ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"

Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Artūras Olšauskas. Virš buities. 2005

– Tavo sudarytas fotometraštis – nenuneigiamai brandi knyga. Kokių džiūgavimų, nepasitenkinimų, pastabų ar tylos sulaukė Tavo ausys? Dabar jau valia žvilgtelėti į savo darbą iš šalies.

– Reakcija gana santūri ir atsargi. Atviravimų neprovokuoju – kas pavyko ir ko "neištraukėme", geriausiai žinau pati. Tiesa, metraščio pristatyme nuskambėję menotyrininkų komentarai ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos skirta premija įtikino, kad šio darbo ėmiausi ne be reikalo. Ir neatsitiktinai. Vienas iš impulsų susimąstyti apie leidinio renovaciją buvo ankstesnių metų metraščių kritinės recenzijos, o lūžiniu momentu tapo sąjungos suvažiavimas, kuris akivaizdžiai paskatino keistis. Nebegalima išlikti toje pačioje pasyvioje ir apgaulingai patogioje pozicijoje. O metraštis ir yra pagrindinė ideologinė arena, ne tik atskleidžianti ir deklaruojanti nuostatas arba bent jau nuovoką apie fotografijoje vykstančius procesus, bet ir tiesiogiai formuojanti vertybių "banką". Antanas Sutkus dar kartą įrodė, kad yra įžvalgus ir perspektyvai dirbantis žmogus. Jo pasiūlymą man kartu su Skirmantu Valiuliu sudaryti naująjį metraštį pavadinčiau drąsiu sprendimu, kuris prilygsta užtvankos šliuzų pakėlimui be išankstinių skaičiavimų ir pasekmių ar sėkmių prognozių. Vieninteliu drausminančiu ir nuo stichinės nelaimės apsaugančiu mechanizmu tapo bendru sprendimu suburta redakcinė kolegija. Apsidraudėliškai maniau, kad ji turėtų atlikti tam tikrą naujų idėjų filtraciją ir apsaugoti nuo kontroversiškų ir revoliucingų sprendimų. Bandžiau balansuoti tarp chaotiškų srautų, nes fotografijos terpė vis dėlto yra labai įvairi. Kalbu ne tik apie kūrybinės raiškos įvairovę, bet ir apie fotografų mentalitetą, jų intelektualumo pajėgas, profesinę kultūrą.

– Fotometraščio pristatymo dieną Prospekto galerijoje sakei, kad rengdamas tokius metraščius sudarytojas būna pasiruošęs kariauti. Minėjai, kad Lietuvoje labai daug fotografų. Ką jie siūlė?

– Kariauti tikrai buvau pasirengusi ir redakcinės kolegijos pirmininkui Antanui Sutkui sakiau, kad tikrai nesitaikysiu, nepataikausiu, o formuosiu metraštį ir atrinksiu kūrinius neatsižvelgdama į hierarchinę ir tradicinę konjunktūrą. Turiu pripažinti, kad buvo suteikta absoliuti laisvė, kuri, tiesa, leido dirbti atsakingai, begalę kartų permąstant sprendimus. Tad ir leidinio struktūra "brendo" ne vieną mėnesį. Tačiau pagrindinė atrankos kliūtis, su kuria, tiesą sakant, susidūriau pirmą kartą, buvo meno statusui neadekvati pateiktų darbų forma. Retas fotografas pasiūlė užbaigtus kūrinius. Tai buvo daugiau fotografijos žaliava, stalčiuose užsimetę seni atspaudai arba nenuspėjamų atspalvių sintetika, be to, ne vieną teko "skaityti" kaip skaitmeną. Kaip pateikti tokį kūrinį, kad jis tinkamai atsiskleistų knygoje? Nes kūrinio tarsi ir nėra, jį turi nuspėti, numatyti jo galutinę materializaciją. Dėl šios priežasties negalėjau, ko iš pradžių labai tikėjausi, pateikti išsamią darbų metriką – techniką, matmenis. Beje, net pavadinimus teko ne kartą tikslinti. Pastebėjau ir kitą rimtą problemą – fotografai sunkiai apibrėžia savo kūrybos sampratą. Blaškymąsi liudija leidiniui pasiūlyti asorti rinkiniai. Metraštis yra kasmetinis, tad tai tam tikras paskatinimas koncentruotis ir susivokti savo paties kūryboje, o kartu rimčiau pažvelgti į jos viešą pristatymą. Pastebėjau, kad yra ne vienas programiškai dirbantis menininkas, tačiau fotografijos sričiai būdingas balastas dažnai užgožia ir trukdo konceptualizuoti bei aiškiai perteikti idėją, tuomet atsiranda temos ar vadinamieji ciklai, tęsiami dešimtmečiais ir skaičiuojami tūkstančiais negatyvų. Susidūriau ir su atsitiktiniu fiksavimu, šiaip jau tai fotografijoje yra priimtina, tačiau tokį kūrinį ir vertini reikliau. Tuomet rūpi fotografo dvasinės pastangos arba Apvaizdos apraiška, kai tampa nebesvarbu, tai atsitiktinumas ar vienkartinė sėkmė – svarbiausia, kad tai atsitiko. Yra kūrinių, kuriuos puikiai riša naratyvas. Neįgudusiam žvilgsniui kai kurie kadrai atrodo visiškai nuliniai. Metraštyje yra keli pavyzdžiai, nustebinę redakcinę kolegiją, dėl jų kilo svarstymų apie idėjų vertę, postfotografijos tendencijas, tiksliau – apie šiandienos fotografiją. Tiesa, kartais, ypač kai kūrinys pateikiamas, kaip minėjau, žaliavos pavidalu, sunku nuspėti ir atskirti autoriaus programuotą "fintą" nuo atsitiktinio broko, kurį, beje, vykusiais atvejais priimu kaip pozityvų dėmenį.

– Minėjai, kad Tavo esminis fotografijų atrankos principas – patinka ar nepatinka. Gal galėtum praplėsti šią iš pirmo žvilgsnio, regis, šokiruojančią, visais įmanomais individualumais kvepiančią sąvokos kategoriją.

– Tai nėra iššūkis ar arogancija, ir jokiu būdu ne individualaus skonio išraiška. Jeigu būčiau rinkusi pagal "man patinka", knyga būtų likusi triskart plonesnė. Sudarydama fotografijų rinkinius apeliuoju į "man patinka". Šią nuostatą visų pirma formuluoja tikslas – knygos paskirtis. Metraščiuose siekiama geriausiais pavyzdžiais pristatyti fotografijoje vykstančius kūrybinius procesus, stilių, žanrų įvairovę, pastebėti ryškiausius autorius – asmenybes. Jeigu tektų surašyti kriterijus, kokiais vertinu fotografijas, pavyzdžiui, atrinkdama jas rinkiniams, kurių parengiau ne vieną, parodoms arba tam pačiam metraščiui, aš jų niekada nepajėgčiau, tiksliau, nenorėčiau formalizuoti. Unifikuotas metodų ir kriterijų sąrašas yra suprantamas kiekvienam, tačiau profesionalumas vertinant kūrinį ir pasireiškia tuo, kad kiekvienu atveju ne mąstai, o apčiuopi vis naujus žiūros taškus ir kontakto su kūriniu motyvus. Todėl taip gaivališkai ir iš pirmo žvilgsnio neatsakingai mesta frazė apie "man patinka" nėra banali – tai įžvalgų ir darbo ne tik su fotografija patirties sankaupa.

iliustracija
Artūras Olšauskas. Virš buities. 2005

– Drįstu tvirtinti, kad neretai žiūrėjimas į fotovaizdą yra paviršutiniškas. Apmaudu, kad fotovaizdo gaminimas ir atradimas dažnusyk taip pat yra nepriežastinis. Juk šiuolaikinio meno, taigi ir fotografijos, esminis klausimas yra "kodėl?". Ar tą patyrei (susekei), perversdama keliasdešimt ar kelis šimtus fotografijų?

– Jeigu klausi apie mūsų, teoretikų, santykį su fotografija, tai visokio žiūrėjimo pastebėjau. Aš nemoku žiūrėti paviršutiniškai. Arba tuomet visiškai nežiūriu. Yra ne viena fotografija, į kurią galėčiau žiūrėti valandų valandas. Neformuluodama prasmių ir nedarydama jokių įžvalgų. Beje, prasmingiausias žiūrėjimas man yra betikslis. Tikslingą vadinu "skaitymu", kurį neišvengiamai praktikuoju dirbdama su fotografija ne sau. O kalbant apie nepriežastinį vaizdo gaminimą, tai iš tikrųjų tenka stebėti, kaip fotografijos technologinės galimybės nesveikai užgožia egzistencinį poreikį kelti klausimą "kodėl" arba, tiksliau, jis keliamas todėl, kad dabar jį kelia visi, kelia ne todėl, kad yra svarbus atsakymas. Todėl tavo pavadintas "nepriežastinis gaminimas" kartais pavyksta ir gerąja prasme nustebina, nors dažniau nuvilia. Vis rečiau atrandu priežastinę fotografiją, kuri rimtai užkabintų. Bet visų pirma "gaminamas" vaizdas turi būti svarbus pačiam autoriui. Tik jam vienam.

– Ar dėl fotografijų, (pri)skirtinų prie "vakar", nekyla didelių abejonių? Ar visą fotovaizdyną laikas padengia vien aukso patina? Ar būtųjų laikų fotografija pakankamai svarbi ir reikalinga mums šiandieniniams?

– Manau, vakarykštė fotografija labai svarbi ir įdomu viskas. Ir labiausiai intriguoja ne sukarpytų ir ištiesintų, plastikinėse neutralaus pH įmautėse saugomų juostų "aukso patina", o laikraščio skiautėse suvyniotų ritinėlių juodraštis, kurį, beje, drąsiau atidengia tyrinėtojai, o ne patys kūrėjai. Darbas su retrospektyva dabar vyksta dviem būdais. Gyvieji autoriai dar pajėgūs peržvelgti savo archyvus patys, juos apmąstyti ir aktualizuoti. Ar tai viena kūrybos formų – kodėl gi ne? Tačiau amžinatilsį Povilas Karpavičius, Ilja Fišeris ir kiti jų kartos kūrėjai, kaip supranti, to jau padaryti negali. Ir su jų archyvais vyksta visiškai kiti procesai – jie tiriami. Tad domina visi kūrybiniai sluoksniai, atskleidžiantys ne tik profesionalią ir kūrybinę potenciją, bet ir fotografo pasaulėjautą. Tokie archyvai atidengia labai platų tyrimų lauką, kurį galima skersai išilgai nagrinėti, ir visų pirma tam, kad fundamentaliau suvoktume autorių.

– Brūkštelėtas punktyras, už kurio liko aktualijų ir karštų faktų maistą ryjanti spaudos fotografija. Ar iš tikro ta riba yra suvokiama ir egzistuojanti?

– Žinai, tokiu atveju elgiuosi labai griežtai. Visada ieškau fotografo kūrybinės motyvacijos. Jeigu matau, kad autorius dirba spaudai, tai jo motyvas yra aiškus, ir tie kodai jo darbuose regimi bei simptomiški. Žinoma, yra autorių, kurie patys neapsisprendžia: viena koja ten, kita čia. Su tokiais yra sunkiausia. Tai jų reikalas, bet atrinkdama kūrinius leidiniui nubrėžiau labai aiškią liniją – spaudos fotografija turi savo nišą. Tačiau jos tiesmukai nesiečiau su dokumentalumo ir reportažiškumo savybėmis, kurios pastebimos ne viename metraščio kūrinyje. Todėl šiuo atveju viską lemia tik motyvacija.

– Ką dar pridurtum prie Alvydo Lukio žodžių: jeigu Lietuvos fotografija tampa akademiškesnė, ją galima struktūrinti? Akademiniai pamatai leidžia kalbėti apie rimtus dalykus.

– Aš apversčiau jo teiginį. Atvirkščiai – akademiškėja ne fotografija, o teorija, tiksliau, ji tampa profesionalesnė. Akademinis požiūris į kūrybinius procesus padeda teoriškai struktūrinti, paaiškinti ir įprasminti. O jei domintų tik akademinė kūryba, turbūt numirtume iš nuobodulio.

– Kur, pasakytum, objektyvus suka jaunuomenė? Ar iš fotometraštyje pateiktų kelių debiutantų galima daryti tam tikrų apibendrinimų ar prognozių?

– Apibendrinimų daryti tiesiog neverta. Metraščio skyriuje "Pastebėti" paskelbti pradedančiųjų autorių darbai neįpareigoja daryti jokių apibendrinimų ar prognozių. Tik viena aišku, kad jaunimas, ypač parengtas Vilniaus dailės akademijos, puikiausiai integruojasi į bendrą Europos meno atmosferą. Jie iš tikrųjų jaučia naujausias tendencijas. Tai akivaizdu Tito Silovo, Tomo Vyšniausko, kitų darbuose. Matau autorių individualumą. Metraštyje pristatyti tie keli jaunieji fotografai yra labai skirtingi. Svarbiausia, kad jie moka dirbti profesionaliai. Akivaizdu, kad jie užčiuopia savo kūrybinį stilių, pastebimas ieškojimų programiškumas.

– Ar esi patenkinta metraščio verbaliniais samprotavimais irgi mintijimais, kurie, manding, fotografijų albumui suteikia didesnių pretenzijų?

– Nesidomėjau, kaip ir kodėl tekstai būdavo rašomi ankstesniems leidiniams, bet šiam metraščiui jie buvo užsakyti tikslingai. Todėl nėra atsitiktiniai. Knyga įgavo aiškią struktūrą ir buvo pakviesti autoriai, kurių tekstai aptaria atitinkamo skyriaus medžiagą, padeda, sakykim taip, būti tame skyriuje. Jonas Valatkevičius, rašęs skyriui "Šiandien", manau, su šia užduotimi susitvarkė gana gyvai ir patogiai, nes iš tikrųjų gana sudėtinga kalbėti apie visą šiandienos fotografijos įvairovę. Tad jis apie fotografiją pasvarstė remdamasis tarpkių kartos patirtimi. Manau, tai yra vienas sprendimų. Labai svarbus Laimos Kreivytės tekstas apie jaunuosius fotografus. Pasirodo, apskritai tai pirmas straipsnis, aptariantis jaunųjų kūrybą. Agnės Narušytės apmąstymai apie retrospektyvos vyksmus, apie nurašytus ar nenurašytus archyvus taip pat yra vietoj ir laiku. Tikiuosi, visi tekstai yra funkcionalūs, atitinka savo paskirtį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:24 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba