ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Liguistas potraukis ir troškimas

MATHIAS JUNG

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paula Rego. Trys aklos pelės. 1989


Tai ne kvaišalas – tai žmogus.
Walther H. Lechler

Trumpiausiai mažasis princas svečiavosi pas girtuoklį, tačiau būtent čia jis patyrė didžiausią širdgėlą. Šio trumpo skyrelio nederėtų praleisti. Jame kalbama apie svarbų konfliktą.

Kaip psichoterapeutas, kone kasdien susiduriu su alkoholizmo problema. Dažniausiai ateina moterys, neapsikentusios su besaikiu vyrų gėrimu. O galiausiai sulaukęs ir vyrų, dažniausiai stebiu vis tą patį gerai man pažįstamą ritualą. Vyrai visa gerokai sumenkina, teisinasi gerią kur kas mažiau. Jie, tarkim, sako: kas tėra du buteliai alaus ir burnelė skystų rugių vakarienei. Arba: aš mėgstu pasikviesti svečių, bet juk nesėdėsi visą vakarą prie mineralinio. Ir kepenims, ir blužniai labai sveika "Pilzen" alus.

Ar tikrai neįmanoma išsiversti vien su mineraliniu vandeniu? Negi nealkoholinių gėrimų visuomenė nepripažįsta? Moterys dažniausiai kaltinamos negebėjimu džiaugtis ir patirti malonumą. Tačiau daug moterų yra man sakiusios: Kai iš burnos jam tvoskia alkoholis, negaliu net miegoti šalia. Tenesistebi poros – alkoholizmas yra meilės žudikas numeris du.

Alkoholizmas – vienas grėsmingiausių liguistų potraukių. Per šešis milijonus Vokietijos gyventojų, kaip skelbia Priklausomybės ligų draugija, turi alkoholizmo problemų, penki milijonai vyrų ir moterų yra priklausomi nuo alkoholio. Vokietijoje kiekvienam gyventojui per metus tenka 10,9 litro gryno alkoholio. Kiekvienas jų per metus vidutiniškai išgeria 31 litrą alaus, 18 litrų vyno ir 4,5 litro šampano. Vokietijos kelių eismo saugumo tarnybos duomenimis, policija kasmet sulaiko 200 000 neblaivių vairuotojų. Maždaug kas antra žūtis autoavarijoje įvyksta dėl neblaivių vairuotojų kaltės. Dėl piktnaudžiavimo alkoholiu Vokietijos ekonomika kasmet patiria daugiau nei 5 milijonų eurų nuostolius. Priklausomo nuo alkoholio žmogaus darbo našumas vidutiniškai ketvirtadaliu mažesnis nei sveiko žmogaus, pirmasis 2,5 karto dažniau serga ir 3,5 karto dažniau patiria gamybines traumas.

Jackas Londonas tikina: Esu visiškai tikras, kad iš dešimties tūkstančių, netgi iš šimto tūkstančių vyrų nė vienas gimdamas neatsinešė paveldėto polinkio į girtavimą. Manau, tai ne kas kita, kaip įpratimas... Iš milijono gėrovų nė vienas juk nepradėjo girtauti vienatvėje. Visų pradžia buvo draugijoje ir toks socialiai toleruojamas girtavimas pernelyg užtruko.

Priklausomybė nuo alkoholio – kaskart tai patiriu – stumia sutuoktinius ir visą šeimą į neapsakomą vargą. Kad alkoholizmas yra liga, seniai jau nekyla abejonių. Saint-Exupéry nepaprastai subtiliai ir taikliai parodė, koks pražūtingas yra šis liguistas potraukis. Mažąjį princą toks vaizdas pribloškia:

– Ką tu čia veiki? – tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.

– Geriu, – atsakė girtuoklis niūriai.

– Kodėl tu geri? – paklausė mažasis princas.

– Kad užmirščiau, – atsakė girtuoklis.

– Kad užmirštum ką? – pasiteiravo mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.

– Kad užmirščiau, jog man gėda, – prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

– Gėda ko? – kamantinėjo jį mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.

– Gėda gerti! – užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nepasakė.

Tai circulus vitiosus – užburtas ratas, iš kurio, graužiamas kaltės, gėdos ir noro užsimiršti, girtuoklis ar kitokia priklausomybės liga sergantis žmogus niekaip neįstengia išeiti. Negana to, liguistą priklausomybę jaučiančiam žmogui – mažasis princas to nė nežino – kaskart vis kyla noras atsikratyti savo polinkių, tačiau jis nebeįstengia to padaryti.

Maja Langsdorff knygoje "Slaptas polinkis be saiko valgyti" teigia: Farmacijos pramonė, tabako koncernai, žaidimų automatų gamyklos, vyno, degtinės, alaus daryklos, saldumynų fabrikai ir daugybė kitų pramonės įmonių gyvuoja tiekdamos produkciją potencialiems priklausomybės ligų ligoniams. Tačiau priklausomybę lemia ne vien jos priemonių gamyba, bet ir vartotojų polinkiai. Maja Langsdorff: Patys savaime šie gaminiai priklausomybės nesukelia – ji suveši palankioje dirvoje, kurią sukuria viso pertekusi, nuobodulio persmelkta visuomenė. Nustatyta, kad, turint tam tikrų polinkių, visa pajungiama liguistam potraukiui, ir bet kokia kitokia veikla, bet koks veiksmas tampa nebepakeliamas.

Priklausomybė rodo, kad žmogus turi didelių dvasinių sutrikimų. Tai liudija, kad konfliktai sprendžiami neurotiškai – dangstant dvasinę problemą. Girtuokliavimas, padaręs princui tokį slogų įspūdį, tėra kraštutinė tokio sprendimo išraiška. Dažniausiai priklausomybė maskuojama nežymiai, kartais netgi atmestinai. Dvidešimt milijonų žmonių yra priklausomi nuo nikotino. Vaikai cigarečių paragauja sulaukę maždaug dvylikos metų – juk visuomenė šį kvaišalą toleruoja.

Arba antsvorio problema. Kone kas antras europietis turi antsvorio. Viena vertus, kaip teigia tokie garsūs gydytojai kaip Bircher-Benner ir Maxas Otto Brukeris, tai civilizacijos liga, kurią lemia mityba, tai yra pramoniniu būdu modifikuotas maistas. Tačiau antsvoris ir besaikis maisto kimšimas dažnam žmogui yra įsisenėjusių dvasinių sutrikimų išraiška. Ne vienam juk teko patirti, kad iš rūpesčio priaugama lašinių, arba priešingai – kad vis graužiantis sulystama.

Valgymo sutrikimai dažniausiai sietini su mūsų vidiniu vaiku. Juk tai ankstyvajai vaikystei būdingos savybės – pyktį ar liūdesį reikšti atsisakant maisto ar vis kemšant jį. Besaikis rijimas ir alkis – tai vaikui geriausiai žinomi kompensavimo būdai. Išgyvendamas krizę, aš ir vėl stveriuosi primityvių gynybos mechanizmų. Ne, Saint-Exupéry girtuoklis nėra retenybė – mūsų priklausomybė pasireiškia įvairiausiais liguistų potraukių pavidalais.

Mažąjį princą girtuoklis veikia slegiamai. Princas jaučia simpatiją jam – juk girtuoklis yra žmogus. Jis turi praeitį. Jis mylėjo. Kad ir kaip būtų, jam reikia padėti. Šitaip vertinant, priklausomybės samprata pranoksta niūrų klinikinį kontekstą – tuomet tokį liguistą elgesį mes suvokiame ne kaip patologiją, o kaip mano sielai kylančių grėsmių, krizių perspėjamuosius ženklus. Kuo labiau paklūstu liguistiems potraukiams, tuo labiau tolstu nuo savasties, tuo beširdiškesnis esu sau pačiam.

Turėčiau paklausti savęs: Ar aš tikrai nepaklūstu liguistiems polinkiams? Nuo ko esu priklausomas? Ką ketinu taip paslėpti? Sąvoka "priklausomybė" (vok. Sucht – vert. past.) kilusi iš gotiško žodžio siukan, kuris reiškia "sirgti, būti ligotam".

Priklausomi mes galime tapti nuo bet ko – nuo darbo, troškimo padėti, tarpusavio santykių, saldumynų, valgymo, alkoholio, nikotino, sekso, žaidimų automatų, loto, mezgimo, skaitymo, nuo televizoriaus, skambinimo telefonu, naršymo internete, nuo automobilio, kasymosi. Taip atsiranda perdėtas uolumas, troškimas būti pripažintam ir turėti, savęs sureikšminimas, noras pasirodyti ir daugybė kitų liguistų potraukių. Tai ne kvaišalas – tai žmogus, – sako žymus priklausomybės ligų psichoterapeutas Waltheris H. Lechleris.

"Mažojo princo" girtuoklis bando pasislėpti už butelių kalno. Tačiau priklausomybę lemia ne vien kvaišalai. Klinikinė psichologija vadovaujasi klasikiniu apibūdinimu – liguistą potraukį ji sieja su priklausymu nuo tam tikrų priemonių. Tačiau priklausomybė gali pasireikšti ir kasdienėse situacijose – kaip liguistas polinkis ginčytis ar valdžios troškimas. Priklausomi mes esame tuomet, jei neįstengiame atsispirti tam tikrai medžiagai ar priemonei arba kenksmingai elgsenai. Priklausomybę gali sukelti bet kas – pradedant "Mountain" motociklu, baigiant religija.

Priklausomybėje slypi troškimas. Tai troškimas gyventi ir mylėti. Tačiau troškimus aš nustelbiu kvaišalais ar kitokiomis priemonėmis, kenksminga elgsena. Tai verčia mane užsidaryti ir tapti vienišam kaip vargšas mūsų girtuoklis. Girtuoklis, jei tik norėtų, galėtų iš to rato išsiveržti. Visi mes galėtume. Bet pirmiausia reikia nesąlygiškai pripažinti savo bejėgystę, atlikti negailestingą vidinę inventorizaciją ir suvokti savo priklausomybės mastą. Reikėtų atsisakyti įsivaizduojamos didybės ir nuolankiai paprašyti pagalbos. Perfrazuojant vieno anoniminio alkoholiko žodžius, būti priklausomam nėra gėda – gėda nebandyti išsivaduoti iš tos priklausomybės. Privačios ir profesionalios pagalbos šiandien tikrai galima rasti. O tuomet – ilgas ir skausmingas išsilaisvinimo procesas.

Saint-Exupéry girtuoklis prarado gyvenimo prasmę. Išgyvenant priklausomybės krizę, atsiveria galimybės pabandyti tą prasmę surasti iš naujo. Girtuoklis tiesiog skendi savojoje gėdoje. O gėdos jausena dar labiau stiprina priklausomybę. Toks ligonis, kol gėdysis, niekada nesiliaus gėręs. Prieš apmąstydamas, kaip kilo ir plėtojosi ši priklausomybė, ir išgyvendamas tai, jis turi liautis gėdytis ir, permąstęs šį egzistencinį nepasitenkinimą, palikti savo vargano gyvenimo "miegamąjį vagoną". Priklausomybė – tai prasmės praradimo liga.

Žmogus, praradęs gyvenimo prasmę, stveriasi iliuzijos – priemonių ar elgsenos, nuo kurių tampa priklausomas. Jei jam vis dėlto pavyksta sugrįžti į tikrovę – imtis profesinės veiklos, šeimyninių rūpesčių ar socialinių įsipareigojimų, pradėti sportuoti, užsiimti menine veikla ar kitaip patirti kūrybos džiaugsmą, – tuomet jis numeta priklausomybės ramentus, nes jie jam tampa nebereikalingi. Tuomet apatiškas, vos žodį išlemenantis Saint-Exupéry girtuoklis pairusiomis kepenimis staiga iškyla prieš mus spindinčiomis akimis, įtempęs raumenis, atradęs naujas patrauklios veiklos sritis...

Beje, mažasis princas, nutylėjęs šį svarbų aspektą, parodo mums, kaip reikėtų elgtis su liguistų polinkių žmogumi: Mažasis princas suglumęs nuėjo toliau. Kaip? Argi galima palikti ligonį bėdoje? Ar juo dėtas nebūčiau prašęs girtuoklio liautis, nebūčiau atėmęs butelių, gal net koneveikęs jį, grasinęs nustosiąs mylėti, ilgai pamokslavęs ir vis dėlto likęs šalia jo, net jei galiausiai tektų išeiti šunų lodyti?

Tačiau toks elgesys tik paliudytų, kad aš palaikau jo priklausomybę, kad pražūtingai įsiveliu į šio žmogaus priklausomybės tinklą. Taip aš tapčiau jo bendrininku. Kuo labiau aš jį tikinsiu ir koneveiksiu, kuo ilgiau kelsiu scenas ir rodysiu vyresniojo atlaidumą, tuo labiau jis klimps į savo priklausomybę. Prieš išeidamas įtaigiai ir tvirtai paliepęs jam apsispręsti, kitaip nutrauksiąs bet kokius santykius su juo, veikiausiai priversčiau jį apgailestauti. Psichoterapijoje tai vadinama "pagalba be pagalbos".

Jei savo troškimams paklūstame lyg vaikai ir išreiškiame juos, tuomet grėsmė tapti priklausomam gerokai sumažėja. Tik atsigręžę į savąją vaikišką sielą, mes galime išvengti priklausomybės. Mažąjį princą sukrečia tai, ką pamatė: Suaugę žmonės iš tikrųjų labai labai keisti, – nueidamas tarsteli jis pats sau.

Priklausomybė stumia mane į vienatvę, tad pagalbos derėtų ieškoti grupėje. Apie išsilaisvinimą, kurį žmogus išgyvena dalyvaudamas alkoholikų savitarpio pagalbos grupėse, Richardas Beauvais prieš kelis dešimtmečius rašė: Mes esame čia, nes galiausiai nebeįstengiame pabėgti patys nuo savęs. Žmogus, kol nesusitinka pats su savimi savo artimųjų akivaizdoje ir širdyse, vis bėga. Kol nepripažįsta, kad jo artimieji dalyvauja jo vidiniame gyvenime, jis nesijaučia saugus. Kol baiminasi, kad liks nepastebėtas, jis negali pažinti nei savęs, nei kitų – jis yra vienišas.

Kas gi kitas, jei ne mūsų artimieji, yra geriausias mūsų atspindys? Čia, bendruomenėje, žmogus aiškiai suvokia, kas esąs, kad jis nei milžinas, kaip įsivaizdavo, nei baimės prislėgtas nykštukas, o žmogus – žmonijos dalis, – prisidedantis prie jos gerovės.

Į tokią dirvą turėtume įleisti šaknis ir augti iš jos – ne pavieniui, lyg mirdami, o gyvendami kaip žmonės tarp žmonių.


Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė
Iš "Vagos" leidyklos spaudai rengiamos knygos "Mažasis princas mumyse"

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 33 
0:15:19 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba