ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Paakmeniai

VYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Indijos piliakalnis. Autorių nuotrauka

Pateikiame antrąją publikaciją iš Vytenio ir Junonos Almonaičių spaudai rengiamos knygos "Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas". Šį kartą autoriai parinko kelis skyrelius apie keturis gretimus kaimus, esančius prie Akmenos upės Šilalės miesto pašonėje.

Biržų Laukas, gausiai gyventojų turintis kaimas, susitelkęs dešiniajame Akmenos krante, praėjus keletą kilometrų į pietryčius nuo Šilalės. Vietovardžio pirmoji dalis, matyt, bus susidariusi iš žodžio biržis – beržynas. Antroji dar prieš šešis šimtmečius reiškė ne lauką fizine geografine prasme, o kaimą, kuriame gyveno laukininkai – laisvieji valstiečiai. Panašios sandaros vietovardžiai Žemaitijoje vyravo XIV–XV a., tačiau iki šių dienų beveik neišliko.

Pirmą kartą Biržų Laukas (Birsenvelde) minimas 1395 m. viename iš kryžiuočių karo kelių aprašymų. Tada vienas vedlys siūlėsi vesti vokiečių kariuomenę iš Greižėnų (netoli Lauksargių) pajūriais ir paakmeniais iki Pūtvės.

Kaimas plačiai aprašytas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. Biržų Laukas jame apibūdinamas kaip nedidelis dvylikos valakų kaimelis, tačiau jame gyveno ir daug bajorų. Jų valdų aprašuose minimi įdomūs vietovardžiai – pelkė Šalnupelkė, vietovės Dervašalnupopelkė, Antšalnupelkė.

1578 m. Raseinių žemės teismo aktuose minimas ir Biržų Lauko dvaras. "Lietuvių enciklopedijoje" nurodoma, kad 1642 m. tuometinis dvaro savininkas Jurgis Sudimantas pirmą kartą pasirašė kaip Biržiško. Tokiu būdu vietovardis virto pavarde, kurios sulietuvintos formos – Biržiška ir Biržiškis – gerai žinomos Lietuvoje. Šiai giminei priklauso daug žymių visuomenės veikėjų ir iškilių mokslininkų.

1923 m. Biržų Lauke gyveno 129 žmonės. Sovietmečiu kaimas kurį laiką buvo centrinė kolūkio gyvenvietė, todėl neištuštėjo. Biržų Laukas ypač išaugo 1970–2000 m., tada gyventojų padaugėjo nuo 178 iki 347.

Per kaimą vingiuoja asfaltuotas kelias į Vaitimėnus. Nusileidus juo į Akmenos slėnį, dešinėje pusėje gerai matyti pievoje iškilęs medžių guotas. Jame slepiasi žymiausias Biržų Lauko praeities paminklas – piliakalnis, vadinamas Pile. Šiaurės rytų pusėje jo šlaitai statūs, apie 10 m aukščio. Viršuje – ovali, apytikriai 20 žingsnių ilgio ir 8 žingsnių pločio viršutinė aikštelė. Pietvakarių dalyje yra žemesnė, amžiams bėgant "aptirpusi" antroji aikštelė. Joje smagiai lapeliais šiurena dvylikos kamienų liepa. Kada piliakalnis supiltas, dar nenustatyta.

Nors Pilė – palyginti nedidelis piliakalnis, apie jį užrašyta daugiau nei dvi dešimtys padavimų. Sakoma, kad ten yra užkeikti dideli turtai – aukso veršis, daugybė pinigų ir kitko. Juos būtų galima iškasti, tik reikia žinoti "atmonijima žodį". Toks Lukošius esą jau buvo ligi skrynios prisikasęs. Bet užsigavęs koją, nusikeikęs, ir skrynia nugarmėjusi gilyn į požemius. Kitą kartą kažkoks Jomantas sugalvojęs nukasti visą piliakalnį ir tada turtus jau tikrai paimti. Tačiau ką dieną darbininkai nukasdavę, naktį dvasios vėl supildavusios. Taip tie turtai iki šiol pasilikę nepaimti. Anot vieno senelio, juos galėtų iškasti tik senovės žynių giminės žmogus.

Dar pasakota, kad Pilė supilta pagonių švedų. Jie ten pastatę bažnyčią ir meldęsi. Išsikraustydami iš šių vietų savo auksinius ir sidabrinius dievaičius švedai suslėpę giliai žemėje. Jiems išėjus Pilė atsivėrusi, ir bažnyčia su dideliu trenksmu nugrimzdusi į gelmes. Kiti pasakotojai mano, kad ten buvusi visai ne bažnyčia, o aukuras, ir ne švedai, o žemaičiai dievų garbei ant kalno kūrenę šventąją ugnį, aukoję aukas. Vėliau aukuras prasmegęs. Vietos šventumą liudijantys padavimai teigia, kad Pilė galėjo turėti ne tik gynybinę, bet ir religinę paskirtį. Tokią prielaidą sustiprina faktas, kad iš pietvakarinės pusės kalvą supanti pieva vadinama Alka.

Žviliai – pietvakarinis Biržų Lauko kaimynas, keliolikos ūkių kaimas. Vietovardis galbūt kildintinas iš žodžio žvilus – žvilgantis, blizgantis. Dar XVI a. vartota senoji dvikamienė forma – Žvilialaukiai.

Rašytinė Žvilių istorija prasideda 1562 m. Tada kaimas įėjo į Karšuvos valsčiaus Paakmenės vaitystę. Sodžiaus žemėse buvo penkiolika valakinių sklypų, tačiau kažkodėl net septyni iš jų dirvonavo. Kitus valdė Juknius Andriušaitis, Vitkus Gedminaitis, Jakštas Narušaitis ir kiti valakininkai. Žviliuose buvo ir dvarelis, teismų aktuose minimas nuo 1590 m.

Žvilių proistorė siekia kur kas senesnius laikus. Kaime prie Neverdauskų sodybos yra didžiulis kelių hektarų ploto kapinynas. Jis gana gerai ištirtas, 1968 ir 1983–1989 m. ten dirbo archeologinės ekspedicijos. Atkasus daugiau nei tris šimtus kapų nustatyta, kad žmonės Žvilių kapinyne buvo laidojami visą tūkstantmetį – nuo III iki XII a. Mirusieji pagal pagoniškus papročius išlydėti su gausiomis įkapėmis – ginklais, darbo įrankiais, papuošalais. Rasta ir Romos moneta – Faustinos II sestercijus, kaldintas po 175 m.

Archeologinės ekspedicijos vadovės Laimos Vaitkunskienės nuomone, didžiausias atradimas – gausūs III–IV a. kapai su keliaaukščiais akmenų vainikais. Tokių atkasta ir keliuose kituose panašaus laikotarpio Šilalės krašto senkapiuose. Jie priskirtini vadinamajai Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrai, kurios pagrindu vėliau susiformavo kuršių gentis. Išeitų, kad ir pietvakarių žemaičiai (karšuviai) kilme ir kultūra buvo artimi vakariniams kaimynams. Baigę darbus archeologai keleto kapus juosusių akmenų vainikų nebeužpylė žemėmis – taip įrengė ekspoziciją po atviru dangumi.

Šioje vietovėje protėvių pagerbimo ir laidojimo tradicijos nenutrūko iki pat XX a. Senosios Žvilių kaimo kapinės, kuriose tebestovi keli mediniai kryžiai, yra šalia senkapio, tačiau neuždengia senųjų palaidojimų. Dar prieš II pasaulinį karą kapinaitėse vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos, į kurias žmonės būdavo kviečiami savitu būdu – dviem pagaliais daužant į sausą lentą. Po pamaldų prosenoviniu papročiu jaunimas supdavosi ten pat įtaisytose sūpuoklėse.

Apie kapinyną yra susiformavęs visas archeologinis-mitologinis kompleksas. Vos 300 m į rytus, už Alkos pievos, yra minėtas Biržų Lauko piliakalnis, o 600 m į pietus Akmenon įsrūva mažas upelis Žadalis. Jo šaltas vanduo ir dabar gali pažadinti bet kurį apsnūdėlį, tačiau seniau žmonės jį laikė kone stebuklingu, ties versmėmis pasisėmę vandens gydydavo akis. Šnekama, kad stebuklai pasibaigė, kai viena ponia upelyje išmaudė savo apakusį šuniuką. Žadalis priskirtinas prie šventupių – su pagoniškais tikėjimais susijusių upelių.

Vaičiai įsitaisę gražioje vietoje, trikampyje tarp Akmenos ir jos kairiojo intako Bremenos. Šios upelės pavadinimą kalbininkai laiko ypač senu, sieja su senovės indų kalbos žodžiu bharīman, slavų bremia ir panašiais, reiškiančiais vandens ar ko nors kito nešimą. Bremena seniau vadinosi ir ten buvęs kaimas, pirmą kartą aprašytas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. Vaičius galima laikyti tiesioginiais Bremenos istorijos "paveldėtojais", nes jie užima didžiąją senosios kaimavietės dalį. Kada archajiškąjį vietovardį pakeitė dabartinis, nenustatyta, tačiau pastarojo kilmė iš asmenvardžio Vaičys (Vaičaitis) – visiškai aiški. Karalaitis Vaičys minimas čionykštėje tautosakoje (žr. toliau), o 1562 m. paminėti net penki kaime gyvenę Vaičaičiai (Wayczaytis). Ši giminė Vaičiuose gyveno dar ilgai, Petrą Vaičį, puikų račių, prieš pusšimtį metų pažinojo ir gerbė visa apylinkė.

XVI a. viduryje Bremena (Vaičiai) ir keturi gretimi kaimai sudarė Karšuvos valsčiaus Gramančios vaitystę. Tiek joje, tiek visame valsčiuje Bremena išsiskyrė dydžiu – net 44 valakai dirbamos žemės. XX a. pradžioje kaime buvo 27 kiemai, o po visų karo, pokario ir sovietmečio praradimų teliko 21 statistinis ūkis ir dar mažiau sodybų.

Jei į Vaičius atvykstama nuo Šilalės, iškart už tilto per Akmeną kairėn suka keliukas. Šimtmetris juo – ir prieš akis iškyla pirma įdomybė – technikos paminklu laikytinas vandens malūnas-karšykla. Tiesa, jis jau gerokai suklypęs, mat statytas, rodos, dar XIX a. pabaigoje. Tačiau senoji miltų malimo įranga išlikusi, yra ir prieš II pasaulinį karą sukonstruota vilnų karšimo mašina. Pasak dešimtmečius ten dirbusio malūnininko Kęstučio Radavičiaus, apytikriai iki 1962 m. malūną suko Akmena, vėliau jis elektrifikuotas. Vilnų karšykla žmonės naudojosi iki 1965 m. Malūnas veikia iki šiol. Naudojantis naujesniais mechanizmais jame statmala (rupiai) galima susimalti grūdų pašarui.

Geras kilometras aukščiau tilto per Akmeną, į upės slėnį įsiterpusiame kyšulyje, yra piliakalnis, vadinamas Švedkalniu. Nuo malūno iki jo geriausia paėjėti pėsčiomis dairantis į šiose vietose neprilygstamai vinguriuojančią Akmeną.

Piliakalnis stačiašlaitis, virš Akmenos slėnio pakilęs apie 20 m. Jis įprastos formos, nuo gretimo lauko atskirtas 3–6 m aukščio pylimu ir gynybiniu grioviu. Aikštelė apytikriai 25 “ 35 m dydžio. Gaila, kad piliavietės formas kiek užgožia augmenija.

Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus užrašytame padavime pasakojama: "Vaičių pilę šveda supyli. Šone įtaisi geležines dures, vuo kalna puožemiūs – paluocius. Ten any gyvena, o išlinden – kariava. Tan pilį užpūli karalaitis Vaičys. Nuorieji švedus išvyti iš piles. Šveda sulinda i vidų i nepasidavi. Tada Vaičys lypi sava kariūmene užkasti dures. Tap i padari. Šveda užtroška, vuo Vaičys pasistati ant piles kalna sava trobas i ten ilga gyvena".

Pietrytinėje kaimo dalyje laukuose stovi iš toli matoma mūrinė Lebrikų šeimos atminimo koplyčia. Paminklas atskleidžia nepaprastą 1944–1953 m. Lietuvoje vykusių istorinių procesų sudėtingumą. Kaip nurodo užrašas, vieną 1947 m. naktį "ginkluotos gaujos" ten buvo nužudyti penki žmonės. Nors tiesiai neįvardyti, žudynėmis kaltinami Lietuvos partizanai. Visos šios tragedijos aplinkybės nėra žinomos. Reikia tikėtis, kad ateityje istorikams pasiseks rasti duomenų, paaiškinančių šią tragediją.

Į naujausių laikų Šilalės krašto istoriją Vaičius įrašė ten gyvenusi rezistentų Beržinių šeima. Jų senoji sodyba yra pietvakariniame kaimo pakraštyje. Atkakus iš Šilalės pusės reikėtų užkilti į Akmenos slėnio šlaitą ir tuoj sukti dešinėn. Sodyboje stovi tipinis atminimo ženklas su Vyčio kryžiaus siluetu viršūnėje. Įrašai ant paminklo primena, kad į laisvės kovų sąjūdį buvo įsitraukusi visa keliolikos žmonių šeima – tėvai, šeši broliai, keturios seserys, kiti artimieji. Petras, Antanas-Dobilas, Povilas-Ąžuolas, Kazimieras-Algirdas ir Petro žmona Eugenija davė partizano priesaiką. Juozapas-Krantas ir Zofija-Žibutė tapo ryšininkais, o Stanislovas, Juzefa, Teodora, Ona – rėmėjais. Suprantama, vaikus palaikė ir tėvai Petras bei Ona. Už ištikimybę laisvos Tėvynės idėjai Beržiniai sumokėjo labai brangiai. Visi išėjusieji į mišką žuvo, Juozapas patyrė lagerio žiaurumus, o tėvai, keturios dukros ir žentas – tremties šaltį. Tik Stanislovas ir Teodora Beržiniai tiesioginių represijų išvengė, tačiau ilgam liko benamiai, bedaliai.

Indija. Nuo Šilalės į Tauragę skriejantis plentas po trijų kilometrų užlinksta dešinėn, o nuo jo kairėn atsišakojantis keliukas kviečia užsukti į... Indiją! Visko yra toje Lietuvoje – ir Šveicarija, ir Amerika, pasirodo – yra ir Indija. Vis dėlto šiuo atveju su valstybės pavadinimu vietovardis neturi nieko bendro. "Lietuvių kalbos žodyne" nurodoma, kad indija – visai lietuviškas žodis, reiškiantis žemės gilumą. Analogiškų vietovardžių užrašyta ir kitose Lietuvos vietovėse. Pasirodo, net ir nusikeikti galima: kad tu į indijas nugrimztum!

Akmenos slėnis ties Indija išties sudaro galingą amfiteatrą, o jame lyg indo dugne išsimėčiusios kelios sodybos, kuriose šeimininkauja keliolika "indijonų". Nusileidęs beveik 30 m žemiau jį supančio pasaulio, kaimas gyvena labai savitą gyvenimą. Indijoje anksčiausiai pradeda žydėti medžiai, greičiausiai prinoksta obuoliai, bet vienas vargas su judriuoju ryšiu ir televizija.

Kaimo viduryje prie Akmenos prisispaudęs aukštas (apie 20 m nuo papėdės) Indijos piliakalnis. Slenkant amžiams jį labai apardė smarki upės srovė, teliko maža pilies aikštelės ir gynybinių įtvirtinimų dalis. Tik kadaise aukšto (apie 6 m) apsauginio pylimo kampas ir keliolikos metrų ilgio antrojo pylimo juosta leidžia susidaryti vaizdą, kokios galingos tvirtovės ten stovėta. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį jau nuplovė Akmena.

Istorikų Romo Batūros ir Rimanto Jaso, archeologo Gintauto Zabielos nuomone, Indijos piliakalnyje galėjo stovėti XIV a. pradžios šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių Pūtvė (Pūtvininkai). Tokia hipotezė visai įtikima, nes dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę. Tokią tikimybę padidina naujai atrastas faktas, kad bajorams Pūtviams priklausiusio Pūtvės dvaro žemės, 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriaus duomenimis, siekė Vaičius – kitapus Akmenos esantį kaimą. Kita vertus, yra žinių, kad pačiame Pūtvės kaime būta kito piliakalnio. Todėl išlieka tikimybė, kad Pūtvės pilis stovėjo bendravardės gyvenvietės teritorijoje.

Šiaip ar taip, akivaizdu, kad Pūtvės tvirtovei teko atlaikyti daugelį kryžiuočių antpuolių. 1307 m., per pirmąjį žinomą užpuolimą, pasinaudoję tuo, kad pilėnai dar miegojo, Ragainės komtūro vedami priešai "slapta įsibrovė į papilį ir pavertė jį pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami [visus], išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į pilį". Tų pačių metų rudenį, "tas pats komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą kartą sudegino tą papilį". Tačiau pačią pilį kryžiuočiai užėmė ir "iš pamatų sunaikino" tik po "kelerių metų", kai jos vartus priešams atkėlė vietos didžiūnas išdavikas Spudas, už tai su šeima jis gavo "krikšto malonę". Tvirtovė, matyt, buvo greitai atstatyta, nes 1328 m. vėlei "Ragainės broliai su 80 vyrų puolė papilį ir stojo į kovą su Pūtvės pilėnais". Vėlesniuose šaltiniuose Pūtvės pilis nebeminima.

Kronikininkų žinias apie Pūtvės pilį papildo iš vietos žmonių užrašyti padavimai. Dar 1938 m. pasakota, kad kitą kartą iš šiaurės į Indijos kaimą atėjęs milžinas. Pasiėmęs vyžą, jis pasėmęs žemės ir supylęs kalną. Delnais palyginęs šlaitus, suplokštinęs viršūnę ir pasistatęs ten sau namus. Keliolika metų ten pagyvenęs, milžinas kažkur išėjęs.

Senesni Indijos gyventojai taip pat tikina, kad anksčiau Akmena tekėjo kitaip, apriesdama piliakalnį iš kitos pusės, iš vakarų, kur tikrai būta senvagės. Tik daugiau nei prieš šimtą metų toks "mandrapypkis Leksa" užsigeidęs pakeisti upės vagą ir užimti daugiau žemės. Jis paėmęs karvės "stibykaulį", vieną jo galą užaštrinęs, pro kitą įpylęs "gyvojo cidabro", užkimšęs ir prie piliakalnio įmetęs į upės sūkurį. "Stibykaulis" sukęsis, sukęsis ir išgraužęs krante skylę. Atsiradusi protaka vėliau virto pagrindine vaga.

450 m šiauriau vietos, kur prie piliakalnio vedantis keliukas ima leistis į Akmenos slėnį, yra alkvietė, vadinama Saulėkalniu. Iš tiesų tai joks kalnas, tik paprasta, niekuo lyg ir neišsiskirianti laukymė prie Akmenos slėnio šlaito. Senoliai porina, kad seniau ten buvo švenčiama Rasos (Joninių) šventė, o rytą po šventinės nakties pagal kalvos apšvietimą buvo spėjama, kokie orai bus antroje vasaros pusėje. Jei saulė kalno neapšviesdavo, žmonės laukdavo prastų, lietingų orų, ruošdavosi derliaus dorojimo vargams. Užrašyta ir padavimų, kad senovėje ten buvo kūrenama šventa ugnis. Matyt, Saulėkalnis – Saulės garbinimo laikus menanti šventvietė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


98151. Eligija :-) 2007-10-03 10:11
Pati esu užaugusi Vaičių malūne, tai paskaityt apie žinomų kaimų istorinę praeitį labai įdomu.

172585. vladas :-) 2009-10-15 20:24
vaikysteje keleta metu teko gyventi netoli maluno vaiciu kaime.zaizdavome su malunininko dukromis.prie maluno turbinos gaudydavome auksles ir gruzlius.tai buvo graziausi vaikystes metai.ir dabar kai tik kada atvaziuoju i silale,uzsuku prie akmenos.pasigroziu malunu.tik gaila kad begantys metai palieka savo zymes.

Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba