ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-07-25 nr. 902

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

VSEVOLOD MEJERHOLD. Iš dienoraščio (4) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Pokyčiai (3) • -rv-. Sekmadienio postilė (4) • JAROSLAVAS MELNIKAS. Maištas ir dvasia (92) • JEAN MÉTELLUS. Eilės (1) • THOMAS JAY OORD. Altruizmas siekia taikosSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (3) • MONIKA LIOČAITĖ. Žalias šuo (12) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Sprogmenys (5) • VIDA MIKNEVIČIENĖ. Eilės (4) • REDAS DIRŽYS. Maskvos akcionizmas (1990–2000)Su latvių literatūros kritiku RIMANDU CEPLIU kalbasi Laura Laurušaitė. Sėdi ar guli, bet skaitai ir rašai (2) • RIMANDS CEPLIS. Romanai po 1 latąEMILIJA LIEGUTĖ. Žolynai žolynėliai...JONAS STALIULIONIS. Sovietmetis su Brazdžioniu (5) • MYKOLAS VAITKUS. Nebyliojo filmo atošvaitos-jv-. Savaitės kronika [3] (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Iš gyvenimo šunių (8) • lokalusis ir del to labai savas (988) • 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 29 (903) turinys (3) •

Iš gyvenimo šunių

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

    Labiausiai šį rašinį skiriu Rūtai K., kuri ir žmones, ir šunis gerai supranta, taip pat Norbertai B., kuri daug sveikai vaikiškai juoksis šį rašinį skaitydama


Man vis dėlto gaila Almos. Rotveilerės Almos, mūsų priešių priešės, piktosios, urgzliosios, stipriosios... Almos ir mūsų Trojos pjautynių rezultatas yra 4:2 Almos naudai. Skaičiavimas čia toks kaip futbolo varžybų: du taškai už pergalę ir po vieną tašką už lygiąsias. Taigi, pirmoji kova baigėsi lygiosiomis, apie tą kovą rašiau prieš porą metų. Antrosios kovos absoliučia lydere tapo Alma. Pjautynės buvo iki mirties, bet neatlaikiusi įtampos mano žmona čiupo Almą už pavadėlio ir iš susijaudinimo nebejausdama, ką daro, pakėlė keturiasdešimt penkis kilogramus sveriančią kalę į orą tarytum pūkelį. Kalė neteko žado. O dar labiau žado neteko kalės šeimininkas. Jis pasijuto įžeistas ir visiškai pažemintas, kad jo baisiąją rotveilerę kaip katę štai griebė kažin kokia moteriškė ir laiko ore. Vyriškis ėmė grasinti, burnoti. Bet jo kalė tai vis dėlto džiaugėsi. Kabojo ore ir buvo laiminga, nes, nors iš šalies atrodė laiminti kovą, matyt, nebeturėjo jau nei noro, nei jėgų toliau kovoti. Po šitų pjautynių veterinarijos gydykloje Trojai sukėlė narkozę, siuvo daug ir gilių žaizdų. Kai gydytoja, tikrindama įkandimo gylį, mūsų bokserei į žaizdą prie ausies sukišo visą tušinuką, žmona trumpam išėjo iš operacinės, nes ėmė pykinti. Troja pasveiko. Alma ne. Mes nežinome, ar Alma apskritai nukentėjo šitose pjautynėse, taip pat nežinome, ar ir jai reikėjo veterinarų pagalbos, tačiau žinome, kad nuo to laiko su Troja ji daugiau nebesipjovė ir, deja, jau nebesipjaus. Nebesipjovė, nes jau ne tik mes, bet ir Almos šeimininkas labai akylai stebėjo, kad mūsų kalės nebesusitiktų, apeidavo mus ratais (iki tol tik mes visada juodu apeidavom ratais). Tiesą sakant, dėl šio Almos šeimininko elgsenos pokyčio, manau, Alma irgi nukentėjo. Kad ji nukentėjo, dar manau ir todėl, kad kartą to šeimininko vaikas man parodė liežuvį. Paskui pribėgo arčiau ir dar kartą parodė. Tada nubėgo tolyn ir parodė trečią kartą. Supratau, kad jam gaila savo šuniuko, kad pyksta ant manęs ir mano šuniuko ir kad mano šuniukas padarė kažką negera jo šuniukui. Trečiasis kalių susitikimas buvo labai liūdnas. Mes iš visų jėgų rėkėm Trojai, kad grįžtų atgal. Almos šeimininkas taip pat iš visų jėgų rėkė savo šuniui, kad šis grįžtų atgal. Sakau „šuniui“, nes ten buvo kažkas, bet ne Alma. Kažkas lieknas, sumažėjęs, nepiktas. Pjautynių nebuvo. Abu šuniukai apžiūrėjo vienas kitą ir grįžo pas šeimininkus. Ir vis dėlto ten buvo ne „kažkas“. Ten buvo Alma. Vargšė Alma, jau nebepanaši į save, vargšė Alma, kuri po mėnesio nudvėsė, vargšė Alma, kuri sirgo vėžiu. Šiandien Almos šeimininkas jau turi kitą mažytę, linksmą rotveileriukę, kuri užaugs ir šio žmogaus bus paversta naująja žudike.

Yra ir berniukų. Ypač vienas berniukas, gadinantis rimtų bernų rotveilerių įvaizdį. To berniuko vardas Princas. Tiesą sakant, jis toks pat rotveileris, kaip aš kaubojus, bet štai sklinda gandas, kad jis rotveileris, atseit tokios specifinės rotveilerių veislės, su takso kojom, ausim ir pan. Nelengvas šito taksveilerio gyvenimas. Jo šeimininkė serga. Apsirgo po vyro mirties prieš penkerius metus ir nebekelia iš namų kojos, valgyti kaimynai atneša. Žmonės kalba, kad depresija, aš pataisau: tai gal agorafobija? Ji bijo eiti į lauką, tai prieina prie durų, išleidžia savo taksveilerį, o šis kaipmat ir išbėga. Šaligatviu nubėga prie „Iki“ parduotuvės, pauostinėja, į žmones pasižvalgo, tada bėga į parką ir vaikštinėja sau takeliais drauge su kitais šuniukus vedžiojančiais šeimininkais. Visi šuniukai su šeimininkais, o Princas – su nematomu šeimininku. Pernelyg arti prie svetimų jis neina, išlaiko padorų atstumą, pasižmonėja, t. y. pasišunina parke ir tvarkingai grįžta namo. Jau penkeri metai tvarkingai. Kai pagalvoji – geras šuo: nei prasigeria, nei kur nusivalkioja, ištikimas, savarankiškas, atsargus, apdairus, sukūręs rotveilerio įvaizdį. Kietas. Bokseriai taip nemoka.

Beje, bokseriai... Bokseris Grantas yra labai mielas šuo, bet truputį ligotas. Turi širdies ydą, todėl nuo per greito bėgimo uždūsta, taip pat yra labai alergiškas. Labai – tai reiškia, kad suvalgęs netinkamą daiktą visas ištinsta ir dūsta mirtinai. Tada jam reikia staigiai sugirdyti bent jau keturiasdešimt tavegilio tablečių ir kuo greičiau eiti į veterinarijos gydyklą. Ten dar suleidžia specialių vaistų. Na, būna, žinoma, kad tie veterinarijos vaistai padėtį dar labiau pablogina. Kartą po tokios injekcijos šuo krito be sąmonės, paskui užėjo traukuliai ir vargšą išgelbėjo tik kantriai pusantros dienos lašintos lašinės. Grantui dabar perka vaistus širdies veiklai gerinti, kurių poveikio, anot veterinarijos gydytojos, jokiu būdu negalima garantuoti, nes vaistai yra eksperimentiniai. Jie kainuoja du šimtus litų mėnesiui. Visgi poveikis yra. Grantas bėgioja. Jis yra mano, mano žmonos ir mūsų kalytės draugas. Troja ir Grantas, kaip Boni ir Klaidas, šniokšdami pasileidžia per parką. Trumpi ir raumeningi, baisūs pažiūrėti, vienodų judesių, nusikaltėliai. Jie gąsdina žmones. Tokie du babuolai nutrumpintais, išsigimusiais snukiais. Mielai paleisčiau bent penkiolika tokių, kai einu pasivaikščioti. Ne juokais pastebėjau, kad žmonės šitų nekaltų šuniukų bijo. Nedažnas puola glostyti, kai kurie ima cypti, taip ypač patraukdami Boni ir Klaido dėmesį. Na taip, kai vaikštai su bokseriu, tai daug muštynių pavyksta išvengti. Mat aš vis įsiveliu į visokias kvailas situacijas. Nedidelio esu ūgio, nestoras, neplikas, su visais dantim, tokio nebijo. Jeigu kur įsikišu ne į savo reikalą, tai iš karto mėgina muštynėsna įvelti. Kartą merginą nuo diedų gelbėjau į save nukreipdamas ugnį. Ji nubėgo laisva, o diedai baisiausiai supykę rėkė, keikėsi, kumščiais mojavo. Ilgai. Stoviu ir stebiuosi, kaip čia muštynės niekaip neprasideda. Galiausiai vienas man ir sako: „Jesli ty normalnyj mužyk, privežy sobaku i razberiomsia.“ Va, brol, kur šuo pakastas. Jie trys, aš vienas, tai, vadinasi, mano kalė mažiausiai dviejų diedų verta. Viena kalė už du vyrus stipresnė, t. y. vyriškesnė. Ak, tas vyriškumas, trapus gi jis vis dėlto, efemeriškas.

Beje, kiek vertas vienas ar kitas šuo? Mano rotveileris labai brangus, gyrėsi vienas žmogelis iš nesakysiu kurio miesto, jis man šimtą tūkstančių kainavo. Kainavo. Turėjo žmogus mat rotveilerį ir nusipirko naują mersedesą. Taip pasitikėjo savo rotveileriu (juk vyrai tokie patiklūs ir bukumo jiems kartais taip pat nestinga), kad nerakindavo automobilio. Šunį viduj palikdavo. Sargą. Šuo buvo tikrai piktas, galėjo atsitikti taip, kad per kvailą savo šeimininko galvą būtų atsidaręs neužrakintas dureles, išbėgęs laukan ir kokį nekaltą praeivį užkandžiojęs (ko veikiausiai pasąmoningai ir siekė šuns šeimininkas), bet likimas iškrėtė pokštą. Tokie automobilių vagys savaitę patykojo, tada atsivežė rujojančią kalę, rotveileris išbėgo, o šeimininką jie surišo, įmetė į bagažinę, nuvežė į mišką... Žodžiu, žmogelis sumokėjo tiems tipams šimtą tūkstančių, užtat liko gyvas. Savo rotveilerį jis dabar labai saugo.

Vis tie rotveileriai rotveileriai. Jie man patinka. Ypač toks vienas. Nežinau, iš kur jis atsiranda, niekad nesu matęs jo šeimininko, bet kartais, kai vedžioju savo kalaitę, atbėga per pievas toks didelis stiprus rotveileris švelniomis baseto akimis. Apskritomis, juodomis, beprotiškos meilės kupinomis akimis. Jis yra netekęs galvos dėl mano Trojos. Atsitupia prieš ją toks jaučiasprandis. Troja visaip aplink jį bėgioja, daužo priekinėmis letenomis, snukiu, įsibėgėjusi trenkia krūtine. Tas tupi ir svajoja, žiūri kaip katinas į lašinius apsvaigęs. Kai Troja pernelyg įsismarkauja, rotveileris išpučia krūtinę ir švelniai ta krūtine stukteli Trojai. Ji persiverčia porą kartų. O jis tupi ir toliau svaigsta, akių nenuleidžia. Man irgi ta jo krūtinė daro įspūdį. Rotveileris krūtine gali išlaužti buto duris, tarnybinis šuo, kai policininkas nepajėgia durų išlaužti, ateina rotveileris ir krūtine, švelniai sutraiško duris.

Dar labai gražus yra mūsų parke dogas Artas. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ir šeimininkė jo graži. Bet juk vis tiek joks vyras neturi šansų varžydamasis dėl jos prieš jos šunį. Artas yra tikrai aukštas – Troja prabėga jam po pilvu net nepasilenkdama. Artas toks lėtas, kaip ir rotveileriai – švelniomis baseto akimis. Kai Troja supyksta, tai atsistoja ant užpakalinių kojų, priekinėmis apsikabina Arto galvą ir pradeda jam į ausį beprotiškai riaumoti. Artas tada tampa visiškai paklusnus, nesipriešina nė gramelio. Vyriškas šuns instinktas, kad damoms reikia nusileisti, nes ginčytis beprasmiška. Artas labai mėgsta ėsti viską, ką randa. Ypač jam patinka kur pievoje pamesti kaliošai, padangos, kelnės. Kartą bėgiojo sau Artas ir keistai žaukčioti pradėjo, priėjusi šeimininkė ėmė traukti kažkokį iš snukio jam kyšantį skudurą. Šiaip ne taip ištraukė. Pusantro metro žvejybines kelnes su pririštu prie galo kaliošu. Ai, sako, kartą mobilųjį telefoną kaip griebė mano šuo ir ryja, gerai, kad įstrigo gerklėj, tai įkišau ranką (beveik iki alkūnės) ir ištraukiau. Didelė ta Arto gerklė. Ir šiaip, kai parke bėgioja, tai iš tolo į briedį panašus. Ypač tamsoje.

Kartą rudenį, iškritus pirmam tokiam neryškiam sniegeliui, vaikštinėjome keturiese, t. y. aš su Troja ir Artas su šeimininke, po parką. Prietema, šunys bėgioja. Besigrožėdamas gamta kažkaip akimirksnį pamiršau tuos šunis, ir štai iš brūzgyno iššoko kažkoks marmurinis briedis, ne, greičiau Baskervilių šuo, o gal baltas arklys, nejauku pasidarė. Galvoju, eitum sau vienas, ir staiga pūkšt prieš akis šitoks gyvūnas – iš šnervių garai eina, žemė po kojom dunksi. Artai, sakau, apsidžiaugęs, lyg būčiau kokį giminaitį išvydęs, čia tu.

O visgi gerai, kad Artas – joks mano giminaitis. O visgi gerai, kad gimiau žmogum, ne šuniu. Sunkus tas gyvenimas šunių. Tai supratau dar prieš trejus metelius, kai Troja maža buvo ir su tokia vyresne laika Kiči šunų aikštelėj vis stumdydavosi, t. y. kramsnodavosi. Kiči vyresnė, stipresnė, bet tereikdavo tai Kiči bent akimirką stabtelti ar netyčia į kokią duobelę atsistoti ir Troja kaipmat jai ant galvos užšokdavo. Sunkus, išties sunkus tasai gyvenimas, brolyčiai rotveileriai, dogai, taksai, basetai...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


125780. ssss2008-07-30 16:10
hmmmmmmmmm

125799. krankt2008-07-30 17:06
fainas puslapis!

125854. autoriui2008-07-30 21:30
ar tamsta, kai dar nebuvai pasukęs pelninga linkme, skirdavai, kur rotveileris, o kur retriveris?

125916. TTT2008-07-31 10:11
Manau autorius geriausiai skiria, kur vyras, kur moteris.

126460. cc2008-08-01 22:38
Taip. Per šunis lengvai galima susipažinti ir su gražia šeimininke.Tai ir padarė GB.:)

126836. O apie Marcena ne sakinio -2008-08-05 19:20
veltui skaiciau.

163864. Anzelika :-) 2009-06-22 12:05
Laba diena, Gintarai. Seniai matemes, tikriausiai išsikrastete? Artas jau išaugo, dabar daug ramesnis, kelnės pievose jau neberupi:). Artukas labai noretu pažaisti su Troja. Dabar jau gerai skiria, kur mrgaitės, o kur berniukai:). Labai ačiu už gražų ir šiltą pasakojimą apie šunis. Jus juos tikrai labai mylite. Linkejimai jums ir jusu šeimai!

171885. Agnyte :-) 2009-10-06 02:16
Puikus straipsnis,keliose vietose prajuokino :) As pati dievinu sunis o ypac rotveilerius.Bet bijau ji isigyti nes zinau kad tektu viena diena atsisveikintu kad ir kada tai beivyktu bet as turbut neistverciau :(

Rodoma versija 35 iš 35 
0:15:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba