ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Eilės

SARA POISSON

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iliustracija: Paulius Juška. Be pavadinimo. 2005

Žiovulys



Kokia mano nežinojimo mantijos spalva,
po kuria – žinojimas, jog tai įvyks:
aniedu, derinami nuovargio, su vakarykštės
aguonų grūdeliais popietės gomuriui, aukščiausiam
jo taškui, su savo balzganais liežuviais, su kalbėjimu
beveik neprasižiojus? Žinau, kad bus vyro saulės
dėmesys moteriai žvaigždei, bus dėmesys
kaip dugnas skylėtas su šviesos čiurkšlėmis
iš žemutinių šviesiųjų pragarų

ir bus žiovulys, toks pat kaip plėšrūnų,

bus pirštas, sapnuojantis žiedo perlą, netyčia
paliktą ant palangės, kuri atiduota pabaigai
kartu su brangakmenių verte, bus pirštas,
judinamas geismo ir skausmo likučių,
bus moteris žvaigždė, dovanojanti šešėlį
spuoguotam mergaitės veidui, ir kita
moteris žvaigždė, dovanojanti laikiną tuštumą
tarpkojy jaunuoliui per nevilties patekėjimą,

ir bus žiovulys, toks pat kaip naminių gyvulių,

bus vyras saulė, atiduotas artistei su vieninteliu
talentu, kurį pavadinčiau rūstybe, tas pats vyras
saulė, prieš tai atimtas iš kvatojančios moters su
atviromis dantų smegenimis, panašiomis į
raudonųjų serbentų uogienę. Bus kitas
senstelėjęs gražus vyras su savo žilos
barzdos kentėjimu ir jo gerklė su neištartais "r",
kuriuos nuplukdė žemyn degtinė, nebejaunas vyras
su moters plaukų guba akyse, raudona juosta
perrištu šviesiu plaukų glėbeliu, tam vyrui
reiškiančiu derliaus nuėmimą,

ir bus žiovulys, nežinantis apie savo gėdą,
kaip ir praviros mažosios lyties lūpos,

vienos moters keturiasdešimt metų
šoks įžūliau nei kitos dvidešimt, kurie
bus grakštesni už trečiosios trisdešimt,
bus vyresnės moters viltis, įsikibusi į žargoną
jaunesniosios kaip į negražų lopą, sutepantį
jaunesniąją, moterų šlapimo čiurlenimas
jų bendrame tualete, bendros nusilengvinimo
ir melodingo, girto juoko putos

ir bus žiovulys tarsi atsukta nugara,

vyras saulė atsuks nugarą moteriai žvaigždei,
jis atsuks jai savo motinos megzto megztinio
nugarą: moteris žvaigždė įkąstų į
vyro nugarą, jei tik jos dantys nebūtų sudilę,
žiaumojant aitrią žvaigždžių išmintį,
ji išardytų megztinio nugarą, truktelėdama
už neregimo siūlo greičiau, nei pati bus išardyta
dėl klaidos, sunkiasvorės meilės erezijos, taip,
bet ta moteris bus išardyta žiovulio centre.

Nes bus žiovulys per patį sms spiečių,
bus judesys lyg vieniša vienišos salos palmė,
bus moters žvaigždės judesys lyg žvaigždžių
masturbacija, bus užmaršties kremas,
panašus į strazdanų balinimo grietinėlę,
ten pat, ant lentynos, vietoje Pabaigai
atiduoto žiedo, su nuoga moliusko kančia,
seseriška anam žiovuliui.


Trys su trupučiu valandos



pusė šešių
ji leidžias į valandos pilvą
ji ten žydi keturpėsčia
pusė septynių jos geltonas
peiliškas veidas rėžia zvimbiančias
karščio plėves virš ražienų
voratinkliai alkani ir burningi
iš lūpų ji peni juos elektriniais
aimanuojančiais lukštais
pusė aštuonių
ji jodinėja ant jauno avino prakaito
ir čiulpia sausvynio riekę po visko
pusė devynių
ji yra jauniausias izraelis
nugenėta apyvarpės p



Laikrodis



Viena moteris homo piano, du vyrai,
mosuojantys savo veidų kirvukais
sapiens-sapiens. Sapiens-sapiens,
blykbletčiojimai, bletblykčiojimai.

Sapiens-sapiens klimato valdžios
prieangyje. Sapiens-sapiens,
du pamišę miniatiūriniai Europos
pusiasaliai, vizginantys žemynus.

Dvylika mėnulių užsidarė savo
kambariuos. Išorėje, židinio būdoje
trejetas sukūrė ir kūrena Šunį:
čia ir dabar Jo inkarnacija C-14,
ji budins seną trijų tūkstančių metų
laikrodį sekvoją piano ir septyniolika
ledynmečių, sapiens-sapiens.

Laikrodis, mušantis įkaitusiais
veidais valandoms per veidus,
artėjantis prie sudužimo dūžio,
sapiens-sapiens. Laiko parodymai
veidrody, homo piano.

Seklyčios žiedas suskliaudžia į tamsą
rusenimo trejetą. Jo saldžios tabletės
dedamos po sunkiais antklodžių
liežuviais. Miegas palaidoja homo
piano kaip sarmatų princesę su jos
karo kirviu, glaudžiamu prie veido.

Sapiens-sapiens paguldytas ant
blyškios pagalvės. Bolavimas, sukąstas
nakties dantų. Užmerkta ir šviesa, ir
šešėliai. Veidų vokuos žadintuvo
spyruoklės. Juoda blek(t)plazma
antspaudui blyk.

Arbatinė kava, obuolinė kriaušė



Klausykite, ką pasakysiu:
arbatinė kava, obuolinė kriaušė.
Klausykite: balti sniego dribsniai, kuriuos
gurgteli mažutis objektyvas, palieptas
mano dulsvai geltono piršto. Pirštuko?
Klausykite: tai yra pirštas-pirštukas,
ir spragsiu šiandien, kad išgyvenčiau
amžinai skystas, rūdos, išgalvotas, bendras
vilnos ir lakišių būsenas. Kurias visi
paniekino kaip nepatvarias, sudužusias.
Išspjovė kaip pakuotes, kurios dar šiek tiek
uždengė daiktus. Lūkesčiai buvo įvynioti
prieš jų išsipildymą, ir jis paseno kitą
akimirką. Mezginys turėjo siūlo galą,
už kurio patraukus buvo galima jį išardyti,
grojant akimis per krutančias kilpeles:
plaštaka jaustų, kaip noksta siūlų kamuolys.
Bet jie paskerdė žmogų-triušį, glostė prieš
plauką moterį-katę: letenėlė jos buvo
įmerkta į vyno kisielių, ant krūties –
žalias vyšninio persiko ženklas. Daiktai ir
gyviai šiandien dejuoja, išplėšti iš savo
neaiškumo. Klykia kaip naujagimiai,
išgliaudyti iš įsčių. Visa kvepia lyg
nuluptas vaisius, atsiduoda lyg operacinė.
Teritorijoje, išpuoštoje rujos geltonio
ploteliais, kviečiu jus prie arbatinės kavos,
obuolinės kriaušės. Klausykite:
užmetu savo ka(l)bliuką šaltutėliu
pirštu-pirštuku. Arba
neklausykite.

Valgytojai



Prekybos namų durys čepsėjo
juodomis guminėmis lūpomis, išpūsdamos drėgną orą.
Žmonės buvo čiaumojami ramiai tarsi nieko nebuvę.
Buvo panašūs į kramtomąją gumą labiau nei į valgį.
Įeidavo ir išeidavo. Vyras raudonu veidu ir violetiniu
kvėpavimu įeidamas laikė rankose penkias baltas rožes,
išeinant jo stuburas tebebuvo beveik toks pat tiesus,
pagal žiedkočius, kaip ir įeinant, tiesa, kvėpavimas
buvo labiau pritemęs, tad atpažinau Valgytojo liežuvį,
nors nebuvau matęs. Žinojau apie juos: buvom
valstybė, kurioje gyventojų mažėjo, sostinėse
auginom stiklo ir metalo baumkuchenus. Numanėm,
kad jie buvo skirti ne žmonėms, bet Valgytojams,
kaip ir tirpstanti žmonių masė. Mano motina jau buvo
aplaižyta. Ją valgė liga: judesiai buvo pusiniai, tyla
nebetiksli, čežanti, balsas atsigręžęs į save
vaikišką.

Valgytojai apsireiškė per vaistines, šių daugėjo.
Mačiau iškištus stiklinius seilėtus liežuvius,
atsiduodančius vaistais ir pinigais. Buvo panašios į
alkanus šunis. Ligonis mitybos grandinėje atitinka
žolę ir vaisius, liga – gyvą mėsą, o vaistų buteliukai
tėra daugybė mažų gerklyčių, ryjančių skerdieną.
Todėl gatvėse jau nebuvo ligonių, jie buvo auginami
specialiuose namuose, juos per akis maitino baltais
ir melsvais chalatais, o galiausiai atiduodavo
vaistams.

Todėl iškeliavau ieškoti nevalgomų daiktų, kurių
neradau prekybos namuose: sviestas, batonas,
žirneliai, kačių maistas, pamažėl suvalgantis katę,
taurės, lėkštės, žvakės, skalbimo milteliai. Elektros
lemputės, kurios kalba: mes tuoj pakeisime, kas perdegė, mes degsime iki savo ir jūsų mirties. Intymūs kvapai,
suryjami skysto kvapaus muilo, chalvos saldumas,
pagraužiantis mus iš vidaus tarytum koncentruotas
ploviklis indą. Vienas ant kito sugulę pigūs
frotiniai rankšluostukai, išsausinantys regą.
Galiausiai viskas sukrinta į Valgytojų skrandžius.
Sakot, katės suvalgomos, bet jų murkimas amžinas?
Man jau žinoma apie mažaburnes kates,
murkiančias blausiai lyg vienadieniai katyčiai,
jau žinoma, kaip mažėja murkimo ir verksmo
mažėja.

Ir neradau nė nevalgomų baldų. Mačiau
tokius pat, su būsimų atodūsių, girgždėjimo,
grikšėjimo tarp dantų ir nuobodžio žymėmis,
kaip ir mūsų namuose. Krėslai ir sofos, atstatę
savo krūtines nelyginant skrudintas vištų šlauneles.
Mūsų moterys, darbštesnės nei vyrai, greičiau
augina raukšles – šitos, regis, labai patinka
Valgytojams. Supratingiausias iš mūsų buvo
Lewis Carroll, sakęs, kad alisoms stebuklų šalis galioja
tol, kol joms sukanka dvylika. Vėliau tampa
valgomos, tai nutuokė Benjamin Franklin, vertinęs
pagyvenusias moteris, patardamas lovoje pridengti
jų veidus – veidai skirti Valgytojams, o ne taip greitai
nokstanti apatinė kūno dalis vis dar tarnauja žmonijai.
Šiai tarnavo penkiasdešimtmetė Elžbieta I,
prisijaukinusi lovoje septyniolikametį grafą
Robertą Daverį. Tai buvo skanu
septyniolika metų.

O aš vis ieškau daiktų, netinkamų Valgytojams.
Niekieno daiktų, sočių daiktų, padengtų tvirtu,
spindinčiu, viską žinančiu glaistu. Esu
užsakytasai maistas į jų namus, kurie ir mano:
šventas, geidžiamas nuobodis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:26 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba