ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-12 nr. 648

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Paukščio akimis (28) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balandis prasideda kovąAUGUSTINAS DAINYS. Poezija (5) • Redakcija persikėlė (9) • Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus. Kipras – kalbos skausmo trajektorija (20) • Pokalbis su budizmo filosofijos tyrinėtoju DAVIDU SAFORTU RUEGU. Nežinomybės ir beprasmybės vandenyse (2) • MICHEL QUOIST. PoezijaSIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (4) • Mykolas Sluckis. Kuo žavūs asmeniniai rašytojų pokalbiai (3) • FERNANDO PESSOA. Odė jūrai (12) • VACLOVAS ALIULIS. Krikščioniškoji armėnų ir lietuvių literatūrų klasika (5) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karininkai (3) • GABRIELE ROMAGNOLI. MiniatiūrosALGIS KALĖDA. Irztelėjusiam kritikų kritikui (3) • MATAS PATAS. Knyga apie Stasį Lozoraitį ir Vytautą Landsbergį iš jų laiškų ir pasisakymų (10) • 50 savižudžių rašytojų (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (37) •

Kipras – kalbos skausmo trajektorija

Kipre gyvenanti kultūrologė, vertėja DALIA STAPONKUTĖ atsako į Sigito Parulskio klausimus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

– Esi vertėja, kultūrologė, rašai straipsnius, esė, bet gal galėtum truputį išsamiau prisistatyti, tai yra permesti akimis savo kelią, atvedusį į salą, į Kiprą?

– Ironišku žvilgsniu permesti savo judėjimo trajektorijas kartais sveika – tai padeda susikurti stabilumo ir net kryptingumo iliuziją – tačiau nedrįsiu teigti, kad viskas, ką apie save galvoju, panašu į tiesą ir tik tiesą. Migruojančiam protui ir kūnui tai pernelyg sudėtinga, nes nieko "durnesnio" už migranto gyvenimą, anot Cz. Miłoszo, nėra. Yra toks banalus posakis: ne žmogus – profesiją, o profesija žmogų renkasi. Kultūrologija pagaliau pasirinko mane ir aš, iš neturėjimo kur trauktis, sutikau. Maža to – turbūt "atitikau visus reikalavimus". Nepaisant kanibalistinių kultūrologijos apetitų, dorojančių net tradicines akademines disciplinas, man regis, tai – ne profesija (teatleidžia rimtieji kolegos), o tam tikra migracijos rūšis. Tiksliau – migrantas yra ypatinga homo sapiens veislė, kuri vadovaujasi ne tiek racionaliais pasirinkimais, kiek impulsais, žadinamais įvairovės, sumaišties, neapsisprendimo, kartais – beviltiško ir betikslio ieškojimo. Mano, kaip migrantės, padėtis yra ir tipinė, ir ne, t. y. pasilieku privilegiją įžvelgti savyje kai kuriuos unikalumo bruožus. Visų pirma mano filosofinių (visomis prasmėmis) studijų ir "didžiojo poravimosi" metas prabėgo transnacionaliniame (tegu ir tarybiniame) megalopolyje – Leningrade. Priklausau tai negausiai ir neilgalaikei universiteto merginų kartai, kurioms kaip "dekabristų žmonoms" važiuoti su vyru į kitą šalį buvo natūralu ir dėl išlaisvėjusios tarybinių sienų politikos – gana paprasta. Po 9-ojo dešimtmečio merginų migracija įgavo visai kitą pobūdį – ne tiek idėjinį, kiek ekonominį (iš esmės tai beveik tas pats, tik padariniai kitokie). Tiesa, po šlovingojo megalopolio neilgam grįžau į gimtuosius Šiaulius dirbti (buvo nedrąsi pastanga pristabdyti migrantės likimą), bet dėstytojos darbas labiau priminė tremtinės būtį tarp gausių laiškų – ne vien savo "išrinktajam", bet visam būriui "Piterio bendražygių" iš Bulgarijos, Vengrijos, Lenkijos, kurie pamažu atrado sau lietuvišką Sąjūdį kaip įdomią ir palankią medžiagą tolesnei akademinei veiklai, diskusijoms, analizei. Prašė manęs siųsti informaciją, kurios nerinkau, paaiškinimus, kurių nesugebėjau teikti, nes anaiptol ne visos "išsivaduojamojo judėjimo" tendencijos ir dimensijos man buvo suprantamos, na, nebent – euforiškai išgyvenamos. Jaučiausi, paprastai kalbant, pavėlavusi ar su įvykių ritmu prasilenkusi stebėtoja, nesusipratusi pilietė, savęs neatradusi asmenybė ir savęs nerealizavusi moteris. Judėti su tokiomis nuostatomis – kaip tik. Nesakau, kad apsiėjau be vidinių dramų: net tėvams pranešiau apie išvykimą paskutinę dieną, į baimę ir nepatogumus teko nekreipti dėmesio, apie padarinius net neleisti sau pagalvoti ir pasikliauti tokia lydinčios bičiulės rusės išmintimi – vsegda jest’ obratnyj pojezd. Kipre pasijutau išmesta kaip driežas ant akmens, priplota netikėtos saulės ir naujo, svaiginančio rytietiško kvapo. Kitos šalies kvapas – labai stiprus pojūtis. Tai buvo tik epopėjos pradžia, tačiau pirmas akimirkas-pojūčius prisimenu gyviausiai. Vėliau "maksimalistinės" (tada) lygybės sumetimais – jei emigruoti, tai abiem – su vyru bandėme kurtis Londone, tačiau gyvenimas pokolonijiniame centre greitai parodė dantis dviem nusususiems inteligentams: atšiaurūs gūsiai nuo Temzės priminė Nevą, drėgme persmelktos patalpos pasirodė baisesnės už Piterio "komunalkes", o Londono gatvių žalieji, agresyviai besikėsinantys į mamos dovanoto lapės puspalčio skvernus, užknisdavo labiau nei Piterio alkoholikai ar "farsovščikai". Likimas kikeno ir kantriai laukė vyro gimtinėje – saulėtame Kipre, tuomet – ant Pirmojo Persų įlankos karo slenksčio, teko susitaikyti ir net pasidžiaugti, kad jis visai palankus. Iš žlugusios Sąjungos į regioną tuntais plūdo praturtėję arba visai nuskurdę rusai, ieškantys galimybių Artimuosiuose Rytuose. Su rusų ir anglų kalbų žiniomis jaučiausi kaip pirmosios pagalbos seselė kare – net už paprastą telefoninio pašnekesio vertimą siūlydavo neregėtus pinigus. Šitaip, karo sąlygomis, prasidėjo spalvinga ir gausi mano vertimų praktika, kuri laikui bėgant tobulėjo, plėtėsi, turtėjo užsitarnautais naujų kalbų sertifikatais, iš failų persikėlė į konferencijų sales, politinių ir verslo derybų užstales. Kartą vos nepraradau ne tik garbės, bet ir galvos. Jordanietis, suuodęs mano lietuvišką kilmę, pristabdė derybas ir ėmė skaityti man isterišką moralą apie lietuvių ak! politinį neįžvalgumą, bukumą, neįtikėtiną nacionalinį egoizmą ir individualizmą, fantazijos ribotumą ir netoliaregiškumą, infantilizmą ir net idiotizmą, och! Mat, pagal jo teoremą: jei ne lietuviai, tai pasaulyje būtų viena Superpower daugiau, stabilumas būtų daugmaž garantuotas ir JAV nesikištų į arabų gyvenimą "bet kuriuo paros metu" ir pan. Atsakiau, kad jis putoja taip naiviai kaip rusų antisemitas, bet tada įsikišo ir rusų komanda, nusodino mane ir prisakė, kad vertėjos darbas yra tylėti ir versti, o ne provokuoti, juolab – vaipytis ar gestikuliuoti. Panašių istorijų kiekvieno vertėjo darbe – šimtai. Laikui bėgant prisigamini kaukių – kiekvienai kultūrinei situacijai vis kita kaukė. Po kelerių metų, pajutusi, kad iš rankų slysta vargšė gimtoji kalba, ėmiausi literatūros vertimų iš graikų į lietuvių kalbą. Entuziazmas buvo revoliucinis, pinigai nerūpėjo, bet ir neliko kelio atgal – į praktiką, o susikūrus Kipro valstybiniam universitetui atsivėrė ir platesnės, neartos dirvos bei teorinės galimybės.

Persikėlus gyventi į nedidelę tradicinę šalį, man regis, labai svarbu išmokti jausti tos šalies dinamiką ir tapatintis su ja, na ir, žinoma – griebtis vietos kalbos. Ji neretai maitina ir guodžia.

– Lietuviai vyrai, ypač kaustomi patriarchalinių prietarų, ko gero, net jaučia tam tikrą nesąmoningą pavydą ar nuoskaudą, vėliau virstančią netgi panieka, kai moterys ištrūksta iš jų kontrolės, kad jos gali išsiversti be jų. Arba dar ir toks įžeistos savimeilės argumentas – kuo mes blogesni? Suprantu, klausimas komplikuotas, bet vis dėlto – ar tau pačiai tai nebuvo šiurpą kelianti dilema – tekėti už užsieniečio, išvažiuoti iš Lietuvos, gyventi velniai žino kur?

– Girdžiu paties bizantiškojo patriarcho arba atvirkščiai – tikrojo feministo intonaciją. Klausimas ne tiek komplikuotas, kiek, atleiskite, ribotas. Lietuvos vyrai man labiau primena vienatviškos egzistencijos monarchus, o ne patriarchus. O rimčiau kalbant – vyrai kaip vyrai, nei blogesni, nei juolab geresni. Skirtumai tarp Lietuvos ir kitataučių vyrų (kaip ir moterų) tik kultūriniai, ir jų, tų skirtumų, nemažai. Mano atveju šiurpoka būtų buvusi ne dilema, o nepalaužiama nuostata, kad būtinai turiu tekėti už lietuvio, kataliko (juokauju). Šmėstelėdavo tokia mintis, bet neapsėsdavo, juk seksualiai brendau ne Lietuvoje. Pagaliau – net nesinori galvoti – su tokia nuostata būčiau praradusi daug praturtinančios patirties: kodėl būtinai lietuvis, už ką būtinai lietuvis? Romantiškai kalbant, esmė – buvimo kartu pilnatvė, o ne tautinis charakteris. (Nors dabar galiu pasakyti, kad lietuviui su lietuviu, kaip ir graikui su graiku, susikalbėti yra paprasčiau.) Lietuvoje, sprendžiant iš diskusijų, prasisunkiančių net į centrinę spaudą, dar niekaip nesuvokiama, kad vaidmenų orbitos – koks turi būti vyras, o kokia moteris – yra nenustatomos, amžinai kintančios ir plika akimi tikrai neišmatuojamos. Tokie debatai, tarkime, Graikijoje (nors ten "vaidmenų karas" netobulesnis) jau persikėlė į marginalinius leidinius. Deja, tiek vienos, tiek kitos šalies padėčiai būdinga pirmosios feminizmo stadijos bruožai: kai moterys (kalbu apie didžiąją masę) tiesmukais ir jau gana įgudusiais išpuoliais stengiasi nugesinti vyrų ambicijas, o tie, nebežinodami, kur slėptis, viešai dangstosi visokių "vargšiukų" skraistėmis arba itin rūsčių patriarchų mantijomis... nors, užlindę už kampo, kikena ir daro tai, ką visais laikais darydavo. Pabūsiu idealiste sakydama, kad feminizmas yra galimybė, tik ne vyrus skabyti ar juolab jiems ragus statyti, o kažką vienam apie kitą suprasti.

Galbūt graikai labiau apsisprendę dėl savo vaidmenų – mylisi kur pakliūva ir su kuo pakliūva, tačiau šeimos kultą saugo nelyginant aukurą. Graikas – kolektyvinis padaras ir negali pakęsti nė akimirkos vienatvės. Tai viena priežasčių, dėl ko jie tokie giminiški, šeimyniški, dedasi viens kitam paslaugūs ir dėmesingi, o kitataučiams savo tradicijų ir įpročių neperša ir retušuoti jų nesiruošia. Tiesa, graikės – įnoringos namų valdytojos ir pavyduolės rėksnės, todėl graikai vyrai vis dažniau dairosi į geltonkases tylenes. Bet laikui bėgant ima nagus graužti, nes tylenės, pasirodo, kitokios ir dar mažiau patiklios. Kita rasė, kita "facė" – guodžiasi vienas kitam graikai, linguodami galvomis.

Vis dėlto vienas dalykas nerimą man kėlė – vaikų kalba. Mišrių šeimų vaikai – nelaimingiausi ir labiausiai apdovanoti gyviai, nuolat patiriantys įtampą tarp dviejų ar daugiau kalbų. Jei motina jų "pagaili" sutikdama kalbėti ne savo, o vietos kalba, tai fenomenas, vadinamas motinos kalba, išrūksta kaip smilkalas. Vaikai nemėgsta nepatogumų, kuriuos suaugusieji jiems užkrauna. Neretai reikia apsimesti, jog nekalbi jokia kita kalba, kad vaikai prabiltų lietuviškai. Nors tai yra abipusė įtampa, tačiau, matyt, tik šitaip – per švelnią prievartą – kalba įsitaiso tarp kalbų. Šlykštoka būna, kai, dukrai su polėkiu pasakojant apie savo "meiles", netyčia įsikiši su savo fonetika – ne kuojnia, o kojinė.

– Apie egzotiką – Kipras iš čia atrodo beveik pasakiška šalis. Tačiau ten gyvenant, manau, egzotika greitai virsta kasdienybe, rutina, kitaip tariant, jos apskritai nelieka. O gal Pietuose buitis vis dėlto ne tokia alinanti ir bukinanti žmogų? Klausiu to, slapta tikėdamasis palyginimo, ypač turėdamas galvoje žmogų, kuris niekad gyvenime nėra iškėlęs kojos iš namų.

– Neneigsiu pasakiškos ir egzotiškos šalies įvaizdžio, nes jis man nesvetimas. Kipriečiui "Lituanija" irgi skamba pasakiškai: prieš kelerius metus, kai Europos Sąjungos brolybės idealai dar buvo svetimi, senyvas kiosko savininkas, man perkant suvenyrus (prabangą pabūti turistu šalyje, kur gyveni, reikia sau leisti) sužinojęs, "iš kur būsiu", persižegnojo kaip prieš Lozorių moterišku pavidalu. Sako, maniau, tokios šalies nebėra, pamenu, sako, prieš Antrąjį pasaulinį vadovėliuose toks pavadinimas mirgėdavo, o paskui dingo kaip į vandenį... Tai, vadinasi, jūs, dėkui Dievui, gyvi. Ir kuo jūs ten maitinatės, klausia. Atsakiau – bulvėmis. Ir ką tu, mėlynakis kipše, čia veiki? Gyvenu. Šis vėl sumetė kryžių ir nutilo. Suvenyrus padovanojo.

Pietų buitis ne alinanti, bet bukinanti, t. y. minimali. Minimalus patalpų šildymas, minimali apranga, minimalistams – gerai. Nors ir sakoma, kad kiprietis valgo tarsi ryt mirs, o namus stato, tarsi gyvens amžinai, bet tradiciniuose namuose prabangiausias stalo patiekalas – grafinas su šaltu vandeniu ir balta duona su alyvuogėmis. Beje, vanduo išties brangesnis už vyną, o alyvuogės savo maistingumu atstoja paprastam kipriečiui lašinius. Šiuolaikiniai namai ištaigingi, bankai nespėja išrašinėti ambicingiems pirkėjams kreditų, o tėvai nespėja taupyti. Mano homoseksualusis kaimynas net bilietui į užsienio festivalius važiuoti ima kreditą. Tai vadinasi – gyvenimas nelaukia. Juk neracionalu, aš jam sakau, o šis man sako – gal per langą žiūrėti racionaliau? Kita vertus, pietietis labai nemėgsta skųstis – geriau paskutines kelnes atiduos, bet niekados nepasakys "neturiu". Kipre galima nebūti saliečiu, galima būti itin nevirškinamu švedu ar pan. Labai patinka stebėti, kaip raukosi padavėjai, kai į taverną įvirsta įraudę nuo saulės ir pigaus vyno skandinavai – kiekvienam iš jų reikia atskiros sąskaitos, o paskui – "jokios padėkos". Jų gyvenimas labai sunkus, svarsto tavernarai Manolis ir Katina, ir, matyt – jokių prošvaisčių, jei spauda rašo apie tokį savižudybių skaičių pas juos. Kipriečiai – geraširdžiai ir į užsieniečius kažkodėl žiūri su užuojauta. Per vasaros sezoną nugvelbia iš turizmo kas ką gali, o žiemą atostogauja ir ruošiasi kitam sezonui. Visa buitis ir yra gyvenimas, t. y. saloje ji ištirpsta gyvenimo ritmuose, tampa lengva ir nesunkiai transportuojama kaip lagaminas. Aš – ne turizmo agentė, bet noriai savinuosi buities tuštumo koncepciją. Kai pas mane ypač retais atvejais užklysta lietuviai, iškart klausia, o kaip tu gamini valgyti – be kombainų, maišytuvų, skrudintuvų, visokios automatikos. Galiu pasakyti tik tiek, kad gyvenimas be buities turbūt yra nuobodesnis.

– Tavo prieš keletą mėnesių "Šiaurės Atėnuose" spausdintoje esė "Salos tyla" juntamas nors ir santūrus, bet vis dėlto skausmas. Kalbi apie gyvenimą saloje kaip apie sąmoningai pasirinktą vidinę tremtį. Vis dėlto vienokia tremtis yra graiko, kuriam gyventi saloje yra ganėtinai įprastas, istoriškai susiklostęs reiškinys, ir visai kas kita – žmogui, atvykusiam iš "hiperborėjų" krašto. Ar tau neatrodo, kad tavo "salos būsena" – dvejopa? Turiu galvoje tai, kad vidinę tremtį gali pajusti ir gyvendamas Lietuvoje.

– Ne skausmas, o kur kas banalesnis maudulys, susijęs su kultūrinės komunikacijos (kaip aš pavadinčiau) stoka. Esė buvo nebloga eksperimento su pačia savimi galimybė. Sala – Soliaris. Gali reflektuoti save kaip nori, kuria nori kryptimi, nes niekas nežino, nesidomi, o ir, gyvendamas saloje, nesupranta, kas joje iš tikrųjų dedasi. Šiuolaikinis salos graikas nelabai skiriasi nuo antikos laikų saliečio – jis odisėjas, tik keliauja kitomis priemonėmis. Kvailiausia, kad sala yra kaip kūnas už borto – niekad nežinai, kada tikėtis išsigelbėjimo ar šiaip malonesnio įvykio. Tiesiog mokaisi netikėti arba pasikliauti absurdiškais dalykais, na, kad ir visokio plauko pakeleiviais. Turiu galvoje, kad sala bet kuriuo atveju priklauso nuo artimiausiojo žemyno, ir tu kurk nekūręs savo istorinį ar dar kokį nori identitetą, vis vien jis – tarpinis. Tarkime – kipriečiai. Jie – ne graikai (ir ne turkai) ir ne europiečiai. Cha! Kiprietis – europietis, dailus, bet kaimietis – staiga prisiminiau jų naują ES proga sukurtą "čiastušką". Mane itin stebina Kipro salos kalbinė sumaištis: trys oficialios kalbos – graikų, turkų ir anglų. Tokioje situacijoje paprasta liaudis įpranta "miksuoti".

Surogatas toks spalvingas, kad pačiam U. Eco galva apsisuktų. Jį perprasti reikia ypatingo talento, kurio man, deja, stinga – suprantu, bet negirdžiu. Vietinėse "chebrose" dažniausiai esu "nurašoma" kaip "per gerai" kalbanti. Taigi aš pati jau dvejopa, o gal trejopa, dvilypė, dar ne dvilytė, bet jau dvireikšmė – tipinis pokolonijinis, hibridinis ir dar verčiantysis subjektas. Taip, tokia būsena, tikiu, būdinga ne tik saliečiui, ji vėl yra – migranto būsena. Sala šiuo atveju ypatinga tik tuo, kad nusėdus jos ritme atsiveria visos galimybės ir laikas mąstyti, o mąstymas yra klaiki meditacija ir užkrečiantis nieko neveikimas. Many – ne skausmas, o lengva, flegmatiška panika, kad virstu į salietę rytietę. Sala, pagyvenus joje ilgesnį laiką, įsigraužia taip giliai, kad, pajudėjus kitur, jos iš savęs nebeišlupsi. Tą patį turbūt galėtų pasakyti kiekvienas apie savo Tėvynę, tik štai mažytė sala tarsi aiškių kontūrų daiktas prašosi priklausomybės, leidžiasi užkariaujama ir tampa jei ne namais, tai nuosavybe, kuria sunku atsikratyti.

– Esi išvertusi N. Kazantzakio "Paskutinį Kristaus gundymą", verti K. Kavafio eilių rinktinę, esi vertusi lietuvių poezijos į graikų kalbą. Gal galėtum truputį papasakoti apie vertėjos patirtį? Be to, būtų įdomu, jeigu bent probėgšmais apžvelgtum, kas apskritai vyksta šiuolaikinėje graikų literatūroje, banaliai tariant – ką jie rašo? Vargsta su senovės graikų palikimo griuvėsiais ir bizantiškomis akimis žvelgia į Vakarus? Ar juos irgi kaip lietuvius kankina Europos kompleksas, ar man, trumpai ten viešėjusiam, taip tik pasirodė?

– Ne tik mano salos būsena dvejopa, bet ir vertėjos patirtis, kaip jau minėjau. Iš pradžių – verbali vertimo praktika, vėliau – literatūra, pastaruoju metu – teorija. Manau, vertėjui būtina kontekstų įvairovė, kitaip jis tarsi filtras susinaudoja, atsiranda nuosėdų, sutrupa. Nesutinku su nuostata, kad vertėjui pakanka vien geros praktikos, juk teorijų ir praktikų kaleidoskopas ypač atšviežina. Be to, tikiu, kad vertimas yra itin turtinga sritis. Vertimo atskiru diskursu nedrįsčiau pavadinti (diskutuočiau), bet kultūros studijose jam skirčiau nemenką dalį vien dėl to, kad tekstas, kaip ir bet kuri ženklų sistema, yra prisodrintas kultūrinių atspalvių. Vertėjas, įžvelgiantis tekste tik tekstą, yra, manau, nevaisingas. Nors vertimo esmė – prisiekinėti ištikimybę autoriui, bet nebūna ištikimybės be išlygų. Vertėjas yra versto teksto autorius, bet tik tam, kad autorius būtų suprantamas skaitytojų bendruomenei. Priešingu atveju – nei vertimas į kultūrą, nei kultūra į kultūrą neprasiskverbia. Na taip, čia irgi reikia švelnios prievartos. Man pravertė gyvenimas autorių aplinkoje, kur net kvapai ir spalvos akivaizdūs. O kalbėti apie savo vertimus neįmanoma kaip ir apie savo knygas. Štai per N. Kazantzakio "Paskutinio gundymo" pristatymą Vilniuje naiviai bandžiau tai daryti. Aiškinau negausiai auditorijai, kad teksto poveikis būna toks stiprus – net aprašomos aplinkos kvapus jauti. Iš salės pasigirdo gaivus vaikinuko balsas: "Gal versdama žolės parūkei?" Tikrai, literatūrinis vertimas apsėda, beveik nukelia į transo būseną, ypač – kalbos genijaus N. Kazantzakio teksto magija ar K. Kavafio poezija-teatras su įstabiais bizantiškais charakteriais ir dekoracijomis.

Graikai – gausiai rašanti, bet ne itin skaitanti tauta: jei norėsiu paskaityti, pats parašysiu, visai rimtai samprotauja graikas. Kaip ir gyvenime, literatūroje graikai – amžini anarchistai. Niekas Briuselyje neprivers graiko nerūkyti po ženklu "Nerūkoma", laiku ateiti į darbą, nemeluoti ir pagaliau susitaikyti, kad graikų kalba yra tik viena iš daugelio ir ne pagrindinė Europos kalba. Maža to, dauguma graikų iš tiesų mano, kad pasaulyje yra dviejų rūšių žmonės – graikai ir tie, kurie nori būti graikais. Žinau, kad tai yra tik poza, tos pozos esama ir literatūros intonacijose. Todėl su jų literatūra stengiuosi susipažinti, bet ja neužsikrėsti. Šiuolaikinė graikų literatūra žanrų ir temų požiūriu kur kas margesnė nei lietuvių, nors komparatyvistika šiuo atveju ne pats tinkamiausias pažinimo būdas. Nobelis keliavo į literatūrinę Graikiją du kartus – atiteko poetams G. Seferiui ir O. Eličiui – tačiau, drįsčiau sakyti, ganėtinai politizuota premija nėra literatūros kokybės ženklas plačiąja prasme. Pastaruoju metu Graikijoje populiarėja realistinis naratyvas, kai kuriais atvejais – su magiškojo realizmo priemaiša (E. Sotiropulu, Z. Zateli). Beveik nė vieno autoriaus ramybėje nepalieka antikiniai mitai – iš jų gausiai skolinasi poetai ir dramaturgai. Pilietinių karų ir kelių kraupių diktatūrų paženklinta istorija buvo gera dirva politiniam-istorinam romanui plisti (V. Vasilikos, A. Samarakis). Graikų literatūroje gausu pilietiškumo elementų. Graikai ne tiek patriotiški, kiek pilietiški, įtariai žiūri į kosmopolitines idėjas ir, matyt, todėl pasaulinio garso saviškių N. Kazantzakio ir K. Kavafio nedievina. Stiprią įtaką visam būriui šiuolaikinių rašytojų darė savita siurrealizmo mokykla (su A. Empiriku priešakyje), vėlavusi iš Europos į Graikiją visu dešimtmečiu. Graikų didysis skausmas ir našta, kruvinai nutrynusi pečius, yra kalba. Jos turtai graikų intelektualams nepakeliami. Man regis, jie kartais mielai atsisakytų dalies savo lobių: nes isteriškos, į politinius debatus peraugančios diskusijos dėl kalbos turinio ir formos nesibaigia, nes išeities – supaprastinus kalbą ar išsaugojus senas formas – nerandama, nes liūdesys dėl neįmanomo dominavimo, kylančio iš šlovingos praeities, didelis. Senoji graikų kalba tai išbraukiama iš mokyklinių programų, tai vėl grąžinama, jaunimas maištauja, mieliau griebiasi anglų nei senosios graikų kalbos. Išmokau iš graikų vieno naudingo dalyko – kalbos skausmo.

– Jei būtų galimybė – grįžtum?

– Nelygu – KAS ta galimybė. Galimybės grįžti nėra, grįžimas – visad emocinis aktas, o "besisnargliuojanti" aš pati sau negraži.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1988. migracinis identitetas2003-04-15 23:37
grizkit grizkit! Jei ne pati, tai savo darbais bent. Tai vienas is geriausiu mano kada nors skaitytu lietuvisku tekstu apie migracinius identitetus. Bet iseina lyg ir toks paradokas - migracija islaisvina minti, nes privercia kvestijonuoti stabilius identitetus. Bet ar imanoma pilnavertiskai (kurybiskai) egziztuoti tokioje `kelionineje` (tranzitineje) busenoje? Laikinai gal but. Sis klausimas ypac skaudus savo atzalu atzvilgiu kaip jus ir rasete. Dekui uz puikia ese. Satenai vel VEZA!

2034. D.S.2003-04-16 22:58
Labai, labai, labai geras.

2057. isimas2003-04-18 10:08
smagus tekstas net parulskio muzikiskumas kaskur dingo iki pasimatymo kada nors

2061. D.S.2003-04-18 12:28
Va. O kur tą savo mužikiškumą Parulskis paslepia, kai jau paslepia, a?

2062. VOVA2003-04-18 12:32
Matot, šįsyk net vyriškasis šovinizmas uodegą po suolu/redaktoriaus stalu/ pabruko.

2104. Pamokymas2003-04-20 10:24
VOVAI ir D.S Ar negalima patikusi straipsni pakomentuoti be antipatijos autoriui, visuomet turi buti ta kreiva sypsenele, tiesiog megaukites tekstu!!!

2634. gorgona94513 :-) 2003-05-05 10:24
na kazkaip keistas labai brandus artikuliuotas tekstas, pernelyg koncentruotas ir aiskus, kvepia net tobulumu kokiu tai ...toks mesmeriskas ... ir nuotrauka kazkokia dangiska svaiginanti, kazkaip itartinai viskas grazu...ir zmogus ir visi burburliukai kas iseina is jo...Taip gi negali buti...Vienas idomiausiu Satenu interviu...Berods busiu paskutinis...

2635. Nepaskutinis2003-05-05 10:29
Paskutinis niekada nebūsit. Nes čia yra uždaras ratas.

2716. ausylas2003-05-08 11:08
Superine boba! Girdejau rengiasi ta dukte palaidune pargrizti tevynen -- bus Satenu zvaigzde etc. Padek jai Die!

21014. paprastas žmogelis :-( 2004-08-29 00:23
Pasiplokim patys sau ir nuraminkim patys save, kad taip viskas susiklostė.Autorė jau l.savimi patenkinta, otai jau signalas kreiptis pas gydytoją.

30639. mm.. :-( 2005-02-23 16:31
bl nieko nesuoratau

31459. kvikels2005-03-16 17:55
nesamone

34878. Pkartotojas :-) 2005-06-03 09:07
Skaitytojų vertinimai: 1988. migracinis identitetas 2003-04-15 23:37 grizkit grizkit! Jei ne pati, tai savo darbais bent. Tai vienas is geriausiu mano kada nors skaitytu lietuvisku tekstu apie migracinius identitetus. Bet iseina lyg ir toks paradokas - migracija islaisvina minti, nes privercia kvestijonuoti stabilius identitetus. Bet ar imanoma pilnavertiskai (kurybiskai) egziztuoti tokioje `kelionineje` (tranzitineje) busenoje? Laikinai gal but. Sis klausimas ypac skaudus savo atzalu atzvilgiu kaip jus ir rasete. Dekui uz puikia ese. Satenai vel VEZA! 2034. D.S. 2003-04-16 22:58 Labai, labai, labai geras. 2057. isimas 2003-04-18 10:08 smagus tekstas net parulskio muzikiskumas kaskur dingo iki pasimatymo kada nors 2061. D.S. 2003-04-18 12:28 Va. O kur tą savo mužikiškumą Parulskis paslepia, kai jau paslepia, a? 2062. VOVA 2003-04-18 12:32 Matot, šįsyk net vyriškasis šovinizmas uodegą po suolu/redaktoriaus stalu/ pabruko. 2104. Pamokymas 2003-04-20 10:24 VOVAI ir D.S Ar negalima patikusi straipsni pakomentuoti be antipatijos autoriui, visuomet turi buti ta kreiva sypsenele, tiesiog megaukites tekstu!!! 2634. gorgona94513 2003-05-05 10:24 na kazkaip keistas labai brandus artikuliuotas tekstas, pernelyg koncentruotas ir aiskus, kvepia net tobulumu kokiu tai ...toks mesmeriskas ... ir nuotrauka kazkokia dangiska svaiginanti, kazkaip itartinai viskas grazu...ir zmogus ir visi burburliukai kas iseina is jo...Taip gi negali buti...Vienas idomiausiu Satenu interviu...Berods busiu paskutinis... 2635. Nepaskutinis 2003-05-05 10:29 Paskutinis niekada nebūsit. Nes čia yra uždaras ratas. 2716. ausylas 2003-05-08 11:08 Superine boba! Girdejau rengiasi ta dukte palaidune pargrizti tevynen -- bus Satenu zvaigzde etc. Padek jai Die! 21014. paprastas žmogelis 2004-08-29 00:23 Pasiplokim patys sau ir nuraminkim patys save, kad taip viskas susiklostė.Autorė jau l.savimi patenkinta, otai jau signalas kreiptis pas gydytoją. 30639. mm.. 2005-02-23 16:31 bl nieko nesuoratau 31459. kvikels 2005-03-16 17:55 nesamone

42405. R2005-09-17 03:29
Taip ir jauciasi,kad verteja,straipsniu rasytoja.Kai kur net sunku suprast,ka nori pasakyt.Bet kur suprantama-idomu.Noriu i Kipra.Gyvent.

53446. Fenixas :-( 2006-03-07 16:28
ieskojau apie senoves graikijos buiti bat neradau delto labai nepatiko :):) :) :) :) :) :) :) :) :) :) :( :( :( :( :( :( :( :) :) :) :) :)

54764. liux :-) 2006-04-02 23:17
labai geras straipsnis! gyvenu kipre taciau trumpam grizau i lietuva pabaigti moklsu ir negaliu sulaukti kada vel ten isvyksiu, straipsnis atspindi visas salos spalvas!

86954. as :-( 2007-06-21 10:56
gryba ji cia pjauna as jums pasakysiu, moteriske per daug savimi pasitikinti ir meluojanti pasauliui apie save. Visiska nesamone apie pasakoja apie kipra as cia jau beveik irgi tiek pat laiko gyvenu, ir labai gerai zinau kiprietiska gyvenima, pirmiausia ponia rasytoja neskiria graiku nuo kiprieciu, o tai jau negerai :), per daug nusisnekejo ji noredama pasirodyta kad yra labai protinga

Rodoma versija 26 iš 26 
0:17:17 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba