei (aplankei, p. 281); apsimetus teisingu – darau tą patį (apsimetęs, p. 363); darydamas gerą (gera, p. 413).

Nuo priekabių grįžk prie perlų



Baigdamas šį gal ne vienam jau įkyrėjusį narpliojimą ir kedenimą, kviečiu sugrįžti į 20 skyrių (p. 130–132) pasmaguriauti Grigoro ir Sigito 64 perlų vėriniu. Tiek vaizdingų, žaismingų ir grėsmingų eilučių, besibaigiančių kirčiuota balse "i" arba "y" (išnašoje yra paaiškinta jos reikšmė senojoje armėnų kalboje). Keletą pacituosiu, o visas skaitytojai susiras patys: geležtė aštri – prie Dievo arti – su meile širdy – uola nevilty – ar girdi? – Mergele skaisti – dar žiedą pini – dabar sklidini – tokia bus gili – žodžiai keli – ji, nebyli – šutvė tamsi – į ranką imi – nuodą geri – maldą kuri – liepsna, ji kaitri...

Kas moka aikčioti, šimtus kartų aikčios. Kaipgi sukrauti šitiek teologijos, filosofijos, gelmių psichologijos, asketikos, Šventojo Rašto minčių bei vaizdų, apvartyti, apmąstyti, apžvalgyti to lobio trupinius ir visumą... Kaip išvengti sausumo ir štampų, ir monotonijos? Kaip prabilti nesenstančia kalbėsena, idant lygiai po tūkstančio metų aš ir TU galėtume nustebę sau tarti: randu čia ir savo aimanas, džiugesį, pasigėrėjimą!

Pabaigoje pridėta trumpa Sergejaus Averincevo studija "Grigoro Narekaci gyvenimas ir poezija" apmąstytina pradedant knygą skaityti, įpusėjus ir baigiant. Istorinė giedojimų atsiradimo aplinka, jų vieta armėnų tautos ir apskritai krikščionijos esamybėje, poetikos perlai ir poveikis sieloms – viskas glaustai mums išklota šio garsiojo krikščioniškosios literatūros tyrinėtojo.

Profesorius Averincevas tvirtina: "Sielvartingas giedojimų knygas" poetas parašė visiems žmonėms ir visiems laikams. Būtent šios knygos ilgus amžius išsilaikė liaudies atmintyje, jos išliks ir pasaulinėje kultūroje". Ir palygina jas su armėnų architektūros stebuklu, Zvartnoco šventove, stulbinančia vaizduotę netgi savo griuvėsiais: "Niekur kitur pasaulyje nerasime tokio svaraus, sunkaus, beveik bauginančio formų ir vaizdinių pertekliaus, kaip kad tas srūvantis iš Zvartnoco kapitelių; tačiau kai Narekietis pradeda skleisti savo metaforas, kurioms nematyti pabaigos ir kurios užspaudžia gerklę, – galimybė nė kiek ne mažesnė, o sumanymo logika ta pati".

Įsijausti į knygos dvasią padeda ir Ramūno Čeponio nuovokiai parinkti Achtamaro Šv. Kryžiaus bažnyčios bareljefų fragmentai.
Dvasinė Lietuvos kultūra praturtėjo su šia knyga – brangenybe.




Redakcija dėkoja "Knygų aidams" ir kunigui Vaclovui Aliuliui, maloniai leidusiems pasinaudoti šio vertimo studija. "Šiaurės Atėnai" buvo vienas pirmųjų leidinių, skelbusių G. Narekaci "Giesmių" vertimus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1984. Kalva :-) 2003-04-15 20:15
Negalima nesižavėti recenzijos autoriaus kun.Vaclovo Aliulio MIC kilniaširdišku geranoriškumu. Trūkumus jis nurodo taip subtiliai, kad ne vienam kultūrinės spaudos autoriui reikėtų parausti, prisiminus savuosius. Žinoma tiesa Amicus Plato, sed magis amica veritas. Recenzijos autoriaus tekstas rodo, jog įmanoma teisybę išsakyti nesikėsinant į Platono orumą.

1998. kvc :-) 2003-04-16 10:08
Dekui Dievui, kad turime t. Aliuli, galinti rasyti tokias subtilias, reikalaujancias gero literaturos ir kalbos zinojimo recenzijas, o musu inteligentams linkeciau labiau pasidometi krikscioniska teologija...

2006. skaitytojas2003-04-16 12:45
Butu buve gerai, kad tokios pastabos iki pasirodant knygai galetu buti pateiktos. nes jos is tiesu esmines. na, gal antro leidimo toji knyga sulkauks?;)

2029. Sofija2003-04-16 21:22
Nesu skaiciusi tokios siltos recenzijos jau kuri laika, tokia atgaiva sirdziai net ir Geda kitaip nusvito:))

2049. Kitas teologas2003-04-17 21:09
Normali išprususio teologo recenzija. Tik pirmoje dalyje erzina tuščias kontempiavimas ir nuolatinis mokytojavimas. Labai abejotinas recenzento noras visur Narekiečio teologiją pritemti prie katalikškos dogmatikos, ypač prie normatyvios Šv.Trjybės sampratos. Taip šališkai sisteminti istorijos nederėtų, juolab kad krikščionybėje būtą visokių sampratų, atradimų ir paklydimų. Beje, įkyrūs Aliulio pamokslavimai apie liturginį žodyną. Manding Geda pasiūlo gerua, laisvai suprantamą leksiką, kuri neįpareigoja kunigų. Pastarieji neturėtų taip jau labai cenzūruoti vertimo. Dar keletas pastebėjimų. Įsižmogino yra puikus sinonimas įsikūnijimui, labai jau diferencijuotai savokai, kuri graikų kalboje buvo suprantamesnė. Mūsų laikais labai gražiai skamba - įsižmogino. Dievykla yra puikus naujadaras, nes dievėjama, sudievinama, nudievinama, nudievėjama, padievėjama ir pan. Aš manau, kad dievykla prigis. Užtarinėja. Šiuo atveju Marija išmeldžia užtarimą (akk.), t.y. ji pati užtaria, "iš/sukalba užtarimą". Tai, kad pagal išpažinimą nužengė į pragarus, dar nereiškia, kad pagal Narekietį negalėjo guosti skaistykloje įkalintųjų. Neaišku, kaip teologas nesupranta, kodėl Kristaus karstas/kapas gyvybingas? Trūksta tikėjimo ar vaizduotės? Pasimelsk už mane neviltingesnis už atminki mane.

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:23 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba