ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Šuo šunį džiovina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Tęsinys. Pradžia Nr. 1



2001


Kaip valdoma tariamos valstybės


Kriminalinės, verslo etc. struktūros suranda sau tinkamą žmogų. Apmoko jį, kaip įtikti žmonėms. Tada šis atitinkamai "išpudruoja" jų smegenis ir – išeina į valdžios aukštumas.
Taip valdoma Rusija. Be abejonės, ir Lietuva.

Vasario 7, trečiadienis


Tai kas, kad mane visur kviečia… Bet aš nelabai kur einu. Nelabai ką turiu veikt šitam pasauly. Ar tai labai jau baisiai skamba?
Varnos už balkono stiklų… Su Mintautu skrisim į Stokholmą. Ten bus mano knygos švedų kalba sutiktuvės (P. Dirgėlos žodis). O kam man ta knyga?
Ilgai derėjomės dėl pavadinimo. Galop nusileidau, tegu bus "Angelas krintantis Palangoj".
Tas eilėraštis parašytas, kai Urtė gimė. Šermukšnių ir Žaibo gatvės… Kada tai buvo? Prieš 20 metų? Beveik.
Jeigu kas gelbsti, tai žodis Palanga. Angelų jau seniai per daug visose eilėse. Dar kitados pridėdavau šalia jo žodį "šleivas", "perskeltanagis". O tai jau beveik kipšas.
Mano serafas yra toks, su kuriuo nelabai pasigrumsi. Kaip Aidas M. norėtų.
Neturiu ką dirbt! Serafimai tetriūsia! Jiems visos šios knygų mugės. Tam, kad nuskrisčiau į Stokholmą, reikia beveik 1000 žalių. Tai metų uždarbis. Žmogau, baik valgyti!
Kažkelinta diena dingojas man vieni… gružliai. Graužavirbos iš vandenų, atabraduos, palei ežero krantą.
VIENAS GRUŽLYS sykį aplankė lydeką. Dideliam ir giliam vandeny.
Gružlys klausia:
– Lydeka, kaip tu gyveni?
Lydeka nė krust.
Gružlys:
– Didysis Gružly, kaip tu gyveni?
Nė krust.
Gružlys:
– Gružleli broleli, kas tave nuskriaudė?
Pravirko Gružlys, atplaukęs iš atabrado. Tada Lydeka pasisuko, pasižiūrėjo ir sako:
– Dar nemačiau, kad toks mažas tiek daug būtų priverkęs! Susisemk savo vandenis ir dink iš akių!
Gružlelių daina = panaši į nencų. Didysis Gružlys andai buvo ir nencų karalius.
Lietuvoje, bet čia jau kitos dienos pasaka.

Neturiu jau nė vienos gražios damos, kuriai galėčiau paskambinti. Moters balsas, visi tie čiulbėsiai telefonu nėra toks tuščias daiktas… Amžiną a. Viktoras Petravičius vos pasigerdavo, skambindavo Julijai į Čikagą. Ištisą valandą. O kas močiutei?
Balso gaila! Kiek jaudulių.
Visi vyrai, kai per daug susigraudina, gąsdina moteris. Visam margam sviete:
– O dabar eisiu ir pasikarsiu!
– Nedaryk taip. Nebūk durnas, – meldžia moterys.
Vyrai:
– Na, jeigu duosi, tai nesikarsiu…
– Ką duosiu?..
– Pati žinai ką…

Gružleliai ir dulkės


Du pamėlyniję gružleliai vieną vasaros dieną dulkenosi atabrade. Pamatė juos Lydeka ir paklausė:
– Ką jūs čia darote dabar?
– Dulkes…
– Dulkes vandeny? Ir nebijote Dievo?
– Mes tai darom žaibuojant, – atsakė gružleliai.
– O koks čia… skirtumas? – tardė juos Lydeka.
– Saulė, mėnulis ir žvaigždės sueina į vieną, – aiškinosi gružliai.
– Ir kas? Vis vien dulkenatės…
– Ogi tas, kad tada viskas baisiai žiba…
– Žiba? Norit pasakyt, kad jūsų akyse žiba?
– Ne, ima verstis begalės naujų, žibančiųjų gružlelių. Tai vadinasi… meilė.
– Meilė yra tada, kada vienas kitą suėdi, – pliaukštelėjo uodega Lydys ir nuplaukė sau, nieko čia nesupratęs.

Po didelių nesėkmių


Dar didesnis, vos suvokiamas noras, kad būtum sužeistas. Kiek galint daugiau. Tada išsisklaidys visos likusios man iliuzijos.

Finansinės scenelės


Vienoje leidykloje buhalterei, ramiai, šviesiai moteriškei, sakau liūdnu veidu:
– Iš tų pinigų, kurie man priklauso, tūkstantį išprašiau tėvo laidotuvėms, po pusmečio tiek pat brolio… Dabar tam, kad atgaučiau likusius, – ką man daryt?
Mirt ar užmušt penkis žmones?
Už G. Narekaci didžiulį 10–12 metų vertimą…
Buhalterė išklausė mane, labai tyliai taip kalbantį, ir išsigando:
– Na jau! Nedarykite taip.
Dabar pas mus jau visur tokia tvarka: kad žmogus dirba, kad uždirba (popieriuje), tai visi supranta. Keisčiausia, kai nori gauti savo likusiuosius grašius.
Dešimt metų dirbai, paskui dešimt metų prašysi užmokesčio.
Geriausia vis dėlto plėšikauti. Arba atsigult ir numirt.

Didieji sukrėtimai


Pasakoja jaunutis policininkas, kuris po 6 val. ieškojimo Neryje po ledu užčiuopė nuskendusio berniuko kūną…
– Patikėkite, aš pats turiu mažų vaikų, ir tas prisilietimas trenkė man per galvą… Tai buvo didžiulis emocinis smūgis.
Kažkas atsitinka, žmogus nenori nei valgyti, nei kitų matyti. Tarsi nutrauktų šydą nuo akių:
– Tai štai pasaulis, kuriame gyvenu. Ir man taip gali atsitikti.
Pjaute nupjaunama "aura": saugumo jausmas, pasitikėjimas, iliuzijos, viltys, planai. Stresas, duobė. Kur vieta menui?
Ar tokiais atvejais sakydavo:
– Vaikšto kaip nulyta…
– Kaip žemę pardavęs.
– Saulės nemato.
– Kaip trenktas, kaip šlapiu maišu trenktas.
Kažkas negrįžtamai dingsta iš žmogaus širdies.
Metafizinio pasityčiojimo mirksnis.

Metai


Laikas, kai visuotinis nuskurdimas darosi pasibaisėtinas. Išaušta diena ir su bedantėmis senėmis parduotuvėje pasijunti stumtelėtas laiptais žemyn… Dar keliom pakopom į prišnerkštus pusrūsius.
Tie, kurie "gyvena", sukasi išsipustę dabar jau tau nesuvokiamam pasauly. Ten šviesiau, tvarkingiau, čia – vieni pelėsiai, dvokas, riksmai.
Kartais sunku darosi atskirti ir suvokti, kaip tavo asmeninis laikas dera prie viso šito nuosmukio. Beveik metafizinio.
Į priekį bloškusi banga atslūgo. Tie, kurie liko murkdytis seklumoje, pajuto, jog 50 metų tarsi nebūta…
Tos pačios nevilties, mirties ir išnykimo aimanos, tas pats 100 ar 200 komsomolkų, partorgių ir politrukų optimizmas. Ciniškas, žemas, netgi nedangstomas.
Nėra atsarginių išėjimų, tėra juodosios durys. Angos savižudžiams.

Vasario 9, penktadienis


Tos valstybės, apie kurią žmonės svajojo, kokią įsivaizdavo, jau nėr. Jos ir nebuvo. Per dešimt metų niekas net nenorėjo jos kurti. Visi skubėjo patogiai įsitaisyti, pralobti…
Lietuva, kaip koksai apendicitas, prikabintas (tariamai) prie pasaulio, Europos, Amerikos.
Fiktyvios institucijos. Trys milijonai vargšų ir 5000 ponų.
Kultūros žmonės palikti su algelėmis 100 dolerių per mėnesį. To neužtenka net už butą, ką jau kalbėti apie maistą, vaikus, drabužius, knygas ir t. t.
Dideles leidyklas užtūpę tokie sukčiai, kad – laimingas žmogus, su jais nesusidūręs!
Apgailėtinas jaunimas: kaip į naujosios, neva "renesansinės Lietuvos" pavyzdžius baksnoja į 3–4 verslininkus…
Neo-kolonija ir neo-protektoratas, neo-baudžiava ir neo-kapitalizmas – komunizmas.
Šunaujai skirtas šunizmas, Vyr. Šunininkui – čiurlionizmas.

Iš vagių gyvenimo


Žmonės, kurie pavogė mano pinigus. Net gėda rašyti. Su tokiom padugnėm nebuvau susidūręs.
Ir jums bus tas pats! Jeigu kreipsitės į policiją, iš ten bus pranešta ir vagims, ir jų padėjėjams.
Tie paskambins jums ir meilingai pasisiūlys padėti.
Nuėjau nurodytu adresu. Žirmūnuose, netoli upės. Siaubingai apšnerkštam bute. Tik vienas telefonas, seni kailiniai, nugertas vodkos butelis.
Invalidas, tremtinys. Iš akių matyti, kad brudas. Telefonas tik čerškia! Nuskriaustųjų daug. Visiems prižada padėti. Prašo parašyti bloknote, kokią sumą skiri jo draugų "investicijoms". Atseit tieji žmonės atiduos tau skolą…
Aš, matyt, per mažai skyriau. Siūlo apsigalvoti. Siūlo stikliuką. Viskas – voratinklėta.
Atsiprašau, keliuos eiti. Pasisiūlo palydėti. Klibikščiuodamas pro Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, ūmai vos neapsižliumbia:
– Jūs tai galite dar užsidirbti, o ką man su tokia koja daryt?..
Man šlykštu, aš suprantu, kur pakliuvęs, bet tos žmogelšienos akys tokios primyžtos, kad galiu susivemti.
Norisi praustis, bėgt, šokt į Nerį. Kokio velnio aš čia ieškojau?
Ten, kur tiek prišikta, negali būti jokio meno.
Kas kakodamas gali žiūrėti į Šv. Prisikėlimo Mergelę?
Mane pražudys gyvenimo smalsumas.
Dar yra toksai nevykusiai padarytas – žingeidumas, noras viską žinoti, visur pabūti, viską išbandyti… Kaišioti nosį bei nagus ten, kur nereikia.
Geriau gal jau būtų puikybė, apie kurią Arvydas J. sakė, kad "galų gale puikuolis nusisuka sprandą". Galų gale – visi nusisuka… Smalsukai žlunga anksčiau.
Tata, andai paklaustas:
– Ar tiesa, kad žaidėte šachmatais su Tūbeliene ir Vailokaitiene?
Nuskriausto vaiko balsu:
– Pabandykite pažaisti su poniomis… Suknių rankovės plačios, tik nusigręžei, o jos šmakšt figūrą ir nėr!

Gyvulių ligos


Kokia nors pasiutligė, atėjusi iš Anglijos ir Vokietijos, nėra šiaip sau liga. Jos atsiradimas yra fundamentalių tiesų išniekinimas…
Pamišęs baltymas, gautas mėginant padaryti maistelį iš dvėselienos…
Dvėselienai žmonija buvo išradusi kapines.
Tokia pat kempinligė sklinda iš lavoniškų kultūros savaitraščių ir žurnalų.
Daugelis bepinigės apimtų žmonių įniko kapoti dvėseną.
Tam tikras sinchronizacijos dėsnis veikia visuose lygmenyse.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2070. V.V.2003-04-18 18:56
Man tai vienas geriausių šuns šunio džiovinimų. Jis neturi komentarų , nes yra nuoširdus ir netuščias. Tokie nemėgstami, geriau apie nieką ir tada prasideda šnekos. Beje, mes ne tokie jau vargšai, Sigitai, tiktai leidžiame savo kūrybą nacionalizuoti ir stumti mus į bomžų klasę, kaip pats ir rašai. Gal reikėtų susiinventorizuoti padaryta ir pateikti valstybei sąskaitą, jos pačios labui... Bet tai jau, matyt, pernelyg sudėtinga. Sėkmės ir kiečiau, tau netinka knirkti, dar juk su pautais ir pats psiutimas.

2078. sakuda2003-04-19 05:52
Bekraštis idealizavimas reiškia gilų vidinį nepasitikėjimą. Vaikystėje svarbu žinoti, kad tavo mama ir tėtis viską gali (ir pirmiausia - viską gali dėl tavęs paties). Kitaip - atsiras poreikis idealizuoti su giliu įsitikinimu, kad yra tokių, kurie visada gali, tik ne visada nori. Kaip toji Lietuva - ar rašytojai (tekstų gamintojai) baisiai skiriasi nuo "melžėjų" (pieno gamintojų)? Galėtų valdžia įvesti minimalias supirkimo kainas, o literatūrinės nevilties metais atlikti intervencinį supirkimą. Tarkime, rašytojų sąjunga įsipareigotų supirkti minimalų puslapių skaičių (iš visų rinkoje įsiregistravusių rašytojų). Gražu ir socialiai teisinga.

2081. Bazinis riebumas2003-04-19 07:52
Už pieną moką pagal jo riebumą (atskaitos taškas yra bazinis riebumas). Kaip mokėti už tekstus, kur, arba kieno, tekstas būtų bazinis tekstas? Semiotikai, a?

2084. V.V.2003-04-19 09:48
Per sunkus tekstas, internautai,taip ir maniau. Sėkmės komentuojant nieką.

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:19 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba