ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Tėvynės gelbėtojas

BORIS AKUNIN

[skaityti komentarus]

– Milijonų dirbančių miestiečių, milijonų kolūkiuose vargstančių samdinių raumeninga ranka netrukus pakils, ir supuvęs režimas bus išmestas į istorijos šiukšlyną!

Tą "raumeningą ranką" Zinovijus Andrejevičius įpynė tyčia, puikiausiai suprasdamas, kad suvažiavimo delegatams šis atgrasus derinėlis labai patiks, o štai televizijos žiūrovų, traumuotų gimnazijos mokymo programomis, pasąmonėje pažadins miglotus seniai pamirštų, bet nemalonių dalykų atgarsius.

Atsisėdo į vietą, aidint audringiems plojimams ir skanduotei: "Leninas–partija–Andrejičius!" Prezidiumo kaimynas, Dūmos komiteto kovai su vidaus ir išorės priešais pirmininkas, paspaudė oratoriui ranką, o paskui, nebesuvaldęs užplūdusių jausmų, dar apkabino ir išbučiavo. "Vyras, Andrejičiau, padarei tuos šūdokratus", – sušnibždėjo jis, taškydamasis seilėmis ir sprogindamas isteriškas akis.

Zinovijus Andrejevičius slapčia nusivalė ranką į surduto skverną. Nuo prakaituotų partijos draugų sveikinimų dešinį delną išbėrė egzema, o nuo jų bolševikiškų bučinių lūpas jau kelias savaites ėdė pūslelinė. Prakeiktas inteligento opumas – taip ir nesugebėjo jo atsikratyti, o juk jau tiek metų.

Nuolatinis sekretorius apžvelgė salę, neslėpdamas pasibjaurėjimo – žinojo, kad partijos draugai suvoks jo įprastą šleikštulio grimasą kaip rūstaus principingumo išraišką. Na ir fizionomijos, pagalvojo jis, žvilgsniu apmesdamas įkaitusius delegatų veidus. Kažkokie pasakų šlykštūnai. Tūkstantį kartų teisus Ortega y Gassetas: sąmoningas asmenybės slopinimas dėl klaidingai suprantamų kolektyvinių vertybių lemia nacijos išsigimimą. O, nekenčiamasis bolševizme, dvidešimtojo amžiaus mare: ar ilgai tu dar siurbsi mano mylimos, tiek iškentėjusios tautos kraują?

Kai Zinovijus Andrejevičius, aštuntos kartos inteligentas, prieš dvidešimt metų namiškiams pareiškė ketinąs tapti SSKP nariu, jį paliko žmona, Lautréamont’o specialistė, prakeikė tėvas-profesorius, o motina pradėjo dažnai lankytis cerkvėje, kur be paliovos meldė apšviesti paklydusius ir suteikti proto sutrikusiems.

Kad ir kiek Zinovijus Andrejevičius aiškino savo brangiausiems žmonėms, jog komunizmo drakoną galima įveikti tik iš vidaus, pačiam virtus viena iš ugnimi alsuojančių jo galvų, šie nenorėjo nė klausyti. Buvo skaudu, apmaudu ir liūdna. Bet didis tikslas reikalavo didelių aukų.

Juk niekam nepapasakosi, kiek jėgų išeikvojo Zinovijus Andrejevičius ir jo bendraminčiai, tokie pat patriotai ir idėjos kankiniai su partiniais bilietais kišenėje ir pasibjaurėjimą keliančiais talonais į rajkomo (vėliau obkomo ir net CK) aprūpinimo punktus rankose, siekdami padaryti didžiausią stebuklą – išjudinti ir nuversti totalitarizmo kolosą.

Mėgstamo Zinovijaus Andrejevičiaus serialo herojus štandartenfiureris Štirlicas vasario dvidešimt trečiąją slapta nuo kitų Reicho saugumo kanceliarijos darbuotojų švęsdavo mėgstamiausią savo šventę – Raudonosios armijos dieną, o Rusijos bolševikų partijos nuolatinis sekretorius kasmet rugpjūčio devynioliktąją, per mielas iki saldumo didžiojo Armagedono metines, vienui vienas išgerdavo butelį Veuve Clicquot.

Tada, 1991 metais, jo bendraminčiai išstojo iš SSKP, nusprendę, kad jų šventa pareiga atlikta. Zinovijus Andrejevičius ilgesingai ir pavydžiai žvelgė jiems pavymui. Laimingieji – dabar jie gerbiami visuomenės nariai, skaito paskaitas harvarduose, laisvai cituoja Mandelštamą ir dainuoja Galičo dainas, pritardami gitara. Ką gi, kiekvienam savas kelias. Zinovijui Andrejevičiui atiteko stačiausias ir labiausiai akmenuotas, tačiau pats svarbiausias. Jis turi savo misiją, savo kryžių – tapti pagrindine pargriautos, bet vis dar galingos ir mirtinai pavojingos pabaisos galva.

1993 metų sąmyšyje geibi rusiškoji demokratija sugebėjo išlikti gyva tik opozicijos lyderio dėka. Titaniškomis pastangomis, neapsakomai rizikuodamas Zinovijus Andrejevičius sužaidė, įtikino, užkalbėjo CK, per plauką sulaikė piestu į mūšį stojusius bendražygius, kad šie neprisidėtų prie raudonųjų pulkininkų maišto.

Dar didesnis pavojus Rusijai grėsė per neseniai įvykusius imperatoriaus rinkimus, kai likus trims mėnesiams iki balsavimo bolševikus palaikė 92 procentai rinkėjų. Karčiausia ironija buvo ta, kad tokia brangi Zinovijaus Andrejevičiaus širdžiai demokratija netrukus turėjo sugriūti nuo savo pačios užkariavimų – nelaimingi, tamsūs tėvynainiai, baudžiauninkų vaikai ir anūkai, tvirtai pasiryžo atiduoti balsus vakarykščiams savo engėjams. Išsigelbėti beveik nebuvo vilties.

Štai kada Zinovijus Andrejevičius parodė, ką sugeba! Prieš jo stulbinamą didvyriškumą nublanko net dvylika Heraklio žygių.

Pirmiausia ji nuvyko į Ciurichą – neva į ekskursiją Lenino keliais. O iš tikrųjų atsigulė į kliniką daryti sudėtingos plastinės operacijos – ant nosies užsiaugino reto šlykštumo karpą. Su šia puošmena, kėlusia siaubo drebulį visai rinkėjų luomo dailiajai lyčiai, Zinovijus Andrejevičius apvažiavo visą imperiją. Sakė idiotiškas kalbas, nerangiai šoko liaudies šokius ir net, kaip tas Čechovo herojus, dainavo dainas stipriu, tačiau neapsakomai bjauriu balsu. Vienai aktyvistei iš Nuotakų miesto, apsikabinęs ritualiniam partiniam bučiniui, iki kraujo įkando į lūpą, o fotografuodamasis su spaliukais patylomis žnaibė vargšiukams putlias sėdynytes, kad vaikučiai pradėtų tampyti lūpą ir stengtųsi pasprukti kuo toliau nuo pikto pliko dėdės. Rinkimų turnė atnešė milžinišką sėkmę – vis dėlto Zinovijui Andrejevičiui pavyko išvaikyti bolševikų elektoratą, ir daug kentėjusi, karštai mylima Rusija gavo ketverius metus atokvėpio.

O juk kiekvieni metai, kiekvienas mėnuo buvo aukso vertės. Laikas, viską lėmė tik laikas. Kad tik spėtų paaugti jaunoji karta, nesubjaurota baimės, dvejopų standartų ir Pavliko Morozovo kulto. Kartais nuolatinis sekretorius pats jausdavosi kaip anas didvyris olandų berniukas, iš paskutiniųjų laikantis silpnu kūneliu užgulęs dambos plyšį. O ypač sunkiomis akimirkomis (juk žmogaus jėgos irgi turi ribas!) – kaip didvyris Spartos berniukas, kurio pilvą graužia negailestingas lapės jauniklis.

Tikslą pasiekti būtų buvę daug lengviau, jei ne beprotiški, protu nesuvokiami demokratinės valdžios veiksmai. Valdžia visomis jėgomis stengėsi sunaikinti Zinovijaus Andrejevičiaus pastangų vaisius. Iš pradžių jis piktinosi ir skundėsi, o paskui staiga tarsi praregėjo. Pasirodė, kad viskas aišku ir paprasta.

Kvailystės ir nusikaltimai, daromi prisidengus aukščiausios valdžios autoritetu, akivaizdžiai liudijo, kad demokratų partijai vadovauja lygiai toks pat užsikonspiravęs štandartenfiureris, slapta kovojantis už bolševizmo reikalą. Dabar Rusijos likimas priklausė nuo to, kuris iš dviejų Štirlicų pasirodys sumanesnis ir apsukresnis – išorėje raudonas, bet viduje baltas Zinovijus Andrejevičius ar baltas išorėje, bet raudonas viduje jo vis-ą-vis.

Tačiau palaimingas atokvėpis jau beveik baigėsi, artėjo naujas išmėginimas, virš tėvynės vėl tvenkėsi rinkimų debesys, danguje švysčiojo ateinančios audros blyksniai.

Anas Štirlicas smogė keletą galingų ir netikėtų smūgių.

Pakirto vyriausybės autoritetą, per metus be jokių aiškių priežasčių išvaikęs keturias puikiausias ministerijas.

Parvertė ir sutrypė į purvą vos pradėjusią stiprėti nacionalinę valiutą.

Įsigudrino padaryti taip, kad prieš parlamento rinkimus valdžia išvis liko be savos partijos.

Ir galiausiai vėl sugalvojo užkariauti Čečėniją, puikiausiai žinodamas, kad su šiuo bejėgišku reikalu nesusidorojo net tokie ereliai kaip Jermolovas ir Paskevičius.

Tačiau ir Zinovijus Andrejevičius nesnaudė. Jis sukūrė savą bolševikų Cusimos planą – ne tik sukūrė, bet jau ir buvo pradėjęs jį įgyvendinti.

Pasitelkus subtilią, daugiapakopę intrigą vieningą bolševikų srautą pavyko suskaldyti į kelias sroveles. Pagrindinė mintis čia buvo įvesti pačią pasirinkimo idėją, visiškai nesuderinamą su komunistų vienvaldyste. Dabar bukapročiams bolševizmo šalininkams teko rinktis, už ką balsuoti: už Patriotų komunistų sąjungą, už bloką "Į leninizmo pergalę" ar už Bolševikų leniniečių sąjūdį. Tam teks pradėti lyginti, mąstyti. O mąstymas archipavojingas kolektyvinėms vertybėms, gali nuvesti Dievas žino kur.

Sostinėje rinkimų baigtis buvo seniai aiški. Maskvos proletariato vadas (aistringas Heideggerio skaitytojas, dar aršiau nekenčiantis komunizmo negu pats Zinovijus Andrejevičius) žadėjo lemtingosios dienos išvakarėse išleisti į laisvę savo žilaplaukes furijas, kad šios pereitų Tverės gatve, barškindamos puodais ir koneveikdamos jaunimą, akiniuočius, barzdočius bei žydus. (Remiantis patikimais statistikos duomenimis, šios keturios vietomis persidengiančios kategorijos sudarė 65,34% Maskvos gyventojų.) Buvo dar vienas strateginis ėjimas, taupomas ypatingam atvejui. Prieš mėnesį Zinovijus Andrejevičius incognito lankėsi Amsterdame, ten raudonųjų žibintų kvartale praleido šlykščiausią naktį su prostitute transvestitu. Pasimatymas, kurį vien prisiminus Zinovijų Andrejevičių išpildavo šaltas prakaitas, buvo nufilmuotas. Jei jau visai nebeliks kitos išeities, prieš antrąjį imperatoriaus rinkimų ratą reikės pakišti šią juostą "Maskvos maldininko" redakcijai ar perduoti pagrindiniam televizijos kanalui. Pats Zinovijus Andrejevičius, žinoma, po to žus – jį sudraskys partijos draugai, – užtat Rusija gaus dar ketverius metus gyvybiškai būtino laiko. Ką reiškia vieno žmogaus mirtis, palyginti su visos Tėvynės likimu!

Artėjo suvažiavimo pabaiga. Visi sustojo ir užgiedojo partijos himną. Zinovijus Andrejevičius pasilenkė arčiau mikrofono, pasitaisė pensnė ir be galo nuoširdžiai užtraukė nekenčiamus žodžius, suteikdamas jiems visai kitą prasmę:


Pasaulį seną išardysim
Lig pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį pastatysim...


Tekstas paimtas iš oficialios B. Akunino interneto svetainės http://akunin.ru
Vertė Rasa Drazdauskienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:23 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba