ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Paukščio akimis

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Medūza. Senovės romėnų reljefas. 1995
Mimmo Jodice

Pašto viršininkas pasakė "Pažiūrėsim" ir užvertė šlapio smėlio spalvos aplanką su užrašu "Delo Nr." ir mano prašymu priimti į darbą.

Man patinka pašto kvapas, ypač iš ryto, kai oras persisunkęs naujų laikraščių, popieriaus klijų ir apkūniosios atvirukus, pašto ženklus bei kitokius niekniekius pardavinėjančios Aldonos parfumerijų mišiniu. Ilganosė senmergė Ilona sėdi prie telegrafo aparato ir žiūri į jį, lyg mėgintų savo nieko nematančiu žvilgsniu iš jo ištraukti laimingąjį bilietą, ji niekuo nekvepia, ji priklauso žmonių grupei, kurie neturi kvapo, draugų, pomėgių, tiktai katiną ir prastą reputaciją kolektyve. Bet man vis tiek labai patinka, kai ji, klijuodama pašto ženklą, kyšteli savo rausvučio, aštraus liežuvėlio galiuką, lyžteli tarsi ragaudama ir visuomet parausta, bet niekad nepakelia į mane akių.

Žmonių čia nebūna daug, nebent prieš šventes, kai atsimenami giminės, kai reikia išsiųsti sveikinimus į kitą Lietuvos pakraštį arba, bėdai prispyrus, paskambinti į didmiestį – tuomet žmonės prašo Ilonos užsakyti jiems pokalbį ir kantriai stoviniuoja prie telefonų kabinų tylėdami, o jeigu prašnenka, tai tik pašnibždomis, lyg bijodami išgąsdinti laukiamą skambutį. Gali būti, kad juos rimčiai nuteikia Lenino portretas, kabantis pašto moterims už nugarų, šalia didelio sieninio laikrodžio su aukso spalvos švytuokle; švytuoklė juda lėtai, migdančiai ritmingai, o Lenino akys kartu su švytuokle laksto į šalis, kad ir į kurį pašto patalpos kampą nueitum, jis visuomet žiūri į tave. Truputį baisu, bet juk ir šventųjų portretai kelia neaiškų, ilgesiu ir nežinomybe dvelkiantį nerimą.

Man patinka netgi gerokai aptrintas, didelis, talpus laiškanešio krepšys, kurį pašto viršininkas įteikė laikydamas abiem rankom, lyg daiktą, kurio tokiam kaip aš patikėti neverta. Jo abejonės manęs neerzina, – jau esu išbandęs mūrininko padėjėjo, šaltkalvio remontininko darbus, mėginęs dirbti šieno miltus gaminančioje įmonėje, vadinamajame "Velnių malūne", sulčių spaudykloje, ėjęs akmenų rinkėjo, priekabų prikabinėtojo pareigas, – niekur ilgiau nei mėnesį neištvėriau ir niekad nieko aiškaus motinai, priekaištingai linguojančiai galvą, negalėjau paaiškinti, kodėl man visi darbai įgrysta ir iš visur išeinu savo noru.

Mano pareigos nesudėtingos, beveik mechaniškos – viena gatvės puse nuo miestelio centro iki pat galo ir atgal, ir paskui dar į dešinę, į kalną, kol atsiremiu į bažnyčios šventorių. Jeigu galėčiau pažvelgti į savo maršrutą iš paukščio skrydžio, mano kelionė su išsipūtusiu, bet pamažu plonėjančiu ir lengvėjančiu krepšiu atrodytų panaši į didžiąją L. Ilgajame raidės gale gyvena fotografė Bronysia, kurios aparatas turi stebuklingų galių – visi, kas paveiksluojasi pas ją, niekaip negali nuotraukose savęs atpažinti, tačiau, pasodinti prie baltos paklodės, nuotraukose jie visuomet būna su tamsia aureole aplink galvą ir atrodo truputį trenkti šventieji nuostabos išpūstomis akimis. Bronysia niekados negauna laiškų, bet visuomet, kai atnešu jai rajoninį laikraštėlį "Spalio vėliava", siūlosi nemokamai mane nutraukti. Per mėnesį susirinko bent dešimt nuotraukų, ir visose negaliu atpažinti savęs – jos visos panašios ir visos skirtingos. Stebuklingas Bronysios aparatas "Smena-8".

Kai zakristijonas išėjo šerti savo galvijų, įkalbėjau varpininkę, seną, kuprotą surūkusią moteriškę, leisti man užkopti stačiais laiptais į bažnyčios varpinės viršų, nes visą laiką rūpėjo, į kokią raidę panašus miestelio gatvių tinklas, tų gatvių tiek nedaug, tikrai turėtų būti panašu į kokią nors gražią, didelę raidę, iš paukščio skrydžio būtų kur kas geriau, bet kur tokį paukštį paimsi, nėra tokių paukščių, kad pakeltų ir neštų mane ir parodytų tą prakeiktą, ramybės neduodančią raidę. Gal būčiau ir pamatęs, gal būtų užtekę ir aukštai ant kalno stovinčios bažnyčios bokštų, bet vos užlipęs pažiūrėjau tolyn, į ežero pusę, ir toks švytėjimas man atsivėrė, toks baltas akinantis žydinčių vandens lelijų putojimas siautėjo viršum tamsaus dumblėto vandens, kad užmiršau apie paukščio skrydį, apie didžiąsias raides, tik žiūrėjau atsirėmęs į varpinės palangę, kol man akyse ėmė putoti, taip putoti, kad lelijų žiedai virto juodais ratilais.

Dabar jie visi pažįsta mane, moja ranka man iš tolo, klausia, ar neatnešu laiško, klausia labiau iš įpratimo, nes niekas jiems seniai neberašo, praeis dar dešimt dvidešimt metų ir visi jie dergs po savimi, gulėdami namų ar ligoninės guolyje, vapės slaugėms priešmirtines nesąmones, kol pamažu kaip nuvaryti darbiniai galvijai susirinks kapinių aptvare, bet dabar jie dar pažįsta mane, dar moja iš tolo ranka, ir jiems visiškai nerūpi, į kokią raidę panašus mūsų miestelio gatvių tinklas, greičiausiai į didžiąją T, nes smulkios gatvelės, kurios niekur neveda, negali būti lyginamos su didžiosiomis raidėmis, o gatvės, kurios kur nors veda, tik trys – į rytus, į vakarus ir į šiaurę; iš rytų atlekia autotraukiniai, zilai arba kamazai su ilgiausiomis priekabomis, juos vairuoja kelių dienų šeriais apaugę vyrai, man patinka žiūrėti į jų pralekiančius, abejingus, tiesiai prieš save spoksančius veidus, kartais ant priekinio stiklo jie būna prisiklijavę portretą, ir tuomet man dar labiau patinka žiūrėti į šias mašinas, su Stalino portretu, su rūsčiais pavargusiais vyrais, atlekiančiais į miestelį iš tolimų egzotiškų kraštų, pravažiuojančiais kolonomis po dvi tris mašinas ir paliekančiais kartu su išmestu sudegusio benzino kvapu neaiškų, ilgesį keliantį jausmą, kad kažkur yra didesnis pasaulis, į kurį jie taip skuba nuvežti krovinį ar kokią nors svarbią žinią.

Būtų didžioji T, tik viską gadina nuo kapinių staiga į šoną sukanti Stoties gatvė, galu atsiremianti į geležinkelio stotį, o geležinkelio ignoruoti negalima, apie geležinkelį netgi kalbėti reikia kaip apie numirėlį – arba gerai, arba nieko, nors aš ir turėčiau priežasčių pasakyti apie jį ką nors bjauraus, ypač apie tankiai palei bėgius laikantį pylimą suaugusias apsaugines eglutes, jos susodintos taip tankiai, kad šakos susipynusios kaip persų kilimuose, ir visai nesunkiai išlaiko vaiko svorį, vaiko, bėgančio eglučių viršūnėmis paskui į vakarus iš lėto pradedantį judėti traukinį, kurio langai su užuolaidėlėmis labai panašūs į kito pasaulio paveikslus, ypač jeigu tuose languose stovi dailios moterys ir šypsodamos moja ranka, moja vangiai, lėtai, taip mojama atsisveikinant visam laikui, žinant, kad daugiau niekados, niekados, ir tuomet norisi bėgti eglučių viršūnėmis dar greičiau ir greičiau, kas, kad traukinys didina greitį, kas, kad jo svorio slegiami žuoliai dvokia derva ir keliautojų išmatomis, kad greitai matyti jau tik paskutinio vagono žiburėliai, o tada ir visai nieko nebematyti, net tarpo tarp tankiai susipynusių eglučių šakų, tarpo, į kurį smengama kaip į sapną, gilų, slogų, pilną siaubingo, košmariško skausmo kairiojoje kojoje.

Paskui buvo ankstyvas pavasaris, jau pradėjau vaikščioti, mano kairė koja buvo pora centimetrų trumpesnė, ir dėdė Antanas, gaisrininkas ir visų galų meistras, pasiėmė mane kartu į darbą, pasakęs, kad viskas bus gerai, kad jis sugalvojęs, kaip sutvarkyti mano šią nelemtą, žąsino krypavimą primenančią eiseną. Nors nebuvo jokio gaisro, bet gaisrinės vis tiek išvažiavo iš garažų, vienoje šalia ūsuoto dėdės Antano sėdėjau aš ir, žinoma, baisiausiai norėjau būti gaisrininkas. Gaisrinės be sirenų ir be žiburėlių atvažiavo į apleistą buvusio dvaro parką, prisitraukė storomis žarnomis iš parko kūdros vandens ir dėdė Antanas kartu su kitais vyrais atstatė metalinius žarnų antgalius aukštyn, ir ėmė baisiausia srove taškyti medžių viršūnėse susuktus varnų lizdus, juodi paukščiai debesiu blaškėsi viršum parko, klykė bjauriais balsais, jų debesis siūbčiojo čia į vieną, čia į kitą pusę, bet niekur toli nesitraukė, o kartu su lizdais ant žemės krito dar pusakliai, beplunksniai didžiagalviai varniukai, tuomet pradėjau galvoti, į kokią didžiąją raidę panašus mūsų miestelio gatvių tinklas, varnoms iš paukščio skrydžio turbūt gerai tai matyti, tik vargu ar jos ką nors matė siaubo ir širdgėlos kupinomis akimis, o aš nusprendžiau niekada daugiau nebūti gaisrininku, nors dėdė Antanas ir sumeistravo man tokį pora centimetrų aukštesniu padu batą, kurį avėdamas beveik nebekrypuodavau, nors dviračiu važiuoti ir negalėjau.

Mano porininkė, keturių dukterų motina, irgi nevažiuoja dviračiu, bet visą laiką vedasi jį, ant vairo pasikabinusi laiškanešio krepšį, o man gerai ir be dviračio, man patinka jausti jo svorį, jo į petį įsirėžusį diržą, ypač dabar, kai jame toks keistas, ryškiai geltonas vokas su niekados nematytu pašto ženklu, ant kurio parašyta "Australia", ir adresas man dar nė sykio neregėtas, ir ant jo užrašyta pavardė negirdėta, bet argi tai svarbu, juk būna tokių adresų, būna net ir tokių žmonių, kurie gyvena tarp mūsų, o mes apie juos sužinome tik tuomet, kai jie numiršta arba nusižudo. Žinau tik tai, kad šis laiškas nepaprastas, iš šalies, apie kurią girdėjau tik geografijos pamokose, kad ten gyvena keisti paukščiai ančiasnapiai ir echidnos, ir kad tos šalies gyventojai kartais suėda ne laiku pasirodžiusius keliautojus. Pats pašto viršininkas įteikė man šį voką, laikydamas jį abiem rankom, tarsi tai būtų ne paprastas laiškas, o senovinė relikvija.

Sėdėjau "Aukštojoj", vienintelėje miestelio valgykloje, kuri drauge ir kavinė, ir restoranas, ir "Aukštąja" ją žmonės vadina galbūt dėl to, kad ji antrame aukšte, o gal dėl stačių ir siaurų kaip į varpinę kylančių laiptų, be to, kapinės visai šalia, po laidotuvių čia visuomet susirenka artimieji paminėti velionio, sėdėjau ir gėriau putojantį obuolių vyną, priešais save pasidėjęs svaigaus geltonumo voką su paslaptingu pašto ženklu, ant kurio užrašyta "Australia". Turbūt ką nors ką tik palaidojo, nes prie stalo sėdėjau ne vienas, kartu su manim sėdėjo ir dėdė Antanas, ir dėdė Povilas, ir dėdė Jonas Dauno ligos surakinta idioto šypsena, ir dėdė Romualdas, kurį visi artimieji šaukia Romusiu, ir teta Marytė, ir teta Vincutė, net ir močiutė Agota sėdėjo gale stalo, garbingiausioj vietoj, ir geltonasis vokas jau keliavo per rankas, visi norėjo jį pačiupinėti, nors niekas nežinojo nei tokios pavardės, nei tokio adreso, kadangi už kapinių nebebuvo jokių namų, ir niekas nė neatsiminė, kad ten būtų kada nors stovėjęs koks nors namas, gal sudegė vokietmečiu, lingavo galvą močiutė Agota, o aš ir vėl krimtausi, kad negaliu pažiūrėti iš paukščio skrydžio į mūsų miestelį, nes iš ten tai jau tikrai pamatyčiau, būta kada nors namo nurodytu adresu ar ne, kadangi iš paukščio skrydžio net penki šimtai metų prieš Kristų persų karaliaus Kserkso iškastas Ato kanalas matyti, ten žemė puresnė, ten žolė ir krūmai želia vešliau, ir kur namo stovėta, kur žmogaus gyventa, žemė visuomet puresnė, ir žolė ten želia visuomet vešliau, kaip ir kapo vietoje, net jei nebėra jokio kauburėlio, net jei nebėra jokio ženklo, kad būta žmogaus, kad gyventa.

O giminės vis norėjo pačiupinėti stebuklingą voką, kuris buvo geltonas kaip dėdės Antano gaisrininko uniformos sagos, nors jos man priminė šlapius, blizgančius iš lizdų ištaškytų varniukų snapus, leido tylėdami per rankas adreso nesuradusį voką, bet kiekvienas, paėmęs jį į rankas, nusišypsodavo ir pusbalsiu beveik išgiedodavo "Australia", idiotas Jonas tesugebėjo išlementi "lialia", tai ir visi užgiedojo pabrėždami paskutinį skiemenį "liaaaa", o dėdė Povilas vis pylė ir pylė man putojančio obuolių vyno, ir man jau nebuvo taip liūdna, kad neradau, kam įteikti tokio keisto laiško iš tokios tolimos ir keistos šalies, kad gyvenu tokiame miestelyje, kuris net nevertas gauti laišką iš kito pasaulio krašto, klausiausi giminių progiesmiu traukiamo "liaaa" ir jau tvirtai žinojau, kad tai paskutinė mano darbo diena, kad aš tikrai pamesiu ir šį nelemtą laišką, ir laiškanešio krepšį, kuris dabar man tapo visai nebemielas, sunkus ir smarkiai prairusiais kraštais, žinojau, kad mane po viso šito beprotiško ir vis girtėjančio giedojimo, po viso šito nesibaigiančio lialiavimo tikrai ištrenks iš darbo, nors buvo visai nebaisu, nieko dabar nebijojau, netgi sėdėti prie vieno stalo su mirusiais savo giminėmis, su putojančiu kaip baltos lelijos tamsiam ežero dubeny, su juodais ratilais sprogstančiu obuolių vynu mano galvoj, nebijojau netgi savo žinojimo, kad nedelsdamas turiu nešdintis kuo toliau nuo šito miestelio, kurio gatvių voratinklis netelpa į jokias didžiąsias raides, bet jei nepabėgsiu, tikrai jis įtrauks ir mane, iščiulps iš manęs sveikatą ir gyvastį, ir drauge su kitais kaip nustekentą darbo galviją nuvarys į kapinių aptvarą, iš kurio jau tikrai neištrūksiu nei į rytus, nei į vakarus, ką ir kalbėt apie šalį, kur suėda pasiklydusius keliautojus, kur gyvena nematytos echidnos ir ančiasnapiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1987. svarstytojas2003-04-15 23:09
puiki proza: tematika, ritmika, poetika. Malonumas skaityti. Svarbiausia, yra kazkas daugiau nei zodziai, kazkas neapciuopiamo, bet tikro. Mazo miestelio gyvenimas visada pritraukia, nes suteikia apgaulinga galimybe stebeti is arti pazistamu ir giminiu likimus. Jie nera anonimiski kaip didmiescio gyventojai. Ju anonimiskuma zaloja neissipilde likimai ir laiko tekme. Kodel tiek nedaug geros lietuviskos prozos siandien? Gal todel, kad prozos veikejai anonimiski ir tipiski? Jie neturi santykio su savo aplinka kaip mazo miestelio herojai?

2000. LIETUVIŠKAS CV :-) 2003-04-16 10:35
ŽINOTE LABAI MALONU PASKAITYTI IR TARSI PAČIAM NUKELIAUTI TEN KUR PATS UŽAUGAI -MAŽĄ MIESTELĮ.TIKRA ATGAIVA NUO DABARTINIO KOSMOPOLITINIO ŠĖLSMO.

2002. M-30 :-) 2003-04-16 11:18
Paskutinė pastraipa. Pusė teksto. Galbūt visas tekstas parašytas tik dėl tos pastraipos. Tačiau man gaila, kad ši pastraipa sugriauna visą nykią, bet saulėtą provinciališką idilę.

2005. skaitytojas2003-04-16 12:42
Puikus tekstas, ypac paskutine pastraipa. Del jos ir vertejo rasyti. Nors pries tai buvusio teksto IMHO galetu buti kiek maziau.

2010. netycia2003-04-16 13:33
Miela, gramzdinanti i jaukia uzmarsti, proza. Miela skaityti. Gaila tik, kad paskutine pastraipa tarsi tas "egluciu saku tarpas" pakelia is idilisko letargo.

2013. literatūrfizrukas2003-04-16 14:27
profesionaliai sukurptas tekstas pagal jau seniai įgrisusią schemą: vaikystė, gūdžiu balsu aprašinėjamos visur ir niekur egzistuojančios "gimtosios vietos, kurių jau nebėra", būtinai turi būti kokie nors keistoki personažai bei "atmintyje įstrigęs vaizdinys-simbolis", ir žinoma, kas nors apie vaikiškas erotines fantazijas(čia Parulskis šiek tiek prasilenkė su kanono reikalavimais, tačiau manau, kad epizodo su senmerge, kur "man vis tiek labai patinka, kai ji, klijuodama pašto ženklą, kyšteli savo rausvučio, aštraus liežuvėlio galiuką..." pakanka).Šiaip, tai jau išėję iš mados kokia 20metų. Bet literatūrinės pratybos yra privalomos net redaktoriams...

2015. Minia ir zmogus2003-04-16 14:53
Vanduo ir svarus oras - sveikata. Mados ateina ir praeina. Nemadingu buti Cool.

2017. lakoniškas2003-04-16 15:09
Nepritrenke, nesužavėjo, neįtraukė gilyn. Todėl negirsiu. Ir nepeiksiu. Daug tokių buvo, daug tokių bus.

2018. sakuda2003-04-16 15:20
tekstas smagus, persipina su prisiminimais. Tik įtariu, kad S.P. niekados nebuvo bažnyčios bokšte: tai iš apačios jis toks didelis, rodos, kabintumeisi už debesų. O įsilipus - artimiausios sodybos stogo neperspjausi...

2020. sakudai2003-04-16 15:42
patikek, buna ir atvirksciai - i lauko atrodo bokstas kaip bokstas, o uzlipus sunku patiket, kad toks aukstas

2021. Akuotas2003-04-16 15:45
Lakoniškam
Kadaise V.Majakovskis gavo lakonišką kaip ir Tamstos komentaras raštelį "Jūsų eilėraščiai nešildo, neaudrina, neužkrečia".
V.Majakovskis atsakė:"Aš ne krosnis, ne jūra, ne maras".

2023. Saviapgaule2003-04-16 15:50
Skaitytojo ir teksta skiria plysys, praraja. Nors skaitytojas daznai galvoja kad teksta kontroliuoja, juos vistiek skiria tarpas. Bet gal jis teisus, budamas atsargus diktatorius ir engdamas tekstus. Kas zino, kas atsitiks, jei jis teksta isgers ar praris?

2028. literaturfizrukui del mados2003-04-16 20:10
sakot, si tematika seniai isejo is mados jau pries 20 metu. Bet ar literatura turi buti madinga? O kas tuomet madoje dabar? Susidvejinusi ar susiketurbinusi Kuncishka asmenybe, nezinanti, kas ji yra ir kur gyvena? Sitokia `senamadiska schema` yra bent aktualesne dabartiniame socialiniame Lietuvos kontekste nei bandanciu israsti dvirati postmodernistu rasinejimai. Cia be pykcio, bet paaiskinkit man durnam, kas gi ta literaturine mada? Neturim nei juoduku nei daugialypiu multikulturiniu identitetu... Tik tą suzalotą ir sumaitotą mazą miestelį ir salia jo issipusciusi, nuo realybes atitrukusi, didmiesti. Gal tik nemadingi siandien cool?

2031. Vaikiezas :-) 2003-04-16 21:45
Sis kurinys yra is nedaugelio kuriniu, kuris teigiamai veikia mano pasamone. O verteja man pradeda patikti.

2032. Vaikiezas :-) 2003-04-16 21:48
Ups, ne cia parasiau ;)

2041. to: 13)2003-04-17 11:24
Mano pastaba dėl mados nėra tokia jau svarbi; aš pats labai skeptiškai vertinu "literatūrines madas", ypač lietuviškuosius jų besivaikančius irzlius/pasiputusius nevykėlius...Mano pastaba - apie šio tipo kūrinėlių klišiškumą, kuris jau išsivystė vos ne į atskirą žanrą. Nesakau, kad tai prastas žanras, bet mane jis neperdaug žavi: viskas pernelyg žinoma, daug kartų girdėta ir matyta (kiek šitos rūšies įv. filmų prisukta). Tačiau S.P. tekstas profesionalus. Galų gale turiu pripažinti, kad tematinis žanras "kai aš mažas buvau..." vargu ar kada išnyks.

2076. M-302003-04-18 23:31
Kar yra realybė? Kuo remiantis "sumaitotas mažas miestelis" arčiau realybės, negu "išsipūstęs didmiestis"? (Pastaba komentatoriui "literaturfizrukui del mados".)

2098. vytus2003-04-19 18:50
P.S. nutare siame ese ar apsakyme pabuti Hrabalu arba tiesiog teigiamu herojumi. Nes tikresnis Parulskis yra ten, kur jis yra pochuistas, o ne idealistas. Esmes arba Dievo taip duota. Ese paskutiniame daro tai visiskai profesionaliai. Bet tarsi tai ka jis raso, yra ne Parulskis. Gal jis nusprende tapti teigiamu herojumi. Ir gyvenime , ir kuryboje. Jis liks tuo, kas yra.

2099. titus vytusui2003-04-19 20:56
O iš kur žinai, kas jis yra?;))

2103. vytus2003-04-20 10:24
vytus titusui zinau is apsiskaitymo, be to maciau bare gyva

19589. Andrius :-( 2004-07-16 17:41
Nuobodu. Kur gaut agresyviai, sarkastiškai rašantį scenaristą? Kanadoj studijuoju filmą.

57386. mazylis :-) 2006-06-09 13:37
vaikezai tai neklysk arba supyksim

114112. darek wysocki :-( 2008-04-10 14:36
kodel nra eilerasciu apie paukscius???? man reika labai !!! i pamoka jeigu zinot pasakikit man saita kur ira lilerasciai apie paukscius... prasau lbai ...

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:21 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba