ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Iš Tėvynės ilgesio ir meilės

DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Gražina Krivickienė, Viktoras Petravičius. Dainos. Vieux chants Lituaniens. Parengė Danutė Krištopaitė. V.: „Krantų“ redakcija, 2008. 216 p.

Tai įstabaus likimo knyga. „Dainos. Vieux chants Lituaniens“ pirmą kartą pasirodė 1948 m. Freiburge, okupuotos Vokietijos prancūzų zonoje. Ją parengė tada neseniai Lietuvą palikusi kultūros veikėja Gražina Krivickienė-Gustaitytė (1908–1998), linoraižiniais gausiai iliustravo tokio pat likimo ištiktas vienas žymiausių lietuvių grafikų Viktoras Petravičius (1906–1989), įžangos žodį parašė taip pat išeivis dr. Jonas Balys (g. 1909), anuomet radę prieglobstį minėtame mieste.

Tokios patrauklios knygos pasirodymas vos tik praūžus pragaištingoms karo audroms sutelktomis kultūros žmonių, netekusių namų ir gimtinėje likusių artimųjų, kai jie jautėsi svetimi svetimoje žemėje, kai nebuvo tikri nei dėl duonos kąsnio, nei dėl rytojaus, pastangomis, žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, atrodo kaip mažas stebuklas. Kai paimi į rankas tą laiko jau nublukintą, kuklią, bet menišką knygą, suvoki, kokia brangi tada aniems žmonėms buvo lietuvių kultūra, koks didelis buvo jų noras jai tarnauti ir netekus Tėvynės.

G. Krivickienė-Gustaitytė, stambių Suvalkijos ūkininkų duktė, baigė teisės mokslus Grenoblio universitete. Nuo mažens tėvai ją auklėjo tautine dvasia, juolab kad motina Elzbieta Gustaitienė-Kubiliūtė (1876–1956), anuomet baigusi pradžios mokyklą, platinusi draudžiamą lietuvišką spaudą, buvo ir puiki liaudies dainininkė (mokėjo daugiau nei tris šimtus dainų). Jau vaikystėje Gražina pamilo tas dainas, stengėsi jų išmokti ir iš motinos, ir iš aplinkinių kaimų žmonių. Ta meilė neišblėso ir mokantis Kauno „Aušros“ gimnazijoje (beje, ji mokėsi vienoje klasėje su būsimuoju žymiu tautosakininku Jurgiu Dovydaičiu). Atvirkščiai, ji dar sustiprėjo įsitraukus į mokytojo Povilo Spudo vadovaujamos Tėvynės pažinimo kuopelės veiklą. Ir išliko visam gyvenimui.

1944 m. su šeima pasitraukusi į Vokietiją, Gražina ypač ilgėjosi Tėvynės bei motinos ir tai išreiškė dainomis: „Mums atvykus į Vokietiją, be galo ilgėjausi Lietuvoje pasilikusios Mamytės. Raudodama jas dainavau ir pradėjau užrašinėti“ (iš 1991.IX.2 laiško šio rašinio autorei).

Gražinai buvo ypač brangios dainos, išnešiotos atmintyje ir sieloje, „išmoktos iš Mamytės“, kuri buvo „jų išmokusi ar girdėjusi dar būdama jauna tėviškėje (Armoniškių k., Liudvinavo vls.), Išlauže, Kumečiuose“ (iš 1992.IV.10 laiško).

Be abejo, trokšdama, kad tas brangus dvasinis turtas neliktų tik jos vienos savastis, aplinkinių kultūros žmonių (dr. Jono Balio, svainio dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno, menotyrininko ir poeto esto Aleksio Rannito) paskatinta, ryžosi sudaryti ir išleisti motinos mėgstamiausių dainų rinkinį. Prisimenant itin sunkias pokario metų sąlygas, tai buvo be galo drąsus, kone fantastinis užmojis. Svarbiausia, reikėjo gauti prancūzų okupacinės valdžios leidimą leisti tą knygą, taip pat kitą – įsigyti popierių. Bet, kaip žmonės sako, drąsiems ir Dievas padeda. Paaiškėjo, kad tos valdžios kultūros reikalus tvarkė generolas Raymondas Schmittleinas, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto prancūzų kalbos ir literatūros profesorius, bent kiek mokantis ir lietuviškai. Laimė, tas aukštas prancūzų pareigūnas buvo palankus sumanymui ir sutiko išduoti abu leidimus, bet tik su sąlyga, kad G. Krivickienė surinktų ir į prancūzų kalbą išverstų prancūzus mininčias lietuvių liaudies dainas. Ir pridūrė, kad „lietuvių liaudies dainos – tai brangūs perlai, kuriuos reikia duoti pažinti pasauliui“ (remiuosi 1991.IX.24 laišku). Šis įpareigojimas buvo ištesėtas. Iš įvairių šaltinių buvo surinkta 120 lietuvių karinių dainų ir išversta į prancūzų kalbą (rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne).

Pasirodė ir rinkinys „Dainos. Vieux chants Lituaniens“ (prancūziškos antraštės gal reikėjo kaip privalomo formalumo?). Iš leidėjų gautą pusę knygos tiražo (1991.IX.24 laiškas) G. Krivickienė išsivežė į Ameriką ir ten platino tarp tautiečių išeivių. Bet ji troško, kad toji knyga pasirodytų ir Lietuvoje: „Gal kartais atsirastų, kas jos antrą laidą galėtų išleisti Lietuvoje“ (iš to paties laiško).

Ir knygos gyvavimo istorijoje, galima sakyti, įvyko dar vienas stebuklas: G. Krivickienės gimimo šimtųjų ir mirties dešimtųjų, taip pat išleidimo šešiasdešimtųjų metinių proga ja gali pasidžiaugti ir nepriklausomos Lietuvos skaitytojai! Tokios pat sandaros, tik papildytą dainų melodijomis, pora straipsnių, žodynėliu ir visų straipsnių vertimais į anglų kalbą. Ir, žinoma, kur kas solidesnę ir iškilesnę.

Rinkinyje pateikiama devyniasdešimt suvalkiečių dainų, sugrupuotų į devynis skyrius, kiekvienas pavadintas viena ar dviem būdingesnės dainos eilutėmis, pavyzdžiui: I. Mūs mažiukai piemenukai; II. Tu mano motinėle; III. Sunku našlaitėlei an svieto gyventie ir t. t. Buvo stengiamasi dainas grupuoti pagal žanrus, bet ne visada nuosekliai. Dėl panašios tematikos, motyvų ar nuotaikos greta vyraujančių kurio nors žanro dainų pasitaiko ir atklydusių iš kitų žanrų: antai IV skyriuje prie meilės dainų prišlieta baladžių, greta vestuvinių pasitaiko šeimos dainų ir pan. Šiuo atžvilgiu bene vientisiausias – karinių dainų skyrius. Ir tai suprantama, nes anais laikais dar nebuvo nustatytas griežtas lietuvių liaudies dainų klasifikavimas pagal žanrus. Juo labiau kad tai net nebuvo įmanoma be galo sunkiomis pirmųjų pokario metų sąlygomis. Knygos rengėjai svarbiausia buvo išleisti dainas, skirtas bendro likimo draugams ir okupuotoje Lietuvoje likusiems tautiečiams. Beje, vėliau, jau Amerikoje, G. Krivickienė išleido rinkinį „Vilnius lietuvių liaudies dainose“ (1970; II leidimas 1989, III – 1992 Vilniuje), iš to paties motinos dainų kraičio Amerikoje ji parengė ir plokštelę „Motulės dainos“ (1981).

Knygoje esama nemaža tradicinių suvalkiečių dainų, ypač vestuvinių ir meilės. Remiantis anksčiau cituotomis 1992.IV.10 laiško ištraukomis, galima daryti neabejotiną išvadą, kad dauguma jų buvo dainuojamos XIX a. paskutiniais dešimtmečiais. Didžioji jų dalis turi gerai išlikusius siužetus, labai artimus daktaro Jono Basanavičiaus sudarytame rinkinyje „Ožkabalių dainos“ (1902) paskelbtiesiems, pavyzdžiui, tai rugiapjūtės daina „Vai tu rugeli“, vestuvinė „Kas šią naktį per naktelę“, karinė „Statyčia laivelį an marių krantelio“, meilės „Vai dariau dariau lyseles“, baladė apie Julijoną ir kt. O kai kurie siužetai G. Krivickienės rinkinyje labiau išplėtoti, skiriasi ir savitesne poetika. Tai šienapjūtės daina „Oi liū liū liū liū, šiaudai be grūdų“, meilės „An kalnelio malūnėlis“, „Ankstį rytą rytužį“, baladės „Šalia kelio vieškelėlio“, „Vai jojau jojau“. Pastarosios, apdainuojančios mirštančią mergelę, menine išraiška įspūdingesnis nei „Ožkabalių dainose“ (191) užfiksuotas laidotuvių vaizdas:


        Aš padarysiu
        Savo mergelei
        Vieno vario grabelį
        Ant aštuonių kantelių

        Aš pakavosiu
        Savo mergelę
        An švento šventorėlio,
        Po garsiais vargonėliais.

        Aš pakavosiu
        Savo mergelę
        Su didžia parodėle,
        Su didžia parodėle.

        Su kunigėliais,
        Su prabaštėliais,
        Su garsiais vargonėliais,
        Su garsiais vargonėliais.

        Kunigai gieda,
        Vargonai ūžia,
        Bernelis gailiai verkia,
        Žirgelis garsiais žvengia. (30)

O vestuvinė (išvažiavimo pas jaunąjį) daina „Motule mano, širdele mano, prikelk anksti rytelį“ (29) ir nuosekliai plėtojamu siužetu, ir tobula poetika prilygsta Antano Juškos „Lietuviškose svotbinėse dainose“ (1883) paskelbtiems variantams (224, 792).

Be minėtųjų, ne viena rinkinio daina skirtina prie suvalkiečių dainų klasikos (ganymo „Saulute močiute, an mūsų“, „Dili dili dūda“, vaikų „Joja joja diedukas“, meilės „Anksti rytą atsikėlus“, „An kalnelio malūnėlis“, vestuvinės „Tykus vakars be vėjo“, „Kur upelis teka“, „Vai tu žirge, tu žirgeli“, „Valgykit, valgykit, sveteliai mano“, šeimos „Augin močiutė tris dukteraites“, „Vai teka teka šviesus mėnulis“, „Išleido močiutė“, karinė „Augin tėvas tris sūnelius“ ir pluoštas kitų).

Šiame leidime spausdinamos ir dainų melodijos, užrašytos Adomo Gaidamavičiaus (parengė Laima Burkšaitienė). Dėl to knyga įgyja dar didesnę vertę. Juk pateiktos drauge su melodijomis šios dainos gali suskambėti visu grožiu, taip pat sudaroma daugiau galimybių jų tyrėjams.

Rinkinį puošia ir su dainomis tarsi augte suaugusios V. Petravičiaus liaudiško stiliaus iliustracijos, savitai interpretuojančios lietuvių liaudies grafikos tradicijas ir puikiai išreiškiančios jų dvasią. Jos įžvalgiai aptariamos poeto ir meno kritiko A. Rannito (1914–1985) straipsnyje, kuris pirmajame leidime buvo paskelbtas prancūzų kalba (vokiškai išėjo atskiru leidinėliu).

Lietuvių kultūrai reikšminga knyga pagaliau sugrįžo į Tėvynę – įsikūnijo ją parengusios G. Krivickienės svajonė. Manau, kad ji gražiai pritaps prie jau išleistų knygų apie talentingiausius mūsų liaudies dainininkus ir dainų grožiu bei įstabia grafika sudomins kultūros žmones ir kitus skaitytojus.

Džiaugdamasi neeiline knyga, negaliu nepaminėti dabartinių jos leidėjų geranoriško rūpestingumo, manyčiau, prilygstančio kilnioms pirmojo leidimo entuziastų pastangoms.

„Krantų“ redakcija ir naujojo leidimo rengėja nuoširdžiai dėkoja G. Krivickienės dukterims ir vaikaičiams, taip pat V. Petravičiaus dukteriai ir vaikaitėms, dosniai jį parėmusiems.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148093. toto2009-01-25 20:12
Keista, internete lietuvuvių kalba apie šios „Krantų“ knygelės pasirodymą (t.sk. prekyboje) nėra jokios informacijos.

Rodoma versija 27 iš 27 
0:15:03 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba