ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Irztelėjusiam kritikų kritikui

ALGIS KALĖDA

[skaityti komentarus]

Nepasitenkinimo blyksniais žaižaruojantį Sigito Parulskio rašinį apie literatūros ir literatūrologų santykius "Sutrikusi kritika" ("Šiaurės Atėnai", Nr. 11) skaičiau jausdamas kone perversišką malonumą: regis, iškreiptos rinkos sąlygos veikia ir polemistus – iš musės jie bando padaryti dramblį, o paskui – dar parduoti dramblio kaulą. Gal kas ir neatpažins?!

Švelniau pasakius, autorius – poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas ir – įžvalgus kritikas (!), sakytum, žūtbūt siekia suaudrinti, pagyvinti drungnokus mūsų literatūrinio gyvenimo vandenis, deja, daugiausia tuščiaeige polemine retorika, šūviais į savo paties susikurtus taikinius. Straipsnis, alsuojantis švenčiausiu pasipiktinimu "ciniškais" kritikais, turėtų būti it balzamas kiekvienam (ypač – kada nors ir kiek nors pakritikuotam) literatui beigi kiekvienam mylinčiam lietuvių literatūrą (drįstu prisipažinti, kad ir aš ją myliu). Bėda tik ta, kad tame straipsnyje kritikai reiškiamos pretenzijos neturi pagrindo... O ir mūsų dabartinės literatūros autorius ne(ap)gina. Tam galima pateikti ir "statistinius", kiek triksteriškus, įrodymus: S. Parulskis savo rašinyje mini tik 3 rašytojus (regis, tik 2 iš jų laiko talentingais), tuo tarpu per minimą aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo gerai įvertinta mažiausiai trys dešimtys dabarties kūrėjų.

Bet, vieno garbaus literato žodžiais tariant, prie adremo.

Pasak S. Parulskio, per institute vasario mėnesį vykusį naujausių knygų aptarimą buvo pateiktos "visiškai liūdnos diagnozės" apie "akivaizdžią komos būseną", ištikusią lietuvių literatūrą. Jei būčiau tame aptarime nedalyvavęs (kaip S. Parulskis) ir jei būčiau apie tai sužinojęs tik iš jo rašinio, taip pat, dievaži, pulčiau į "velnišką" rūstį. Laimė, buvau, girdėjau rimtus svarstymus, diskusijas, susikirtimus dėl vertinimų (pvz., V. Kubilius peikė M. Ivaškevičiaus "Žalius", o E. Baliutytei romanas labai patiko), regėjau norą apčiuopti ir teoriškai reflektuoti esminguosius dabartinės literatūros bruožus, jos sanklodą (santykius su tradicijomis, "globalia" kultūra, rimtosios ir popliteratūros sąlyčius, sociumo įtaką ir pan.). Nebuvo nei "nihilistinio požiūrio" į literatūrą, nei juo labiau – "paniekos"... (Iš kieno piršto S. Parulskis tai išlaužė?!)

Atvirkščiai – aptarimo pabaigoje buvo sudarytas, instituto literatų nuomone, dvylikos ("tuzino") geriausių nominuojamų 2002 m. knygų sąrašas, į kurį įrašytos ir tokios pavardės: R. Gavelis, J. Kunčinas, G. Beresnevičius, V. Braziūnas, M. Martinaitis, V. Juknaitė, S. Parulskis, P. Dirgėla, B. Vilimaitė, M. Ivaškevičius... Nebuvo ir tokių beapeliaciškų, visuotinai suformuluotų kaltinimų, kokius pateikia "Š. A." redaktorius – esą nuspręsta, kad "postmodernizmas – blogai, padidėjęs "aš", kūno reflektavimas – blogai, eseistikos klestėjimas – blogai, literatūros sąsajos su rinka – blogai, vertybių nedeklaruojanti literatūra – blogai..."

Kita vertus, nereikėtų baimintis kritinių pastabų ar šauktis dangaus teismo dėl išreikštų abejonių (net mūsų literatūros "saulėse" yra dėmelių, – o gal straipsnio autorius mano kitaip?!). Juo labiau kad tai nėra kokia nors "kolektyvinė kritikų nuomonė", kaip bandoma įteigti straipsnyje, o požiūris ir nuomonės atskirų žmonių (kritikų, literatūros tyrėjų), turinčių savo patirtį, individualias preferencijas, skonį... Kaip kai kurie politikai sako, "nederėtų klaidinti visuomenės" (!) ir subjektyvius vertinimus, požiūrius, kuriuos, žinoma, atsijos ir patikrins tik laikas, traktuoti kaip kokį monolitinį darinį, slegiantį ir alinantį mūsų literatūrą. Polemizuoti tarsi su visais kritikais urmu – susikūrus savo vaizduotėje kažkokį mistišką "ciniškos" kritikos atvaizdą – yra ne tik nekorektiška, bet tiesiog juokinga. Jeigu panaši kanonizuojanti dogmatiška instancija susiformuotų – tai jau nebūtų literatūrologijos struktūra, ir aš pirmasis prieš ją pasisakyčiau. Kaip, esu įsitikinęs, ir kiti LLTI literatai, gerbiantys nuomonių įvairovę, labai skirtingi, bet sugebantys kvalifikuotai pagrįsti savo nuomonę ir skirti pelus nuo grūdų (ką rodo ir anksčiau pateiktas sąrašas).

Su S. Parulskio priekaištais (turbūt man, nes minima mano pavardė) – neva reikalauju kažkokių "aksiologinių hierarchijų" ir šitaip "ideologizuoju literatūrą" – visiškai negaliu sutikti. Manau, kad atidžiau perskaitęs "Literatūroje ir mene" (š. m. kovo 7 d.) išspausdintą mano pranešimą "Aksiologinė dermė ar sumaištis?" (su klaustuku!), kuriame daugiausia kalbu apie bendruomenės skonio poveikį literatūrai, jis supras suklydęs ir iškreipęs mano mintį. Aš rašiau: "suprantama, pats menas (ergo ir literatūra) yra savaiminė vertybė, [...] estetinė vertė, be abejonės, jau yra tiesiog priklausomybės dailiajai literatūrai įrodymas". Tuo tarpu S. Parulskis (polemizuodamas su manim?) teigia: "Svarbiausias literatūros vertinimo kriterijus – meniškumas. Jeigu knyga aukšto estetinio lygio, vien jau tai yra vertybė".

Tai yra nelyginant šaudymas į savo paties susikurtus taikinius. S. Parulskis, kaip atrodo, iš įvairiausių parafrazuotų teiginių, kriptocitatų, savitikslių priekaištų suveja ilgėliausią rimbą, užsimoja juo ant kritikos ir – papliaukšt papliaukšt – sau pačiam per pakinklius...

Pagarbiai – "nesutrikęs kritikas"
Algis Kalėda

P. S. O kad Tamstos redaguojamas savaitraštis nėra alergiškas aksiologijos problematikai, patvirtinimų randu kiekviename numeryje. Štai kad ir neseniai išspausdinti aktualūs S. Gedos žodžiai:

"Postmodernizmas neturi ateities vien todėl, kad seniai tapo globaline mistifikacija, labai jau lengvai išmokstamu žaidimu, žaidybiniu verslu.

Visi tie inkščiantys parazitai! Neaiškių fondų maitinami bėdžiai! Jie tik to nusipelno. Jie šaukėsi to, žmogiškąsias vertybes išmesdami į šiukšlyną" ("Šiaurės Atėnai", Nr. 12, p. 5).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1994. M&M2003-04-16 02:07
Vai vai. A.Kaleda dave Sigitui i padicha!?

1999. Taukas2003-04-16 10:21
Viva LLTI! Smagu kai direktorius gina savo kolektyva. Nu gerai, susitiko kaip i koki kluba, susirinko visas skyrius (kiek kartu per metus tai atsitinka?), pasigincyjo, kavos prisigere... Bet juk literaturai nuo to nei silta, nei salta... Galetu tie kritikai pasielgt vakarietiskai ir internetiniam puslapy prie kiekvieno veikejo ten dirbancio ir snekancio prideti po CV. O tai dabar ir nezinau, kas ta Baliutyte, ir ko ji yra prirasius... Ir kur dingo visi profesoriai ir literaturos mokslo?

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:20 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba