ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Vietnamas

AGNĖ JUŠKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lėktuvas nėrė debesin. Prisiglaudžiau prie lango. Laukiau vaizdų. Bet pilka puri masė niekaip nesibaigė. Tik lėktuvo ratams liečiant pakilimo taką sublizgėjo įmirkusi oro uosto laukų žolė.

Dulksna apsunkęs debesis žemei metė sidabrinį atspalvį. Orą varstė plonytės kaip siūlai lietaus juostos. Bėgom į burzgiantį autobusą. Vairuotojas pravėrė duris. Jo siauros akys nušvito ir suapvalėjo. Ruošėsi apgauti, mes apgavystei nesipriešinome. Iš lauko sklindanti drėgmė skleidė ramybę.

Stotelėse įlipdavo moksleiviai: tamsūs džinsai, mėlynos, raudonos striukės, blizgantys juodi plaukai. Draugiškai stumdydavosi, svirduliuodavo, šūkčiodavo. Arba išsitraukdavo iš brezentinių krepšių knygas ir skaitydavo. Vėl išlipdavo.

Namai driekėsi palei visą plentą – žalsvi, melsvi, pilki pastatai siaurais fasadais.

Važiavome tiltu virš upės. Žaliavo ryžių laukai.

Hanojus. Dulkia. Tupim ant išdaužyto šaligatvio. Pypsi motoroleriai. Kitoje gatvės pusėje švyti geltonų, oranžinių, violetinių, baltų spalvų gėlėmis apkaišyti laidotuvių vainikai. Laukia katafalkas. Vainikai pajuda. Moteris pastato ant žemės teliūškuojančios makaronų sriubos indelį. Rankom perbraukia lūpas, suknelės šonus. Eina išlydėti karsto. Jis keistai trumpas. Matyt, urna.

Ieškome reikalingos gatvės. Siauruose praėjimuose tupi ir valgo besvoriai žmonės. Kartais, lyg tarp kitko, beda į mus savo tamsius skaidrius žvilgsnius. Tarsi klaustų "ko" be klaustuko.

Prašlepsi senutė trikampe kepure ant galvos. Jos kostiumėlis panašus į pižamą.

Vakare dar labiau įsilijo. Dieną buvo tvanku. Kitą dieną – giedra.

Priešais juodą vaiduoklišką katedrą kabėjo milžiniškas plakatas: raudoname fone nutapytos pionierių ir Ho Chi Minho galvos. Mėtėsi netikri doleriai.

Irstantys, tušti viršutiniai senamiesčio namų aukštai ir stogai dvelkė kolonijine elegancija. Jų langų grotos ir balkonų turėklai raitėsi kaip vijokliai, ant sienų bluko imperatoriška geltona spalva.

Bet visas grakštumas baigėsi ties pirmų aukštų lubomis. Lauke po balkonais dar čiulbėjo į romantiškus narvelius sukišti paukščiukai. Panašūs čirškė keptuvėje ties pirmo aukšto "durimis", plačiomis angomis, už kurių – krautuvėlės, dirbtuvės, suvenyrai, motorolerių remontas, vestuvinės suknelės, žirklės, bia hoi (alaus iš statinės) gėryklos. Žmonės tupi, valgo, laukia. Kartais sėdi. Kai kas privažiuoja, kai kas nuvažiuoja. Vaikštinėjantiems turistams vietiniai šaukia: "Ei, tu! Tu! Kur eini? Gal važiuok motorbike! Arba ką nors pirk". Arba kreipiasi: "Madam"; "Monsieur".

Ir todėl čia daug prancūzų, per lietų dėvinčių tokius pat apsiaustus kaip hanojiečiai, valgančių ryžius ir prancūziškus pyragėlius.

Viename restoranėlyje, esančiame pakeliui į geležinkelio stotį, kabo didelė nespalvota nuotrauka. Po ja tartum pozuodamas sėdi pagyvenęs šeimininkas. Fotografijoje iš karto atpažįstu Catherine Deneuve: tiesi laikysena, koja ant kojos, tamsūs didžiuliai akiniai, viršugalvyje susegti suvelti plaukai. Greta – vietnamietis. Kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau įsitikinu, kad tai tas pats, tik dar nepražilęs šeimininkas. Restoranėlį puošiančių didžiulių veidrodžių kampuose priklijuoti užrašai "Indochina".

Indokinija, Vietnamas, komunistai.

Ho Chi Minho mauzoliejus ir tūkstantmetė konfucianistinė Literatūros šventykla.

Indokinijos generalgubernatoriaus rūmuose įsitaisė komunistinė šalies valdžia. Sienos nudažytos imperatorišku geltoniu.

Pionieriai ryši kaklaraiščius, turistus sveikina anglų kalba.

Vietnamietės avi aukštakulnius batelius ir nešioja rožėmis puoštas aksomines skrybėlaites. Arba šlepetes ir trikampes kepures.

Vienoje dirbtuvėlėje dailininkai tapo Monet, Gauguino, Deraino, van Gogho, Rembrandto, Picasso paveikslų kopijas. Pilkuoja mažytės "Gernikos". Kitoje drožia pjautuvus su kūjais.

Pilna atvirukų "Dėdė Ho į viršų pakelia mergaitę", "Dėdė Ho ilsisi supamojoje kėdėje", "Dėdė Ho rašo poeziją".

Dievams aukoja dolerių kupiūras ir tik retkarčiais – dongus.

Turgus baigiasi Eifelio projektuota stotimi ir Long Bien tiltu per Raudonąją upę. Jos pakrantėse plyti daržai.

Šen bei ten didingai kyla dangoraižinė ateities vizija.

Pirkau rankų darbo žirkles. Dirbtuvėlėje šalia sausakimšos bia hoi gėryklos. Gėryklos centre sėdėjo sustingęs senukas: ant pakaušio nusmaukta kandžių suėsta tamsiai mėlyna beretė, stori raginiai akinių rėmai. Jų stiklai spindi gelsva šviesa.

Palei Hoan Kiem ežerą kas nors nei iš šio, nei iš to puola mankštintis. Bet kuriuo paros metu.

Traukinys Hanojus–Laokajus. Du baltmarškiniai vyrai juodomis kelnėmis ir juodais plaukais nusilupo penkis virtus kiaušinius. Keturis suvalgė. Nusiavė juodus batus, baltomis kojinėmis apmautas pėdas atrėmė į lango grotas, nugaras ištiesė ant suolų ir užmigo.

Už lango slinko poezija: kapas ryžių lauko vidury, kapas bulvių lauko pakrašty. Po žeme dūlėjo proza.

Vagoną šlavė aukštakulniais batais avinti moteris oriai ant galvos pakreipta samanų spalvos skrybėlaite.

Laukuose krutėjo trikampės kepurės.

Pasirodė kalnai.

Laokajus–Sapa. Kilom į kalnus.

Džipe, greta vairuotojo, spurdėjo kinas – perspektyvus verslininkas, artimas Vakarų kultūrai, puikiai kalbantis angliškai, Sapoje turintis viešbutį ir restoraną.

Su vietiniais bendrauja draugiškai, nors pranašumas vis dėlto tūno širdyje.

Pakvietė aplankyti jo restoraną ir įvertinti meniu. Džipo užpakalyje reklamines giesmes suokė saldžiabalsis saldžiažvilgsnis berniukas ir kretėjo prasirūkiusi senutė, dėvinti tamsų tautinį kostiumą. Ant jos kelių pūpsojo didžiulis krepšys.

Sapa. Sėdėjau ant uždarytos bažnyčios slenksčio. Girdėjau tylią vargonų muziką. Stebėjau iš kalnų kaimelių į turgų nusileidusias moteris. Viena gyvenimui ruošė savo ropinėjantį vaiką: įsprausdavo į ranką porą apyrankių, pirštą nukreipdavo į mane ir ragindavo ropoti. Kai jis pajudėdavo nurodyta kryptimi, iš rankutės paimdavo apyrankes ir įteikdavo dešimties tūkstančių dongų banknotą.

Šios kaimietės puikiai išmano pozavimo meną. Pajutusios nukreiptą objektyvą, grakščiai sulinksta po krepšiu, pakreipia galvą ir nusišypso. Lyg smagiai koptų žavingais kalnų takais.

Spragtelėjus mygtukui, prašo pinigų.

Vėlų vakarą bažnyčios šventorius virto Rembrandto paveikslu. Iš kalnų nusileidę kaimiečiai grūdosi, tupėjo vienas šalia kito, kūrė ugnį, kepė, virė, žindė vaikus.

Sapą supa gražūs vaizdai. Už kelią, vedantį link jų, reikia mokėti.

Susimokėjom už du kelius. Pirmasis leidosi į saldų turistams skirtą Katkato kaimelį. Už kiekvienos pašiūrės sienų riogsojo krūvos suvenyrų. Apdriskę vaikai juos meiliai tiesė keliautojams. Antrojo kelio apylinkės buvo kur kas atšiauresnės. Be to, kažkur nuklydom. Vilkomės paskui penkias moteris ir vieną vaiką. Seniausia be perstojo vėmė. Kitos dvi ją vedė už parankių.

Į kino restoraną žvilgtelėjom pro langą. Degė žibintai, švytėjo staltiesės: prabangi tuštuma.

Ant "Pink Floyd" restorano baro stovėjo didžiulis vabalų trauktinės indas. Gelsvame skystyje juodavo atsiskyrę nuo kūnų kieti sparneliai.

Iš Sapos išvykom ankstų rytą. Džipe priekyje sėdėjo ir vėmė dvi jaunos kaimietės ryškiai raudonais galvų apdangalais. Vėmalų pilnus maišelius sviesdavo pro langą.

Traukinys Laokajus–Hanojus. Šį kartą vagonas buvo prisigrūdęs. Virš tamsiaplaukių vietnamiečių galvų kyšojo trys profiliai. Entuziastingasis priklausė jaunam amerikiečiui. Atlaidusis ir supratingasis – simpatiškai vokiečių porai.

Kažkurioje stotelėje įlipo trys nepaprasto grožio studentės. Susėdo priešais mus.

– Ar negalėtumėt sudainuoti dainą? – paprašė manęs ir vokiečio.

– Dainuoti. Dainą, – panarino galvą vokietis.

Aš taip pat negalėjau. Svarsčiau: o jei galėčiau? Ar išdrįsčiau? Garsiai. Vietname. Visam vagonui. Merginos galėjo. Dainavo puikiai, skambiais balsais, kuo nuoširdžiausiai, be ironijos, – dainą apie Naujuosius metus.

Vietnamiečiai dažnai uždainuoja nei iš šio, nei iš to. Viešbučio šeimininkas, žiūrėdamas televizorių, prekybos centro darbuotojas, kraudamas prekes, turistams aiškinantis gidas.

Halongo įlanka. Jos vaizdus mačiau filme. Tikėjausi stebuklo.

Klaidžiojom po mieguistą Haifongą. Ieškojom autobusų stoties. Pagrindinėje gatvėje plevėsavo raudonos vėliavos, ant grakštaus kolonijinio pastato fasado kabėjo Ho Chi Minho portretas. Kelios moterys šlavė aikštę. Surūdijusiuose vežimuose snūduriavo rikšos. Buvo lapkričio septintoji.

Važiuojant autobusu, dangus blaivėsi. Halong Sityje švietė saulė.

Priešais mus sužėrėjo kūnu virstanti ateities vizija: granitinė tvorelė driekėsi palei jūrą, išilgai paplūdimio vešėjo kas du metrai susodintos palmės, stūksojo viešbučiai, viešbutėliai, restoranai, grojo saldi muzika, graudžiais žvilgsniais dairėsi į akvariumus sukištos jūrų gėrybės.

Toli nuo kranto, žalsvuose Tonkino įlankos vandenyse, dienos šviesoj išblukęs stirksojo gamtos stebuklas – tūkstančių salų ir uolų salynas.

Stovėjau ant granito sienelės ir žvelgiau į tolį, bet grožėtis trukdė balta dienos šviesa.

Keltu plaukėm į Halong Sičio centrą. Nors jie zujo be perstojo, vienas paskui kitą, vis tiek ant denio grūdosi motoroleriai ir vargani pėstieji.

Temo. Pionieriai į dangų leido balionus. Ėjome žiūrėti laivų. Prieplauką supo tapybiškas skurdas: dvokiantys krantai, surūdiję lieptai, šiukšlynai, žuvys, naktinis turgus, grakščių formų valtys mėlyno polietileno stogais, Vietnamo vėliavomis puošti laivų stiebai, kažką tempiantys, gaudantys, keliantys, plaunantys, irkluojantys žmonės.

Vienoje arbatinėje angliškai kalbantis žmogus paklausė:

– Kodėl sugalvojote vykti į Vietnamą?

Tylėjau. Žinojau, kad atsakymo nesuformuluosiu. Ir tuo labiau anglų kalba. Nėra čia jokių pritrenkiančių civilizacijos liekanų, architektūros šedevrų.

Gamta, žuvys, laivai. Karas. Nors jau daug metų tvyro taika.

Prieplaukoje alų pilstanti moteris labai oriai taria žodį "Madame". Ir į sijoną šluosto putom aplipusias rankas.

Plaukėme į Katbos salą pro ypatingąsias uolas. Medinio laivo priešakyje stūksojo naujutėlaitis raudonas motoroleris. Šeimininkas kartkartėmis jį glostė. Laive neliko šiam pirkiniui abejingo vietnamiečio vyro. Vienas paskui kitą kėblino link jo, žiūrinėjo, nedrąsiai lietė.

Katba. Į salą atplaukėme iš "prastosios" pusės. Krante senyva moterėlė sijojo smulkias žuvis. Apžergę motorolerius lūkuriavo septyni "motobaikininkai".

Į "gerąją" pusę vedė vingiuotas ir vaizdingas kalnų kelias. Artinosi sutemos. Į skurdžių keturkampių namelių sienas rėmėsi pavargę motoroleriai. Atlapotų durų stačiakampiuose sūpavosi hamakai, švietė televizorių dėžutės.

Katbos mieste virė gyvenimas. Priešais laivų knibždančius prieplaukos vandenis grūdosi viešbučiai. Jų šeimininkai gyrė už langų atsiveriančius nuostabius vaizdus. Juodame danguje švytėjo dirbtinių palmių lemputės. Slankiojo turistų būriai. Aptarnaujantis personalas kvietė ir siūlė.

Viename restoranėlyje, turistų pusėje, penkios baltaodės merginos bandė išsiaiškinti, kodėl joms visoms valgyt teatnešė didelį dubenį ryžių, mažą keptos žuvies lėkštelę ir skystyje plūduriuojančių lapų. Stengėsi įsiveržti į virtuvę, patikrinti puodus ir šaldytuvą. Šeimininkas gynė virtuvės prieigas, šaukė, kad maistas baigėsi, kad turistinė firma jų vakarienei skyrė mažai pinigų. Ore pademonstravo vieną kung fu pratimą.

Vietinių pusėje vyko Ho Chi Minho minėjimas ir žvejo laidotuvės. Ant pakylos, suręstos šalia turgavietės, stovėjo dėdės Ho gipsinis biustas. Po sceną vaikštinėjo dainininkas. Kraipė galvą, virpino priekin atstatytą koją, mostelėdavo per alkūnę sulenkta ranka. Kaip koks L. Leščenka.

Už žiūrovų nugarų rikiavosi kakliukus ištempę pionieriai, pučiamųjų orkestras.

Po senąją Katbą sklido ramios laidotuvių giesmės. Į krante stovintį žvejo namelį rėmėsi laidotuvių vainikai. Atsisveikinantieji būriavosi aplink jį. Teliūškavo įlankos vanduo. Lėtai siūbavo tuščios valtys.

Trečioji vietinių minia gėrė bia hoi.

Rytą išplaukėme iš salos.

Taibinas. Stovi namai, bet nykiai tuščia. Ir norisi dingti. Kuo greičiau.

Šeštą vakaro stotis irgi buvo tuščia. Kasų langelių grotas dengė faneriniai skydai. Vietiniai vaikėzai žaidė badmintoną. Kėdėje susmukęs snaudė valkata.

Teko likti.

Pro Taibiną ir Ninbiną artėjome link Vietnamo vidurio – demilitarizuotos zonos.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


51867. aj2006-02-06 21:48
kai gerai pagalvoji, vietnamas buvo visai nieko...

51967. varna2006-02-07 22:59
oT BOBA YRA BOBA. Tipo čia labai jausmingai išdėstei savo sušiktus įspūdžius iš niekatros šalies. Tai pasakysiu tau nuoširdžiai:nei šalies, nei įspūdžių. Pamalei "ŠŪDĄ" ir tiek. Sėkmės...

51971. varna kaip visuomet ciniska idiote :-) 2006-02-08 01:58
Puiku!

52008. varna2006-02-08 20:54
Vakar buvau dvejose savivaldybėse - Vilniaus ir Kauno. Visokie derinimai etc. Turbūt dar nesu taip susinervinęs per visą savo gyvenimą. Šiaip jau, kiekvieną atskirai paėmus, kalbu apie ten dirbančius žmones, tai nors prie širdies dėk. bet kaip sistema - varo į totalią neviltį. Norisi net kokią nors teroristinę organizaciją įkurti. Sakykim: "Juodasis antradienis". Ir sprogdint, sprogdint..... Bet kalba ne apie tai. Bjauriausia, kad savo neapykantą išliejau šiuose puslapiuose.
Atsiprašau visų autorių ir komentatorių už pernelyg įžeidžiantį vakarykštį mano toną. Tai jau peržengia bet kokias padorumo ribas ir todėl nuo šiandien nustoju vadinti save inteligentu.

52133. dalgis > varna2006-02-11 12:38
nieko, neatsiprashinek, zhinom kad esi nestabilios psichikos, jautrios ir plonos odos zhmugelis, shaip gal visai nieko zhmugelis...

Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:20 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba