ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-07-25 nr. 902

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

VSEVOLOD MEJERHOLD. Iš dienoraščio (4) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Pokyčiai (3) • -rv-. Sekmadienio postilė (4) • JAROSLAVAS MELNIKAS. Maištas ir dvasia (92) • JEAN MÉTELLUS. Eilės (1) • THOMAS JAY OORD. Altruizmas siekia taikosSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (3) • MONIKA LIOČAITĖ. Žalias šuo (12) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Sprogmenys (5) • VIDA MIKNEVIČIENĖ. Eilės (4) • REDAS DIRŽYS. Maskvos akcionizmas (1990–2000)Su latvių literatūros kritiku RIMANDU CEPLIU kalbasi Laura Laurušaitė. Sėdi ar guli, bet skaitai ir rašai (2) • RIMANDS CEPLIS. Romanai po 1 latąEMILIJA LIEGUTĖ. Žolynai žolynėliai...JONAS STALIULIONIS. Sovietmetis su Brazdžioniu (5) • MYKOLAS VAITKUS. Nebyliojo filmo atošvaitos-jv-. Savaitės kronika [3] (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Iš gyvenimo šunių (8) • lokalusis ir del to labai savas (988) • 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 29 (903) turinys (3) •

Nebyliojo filmo atošvaitos

MYKOLAS VAITKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės nuotrauka

Kol žengsiu toliau į ateitį, noriu bent trumpai atsisveikint su viena meno apraiška, kur anuomet buvo mum brangi, o kurios nūn nedaug kas iš gyvųjų beatsimena: tai nebylusis filmas, kur buvo jau pasiekęs savo zenitą ir gavo užleist vietą savo pakaitalui – kalbančiam paveikslui. Šis Kaune pasirodė bene 1927 m. Tuo pasibaigė pas mus tyliojo kino epocha, kuri buvo parodžius nemaža tikrai vertingų turiniu, o talentingų forma paveikslų.

Vadovavo toj srity anuomet Vokietija. Ir ne dyvai: jau nuo seno vokiškai kalbantieji kraštai žygiavo pirmose eilėse dramos bei operos pasauly, tad turėjo ir prityrimo, ir meninių jėgų, taip režisierių, taip vaidilų, o ir technikų. Pradedant visur vis labiau reikštis kino menui, vokiečiam nebuvo sunku persimest į šitą sritį. O jie laikos dėsnio: ką darai, daryk gerai. O ir siužetų lobynas dar maža tebuvo paliestas, tad nors užsimerkęs griebk ir būsi pagavęs aukso žuvį. Po karo audrų, po didžiausių gyvenimo sukrėtimų ėmė galingai reikštis ir menų srity perversmai po perversmų. Naujos idėjos, drąsūs užsimojimai, revoliuciniai lūžiai, naujos technikos. Ir didūs filmų kūrėjai, įkūnytojai-įvaizdintojai, didūs artistai. Iš didelio jų skaičiaus čia galim vien paminėt filmų darytojus (producers) Griffith, Zukor, Lasky, Warner, C. de Milles, nebyliojo filmo laikų amerikiečius; taip pat kai kuriuos aktorius, kaip štai Douglas Fairbanks sen., Ch. Chaplin, Harold Lloyd, Lon Chaney, Mary Pickford, Janet Gainor, Gloria Swanson, Norma Shearer.

JAV po pirmojo karo dėl patogių sau aplinkybių taip buvo įsigalėjus visame pasauly savo filmų produkcija, jog kitom, būtent Europos, valstybėm buvo labai sunku konkuruot ir įsigalėt. Betgi jos bandė ir jom aukštam laipsny pasisekė. Tai tenka pasakyt apie Angliją, Austriją, Daniją, Prancūziją, SSSR ir Vokietiją. Buvo laikas, kada po pirmojo karo Vokietija tame koncerte grojo pirmuoju smuiku. Bet ėmė smukti, kai pradėjo įsigalėti hitlerinis antiliberalizmas bei antisemitizmas: visa eilė puikių režisierių bei artistų ėmė bėgt svetur, ypač Hollywoodan. [...]

Buvau pasidaręs uolus filmų mėgėjas. Kol Laisvės alėjoj teturėjom keturis kinus, nebuvo neįmanoma pamatyt visas teikiamas programas. Tad ir naudojaus ir, galima pasakyt, pamačiau beveik visas. O ir vėliau gyvenime, prieš bolševikų okupaciją, suskubdavau apibėgiot Laisvės alėjos ir Žaliakalnio filmų šventyklas. Moraliai pasiteisindavau tuo, kad turiu stipriai pagrįstą teisę po rimto dieninio darbo Šv. Kaz. draugijoj, kunigų seminarijoj ir meno mokykloj kiek pasilsėt kine, juoba kad nedorų filmų kaip ir nebūdavo rodoma palaimintajame Kaune, išskyrus vieną antrą visoj eilėj metų.

Visų pirma po keletą žodžių apie anų pirmykščiųjų kinų patalpas, nes nebuvo galima pavadint jų rūmais. Pirmuosius tikruosius kino rūmus Laisvės alėjoj pastatė „Triumfo“ kino savininkai, erdvius, pritaikytus kino reikalams, net su didoka scena, kad būtų galima prireikus pavartot koncertui ar dramai. To kino vardas buvo bene „Metropolitain“. Stovėjo jis dešinėj Laisvės alėjos šaly, netol valstybės teatro. Bet ne per ilgai teteko jam pūstis kaip pirmam Kauno kinui: po maždaug 10 metų, prieš antrąjį karą, ėmė kaip grybai augt nauji tikrai modernūs kinai su visais patogumais, taip jog būtų galima juos perkelt bet kur Vakarų Europon. Betgi einam prie anuometinių kinų mizeriokų.

Laisvės alėjos kairėj, ant tos alėjos ir Maironio gatvės kampo, puikavos „Triumfas“, pats fashionable kinas vidurmiesty, o gal ir visam mieste. Buvo jis dviaukščio namo pirmajam aukšte. Nei šildomųjų, nei nusiplaunamųjų, nei išeinamųjų patogumų. Kaip apibūdinamą anuometinio kino bruožą, papasakosiu čia tikrą, jums tiesiog neįtikimą faktą: vieno vakaro seanse sėdėjau vienas ložėje; apytamsa. Ūmai jaučiu, jog tarp mano dešinės alkūnės ir sienos kažkas bando prasiveržt, ir tai tvirtai ir drąsiai. Iš pradžių mėginu pasipriešint tam ar tai akiplėšai, bet nepadeda. Tad žvilgteriu – ir ką gi! Tai didelė, didelė žiurkė!.. Kas toliau, nebeatsimenu – ar ji pati malonėjo pasišalint, ar aš alkūne smarkiai bei nemandagiai mečiau ją į salę, kur publika. Mat net žiurkė panoro pasigrožėt filmu; tad ką jau čia žmogus!

Laisvės alėjos kairėj šaly buvo antras kinas, vardu „Oazė“, tarp Daukanto gatvės ir Įgulos bažnyčios. Jis buvo antrajam aukšte, tad, gaisrinėm priemonėm esant labai primityviom, labai nesaugus. Ir kitos to garbaus senuko ypatybės, pozityvios ir negatyvios, buvo atitinkamai persenę.

Tos pat garbingosios Laisvės alėjos dešinėj, tarp Metropoliteno ir Įgulos, buvo ir trečias kinas, šį kartą „Olimpo“ vardu, irgi antrajam aukšte, su visom neigiamom „Triumfo“ bei „Oazės“ ypatybėm.

Tasgatės, tie keturi kinai lig 1928 m. maitino mus savo meniniais ar nemeniniais filmais, daugiausia vokiškos bei amerikoniškos produkcijos. Būta jų tarpe ir šedevrų, o ir šlamštelio. Šio pastarojo nė neminėsiu. O iš anų nurodysiu džiugiai bent šiuos: „Ben Hur“ (1907), „Queen Elizabeth“ (1912) su Sarah Bernhardt vyriausioje rolėj, „Quo vadis“ (1913), „The birth of a Nation“ (1914), „The covered Wagon“, „The big parade“, „Passion“, „The Cabinet of Dr. Caligari“ (dvi paskutinės vokiškos).

Keista žmogaus širdis. Po kelių dešimtų metų randu įstrigus giliausiai atminty bei simpatijoj keletą filmų ne iš šedevrų eilės, o iš gana paprastučių skaičiaus. Kad skaidriai atsimenu tokius paveikslus kaip „Ben Hur“ ar „Quo vadis“, tai natūralu: aniem pradžios laikam tai buvo didelė naujiena savo drąsiu užsimojimu pateikti žiūrovam tiesiog grandiozinius istorinius paveikslus pagal labai populiarius ir visų mėgstamus siužetus. Bet tie filmai man giliau vaizduotės bei širdies nepalietė ir mano ypatingų simpatijų neįsigijo. [...]

Netrukus po pirmojo karo vieną vakarą einu Laisvės alėjos kairiuoju šaligatviu, tarp „Triumfo“ ir „Oazės“ kino teatrų, ir štai priešpriešiais ateina linksma grupė – keletas barzdotų vyrų ir pora ponių – ir kvatojas, kvatojas. Susidomėjau, kas ir kodėl. Priėjom arčiau prie kits kito – nagi, bene visi trys Biržiškos! Ir kad juokias, kad juokias! Pažinę mane toj apytamsoj, kur anuomet ėjo apšviestų gatvių vardu, jie mane entuziastingai paakino bei paskatino užeit į „Oazę“. Sako: pamatysi, ko dar nematęs! Juoksies kaip mes!

O man ko bereikia? Tokie autoritetai! Tad nė sprindžio nesvyruodamas suku į tą „Oazę“ ir skubiai kopiu „ant laktų“. Na ir juokiausi gi! Per ištisą paveikslą! Taip besijuokiau tik du kartus: „Olimpe“, kai sekiau Harold Lloyd išdaigas filme „Tempo, tempo, Harold“, ir antrą kartą „Triumfe“ draug su Juozu Gėčium, žiūrėdamas kažkurią komediją, kada juoko ašarom priverkiau šlapių šlapiai ar ne dvi nosines. Je, komedijos akim bei nervam sveika!

Na, bet atgal prie anos oazinės komedijos. Ir to filmo nei vardo, nei detalinio turinio nebeatsimenu (kaip žmonėm dažnai atsitinka po bažnyčioj girdėtų pamokslų). Bet aiškiai atsimenu, kad juokingieji įvykiai buvo iš kaimiečių gyvenimo, kad buvo labai įdomu, estetiška, švaru, padoru, na, ir labai talentinga. Ne dyvai: vaidino dvi pirmaeilės žvaigždės: vyriškis – Emil Jannings ir moteriškė – garsioji gražuolė ir ne mažesnė artistė Henny Porten, rimtuose veikaluose tokia santūri, didinga, tiesiog karališka, aistrų filmuose – tokia moteriška, subtiliai gili, santūriai jausminga, o čia štai, komedijoj, gyva, linksma, tiesiog šelmiška, bet nepamirštanti moteriško saiko bei estetikos. Na, o tas Jannings šiaip jau, kur reikiant, griausmingas revoliucionierius, galingas valdovas, kur reikiant, meistriškai vartojąs visus paprasto žmogaus širdies akordus, o čia – nežinau, kuriuo vardu bepavadint, nebent kaip tik vokišką Kobold, o lietuviškai – Aitvarą, bet nepiktą, besikvatojantį ir kitus ligi juoko bei ašarų bekutenantį, atspalvių atspalviais bešvytuojantį.

Bet gana apie svetimą filmų pasaulį. Kadangi anuomet savų filmų kūryba tebebuvo vien galimybių dausose, pereikim prie savo dramos teatro gimtuvių, kur buvo labai kuklios, o augimas lėtas. Ir prie operos gimimo, kur buvo džiugus bei viltingas, o kūdikis ėmė augt gražiai ir sparčiai. [...]


Iš: Mykolas Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj (1918–1940). Londonas: Nidos knygų klubas, 1968

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 35 iš 35 
0:16:10 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba