ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybė

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]


Matthijs van Boxsel. Kvailybės enciklopedija. Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius. V.: Aidai, 2005. 202 p.

Žavus skaitymas. Žavus žaismas. Iliustracijos irgi nuostabios. Kvailybės istorija Slavojaus Žižeko stiliumi, sąmojis neviltyje ir nevilties sąmojai; baisiai juokinga ir kartu pikta; metaforų prisodrintas tekstas, ciniškas optimizmas. Visa kas čia liejasi per kraštus: ir istorija, ir menas, ir mechanizmai, kuriuos mes dabar jau mokome kvailybės.

Pats pavadinimas, žinoma, primena Erazmą Roterdamietį, o enciklopedija ir kai kurie struktūros elementai parodijuoja Apšvietos epochą, tik visoms gausioms kultūrinėms, istorinėms, filosofinėms citatoms čia suteiktas postmoderno atspalvis. Ironija negailestinga, žmogus ir kultūra, jo poelgiai ir įpročiai, stereotipai ir tarsi originalūs ėjimai vertinami kritiškai, tarytum autorius būtų užsidėjęs ypatingą optinį prietaisą, visur leidžiantį įžiūrėti tai, kas varo į priekį ir ko mes kratomės neatsikratydami, – žmogiškąjį kvailumą. Ir ta kvailybė pasirodo esanti ne kokia akcidencija, ne subkultūra, o esminė žmogiškosios egzistencijos savybė, būdinga net išminčiai. Šioje enciklopedijoje kvailybės elementų ieškoma kultūroje, istorijoje, socialiniuose dalykuose, buityje, monarchijoje ir demokratijoje. Viena vertus, ji analizuojama kaip objektas, galingas ir kultūriškai bei istoriškai paveikus kaip branduolinė energija, kita vertus, parodoma visa žmonių civilizacijos išklotinė, kvailybė kaip klodas – ir slaptas, ir prasimušantis, ir oficialiai įteisintas, ir slepiamas, bet esąs visur. "Pradžioje buvo kvailybė, – rašo autorius ir toliau lepteli žiauriai tikslią antropologinę pastabą: – Žmogus yra vienintelis Dievo kūrinys, kuris toks kvailas, kad gimdamas riksmu atkreipia į save laukinių gyvių dėmesį" (p. 103). Žmogus yra nuolat pasiryžęs susinaikinti, kartu būdamas egoistu; aukščiausia žmogaus egoizmo išraiška – savižudybė. Tipiškai žmogiškas poelgis, ar ne? Savidestrukcija yra tai, į ką įsikimba visos kultūros ir struktūros. Ir individuali, ir socialinė struktūra, jei tęsime toliau. "Normos pagrįstos ne prigimtimi ir ne protu, bet aistromis. Dorybės yra klastos, būtinos egoizmui patenkinti" (p. 109).

"Žmogus iš prigimties nėra nei geras, ne blogas, jis kvailas" (p. 115). Jo sukurti dariniai – nuo socialinės sutarties iki monarchijos – remiasi ta pačia kvailybe, jo apsiribojimai būtini, kad kvailybė būtų prislopinta, bet iš kvailybės jie ir patys auga.

Nieko gero nė iš demokratijos, nes demokratinis įstatymų leidėjas pats save įkurdina anapus demokratijos, kurią skelbia. Savame krašte jis turėtų tapti nelyginant svetimšalis, atsisakyti visų sąsajų. Taip save demokratas ir pateikia, nors, po teisybei, už kiekvieno demokratijos šulo tūno buržua, o formalioji demokratija yra antihumanistinė, ji aprėpia visus žmones, nekreipdama dėmesio į asmenis, ir galioja tik dėl žmogiškos kvailybės; žmogus pasiduoda jam kišamiems mitams, ar tai būtų monarchijos, ar demokratijos mitai. Demokratija realiai yra nuolatinis kvaksėjimas, aiškinimasis, kas yra demokratija, ir galiausiai ji pati tampa virtinės mėginimų susitvarkyti su pačia demokratija rezultatu.

Aibė paradoksų glūdi pačiame paviršiuje, bet mes nekreipiame į juos dėmesio. Pavyzdžiui, kad demokratijoje valdžia priklauso tautai, bet kas gi yra tauta, jei ne valdinių sambūris? Tauta negali būti sykiu ir valdovas, ir valdinys; tokiu būdu ji neleidžia sau tapti tauta, ir tai yra dar viena demokratijos kvailybė. Na ir, žinoma, rinkimai: "Per rinkimus, kurių paskirtis yra nustatyti tautos valią, socialinis statinys subyra, virsdamas asocialių idiotų sambūriu. Per rinkimus svarbi ne individo kokybė, per rinkimus svarbus vien kiekybinis skaičiavimo mechanizmas. Pilietis redukuojamas ir paverčiamas grynai skaitmeninio sambūrio dalele. Trumpai tariant, tą vienintelį momentą, kai tauta iš tikrųjų vykdo valdžią, ji liaujasi egzistuoti kaip vieninga visuma" (p. 124). Nagi kokios žavios įžvalgos – nenustoji stebėtis autoriumi, kuris juda drąsiai, rizikingai ir įdomiai.

Keliaudamas per epochas ir sistemas, van Boxselis parodo tai, ką mes tarsi ir žinojome, bet mieliau norėjome nutylėti: ogi kad esame iš principo kvaili ir tai yra ne kokia yda ar paklydimas, veikiau – esmė. Nei gera, nei bloga, bet savybė, imanentiška žmogui ir jo kūriniams. Ir Erazmas Roterdamietis, ir van Boxselis rašo tą patį pagiriamąjį žodį. Be kvailybės nieko nebūtų, tai kvailybės apologija, tik XXI a. suteikia perspektyvų, kurios Renesanse nebuvo įmanomos ir vis dar brendo, ir buvo galima manyti, kad įmanomas kitoks, kvailybės nepersunktas pasaulis, kad grožis ir tiesa ar apsišvietimas atves į naują epochą, iš esmės naikinančią kvailybę. Papildomi penki šimtai metų, atskleistos idėjos ir žmonijos raida (ar tiesiog rida) parodė, jog kvailybė pernelyg imanentiška, kad būtų galima tikėtis iš jos išsivaduoti. Galbūt kvailybė pakeičia drabužėlius ar peršoka kitur, į naujai atrastą mąstymą ar socialinį darinį, – bet ji neišnyksta. Jau pradžioje autorius konstatuoja, kad, ištyręs kitų kvailybės tyrinėtojų darbus, pirmtakų sukurptus kvailybės apibrėžimus, turėjo apstulbęs pripažinti, kad kvailybė dažniausiai nusakoma ne kaip stygius, o kaip savarankiška galybė (p. 19). Taigi galima suprasti, kodėl Roterdamietis rinkosi ironiškos panegirikos žanrą, pseudoapologiją, o XXI a. pradžia, susidūrusi su fundamentalia kvailybės tąsa, apstulbusi ar neapstulbusi turi rinktis jau enciklopedijos žanrą. Kvailybės pernelyg daug, tenka ją sisteminti.

Ir apskritai galima teigti, kad pasaulis egzistuoja per malonę kvailybės, kuri iš principo veikia tol, kol lieka nematoma. Tačiau mes gyvename iliuzijomis, jos galioja kaip absoliutūs postulatai, kol nemėginame į juos pažvelgti atidžiau, o pažvelgus – viskas griūva. "Demokratija gali gyvuoti tik tol, kol mes neįžvelgiame jos tiesos: antagonizmo. Tikrojo demokratijos pobūdžio ignoravimas yra sudėtinė demokratijos dalis. [...] Regimybė rikiuoja tvarką" (p. 143). Van Boxselis pateikia vokišką švanką apie Tilį Ulenšpygelį, Europoje garsiausią triksterį, kuriam landgrafas paveda išpuošti didžiąją pilies menę paveikslais, vaizduojančiais garsią, garbingą ir kilmingą jo giminę su visais šlovingais pirmtakais. Tilis apsiima su savo kompanija tai atlikti, tik pareiškia, kad jo paveikslai bus kiek stebuklingi – jie bus puikūs, tačiau jų negalės matyti mergvaikiai. Rezultatas aiškus – visi kilmingieji per giminės atvaizdų pristatymą tematė plikas sienas ir niekaip nedrįso prisipažinti, ir šelmis šitaip laimėjo. Tik viena smulkmena – mergaitė, kuri dvare buvo laikoma priekvaiše, sušunka: tegu ji bus nesantuokinis vaikas – bet vis tiek čia nematanti jokių paveikslų. Kitų jos šūksnis nepaveikia, tik Tilis nutaria – jei jau kvailiai ima sakyti jam teisybę, laikas nešti kudašių (p. 144). Verčiau per daug nežinoti, nesigilinti, nes gilinantis prisikasama prie iliuzijų – vienaip ar kitaip supintų, bet vis tiek iliuzijų. Ir kol visi iliuzijų laikosi, pripažįsta, kad karalius turi drabužius, tol gyvuoja kvailybė ir jos remiama tvarka. Tiesa, galima klausti: gal demaskuota kvailystė išnyksta?

Roterdamiečio viltis, XVI a. intelektualui gal ir buvusi neišvengiama, XXI a. pradžioje yra galutinai demaskuota. Anksčiau buvo galima tikėti, kad kvailys nepažįsta realybės ar kad kvailį gali išgydyti apšvieta, bet autorius tiesiai žiebia: "Šiandien mes susiduriame su postmodernia kvailybe: "Viešpatie, jie žino, ką daro, ir vis tiek daro" (p. 154). Kiek toliau – visiškai tikrovę apnuoginančios mintys, kurios vėl pasako, ką mes žinome, tik nedrįstame (ar nesugebame) ištarti: "Politikas visus apgaudinėja viešai; niekas juo netiki; ir jis pats tai žino; ir mes žinome, kad jis žino, o jis žino ir tai. Kurgi tokioje visažinystėje ieškoti kvailybės? Jeigu visi žino, kas gi tuomet nežino?"

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:22 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba