ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Odė jūrai

FERNANDO PESSOA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Giampietro Agostini. 1996




















Vienišas, ant tuščio molo, šį vasaros rytą
Žvelgiu į jūros vartus, žvelgiu į Begalybę,
Žvelgiu ir mėgaujuos pašto laivu
Mažu, juodu ir aiškiu, kuris kaip tik artėja.
Jis matyti iš tolo, labai ryškus, savaip klasikinis.
Toli už savęs jis palieka ploną dūmų juostą.
Jis artėja, sykiu su juo artėja rytas tenai, upėje,
Čia, ir tenai, ima busti jūrų gyvenimas,
Kyla burės, sukrunta vilkikai,
Tarp didelių uosto laivų ima zuiti barkasai.
Padvelkia lengvas brizas.
Bet mano siela tenai, kur vos siekia akis,
Kur artėjantis laivas
Todėl, kad ten Toluma, ten prasideda Rytas,
Šios Valandos jūriškoji prasmė,
Ir švelni širdgėla ima kilti many kaip šleikštulys,
Kaip jūros ligos pradžia, tačiau sieloje.

Žiūriu į pašto laivą tolumoj, juntu, kokia laisva mano siela,
Ir pamažu manyje sujuda vairas.
Pašto laivai, rytais pasirodantys reide,
Plukdo pro mano akis
Džiugias – liūdnas atvykimo ir išvykimo paslaptis.
Jie plukdo prisiminimus apie tolimas pakrantes ir kitas akimirkas,
Kai matė kitokį, tos pačios žmonijos gyvenimą kituose uostuose.
Kiekvienas laivo atplaukimas, kiekvienas išplaukimas
Yra – aš jaučiu tai kaip savo kraują, –
Nesuvokiamai simboliškas, grėsmingai kupinas
Metafizinių prasmių,
Kurios trikdo manyje tą, kuris kadaise buvau…

Ak, visas uostas yra sunkus kaip akmuo ilgesys!
Ir kai laivas ima tolti nuo kranto
Ir staiga pamatai, kaip ima vertis praraja
Tarp krantinės ir laivo,
Nežinia kodėl mane užlieja nauja baimė,
Liūdnų jausmų ūkanos
Ir jos boluoja mano velėna apaugusių baimių saulėje
Lyg pirmas langas, į kurį beldžias aušra,
Ir mane tarsi apgaubia atsiminimai apie tąją kitą būtybę,
Kuri kažkokiu paslaptingu būdu esu aš.

Ak! Kas žino, kas žino,
Ar aš kažkada neatsiskyriau, prieš savo atsiradimą,
Nuo kurios nors krantinės; ar aš, saulei maudant laivą
Paįstrižais rytmečio spinduliais,
Nepalikau kokio nors kito uosto?
Kas žino, ar aš, prieš išvysdamas
Išorinį pasaulį, kurį dabar matau,
Kuris beregint šviesėja,
Nepalikau didžiulės krantinės, su daugybe žmonių,
Milžiniško, persisotinusio, apopleksiško, komercinio miesto,
Didelio, ką tik pabudusio miesto krantinės
Dabar galbūt esančios anapus Erdvės ir Laiko ribų?

Krantinės, taip krantinės tam tikra prasme tos materialios,
Realios, matomos krantinės, tokios, kokia ji yra,
Absoliučios Krantinės, pagal kurios nesąmoningai pamėgdžiotą,
Nepastebimai prisišauktą modelį,
Mums žmonėms buvo statomos
Mūsų krantinės, mūsų uostuose,
Dabartinių akmenų krantinės prie realių vandenų,
Kurias pamatome jau pastatytas, pamatome kaip
Tikroviškus Daiktus, Daiktus Pamėkles, Akmeninių Sielų Būtybes
Tais pirmykščio praregėjimo akimirksniais,
Kai išoriniame pasaulyje ūmai tarsi atsiveria durys,
Ir niekam nepasikeitus
Viskas atrodo kitaip.

Ak! Didžioji Krantine, kurią mes palikome Laivuose-Nacijose!
O Didžioji, Pirmykšte Krantine, amžina, dieviška!
Kurio uosto? Kokių vandenų? Kodėl aš apie ją galvoju?
Tikra Krantinė tokia kaip kitos, bet Vienintelė.
Pilna kaip ji bruzdžios rytmečio tylos,
Besiskleidžianti drauge su rytu, kranų žvangėjimu
Prekinių traukinių dundesiu,
Kartais gaubiama juodų, sklidžių dūmų
Rūkstančių iš šalimais esančių fabrikų kaminų,
Kurie meta šešėlį ant pajuodusios nuo suodžių žemės,
Lyg debesies atspindys, plaukiantis virš tamsaus vandens.

Ak! Net jeigu paslapčių ir prasmės kvintesencija
Baimės nuspalvintomis tylos valandomis
Sustingtų dieviškoje, apnuoginančioje ekstazėje
Vis tiek ji netaptų tiltu tarp Tos Krantinės ir kurios nors kitos!

Krante, juodu debesiu tyvuliuojantis stovinčiuose vandenyse,
Besiplakantis į laivų bortus,
Ak, ta klaidžiojanti ir nepastovi įgulų siela,
Klajonių ir nepastovumo simboli,
Nes kai laivas sugrįžta į uostą,
Jo įgula nuolatos būna nauja!

Ak, nuolatiniai atvykimai ir išvykimai, svaigimas nuo Įvairovės!
Amžini kaip jūreivystė ir jūreivių dvasia!
Vandenyje ramiai atsispindintys korpusai,
Kai laivai išplaukia iš uosto!
Jie klaidžios kaip vietos nerandanti siela, nutols kaip aidas,
Gyvens laikinai, amžinuose vandenyse krūpčios iš baimės.
Pabus žinantys, kad dienos čia tikresnės už Europos dienas,
Išvys paslaptingus uostus viršum vienišų vandenų,
Apiplauks tolimus iškyšulius, staiga išvys beribį peizažą
Su daugybe nustebusių šlaitų…

Ak, tie tolimi paplūdimiai, iš toli matomos pakrantės,
Paskui šalia iškilę paplūdimiai ir iš arti matomos pakrantės.
Kiekvieną jūroje praleistą valandą vis labiau junti
Visų išvykimų ir visų atvykimų paslaptis,
Junti, kokia skaudžiai nepastovi ir mįslinga
Yra ši neįmanoma planeta!
Ak, mūsų sielų beprasmiškos raudos
Užlieja visas jūras su jų tolimomis salomis,
Kažkur likusias aplankytų salų pakrantes,
Švintančius uostus, jų namus, jų žmones,
Laivui artėjant prie kranto.

Ak! Koks gaivus būna atvykimo rytas,
Ir kokie niūrūs rytmečiai, kuomet reikia išplaukti,
Kai visas mūsų vidus įsitempia
Ir neaiškus jausmas panašus į baimę,
– Kaip protėviška kelionių ir tolumų baimė,
Nepaaiškinama, slaptinga Atvykimo ir Naujo baimė –
Ima traukti odą, kamuoti
Ir visame nerimo apimtame kūne,
Tarytum jis būtų mūsų siela,
Kyla nepaaiškinamas noras viską justi kitaip:
Galbūt kažkokį ilgesį,
Liguistą švelnumą miglų gaubiamai tėvynei?
Tačiau kurios pakrantės? Kurio laivo? Ir kurio uosto?
Kadangi ta mintis mumyse pamažu nyksta,
Viduje lieka didelė tuštuma,
Vien tik nykus persisotinimas jūroje praleistu laiku,
O neaiški baimė virstų skausmu ir apmaudu,
Jeigu tik žinotų kaip…

Šis vasaros rytas dar vėsus.
Sujudintame ore vis dar tvyro lengvas nakties stingulys.
Vairo ratas manyje pamažu ima judėti greičiau.
Pašto laivas artėja, be jokios abejonės, jis turi atplaukti,
Nors tolumoje jo ir nematyčiau.

Mano vaizduotėje jis jau netoli, aš jį regiu
Su visomis išsidėsčiusių kajučių langų eilėmis,
Manyje viskas suvirpa, visas kūnas, visa oda,
Dėl to žmogaus, kuris niekada jokiu laivu neatplauks
Ir kurio pasitikti, lyg kažkieno palieptas, šiandieną čia atėjau.

Laivai, kurie įplaukia pro jūros vartus,
Laivai, kurie išplaukia iš uostų,
Laivai, kurie praplaukia tolumoj,
(Man rodos, juos regiu nuo kažkokio negyvenamo kranto) –
Visi laivai beveik abstraktūs, kuomet plaukia,
Visi laivai mane taip jaudina, lyg būtų kažkas daugiau,
Ne vien laivai, atplaukiantys ir vėl išnykstantys.

Laivai gerai matomi iš arti, nebūtina į juos lipti,
Matomi iš apačios, matomi iš valtelių, – aukštos plokščių sienos,
Matomi iš vidaus, – jų kajutės, salės, sandėliai,
Kai užverti galvą, – stiebai smailėjantys į viršų
Su nukarusiais nuo jų lynais, nuleistomis virvinėmis kopėčiomis,
Kai įkvepi, – riebus metalo ir jūros kvapo mišinys –
Laivai, matomi arti, yra kažkas daugiau, ir tai, kas yra,
Ir skirtingai žadina tokį pat ilgesį, tokias pat aistras.

Jūros gyvenimas! Viskas jame!
Tai skverbiasi į mano kraują kaip subtilus gundymas
Ir aš imu nedrąsiai svajoti apie keliones.
Ak, tolimų krantų kontūrai, suploti horizonto!
Ak, iškyšuliai, salos, smėlėtos pakrantės!
Jūros vienatvė, akimirkos Ramiajame vandenyne,
Vienatvė, kurią jaučiu, miglotai veikiamas mokyklinių žinių,
Ir sąmonę ima slėgti tas faktas, kad Ramusis vandenynas yra pats
didžiausias,
Tuomet ir pasaulis, įspūdingas realusis gyvenimas, mano viduje tampa
plytinčia dykuma!
Kiek žmogiškesni, daugiau apgyvendinti yra Atlanto plotai!
Indijos vandenynas yra paslapčių paslaptis!
Viduržemio jūra, švelni, be mįslių, ji klasikinė,
Kur prieš akis ten iškyla sodų terasos, supamos baltų statulų!
Visas jūras, visus sąsiaurius, visus užutėkius, visas įlankas
Norėčiau priglausti prie savo krūtinės, stipriai pajusti ir numirti!

O jūs, laivų dalys, mano senų svajonių žaislai!
Atkurkite išorėje mano vidinį gyvenimą!
Laivų kiliai, burių stiebai, vairai, lynai,
Garlaivių kaminai, sraigtai, stiebų pintinės, šviesos,
Rumpeliai, triumai, katilai, kolektoriai, vožtuvai,
Sukriskite į mane kaip krūva, kaip kalnas,
Kaip sujauktas pabirusio ant žemės stalčiaus turinys!
Būkite mano karštligiško godulio lobis,
Būkite mano vaizduotės medžio vaisiai,

Mano eilių tema, mano suvokimo krauju venose,
Būkite estetikos saitas, kuris rištų mane su pasauliu
Įliekite į mane metaforų, vaizdinių, literatūros,
Nes tikrai tikrai, visiškai rimtai ir nė kiek nemeluojant:
Mano jausmai yra laivas, apvirtęs kiliu į viršų,
Mano vaizduotė pusiau nugrimzdęs inkaras,
Mano troškimai sulūžęs irklas,
O mano jausmų audinys ant kranto džiūstantis tinklas!

Ūmai kažkur upėje sukaukia sirena, vienąsyk.
Aš visas sudrebu.
Manyje esantis vairas ima sukiotis greičiau.

Ak, pašto laivai, kelionės ir ne-ži-no-mi adresai,
Kaip ir to Žmogaus, jūreivio, artimai mūsų pažinto!
Ak, kokia garbė žinoti, kad vienas mūsiškis
Žuvo netoli vienos Ramiojo vandenyno salos!
Mes, jį pažinoję, nuolat galvosime apie jo mirtį,
Su teisėtu pasididžiavimu, su vidiniu įsitikinimu,
Kad visa tai turi daug kilnesnę, daug platesnę prasmę
Už tą paprastą faktą, kad jo laivas nuskendo,
Ir kad jis mirė, nes plaučiai prisigėrė vandens!

Ak, pašto laivai, garlaiviai, buriniai laivai!
Jūrose – deja! – vis mažiau burinių laivų!
Bet aš, mėgstantis šiuolaikinę civilizaciją, aš, visa siela mylintis mašinas,
Aš, inžinierius, aš, civilizuotas žmogus, aš, užsienyje išsimokslinęs,

Norėčiau matyti vien tiktai burinius ir medinius laivus
Ir girdėti vien tik apie senovės jūrų gyvenimą!
Kadangi protėvių jūros yra Absoliutus Tolis,
Gryna Toluma, neapsunkinta Dabarties…
Ir ak, kaip viskas man primena tą buvusį puikų gyvenimą,
Tas platesnes jūras, kai jomis buvo pavojingiau plaukioti.
Paslaptingesnes jūras, nes apie jas buvo mažiau žinoma.

Kiekvienas garlaivis tolumoje man yra senovinis burlaivis.
Kiekvienas laivas tolumoje, kurį dabar regiu, yra iš praeities.
Visi nematomi jūrininkai, esantys laivuose kažkur palei horizontą,
Yra anų, senųjų laikų jūreiviai,
Anų lėtų ir pavojingų kelionėms epochų,
Anų burinių ir medinių laivų, mėnesiais trukdavusių kelionių.

Mane vis labiau ir labiau apninka jūrų karštligė,
Į mane tarsi įsiskverbia krantinė su savo nuotaika,
Tago upės bangų tekšenimas sudrumsčia mano vidų,
Ir aš imu fantazuoti, aš imu gaubtis vandenų svajomis,
Sieloje staiga trūkteli pavarų diržai
Ir viduje ėmęs sukiotis vairas mane veda iš proto.

Mane šaukia vandenys,
Mane šaukia jūros,
Mane šaukia tolumos, šaukia žmogaus balsu,
Tarsi vienu metu būtų prabilusios visos praeities jūrų epochos.

Ak, tai tu, mano bičiuli, anglų jūreivi, Džimai Barnai,
Tu mane išmokei šio senovinio angliško šūksnio,
Taip įtaigiai viską pasakančio,
Tokioms painioms sieloms kaip mano
Perduodančio pamišėlišką vandenų šauksmą
Nenusakomu ir visa, kas jūriška, atskleidžiančiu balsu,
Laivų katastrofų balsu, ilgų kelionių ir tolimų pražūtingų žygių balsu.
Tavo angliškas šūksnis, įsiskverbęs giliai į mano kraują
Ir nevirtęs šauksmu, neįgijęs žmogaus balso,
Tas šiurpus šūksnis, kuris, rodos, ataidi
Iš urvo gilumų, kurio skliautas dangus
Ir kuris, rodos, pasakoja apie visas negandas,
Kurios gali ištikti Tolumose, Jūrose, Naktyje…
(Aš visą laiką galvoju, kad tu šaukeisi savo škunos,
Kad šaukiesi dabar, pridėjęs abu delnus prie burnos,
Iš savo didelių vėjo nugairintų, pūslėtų delnų padaręs garsiakalbį:
Aho-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o----yyyy…
Schooner aho-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o----yyyy…)

Aš girdžiu tave, dabar čia stovėdamas, aš imlus viskam, ko nežinau.
Padvelkia vėjas. Ima brėkšti. Kiek atšyla.
Jaučiu, kaip rausta mano skruostai.
Plečiasi mano budrios sąmonės akys.
Manyje kyla jaudulys, auga, veržiasi,
Vairas manyje vis laisvėja.

Ak, tas chaotiškas šauksmas,
Nuo jo karščio, nuo jo niršulio užverda visi mano instinktai,
Vieningai suriša visas mano aistras,
Ir netgi mano bodėjimąsi verčia energija, netgi jį!..
Mano kraujui siųstas šis šauksmas
Buvusio jausmo – kurgi tai buvo? – kuris grįžta dabar
Ir dar turi jėgos mane vilioti, mane žavėti,
Kuriam dar užtenka jėgos versti bjaurėtis šiuo gyvenimu,
Kurį leidžiu tarp tokių fiziškai ir dvasiškai nepriimtinų
Padarų, tarp kurių gyvenu!

Ak, nesvarbu kaip, nesvarbu kur, kad tik išvyktum!
Išplauktum į atvirus vandenis, per bangas, į pavojus, į jūras,
Plauktum į Tolumas, Kitur, į Abstrakčius Tolius,
Visam laikui, paslaptingomis, tamsiomis naktimis,
Tarsi vėjų ir uraganų nešama dulkė!
Išvykti, išvykti, išvykti amžiams!
Visas mano kraujas verda reikalaudamas sparnų!
Mano kūnas veržiasi į priekį!
Ir aš šoku į savo fantazijų krioklį
Aš trypiu, riaumoju, nenustygstu!..
Mano karštligiški geismai virsta putomis
Mano kūnas lyg banga, besidaužanti į uolas!

Ir kai aš – velniai rautų! Kai apie tai galvoju – po velnių!
Kai galvoju apie savo nykų ir aistrų nusiaubtą gyvenimą,
Ūmus, karščiuojantis, nuodėmingas,
Nesulaikomai, plačiai, meta-galaktiškai,
Atgyja mano įaudrintos vaizduotės vairas,
Ir šnypšdamas, švilpdamas, svaigindamas perveria
Niūriu, sadistišku jūros gyvenimo geiduliu.

Ei jūreiviai, matrosai! Ei, įgula, locmanai!
Keliautojai, jūrininkai, klajūnai, nuotykių ieškotojai!
Ei laivų kapitonai! Vyrai prie vairų ir burių!
Vyrai, miegantys ant kietų gultų!
Vyrai, miegantys, kai pro langus žvelgia Pavojus!
Vyrai, kuriems pagalves atstoja Mirtis!
Vyrai, turintys denius ir tiltelius, nuo kurių mato
Begalinę begalinių jūrų begalybę!
Ei jūs, sukinėjantys kėlimo kranų svirtis!
Ei burininkai, kūrikai, įgulos stiuardai!
Vyrai, nešiojantys į triumus krovinius!
Vyrai, vyniojantys ant denių lynus!
Vyrai, šveičiantys liukų metalą!
Vyrai, prie vairo! Vyrai stiebuose! Vyrai prie mašinų!

Ei-ei-ei-ei-ei!
Vyrai su jūreiviškomis kepurėmis! Vyrai su jūreiviškais marškiniais!
Vyrai su ant krūtinių išsiuvinėtais inkarais ir sukryžiuotomis vėliavomis!
Vyrai su tatuiruotėmis! Vyrai su pypkėmis! Vyrai, atsirėmę į turėklus!
Vyrai, įrudę nuo tiekos saulės, nugairinti tiekos lietaus,
Aiškiomis nuo begalinių tolių akimis,
Drąsiais nuo tiekos juos negailestingai čaižiusių audrų veidais!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Vyrai, matę Patagoniją!
Vyrai, praplaukę Australiją!
Tie, kurių akys sotinosi vaizdais, kurių aš niekada nematysiu!
Vaikščioję krantais, į kuriuos aš niekada neįkelsiu kojos!
Pirkinėję prastus mažmožius kolonijų užkampiuose!
Vyrai, darę tą viską, lyg tai būtų niekas,
Lyg tai būtų buvę paprasta,
Tiesiog gyvenimas,
Lyg net nebūtų likimas!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Šių dienų jūreiviai! Vakardienos jūreiviai!
Laivų kapitonai! Galerų vergai! Lepanto kovų dalyviai!
Romos laikų piratai! Graikijos keliautojai!
Finikiečiai! Kartaginiečiai! Portugalai, tremtiniai iš Sagreso,
Nublokšti į nenusakomus nuotykius, į Absoliučią Jūrą, kad darytų tai, kas
neįmanoma!

Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Vyrai, statę Valstybės ženklus, davę vardus pusiasaliams!
Vyrai, pirmieji pradėję stambią prekybą juodaodžiais!
Vyrai, pradėję pardavinėti naujųjų šalių vergus!
Jūs, pirmieji parodę sutrikusioms juodaodėms, kas yra europietiškas
orgazmas!
Jūs, pirmieji atsivežę aukso, papuošalų, kvapnios medienos, strėlių,
Iš tenai, kur žaluma vešėte veši!
Jūs, niokoję taikius afrikiečių kaimus,
Patrankų šūvių garsais vertę bėgti ištisas tautas,
Jūs, žudę, plėšę, kankinę, siautėję, laimėję,
Gavę dovanas už savo Atradimus ir vėl panarinę galvas
Veržęsi į naujas jūrų paslaptis! Ei-ei-ei-ei-ei!
Jus visus kaip vieną ir vieną kaip visus,
Visus jus, neatskiriamus, susipynusius,
Visus jus, kruvinus, nesulaikomus, nekęstus, baisius, garbintus,
Aš sveikinu, aš sveikinu, aš sveikinu!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei! Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Ei-ooo! Ei-ooo! O-Ei-ooo-o-o-o-o!

Aš noriu su jumis būti, aš noriu su jumis būti,
Su jumis visais vienu metu
Visur, kur tik esate buvę!
Aš noriu akis į akį susidurti su pavojais, kuriuos jūs esate patyrę,
Noriu pajausti savo veidu vėjus, kurie gairino jūsiškius,
Nubraukti nuo savo lūpų jūros druską, kuri bučiavo jūsų lūpas,
Savo rankomis dirbti tuos pačius darbus, kęsti jūsų kančias,
Ir pagaliau, kaip ir jūs, išvysti neregėtus uostus!
Pabėgti su jumis nuo civilizacijos!
Kartu su jumis pamiršti moralės sąvokas!
Jausti, kaip tolumose tampu kitas žmogus!
Kaip kartu su jumis Pietų jūrose patirti
Laukinę, gaivališką sielos metamorfozę
Ir pakeisti savo vulkaniškos sielos liepsnų centrus!
Aš noriu keliauti drauge, nusimetu – taip, šalin! –
Civilizuoto žmogaus apdarą, aš atsisakau švelnių manierų,
Įgimtos kalėjimų baimės,
Savo taikaus,
Sėslaus, miesčioniško, suplanuoto ir tvarkingo gyvenimo!

Į jūrą, į jūrą, į jūrą, į jūrą,
Ak! Į jūrą, vėjus, bangas sviesti
Savo gyvenimą!
Gaudant lūpomis vėjų nešamas putas
Pajusti didžiųjų kelionių druską.
Plakti savo avantiūrų kūną vandens rykštėmis,
Leisti vandenynų šalčiams persmelkti kaulus,
Čaižyti mano ciklonišką ir atlantišką būtį,
Pjaustyti vėjais, putomis, džiovinti saule,
Mano nervai įtempti kaip takelažo virvės,
Arfa vėjų rankose!

Taip, taip, taip… Bauskite mane kelionės,
O mano kūnas tejaučia mano kryžiaus svorį!
Pririškite mane prie kelionių lyg prie stulpų
Ir kad jie įsirėžtų į mano nugaros smegenis,
Kad nesiliaučiau juos jautęs kaip galingą, lėtą srovę!
Darykite su manimi ką norite, bet tiktai jūrose,
Deniuose ūžiant bangoms,
Plėšykite mane, žudykite, žeiskite!
Aš noriu Mirčiai atiduoti
Jūros užlietą savo sielą,
Nuo jūros mirtinai apsvaigusį savo kūną:
Nuo jūreivių, inkarų ir lynų,
Nuo tolimų krantų ir vėjų kauksmo,
Nuo Tolių, nuo Krantų, nuo laivų katastrofų,
Nuo ramaus prekybos meto,
Nuo laivų stiebų ir bangų,
Ir apimtas geidulingo skausmo paduoti mirčiai
Taurę, pilną siurbiančių, siurbiančių dėlių,
Pilną keistų ir absurdiškų, žalių jūros dėlių!
Darykite iš mano gyslų takelažą!
Iš mano raumenų – suvykite lynus!
Nudirkite odą ir aptraukite ja kilius.
Kad vis jausčiau vinių skausmą ir niekada nesiliaučiau jų jautęs!
Išrėžkite iš mano širdies admirolo vimpelą!
Senųjų galerų mūšio valandą
Trypkite ant denio mano išluptas akis!
Laužykite mano kaulus trankydami į bortus!
Plakite mane, pririšę prie stiebų, plakite!
Visi visų platumų ir ilgumų vėjai,
Pilkite mano kraują į savo sukeltas bangas,
Kurios liežia laivą nuo vieno krašto iki kito,
Pašėliškai siaučiant audrai!

Noriu turėti prieš vėją iškeltos burės drąsą!
Kaukti kaip vėjas tarp aukštai stiebuose iškeltų pintinių!
Skambėti kaip sena, pilna pavojų Fado gitaros daina,
Kurios klausosi žado netekę jūreiviai!

Maištaujančio laivo jūreiviai
Pakorė kapitoną ant rėjos.
Kitą išlaipino negyvenamoje saloje.
Marooned!
Tropikų saulė mano karščiuojančiose venose
Įžiebė pirmykštę piratavimo aistrą.
Patagonijos vėjai tragiškais ir nešvankiais paveikslais
Ištatuiravo mano vaizduotę.
Ugnis, ugnis, ugnis manyje!
Kraujas! kraujas! kraujas! kraujas!
Mano smegenys plyšta!
Pasaulis manyje virsta skivytais!
Trūkinėja venos pokšėdamos kaip lynai!
Ir iš manęs išsiveržia žvėriška ir gaivalinga
Didžiojo Pirato giesmė,
Tai pirato mirtis riaumodama traukia giesmę,
Kai vyrai nustėrsta iš siaubo.
Ten, laivo paskuigalyje, mirštama, baubiama, dainuojama:

Fifteen men on the Dead Man’s Chest.
Yo-ho ho and a bottle of rum!

O paskui jau nežemiškas orą perrėžęs riksmas:

Darby M’Graw-aw-aw-aw-aw!
Darby M’Graw-aw-aw-aw-aw-aw-aw-aw!
Fetch a-a-aft the ru-u-u-u-u-u-u-u-u-um, Darby!

Ak, koks gyvenimas! Koks tada buvo gyvenimas!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Ei-ooo-ooo-O-Ei-ooo-o-o-o-o!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!

Sutrupinti kiliai, nuskendę laivai, kruvinos jūros!
Kruvini deniai, išmėtytos kūnų dalys!
Ant turėklų nukapoti pirštai!
Šen ir ten vaikų galvos!
Žmonės išplėštomis akimis, rėkiantys, staugiantys!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Apsigaubiu visu tuo lyg apsiaustu šaltyje!
Slenku palei visa tai lyg rujojanti katė palei sieną!
Riaumoju dėl viso to kaip alkanas liūtas!
Šnarpščiu kaip įsiutintas bulius!
Leidžiu į visa tai nagus, iltis, kol tampu kruvinas nuo galvos iki kojų!

Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!
Ir staiga mano ausį pasiekia garsas
Lyg šalia nuskardėjęs trimitas,
Senas, o dabar piktas, metalinis riksmas,
Skirtas akiratyje išdygusiam grobiui,
Škunai, kuri netrukus bus puolama:

Aho-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o----yyyy…
Schooner aho-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o-o----yyyy…

Pasaulis man neberūpi! Aš raudonai įkaistu!
Aš piktai suriaumoju, apimtas šturmo įtūžio!
Aš – Piratų Vadas! Piratų – Imperatorius!
Aš plėšiu, žudau, draskau, kapoju!
Jaučiu tiktai jūrą, grobį ir žudynes!
Aš jaučiu tiktai gyslas savo smilkiniuose
Mane daužant, mane pliekiant!
Įniršis trykšta man iš akių lyg karštas kraujas!
Ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei-ei!

Ak piratai, piratai, piratai!
Piratai, mylėkite mane ir nekęskite!
Laikykite mane savu, piratai!

Jūsų besaikė, jūsų laukinė aistra audrina mano kraują,
Mano kadaise buvusį moters kūną, kuris nuolat jautė orgazmą!

Aš noriu būti pabaisa, kuri mėgdžioja kiekvieną jūsų veiksmą,
Pabaisa, kuri leidžia savo iltis į turėklus, į kilius,
Graužia stiebus, geria degutą ir siurbia kraują nuo denių,
Dantimis drasko bures, irklus, lynus ir skridinius,
Didelė moteriškos lyties jūros gyvatė, nepaliaujamai ryjanti baisybes!

Mano kraujuje šėlsta prieštaringų ir analogiškų jausmų simfonija,
Marma nusikaltimų kratinio chaosas:
Mėšlungiški kruvinų orgijų šėlsmo garsai,
Niršūs, tarsi samumo gūsiai, eina kiaurai sielą,
Įkaitusių dulkių debesis, aptemdęs mano sąmonę,
Priverčia viską matyti ir suvokti vien oda ir venomis!
Piratai, plėšimai, laivai, valanda,
Ta jūrų valanda, kai aukos puolamos,
Kai jos ima klaikti iš baimės – norėčiau, kad būtent ji,
Pilna nusikaltimų, siaubo, laivų, žmonių, jūros, dangaus, debesų,
Brizo, platumų, ilgumų, keiksmų,
Kad jos Esybė taptų mano kūnu, kuris kentėtų visa savo Esybe,
Kad ji, tapusi mano kūnu ir mano krauju, mane paverstų purpuru,
Kad ji liepsnotų kaip žaizda audrinanti nežemišką mano sielos kūną!

Ak, būti viskuo, kai daromos piktadarystės! Būti visomis
Laivų užgrobimo, žudynių ir prievartavimų fazėmis!
Būti viskuo nuožmiose plėšimo scenose!
Būti tais, kurie išgyveno ar liko gulėti kruvinų tragedijų vietose!
Būti tobulu piratu pačiame piratystės įkarštyje
Ir visų pasaulio piratų aukų sinteze – jų kūnu ir krauju!
Savo pasyviu kūnu tapti moterimi, visomis moterimis,
Kada nors piratų išprievartautomis, nužudytomis, sužeistomis,
perskrostomis!
Savo pavergtu gyvenimu būti moteris, tenkinanti visų piratų geismus!
Ir visa tai – visus tuos dalykus vienu metu – justi savo nugarkauliu!



Pabaiga kitame numeryje

iliustracija
Jakob Tappeiner. 1989

Vertė Nijolė Simona Pukinskaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2003. v.d.2003-04-16 12:08
kaip supratau, tai Jonušys liepė čia išspauzdinti šituos genialiojo portugalų piderasto kliedesius? Manau pažangiesiems lietuviams tai labai patiks, ypač tokios originalios ištarmės kaip: "Mano kraujuje šėlsta prieštaringų ir analogiškų jausmų simfonija, Marma nusikaltimų kratinio chaosas...". Visiems sėkmės.

2007. Alvaro de Campos2003-04-16 12:51
aciu uz kurini, lauksiu kitos dalies.

2011. V.V.2003-04-16 13:42
Kažkas čia neblogai išvertė neblogą daiktą. Sveikinu.

2026. Augusto Seabra2003-04-16 17:15
O as noreciau buti piratas.

2027. Augusto Seabra2003-04-16 17:16
O as noreciau buti piratas.

2033. Vaikiezas :-) 2003-04-16 21:49
Sis kurinys yra is nedaugelio kuriniu, kuris teigiamai veikia mano pasamone. O verteja man pradeda patikti.

2037. aras642003-04-17 06:51
Gaila poeto! Jeigu jis būtų žinojęs, kad 2003 m. Šiaurės Atėnuose pasirodys toks jo poemos vertimas, būtų nusižudęs prieš ją rašydamas arba išplaukęs į Sardinių salas. Nuoširdžiai užjaučiu. Vertinti nesugebu. Neįmanoma

2042. @2003-04-17 11:52
`Metuose` buvau skaites NSP versta Pessoa. Ir tuomet, ir dabar galiu vien teigiamai atsiliepti apie siuos darbus.

2079. aras642003-04-19 06:26
Kas neturi poetinės klausos ir nejaučia lietuvių kalbos skambesio, tam būtų ne pro šalį paskaityti Sigito Gedos poetinių vertimų. Gal tuomet atsivertų ausys ir protas suvoktų, jog poezija verčiama į tikrąją lietuvių kalbą, o ne puskalbę. Reiškiu gilią užuojautą

2088. SINGER2003-04-19 10:26
sveikinu verteja, kuri puikiai interpretuoja stambios formos kurinius, beje, is zemaicio neatimsi kalbos jausmo.

2090. V.V.2003-04-19 12:36
Truputis abėcėlės. Versti reikia ne kaip Geda, o taikantis prie autoriaus tonacijos. Pykstama tada, kai kas nors kitam neblogai pasiseka. Ir tai daro tam tikro tipo asmenys. Arba snobai. Na o kritikos pamoką šiame numeryje davė Aliulis.

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:20 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba