ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

50 savižudžių rašytojų

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senekos savižudybė. Viduramžių graviūra

Žmogus yra vienas iš nedaugelio gyvūnų, kurie kartais žudosi patys. Rašytojas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie kartais žudosi "su polėkiu", kurių mirtis yra "estetiška ir graži".

Čia pateikiami keliasdešimties rašytojų gyvenimo ir mirties faktai, sudarytojo nuomone, įdomūs skaitytojams. Rašytojų pavardės išdėstytos chronologine tvarka pagal jų mirties datą.

Homeras (apie XII–VII a. pr. Kr.)

Legendinis "Iliados" ir "Odisėjos" autorius, visų rašytojų patriarchas. Anot vienos legendos, epigramos forma užrašytos ant antkapio, jis pasikorė nesugebėjęs įminti mįslės, ko ieško žvejai. (Žvejai pasakė: "Ką rasim – išmesim, ko nerasim – nusinešim", atsakymas – utėlės).

Lucijus Anėjus Seneka (4–65)

Romos filosofas stoikas, rašytojas. Gimė turtingoje šeimoje, mokėsi filosofijos ir iškalbos meno. Valdant Neronui padarė didžiulę politinę karjerą, tapo vienu iš imperijos valdovų. Sulaukęs 58 metų pasitraukė iš valstybės valdymo ir trejus metus atsidėjo rašymui.

Vėliau netikėtai vėl įsivėlė į rūmų intrigas, buvo apkaltintas sąmokslo rengimu ir gavo įsakymą nusižudyti. Garbaus amžiaus rašytojo tarnai perpjovė jam rankų, o paskui ir kojų venas, tačiau kraujas tekėjo silpnai. Tada Seneka išgėrė nuodų ir atsigulė į karštą vonią. Mirdamas kalbėjosi su draugais. Tarnai užrašė kiekvieną jo žodį, bet šie užrašai, deja, neišliko.

Senekos savižudybės sceną nuostabiai aprašė Tacitas.

Gajus Petronijus Arbitras (mirė 66 m.)

Romos rašytojas, laikomas "Satyrikono" autoriumi. Gimė kilmingoje šeimoje, valdė vieną provinciją, tarnavo konsulu, buvo imperatoriaus Nerono patikėtinis.

Tikras estetas, pramintas "elegantiškumo teisėju" (iš čia ir kilo pravardė Arbitras). Pavyduoliai apšmeižė Petronijų imperatoriui dėl sąmokslo prieš jį. Nelaukdamas nuosprendžio, Petronijus pasitraukė iš gyvenimo. Jo mirtis buvo tokia pat graži kaip ir gyvenimas. Sukvietęs artimus draugus į prašmatnų pokylį, persipjovė abiejų rankų venas ir apsitvarstė žaizdas, kad ne per greitai ištekėtų kraujas. Keletą valandų praleido malonioje draugijoje, šnekučiavosi, klausėsi muzikos ir eilių, paskui ramiai užmigo amžinu miegu.

Li Bo (701–762)

Kinų poetas, amžininkų vadintas "dangaus gyventoju, nusileidusiu ant žemės". Mūsų laikus pasiekė apie 900 jo eilėraščių, kuriuose konfuciškas racionalizmas organiškai susipina su dao svajingumu.

Jaunystėje Li Bo daug keliavo, išgarsėjo savo eilėmis ir buvo pakviestas į imperatoriaus rūmus. Pasižymėjo karštu temperamentu. Už tai, kad buvo imperatoriaus sūnaus, norėjusio paveržti sostą, šalininkas, keletą metų praleido tremtyje.

Pasak plačiai pasklidusios legendos, nuskendo apsvaigęs, trokšdamas sugauti mėnulio atvaizdą vandenyje.

Pietro della Vigna (1190–1249)

Italų poetas ir publicistas. Kilęs iš prasčiokų, padarė stulbinamą karjerą ir tapo imperatoriaus Frydricho II patarėju.

Išgarsėjo piktais manifestais prieš popiežių. Apšmeižtas priešų, pateko į kalėjimą. Ten išlydyta geležimi išdegino jam akis ir visų paniekai surakintą grandinėmis vežiojo po šalį. Neišlaikęs patyčių, poetas nusižudė trenkdamas galvą į sieną.

Dante Alighieri "Dieviškosios komedijos" XIII giesmėje aprašo septintąjį pragaro ratą, kuriame kenčia savižudžiai (žmogžudžiai ir eretikai kali šeštame rate). Pietro della Vigna, paverstas nuodingu krūmu, guodžiasi:


Norėdamas nusikratyt kančiom,
Nusprendžiau mirt ir tuo nubausti melą,
Bet nubaudžiau save aš nejučiom.

(Vertė Aleksys Churginas)

Robert Burton (1577–1640)

Anglų rašytojas ir mokslininkas, vadinamas "anglų Montaigne’iu". Gyveno, mokėsi ir dirbo Oksforde. "Melancholijos anatomijos" – filosofinio veikalo, užvaldžiusio XIX a. anglų romantikų protus ir širdis – autorius. Jis rašė: "Žmonės gimsta kančiose, gyvena be vilties, jų ligos – neišgydomos. Kuo ilgiau jie gyvena, tuo kartesnis tampa jų gyvenimas. Tik mirtis gali juos paguosti".

Rašytojas aistringai domėjosi astrologija. Sakoma, kad kartą jis sudarė savo horoskopą, pranašaujantį savižudybę. Tam, kad įrodytų jo teisingumą, pasikorė.

Thomas Chatterton (1752–1770)

Anglų poetas. Vienas jauniausių poetų savižudžių, tapęs abejingos ir priešiškos visuomenės palaužto kūrėjo simboliu.

Berniukas augo baisiame skurde. Labai anksti atsiskleidė jo neeilinis talentas. Būdamas 16 metų savo eilėraščius pasirašė išgalvoto XV a. poeto vardu ir taip atkreipė pripažintų poetų dėmesį. Svajodamas apie garbę ir turtus, persikėlė iš Bristolio į Londoną. Stengdamasis užsidirbti duonai, rašė kas pakliuvo: satyrinius eilėraščius, poemas, pamfletus, politinius straipsnius. Mokėjo jam nedaug arba visiškai nieko. Didžiausią honorarą – penkias ginėjas – gavo iš teatro už operetės tekstus. Nors grėsė badas, jaunasis poetas bodėjosi fizinio darbo.

Kelias dienas prieš mirtį jaunuolis mito tik vandeniu. Kaip išdidus aristokratas už paskutinius grašius nusipirko ne duonos, bet nuodų. Jo kūną surado kambarėlyje ant grindų, klote nuklotų niekam nereikalingais rankraščiais. Iki 18 metų jam trūko 3 mėnesių.

Nicolas Gilbert (1750–1780)

Prancūzų poetas. Baigė jėzuitų mokyklą, dirbo mokytoju provincijoje. Persikėlęs į Paryžių išgarsėjo sentimentaliais religinio pobūdžio eilėraščiais. Mėgo save laikyti niekieno nesuprastu ir tinkamai neįvertintu poetu, nors gaudavo netgi valstybės stipendiją. Kai nebuvo priimtas į Akademiją, pradėjo rašyti kandžias satyras.

Nusižudė ligoninėje, į kurią pateko po galvos sutrenkimo. Palatoje parašė eilėraštį "Atsisveikinimas su gyvenimu" ir nurijo raktą nuo skrynios, kurioje laikė savo kūrinius.

Jan Potocki (1761–1815)

Lenkų rašytojas, vienas pagrindinių lenkiškos Švietimo epochos veikėjų. Masonas, Maltos ordino riteris. Rašė prancūziškai, išleido garsųjį romaną "Rankraštis, rastas Saragosoje". Paskutinius trejus gyvenimo metus niekur neišvykdamas ir su niekuo nebendraudamas praleido savo sodyboje. Visą tą laiką kentėjo nuo baisių migrenos priepuolių, privedusių prie savižudybės. Nusižudė šūviu į galvą. Tam panaudojo ne paprastą kulką, o sidabrinį rutuliuką, nuimtą nuo cukrinės dangtelio ir nuneštą pašventinti kapelionui. ("Tam atvejui, jei Dievas vis dėlto yra".)

Ferdinand Jacob Raimund (1790–1836)

Vokiečių dramaturgas, vadinamas "stebuklingojo farso" tėvu. Mokėsi konditerio amato, tačiau pasirinko klajojančio aktoriaus gyvenimą. Turėjo savo trupę, vadovavo Vienos teatrui. Spektaklius lydėjo sėkmė, nors to negalima pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Nuolat kankinamas nerimo ir hipochondrijos priepuolių, jis jautėsi vis nelaimingesnis.

Kartą jam įkando šuo, ir jis, išsigandęs, kad užsikrėtė pasiutlige, nusišovė. Po savižudybės šunį patikrino – šuo buvo sveikas.

Dramaturgo garbei Vienoje stovi paminklas, veikia jo vardu pavadintas teatras.

Thomas Lowell Beddoes (1803–1849)

Anglų poetas ir dramaturgas. Žymaus gydytojo, inhaliacinės terapijos pradininko sūnus. Jo literatūrinis talentas atsiskleidė jau vaikystėje. 18-os metų išleido pirmąją knygą, Oksfordą baigė būdamas pripažintas rašytojas. Studijavo filosofiją, dalyvavo teatrinėje veikloje. Nuolat išsiskirdavo ekscentriškais poelgiais: norėdamas vaidinti vienoje Šekspyro dramoje, išsinuomojo visą teatrą; bandė padegti kito teatro pastatą liepsnojančiu penkių svarų banknotu. Visą gyvenimą buvo apsėstas vienos idėjos – pažinti mirtį. Studijavo anatomiją, dirbo gydytoju, daug metų rašė ir perrašinėjo (bet taip ir neužbaigė) svarbiausią savo knygą "Anekdotų apie mirtį rinkinys". Pasirinko originalų, kaip ir jis pats, savižudybės būdą: norėdamas mirti nuo nukraujavimo, atvėrė kairiosios kojos arteriją. Tačiau nusižudyti nepavyko, į žaizdą pateko infekcija ir jam amputavo koją. Po pusmečio jis nusinuodijo. Paliko raštelį, kuriame buvo parašyta: "Aš tinku tiktai būti suėstas sliekų".

Gérard de Nerval (1808–1855)

Prancūzų poetas ir prozininkas. Vienas pirmųjų prancūzų simbolistų ir siurrealistų. Mėgo bohemišką gyvenimą. 1836 m. aistringai įsimylėjo aktorę Jeanny Y. Colonna. Po dvejų metų ji ištekėjo už kito, o dar po ketverių mirė. Šiai moteriai Nervalis skyrė visą savo gyvenimą ir kūrybą. Ji tapo jam mistine Amžinąja Moterimi, o vėliau, paaštrėjus psichinei ligai, – Mergele Marija. Save poetas laikė dievu, turinčiu stebuklingų galių. 8 kartus gulėjo beprotnamyje. Vidury gatvės jis "nusimesdavo žemiškus apdarus", gelbėdavo žmoniją nuo naujo pasaulinio potvynio, patepdavo ir gydydavo kitus beprotnamio klientus. Buvo apsėstas savižudybės manijos. Pasakojama, kad pirmą kartą pamatęs Dunojų jis sušuko: "Koks grožis! Idealu savižudybei!"

Vieną šaltą gruodžio naktį jis ilgai klaidžiojo po Paryžių, o paryčiui pasikorė gatvėje ant prijuostės raištelio. Agonija tęsėsi ilgai, ją stebėjo aplink susirinkę valkatos.

Petrus Borel (1809–1859)

Prancūzų poetas romantikas. Savo kūrinius pasirašinėjo Likantropo (Vilkžmogio) slapyvardžiu. Nekentė buržuazinės civilizacijos, tyčiojosi iš jos ydų. Aukštino savanorišką mirtį, visus ragino statyti savižudybių fabriką. Nusivylęs literatūra, išvyko į Alžyrą ir daugiau neberašė. Čia pagal jo projektą pastatytoje gotikinėje pilyje gyveno iki pat mirties. Nusižudė: per patį vasaros karštį tol stovėjo po kaitria Afrikos saule, kol pasibaisėjusių kaimynų akivaizdoje krito negyvas nuo saulės smūgio.

Armand Barthet (1820–1874)

Prancūzų poetas ir dramaturgas. Dar jaunas užkariavo Paryžių pjese "Lesbietiškas žvirblis", kuri buvo pastatyta "Théātre-Franēais". Kurį laiką maudėsi šlovės spinduliuose, tačiau visi kiti jo kūriniai nesulaukė nei publikos, nei kritikų pripažinimo. Po nesėkmingų vedybų jis išprotėjo. Gulėdamas beprotnamyje išsikastravo skustuvu ir mirė nukraujavęs.

José Asunción Silva (1865–1896)

Kolumbiečių poetas. Jaunystę praleido Paryžiuje, draugavo su S. Mallarmé ir P. Verlaine’u, kūryboje save laikė Ch. Baudelaire’o ir E. Poe sekėju. Jo lyrika išsiskiria iš Lotynų Amerikos poezijos – ji melancholiška, persmelkta tragedijos nuojautos. "Mirties sužadėtiniui", kaip jis pats save vadino, nesisekė visą gyvenimą: nuskurdo jo šeima, mirė mylimiausia sesuo, laivo katastrofoje žuvo visi jo rankraščiai.

J. A. Silva iššovė sau tiesiai į širdį – savižudybės išvakarėse jo prašymu gydytojas pažymėjo tą vietą ant krūtinės, kur reikia šauti.

Jo savižudybės scenarijų savo romane "Šimtas metų vienatvės" panaudojo G. G. Marquezas. Romane pulkininkas Buendija prašovė pro šalį, tuo tarpu gyvenime J. A. Silva buvo taiklus.

Otto Weininger (1880–1903)

Austrų rašytojas ir filosofas. Gimė turtingoje žydų šeimoje. Būdamas 22 metų Vienos universitete apsigynė daktaro disertaciją biseksualumo tema ir tą pačią dieną apsikrikštijo. Išgarsėjo filosofiniu traktatu "Lytis ir charakteris", kuriame teigiama, kad kiekviename žmoguje kovoja du pradai – vyriškas ir moteriškas. Moteriškas – niekingas, jausmingas ir amoralus, vyriškas – pozityvus, vaisingas ir genialus. "Moterišką" judaizmą autorius priešpriešino "vyriškai" krikščionybei. Netrukus po traktato pasirodymo šis žydas antisemitas nusišovė. Tam tikslui jis išsinuomojo kambarį name, kuriame mirė Beethovenas.

Louis Boussenard (1847–1910)

Prancūzų rašytojas, nuotykinio žanro klasikas. Studijavo mediciną, dalyvavo kare, daug keliavo. Gyvenime patyrė visokių nuotykių, buvo turtingas ir populiarus. Labai išgyveno dėl mylimos žmonos netekties, nieko nebevalgė ir numirė nuo išsekimo. Prieš mirtį draugams išsiuntė kvietimus, kuriuose buvo parašyta: "Louis Boussenard’as turi garbės pakviesti Jus į savo laidotuves, kurios įvyks tokiu ir tokiu adresu. Neturėdamas jėgų ištverti žmonos mirtį, jis išeina šešiasdešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais".

Paul Lafargue (1842–1911)

Prancūzų literatūros kritikas, publicistas ir kultūrologas. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje parašė daug kritinių straipsnių apie to meto rašytojų kūrybą. Ypač priešiškai buvo nusiteikęs "buržuazinio prisitaikėlio" V. Hugo atžvilgiu.

K. Marxo žentas. Vedė marksizmo pradininko dukrą Laurą. Antroji K. Marxo duktė Eleonora sulaukė 43 metų, apsirengė baltais drabužiais ir nusinuodijo rūgštimi. O Laura įkalbėjo savo vyrą pasitraukti iš gyvenimo tada, kai jiems sukaks 70 metų.

Paulis Lafargue’as priešmirtiniame laiške rašė: "Aš sveikas kūnu ir siela. Išeinu iš gyvenimo, kol žiauri senatvė dar neatėmė fizinių ir dvasinių jėgų, neatėmė gyvenimo džiaugsmo... Mirštu su džiaugsmu įsitikinęs, kad reikalas, kuriam aš paaukojau 45 metus, triumfuos. Tegyvuoja komunizmas, tegyvuoja tarptautinis socializmas!" Laiško pabaigoje buvo prirašytas paliepimas, kad naujasis šeimininkas mylėtų ir neskriaustų jo šuns.

Abu sutuoktiniai nusinuodijo ta pačia rūgštimi.

Pagal G. Čchartišvilio knygą "Rašytojas ir savižudybė" bei kitus šaltinius sudarė Darius Pocevičius

B. d.

Pagal G. Čchartišvilio knygą "Rašytojas ir savižudybė" bei kitus šaltinius sudarė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1983. Paklausimas2003-04-15 19:43
Tie "kiti šaltiniai" - iš

http://www.tekstai.lt/versti/savizudz.htm?


2001. Sudarytojas2003-04-16 10:42
Šatėnuose pateikta teksto, patalpinto www.tekstai.lt, dalis. "Kiti šaltiniai" - įvairios enciklopedijos, biografinės knygos ir žinynai.

2008. Penktas puslapis2003-04-16 12:54
Gal nevertetu autoriui tiek daug rasyti apie mirti ir (nusi)zudymus. Kazkas netaip, kai skaitai apie tai kiekvienoj jo publikacijoj, juk yra ir aktualesniu ir dekingesniu poetui sriciu.

2009. nerimta2003-04-16 13:11
Na, Senekos atveji vargi ar galima laikyti savižudybe, čia greičiau jau mirties bausmės forma. Arba Li Bo - jei "nuskendo apsvaigęs", tai kokia čia savižudybė?

2014. Kalis Cianidas :-) 2003-04-16 14:46
Taip ir reikia:prirasei MIANO,ir uzsilenk ilgai nelaukes, kol galutinai neissisemei. Gyveni po to, nieko doro neveikdamas, ir kankiniesi speliodamas: o kas TEN? Ogi nieko gero, tamsu ir salta.

2016. draugiškas patarimas2003-04-16 15:07
kam čia reikia tokius dalykus afišuoti ir dar su kažkokiu patosu, lyg ir baugia pagarba. baikit, žmonės, įdėkit ką nors pavasariškai gaivaus, o ne pavasariškai depresyvaus ir smaugiančio kaklą.

2022. Kitas draugiskas patarimas2003-04-16 15:46
Kad anie patys save uzlenke,ir dar idiotiskai,tai faktas,jei rimtai i tai ziurite,tai...pats kaltas.Depresuokites i sveikata,tik atsargiai,nes virve ir muila namie galima rasti nesunkiai.

2024. ant melsvo ezero bangu ciuzineja2003-04-16 16:15
grazios sielos, duzdancios sielos, paluze sielos

2025. Prozaikas2003-04-16 16:24
O dar sielos buna 3 rusiu:sielos,biski sielos ir ne sielos.Kartais jos ir nuciuozia,arba buna nuciuozdinamos,jei pernelyg uzsizaidzia.Poezija,zinoma,labai dvasinga,bet sveikata reikia saugot.

2036. įkvėpęs2003-04-16 23:02
o mane toks savižudybių gražumas įkvėpė gyvent.va.

2051. alfabetijus :-) 2003-04-17 22:50
papasakokit visa sita kuncinui.

2052. J. triLiūnas2003-04-17 22:52
vistiek pats graziausias galas buvo brisiaus.

2055. Kinikas2003-04-17 23:32
O sako, kad Brisiaus galas gulėjo ... ant senų spalių krūvos. Nebesuprantu, apie kurį čia ir ten GALĄ kalbama?

2056. macma2003-04-18 00:14
tie,kurie raso apie saviz. igaus daug patirties:kokiu kampu pasukt peili, kad geriau isipjautu ir t.t.absurdiskai panasu i kriminalus.o kurie skaito susidomes.skaitymas apie kito mirti izeidzia mirusi asmeni ir isniekina jo miries estetika,zinoma,jei tokia turejo.zmones laisvalaikiais skaito apie beprocius,nes jie stebetinai linksmi.absurdas.taigi neniekinkit mirties ir jos neaukstinkit.mirtis gali buti agurku stiklainiu ar debesiu.jei kam rupi man mirtis-sutrypta guma katedros aikstej arba raudonas batraistis.labanakt.

2058. lietuvis2003-04-18 11:16
Siaubingai nusivyliau Šiaurės atėnais, spausdinančiais šlykštaus bulvarinio skaitalo vertus straipsnius. Negi atsirado bent vienas "ŠA" skaitytojas kuriam tai sukėlė estetinį pasitenkinimą ?

2059. nerimta2003-04-18 11:24
estetinio ne, bet įdomu tai buvo... :)

2060. Kinikui2003-04-18 12:21
Nebūk cinikas. Manai, jei čia rašoma tik apie vyrus, tai jie dėl savo nusilpusio galo darėsi sau galą?!!! Viskas juk iš idėjos, o ne dėl sexo, ir nereikia čia psichoanalzės propaguoti.

2075. sakuda2003-04-18 23:09
Nėra estetiškos mirties. Perpjauta rankų oda išsiplečia (nes labai elastinga), ir žaizdos primena kruviną plačiapupę burną, o kai kurie iš psichoanalitikų tvirtina, jog tai kraujuojančios makšties paralelė. Visgi dažniausia savižudybės priežastis - kerštas, ir - geriausias būdas užmušti savo motiną.

2109. p.2003-04-20 19:16
Nuostabus straipsnis, vertas būti išspausdintu "Paichologija Tau"

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:22 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba