ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-02-04 nr. 783

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (97) • MATHIAS JUNG. Liguistas potraukis ir troškimasLAIMANTAS JONUŠYS. Ar aušta tamsi aušra (40) • Su Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2005 metų metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" viena sudarytojų, fotografijos istorike MARGARITA MATULYTE kalbasi Ričardas Šileika. Telieka vienintelis kriterijus – "man patinka"AGNĖ JUŠKAITĖ. Vietnamas (6) • SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vilniaus kičas: Pilies gatvės turgelis ir Katedros aikštės karuselės (160) • SARA POISSON. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRYTIS RADAVIČIUS. Kritikos apologijaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kvailybė postmoderniai taip pat kvailybėJUSTINAS KUBILIUS. Išdeginti tylos laukaiVYTENIS ALMONAITIS ir JUNONA ALMONAITIENĖ. Paakmeniai (2) • ONA DUNDINAITIENĖ. Išrinktieji, arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalisBORIS AKUNIN. Tėvynės gelbėtojasJURGIS JANAVIČIUS. Umfo nuotykiaiLAIŠKAI (69) •

Kritikos apologija

RYTIS RADAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Mums rašo

Kai prieš porą mėnesių pasirodė kandžios ir ciniškos Castor&Pollux mini recenzijos, nekantriai laukiau reakcijos. Ir mano lūkesčiai pasiteisino. Negana to – reakcijos užmojis ir tonas juos pranoko. Autoriai, tiksliau, autorės savo reakcingais tekstais nesąmoningai apibrėžia lietuviškos literatūros kritikos, o ir apskritai lietuvių charakterio ribas (arba ribotumą). Tai pozityvus išvestinis šių tekstų bruožas, leidžiantis daryti tam tikrus apibendrinimus.

Pirmiausia per juos atsiskleidžia labai lietuviškos savybės – nesugebėjimas skaityti tarp eilučių, tiesmukas veiksmo ar reiškinio supratimas, kurį dažnai lydi nuskriausto šuns žvilgsnis. (Savi)ironijos, sugebėjimo mėgautis gyvenimu ir žaismingai priimti reiškinius trūkumas. Mokėjimas supykti neįsigilinus. Ir absoliutus neatsparumas kritikai. Rubrikos "Verba de verbis" (laisvai versčiau kaip "Žodžiai apie žodžius" arba "Žodžiai iš žodžių") autoriai tai puikiai supranta ir įvertina. Todėl visiškai pateisinamas jų sprendimas pasislėpti susikuriant įdomų pseudonimą.

Kritikos viešumo problema nėra nauja. Yra kelios jos priežastys. Pirma – "geopolitinė". Lietuva yra dėdžių ir pusbrolių (kam labiau patinka – tetų ir pusseserių) kraštas, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Ne tik pažįsta, bet ir su mielu noru apkalbinėja ir nepraleidžia progos atkeršyti. Vienos iš "reakcionierininkių" pasiūlytas sprendimas – "žiebti į lempą" – labai konkretus ir lietuviškas. Akademinėje erdvėje jam prilygtų kaltinimas "analfabetizmu" ar "neapsiskaitymu" tuomet, kai racionalių argumentų ar geros supratimo valios arsenalas išsenka. Bėda ta, kad skyrelio "Verba de verbis" autorius šiomis intelekto nuodėmėmis apkaltinti nelabai išeina. "Darinėjant" knygas ir autorius pasitelkiamos paralelės ar kontekstai – taiklūs ir įžvalgūs.

Labiau stebina kitas dalykas – kad, būdamos tos pačios literatūrinės, kultūrinės ir akademinės erdvės veikėjos ar bent jau norėdamos tokios būti, reakcinių tekstų autorės pamiršta pagrindinį šioje erdvėje taip mėgstamą principą – toleranciją kitai nuomonei, kad ir kokia ji būtų. Taip, tai vėl tas pats ydingas ratas, bet jeigu priskiri save šios erdvės idealų gynėjams, turi vadovautis jos principais. Castor&Pollux, pasirinkę "politiškai nekorektišką" stilių, save iš žaidimo išbraukia, todėl jiems atsiranda prielaida tokio principo sau netaikyti. Be to, jeigu reakcijų autorės atidžiai ir be pykčio skaitytų tas mini recenzijas, pastebėtų, kad su kai kuriomis jų reiškiamomis mintimis sutinkama. Tiesa, netiesiogiai, nebandant joms atsikirsti.

Antra priežastis – "šeimyninė". Jau senokai pastebėta, kad Lietuvos kūrybinė erdvė per siaura objektyviai literatūros kritikai atsirasti. Joje per mažai nesuinteresuotų žaidėjų, todėl kritiko ir kūrėjo vaidmenys neretai sutampa. "Saviškiai" kritikuojami pagal Krylovo pasakėčios šabloną – "gegutė giria gaidį todėl, kad giria jis gegutę". O nepaisyti šio šablono išdrįsta tik keletas. Iš dalies tai suprantama – kaip gali atvirai ir griežtai, nors ir teisingai, kritikuoti savo "chebrantą", su kuriuo per naktis geri "Trečiame brolyje" arba ŠMC, dalijiesi buteliu arba moterimis. Galbūt autorius ir jų kūrinius pašiepiantys epitetai Castor&Pollux tekstuose pasitelkiami dėl tikslo, kuris kalbos teorijoje vadinamas hiperbole, siekiant atkreipti dėmesį į aktualią literatūros kritikos problemą. Taigi būtų naivu, jeigu ne kvaila, už jų užsikabinus, bet neįsigilinus, neieškant atsakymo į klausimą "kodėl?", daryti taip toli siekiančias išvadas. Maždaug tas pats, kaip perskaičius svaiginančiai nuodingas Camus arba Sartre’o knygas nušokti nuo Gedimino pilies bokšto (arba atnaujinto Aleksoto tilto).

Todėl šaudymas aštresnėmis strėlėmis į vietinius kūrėjus yra suprantamas ir pagirtinas. Ir labai nenorėčiau pamatyti tikrai aukštos prabos literatų atsikirtinėjimus šiems kritiniams pastebėjimams, kad ir kokie užgaulūs jie iš pirmo žvilgsnio atrodytų. Nes tai nėra pornografinė kritika, kritika dėl kritikos. Norint taikliai parinkti tokius epitetus ir apibūdinimus tiek autoriui, tiek kūriniui, tiek kontekstui, reikia turėti rimtus intelektualinius pamatus (kam labiau patinka – raumenis). Priminsiu, kad didžioji dalis ledkalnio būna po vandeniu. Atidžiau įsiskaičius galima pastebėti dar keletą įdomių dalykų. Castor&Pollux yra savikritiški, jie nelaiko savo tekstų recenzijomis ir vadina juos "rašliava". Toliau – teigiamos kritikuojamų autorių savybės irgi apžvelgiamos. Ir už pasityčiojimo dažnai galima įžvelgti simpatijas. Tautos klasikų ir nusipelniusiųjų praeities laurai nespardomi, spardomos neįdomios naujovės, pasikartojimai, nuobodybė. Sakoma tiesiai ir aiškiai: jeigu pretenzinga – tai pretenzinga, jeigu mekenimas – tai mekenimas. Todėl jeigu kritikuojami "klasikai" yra savikritiški ir jų asmenybės stiprybė leidžia jiems išmintingai vertinti kitokią nuomonę, už ciniškos formos jie pastebės šį tą daugiau ir pasidarys išvadas. O jeigu tie skriaudžiami ir nesugebantys apsiginti "jaunesnieji" tikrai yra talentingi, tokia kritika neturėtų jų išgąsdinti. Negana to, jeigu jie iš pradžių nebus pratinami prie kritikos ir ja stiprinami, tai taps pretenzingais ir juokingais "nepripažintais genijais", kurių pilna tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek virtualioje erdvėje.

Kauną aš mėgstu, mėgstu ir keletą sudirbtų autorių, bet tai nereiškia, kad turiu priimti ciniškus jų apibūdinimus kaip asmeninius įžeidimus. Kita vertus, tai, aišku, estetinis klausimas. Man toks stilius patinka, man nepatinka nuobodžios pagiriamosios knygų recenzijos, kuriose neadekvatūs veiksmo ritmui pasakojimo linijos apkrovimai vadinami "subtiliom išraiškos priemonėm" arba "savitu siužeto konstravimo būdu". Bet aš nesiruošiu aiškinti tų recenzijų autoriams, kad už nesutampantį požiūrį ir žiovulį skaitant jie gaus į snukį.

Ir dar keletas detalių. Keistokai atrodo vienos įžeistos autorės žurnalistinis tyrimas siekiant išsiaiškinti, kas tie Castor&Pollux. Tiksliau, bandymas suvesti sąskaitas su visais į įtariamųjų grupę tinkančiais vyrais. Juk šią mini recenziją galėjo parašyti ir moteris. Nekorektiška būtų autorės nuostata, kad moterims jos knyga negali nepatikti. Kita vertus, nereikėtų šitaip nuvertinti moterų. Nes mini recenzija jos knygai yra viena iš geriausių.

Malonu, kad "Šiaurės Atėnai" turi pavyzdžių, kaip gerai galima rašyti ten, kur pinigų nemoka. Pinigai yra savaime atsirandantis dalykas, jeigu tiki tuo, ką darai. Jie neturėtų būti išeities taškas, kitaip nebūtų menininkų milijonierių. Ir didelė knygų pasiūla turėtų ne gąsdinti, o džiuginti. Skaitytojas pats atsirinks, ką skaityti. Autoriui turėtų būti svarbu stengtis turėti gerų skaitytojų, kaip yra gerų pašnekovų. O Jūratė Baranova galėtų kasmet iškepti po vieną "neišlėk iš posūkio" su dvigubu kokybės koeficientu. Bet gerai, kad jos rankraščiai neguli Lolitos Varanavičienės stalčiuose ir ji kartais už centus savo ramiu stiliumi parašo į mūsų mėgstamus "Š. A.".

Vizitine "Šiaurės Atėnų" kortele rubrika "Verba de verbis" tikrai netaps. Blogiausiu atveju ji numirs savaimine mirtimi. Gal šitos trumpos apžvalgos padės susigaudyti naujų lietuviškų knygų gausybėje. Na, o geriausiu atveju tai bus katalizatorius susiformuoti griežtesnei literatūros interpretacijos (nes kritika yra tam tikra interpretacija) tradicijai.

Castor&Pollux apžvalgos naudingos ir rinkodaros požiūriu. Tokie intriguojantys aprašymai bent jau mane paskatins nusipirkti keletą aprašytų knygų. Ir, esu tikras, ne mane vieną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:15:17 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba