ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Išdeginti tylos laukai

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

Ar taip jau yra, ar man tik pasirodė? – nebejaučiame skirtumo tarp suprasti, išsiaiškinti, suvokti ir įvertinti, nuspręsti ar pasmerkti. O juk nesuvokus, manau, ir nuosprendžio nedera skelbti. Tai ir elementarus padorumo, pagarbos reikalavimas, etika, ir tai, be ko neįmanomas sąžiningas nesofistinis mąstymas... Antraip neišvengiama valios "diktatūros", savęs ir kitų dvasios prievartavimo.

Tokią diktatūrą beveik visuomet jaučiu skaitydamas Castor&Pollux rašinius. Be to, pagieža bei pyktis – ne patys geriausi vedliai esmės ir tiesos link. Jie ne tik nereikalauja supratimo, komunikacijos ir dialogo, bet pastaruosius iš tikrųjų atmeta, blokuoja, naikina. Juolab kad tas anoniminis pyktis nėra šventas – esą buvę papiktinti mažutėliai...

Tuo tikrai neperšu gerbiamiesiems kritikams dvyniams išvėsusio lėkštumo, o tik tiesą ar bent jos ieškojimą. Be abejo, smagu kirsti iš peties, pjauti iki pašaknių, iki gyvuonies, tačiau stovinčiam šalia gali būti labai skaudu, neatitaisomai skaudu...

Gal vertėtų į kūrybines žmogaus pastangas žvelgti pagarbiau, rimčiau?

Taip nesuvokti, bet "įvertinti" buvo ir Mykolo Karčiausko "Krikštai". Tiesa, nieko rimto kritikų nepasakyta, tik šauta visiškai pro šalį – "Atrofuota romantika". Kad ir kaip žiūriu, nerandu "Krikštuose" perdėto romantizavimo, apskritai net ne tokia yra šio rinkinio intencija, atvirkščiai – pateikti išgyvenimą kuo rupiau, trumpiau, tačiau su gylio – estetinio, egzistencinio, kalbinio – įžvalga.

Gal šios blykstelinčios properšos, dažnai racionaliai sunkiai beatpažįstamos, ir vadinamos romantika... Nežinau, ar tokia jau bejėgė ir atrofuota romantika yra poeto mėginimas nusimesti visus luobus, išsigryninti ir sustoti – kiek klaidžiojus, ką radus, ko neradus – prie pirminių ir esminių dalykų: gimtinės vaizdas, jos daiktai, istorinė lemtis, kalba, įvardijimas. "Krikštai – tai genties kelias, jos augimas ir giesmė. [...] Tai vaizdai kaip skiemenys, atmintis, siela, verksmo vieta..." – rašo poetas rinkinio atvarte.

Žinoma, nihilistiškai atmetus tokias senienas kaip gentis, giesmė, dvasia etc., veriasi toks vienišumas, toks susvetimėjimas, tokia velniška praraja, kur ne tik M. Karčiausko "Krikštai", bet ir visa mūsų kultūra su visom mūsų knygom, su visom baroko bažnyčiom nugarmės... Ir kodėl mums svetima ir svetur visada geriau? Iš kur tas menkavertiškumas?! Arba mūsų postmodernas, apskritai nebežinantis, kaip besikankinti, kaip beneigti ir ko besigriebti, kad kuo greičiau savo ir kitų savastį sunaikintų! Ir žinok – atsigręši į tikras, bet paprastas vertybes, prabilsi apie tai, kas iš tikrųjų tau brangu, neišvengiamai būsi prikaltas prie modernybės kryžiaus...

Tad ir ima man atrodyti, ar nėra ta laisvė tuščia, be turinio, be etikos. Na, nebent pagieža ir pyktis, kad kūryba vis dėlto neįmanoma be versmės, be tyresnio šaltinio, be savojo dangaus, savosios vietovės ir laiko – t. y. be prigimties, kuri prasmes ir generuoja.

Kad ir kaip būtų pikta, vis dėlto M. Karčiausko "Krikštai" – grįžimas prie pradų. Negana to, tie pradai nėra miesto mūrai, grindinys, kanalizacija, kitokie techniniai ir virtualūs stebuklai, o tik savojo krašto gamtovaizdis, tarmė, istorinė atmintis, artimi žmonės... Tie atrofuotieji.

O gal svarbiau santykis, bendravimas, svarbiau įvardijimas ir krikštas, giesmė – išplėšianti gyvenimą iš brutalios buities...

Ar tam, kad galėtum kalbėti apie krikštus, reikia viso gyvenimo? Ko gero. Vaikystės patirtis paradoksaliai sutampa su pabaigos įžvalgomis, kai pradedame suvokti vardo suteikimo, palaiminimo, kalbos prasmę. Atsigręžę imame vardyti, tarsi susigrąžindami. Krikštai – lemtingi žmogaus buvimo įvykiai, istorijos posūkiai, lūžiai. Krikštijama ne tik vandeniu – kirčiais, šūviais, ugnim. Kita vertus, nekrikštytas pasaulis – dar neturintis aukštesnės dimensijos. Nesimboliškas, tad vienaplanis, kultūros požiūriu – gal net beteisis.

Šitokio įvardijimo siekį (gal ir ne per stipriausiai išreikštą) "Krikštuose" aš jaučiu. Jaučiu tarp tųjų nuotrupų, keistose kalbos tuštumose.

Šiuo metu paradoksaliai daug kalbame apie kalbą. Lyg kažko – labai paprasto – nesuprasdami. Kalba mums vaidenasi būties namais; kalba – sąmonės buveinė; kalba esanti ir dvasinė tautos, genties atmintis; kalboje įspausta mūsų istorija, likimas. Be to, kalba – tai visų ir kiekvieno kūryba, žaismė ir malonumas, ir pareiga išsaugoti.

Kalba – dvasios gyvybė. Tai tęstina iki begalybės – kaip pats gyvenimas, kaip prasmės gimimas ir gyvavimas... Rimtai žiūrint, suvokiant kalbinės žmogaus prigimties gylį, darosi net nejauku – toks beribiškumas svaigina...

Nesakau, kad M. Karčiausko "Krikštuose" visa ši gelmė ir atsiveria, kad realizuotas tasai perversinis, keistai intensyvus kalbos kūrybiškumas, jau valdantis mus pačius, mūsų jauseną, sąmonę, estetinę žiūrą... Tai tik vienas poetinės kalbos pildymosi atvejų, viena – jau savaiminga – jos manifestacija, atsiradusi iš poreikio šį tą pasakyti, o ne pasakoti apie. Pastanga eiti į kalbą, eiti su ja.

Taupyti kalbą – štai kas yra "Krikštai". Dirbti taupiai, aštriais įrankiais, tarmės atmintimi, kai ji tarsi įsilaužia pasaulin, palikdama pėdsaką, neretai skaudų. Prilygti daikto svoriui, rupumui, reljefui – ir nepakeliamai dvasios lengvybei, jos laisvei ir jos kalbėjimui: "sveria vėjas / motinos plaukus / žilus" ("Grįžtanti motina"); "vakaras / iškirto tėvo šešėlį / iš pievos" ("Saulasėdis"); "mato save / jau nuėjusią / o niekaip / išeiti negali" ("Siela").

Geisti prasmės nėra toks jau smerktinas dalykas, kaip atrodo postmoderniai sąmonei. Ir ne toks jau anachronizmas.

Žinoma, labai norint trumposiose M. Karčiausko ištarmėse galima ir neįžvelgti dvasios judesio, siekiamybės, išgyvenimo horizonto – lyg negyvose nuotraukose.

Tačiau galima ir įžvelgti: norą "ištraukti" gyvenimo šaknį, susigrąžinti patirtį ryškia ir skaudžia detale, "įgilinti" savąją vietovę, materializuoti dvasią daikto, garso ar augalo švytėjimu... Įžvelgi tiek, kiek pajėgi, kiek leidžia tavo paties patirtis, nueitas kalbos kelias.

"Krikštuose" būtina skaityti ženklus ir simbolius, kuriuos gaivina aplink žodžius tvyrantis poetinės (ir kitokios) patirties laukas. Tačiau tai ir rizikinga – per retas atrodo vaizdinių tinklas, daugkart žvilgsnis prasprūsta net neužkliuvęs. "Tuščiąją", neužrašytąją M. Karčiausko ištarmių erdvę suprantu kaip tylą, lemtingą mūsų kančios, egzistencijos tylą. Tyla – kaip pažadas ir galbūt naujos pradžios galimybė. Pernelyg šnekanti, "prikimšta" kultūra man atrodo lėkšta, nepaliekanti vietos gimti naujai prasmei. Keistai dabar į M. Karčiausko poeziją įeina tradicija (ir folklorinė) – tarsi netikslios citatos, "nuogirdos", asmens tarmiškumas – kaip atpažinimo įdagas.

"Krikštai" yra ir išpažintis – savajai kalbai, tarmei, tėviškei, gyvenimui. Išpažintis – kaip užbaiga, lyg paskutinis pokalbis ir žodis – visu rimtumu, visa kalte. Lyg einant, regint ir suvokiant, kad būta vertybių nepripažinimo, būta prievartos, būta dvasios arogancijos. Ne visada leista kalbėti sau, daiktams, laikui, užgniaužti jausmai, potyriai, varžyta prigimtis – ir savoji, ir pasaulio, ir tarmiškoji.

Visa tai dabar turėtų prabilti kaip tylos tarpai, išdeginti patirties laukai. Gal tai tik iliuzija, tačiau etinė iliuzija, smerkianti anksčiau taikytas sankcijas, pasiilgusi naikintos savasties... Toks aštrus noras nutilti, neatsigręžti, tačiau ir išpažinti: "tikėjimas užstos / mane nuo esaties / aš nešaukiu tautos – / einu išpažinties // gimtinė priartės / grėsmė dermė žinia? / aš neturiu vertės / kol dar esu minia".

Ši būsena nėra kokia nors išskirtinė M. Karčiausko laikysena kartos ir laiko akistatoje. Tikra lyrika apskritai neįmanoma be atsivėrimo, baugaus žvilgsnio savin. Ir ne apie kaltę čia kalbu. Kalbu apie netobulumą. Nematyti skausmo "nešaukiu tautos" parafrazėse – tai apsimesti arba būti aklam. Ką darėme ir kas darėsi su mūsų gyvenimais, dvasia, su mūsų jausmais, namais ir vaikais? Su mūsų tėviškėm, tėvais, mūsų tikėjimu?

Gal vien tik malda, kurią taip aiškiai girdžiu "Krikštuose", ir begali būti tas kalbėjimo būdas, tas santykis su istorija, žeme, žmonėmis, tarme, sutaikysiantis mus su mumis pačiais. Grįžimas į švarią pradžią, švarią estetiką, švarią prasmę, autentiškąjį save, pasaulėvaizdį, lemtį ir vietą – "kol tėviškės šaukiuos / aklam tarmėj šviesu / žydėjimais šnekuos / nebūdamas esu".

Atsigręžti į pradžią – savo pirmykštį tarmiškumą – lyg neregiui vėl lytėti paliktus daiktus, sutapti ir įdaiktinti atmintį, kuri yra "žėruojanti baisi" kaip ta duobė po slenksčiu, – tai atgauti jausmus, intymumą, žmones, susitikti jau buvusius rugį, taką, žolę, garsus "iš avilių / išmirusių speiguos" – kokia tai alpinanti palaima, tačiau ir nepakeliamas metafizinis skausmas: visa jau šliejasi prie mirties, jau apmokėta praeitimi, jau atbūta, virtę likimu.

Vienokia ar kitokia bus grįžtančiųjų iš idėjinės tremties poezija, vienoks ar kitoks bus jų kūrybos likimas – ji jau nebebus moderni ar postmoderni, ji bus skaudi iš tikrųjų, gal ne visada malda ar išpažintis, vis dėlto pirma ją reikės suvokti, pamatyti ir išgirsti. Kad tik tikra būtų.

Regis, didelio čia daikto – pasakyta šiek tiek netiesos. Gerai būtų, kad pasakei – ir čia pat numirė. Deja, ir nedidelė netiesa gyvuoja, auga, įtaką daro. Kėsinasi į dvasią, žmogų išstumti nori.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:31 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba