ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis

ZIGMAS ZINKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
I a.   V a.   X a.   XI a.    XXI a. 

Vardas Lietuva

Lietuvos vardas istoriniuose šaltiniuose ir kalbinėje tradicijoje turi tris atmainas: su šaknimis liet- (lietuviškoji tradicija), lit- (slavų tradicija) ir leit- (latvių tradicija).

Lietuviškos tradicijos šaknis liet- slypi seniausiose vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis rašytų šaltinių formose. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’). Mat estai, kaip ir vokiečiai, su Lietuvos vardu turėjo susipažinti tiesiog iš pačių lietuvių. Nors jie su lietuviais bendrų sienų neturėjo, tiesioginių santykių būta. Antai Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje lietuviai neretai rengdavę karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovodavę prieš Ordiną. Suomių Liettua dar tiksliau negu estų Leedu(maa) atspindi lietuvišką formą Lietuva. Bet tai greičiausiai naujas terminas, matyt, atėjęs per raštus.

Slavų tradicijos seniausia užfiksuota forma laikytina Rusios metraščių Литъва, vartota greta trumpesnės Литва. Plg. lenkų Litwa. Tai slaviškas lietuviškos formos *Lietuvā < *Lētuvā atliepinys su i vietoj ie < ē (iš balt. ei), rodantis labai seną etnonimo kilmę. Pažymėtina, kad Rusios metraščiuose terminas Лит(ъ)ва vartotas ne tik kraštui, bet ir jo gyventojams pavadinti, panašiai kaip Голядь ‘galindai’, Чудъ (Чюдъ) ‘estai, kartais ir kiti Pabaltijo finai’.

Rusios metraščiuose užfiksuoti šie ankstyviausi Lietuvos (Литъва, Литва) paminėjimai:

1040 m. kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą (greičiausiai nesėkmingai, nes apie to žygio rezultatus metraštyje nutylima);

1113 m. Lietuva minima kaip Rusios kaimynė;

1132 m. aprašomas Mstislavo Didžiojo žygis į Lietuvą, nedavęs apčiuopiamų rezultatų;

Lietuva dar minima „Sakmėje apie Igorio žygį“ (apie 1187 m.).

( Slavų tradicijos formos (su šaknies i vietoj ie) vėliau įsigalėjo vokiečių (plg. Litauen) ir lotynų (Lituania) šaltiniuose. Ilgainiui šio tipo formos labai išplito ir įvairias jų atmainas imta vartoti daugelyje Europos kraštų, net kituose žemynuose.

Plg. slavų šalyse: rusų, bulgarų Литва, baltarusių Лiтва, lenkų Litwa, čekų, slovakų Litva. Iš slavų plito tolyn, pavyzdžiui, estų dial. Litva-maa (F. J. Wiedemanno žodyne), vietnamiečių Litva (šalia Li-tuy-a-ni) ir kt.

Germanų kraštuose: vokiečių, švedų, norvegų, danų, olandų Lit(h)auen, islandų Lit(h)áuen, Lithaugaland.

Daugelyje šalių Lietuvos pavadinimas savo kilme vienaip ar kitaip susijęs su lotynų Lituania, pavyzdžiui, italų, ispanų, rumunų Lituania, portugalų Lituânia, prancūzų Lituanie, anglų Lithuania, serbų-kroatų Litvanija (Литвāнuja), nauj. graikų LiJounía, albanų Lituani, estų dial. Litvani-maa (F. J. Wiedemanno žodyne), vengrų Litvania, turkų Litvanya, japonų Ritowaniya (neturi priebalsio l).)

Latviai lietuvį iš seno vadino leîtis, dgs. leîši (dabartinė forma lietuvietis yra nauja), bet Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. leišos ‘Lietuvoje, pas lietuvius’ turi šaknies dvibalsį ei. Janio Endzelyno nuomone, ši forma gauta iš kuršių. Latvių tradicijos lietuvių ir Lietuvos vardas (su šaknies ei) kitose kalbose nepaplito. Be Latvijos, kiek žinoma, buvo vartojamas tik pietų Estijoje (Leitte).

(Užfiksuotas Tartu mieste 1648 m. pasirodžiusioje (pietų) estų kalbos gramatikoje, kurios autorius buvo J. Gutslaffas. Veikiausiai estai jį gavo iš kaimynų latvių. Minėtoje gramatikoje jis turi ‘lenko’ reikšmę. Lietuvius su lenkais anuomet supainioti buvo nesunku, nes pietų Estija 1582–1625 m. (oficialiai iki Altmarko sutarties 1629 m.) buvo valdoma Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Nors minėtoje gramatikoje Leitte reiškia ‘lenką’, nėra abejonės, kad žmonės šį vardą vartojo ir lietuviams pavadinti.)

Vardo priešistorė

Visų trijų tradicijų Lietuvos vardo (su šaknies ie, i, ei) pirmapradis šaltinis – lietuvių forma *Lietuvā < *Lētuvā (iš *Leituvā). Kada jis atsirado?

Į šį klausimą atsakyti nelengva. Lietuvių kalbõs, žinoma, ir tautõs ištakas sudarė rytinių baltų pietinė dalis, buvusi arčiau vakarų baltų – prūsų ir jotvingių. Skirtingai negu šiaurinėje dalyje, kur baltai sudarė naujesnį kalbinį klodą finų gyventoje teritorijoje, rytų baltų pietinė dalis buvo senosiose baltų žemėse, kuriose jie gyveno jau ne vieną tūkstantmetį. Čia baltai nepatyrė ryškesnio finų poveikio. Su finais buvo šiek tiek suartėję tik tolimi šių baltų protėviai, bet tų ryšių būta silpnų. Todėl čia baltų kalba išliko mažai pakitusi – buvo maždaug tokia kaip ir iki rytų baltų ryškesnio suskilimo epochos, t. y. dar prieš VII a. Išliko beveik sveikas, mažai tepakitęs, baltų vokalizmas ir konsonantizmas. Beveik nebuvo žodžio galo redukcijos, ji atsirado vėliau ir nebuvo tokia intensyvi kaip šiauriniame areale (bent latvių kalboje). Išlaikyta archajiška linksniavimo ir asmenavimo sistema, kurią šiauriniame areale imta intensyviau prastinti.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad rytų baltų kalbinis suskilimas turi būti suprantamas kaip šiaurinės dalies laipsniškas nutolimas nuo konservatyvios pietinės dalies, kurioje senovinė būklė išliko bemaž nepakitusi.

Šis pietinis rytų baltų arealas ir davė pradžią lietuvių kalbai. Iš čia kilo ir lietuvių tauta. Čia jos ištakos.

Schemoje visa tai galima pavaizduoti taip:

Kadangi šiauriniai rytų baltai – kuršiai (kilę turbūt iš vakarų baltų), žiemgaliai, sėliai ir latgaliai (tapatinti su latviais) – kalbos požiūriu nutolo nuo pietinių rytų baltų, t. y. būsimųjų lietuvių, kurie ir toliau išlaikė senąją kalbos būklę, tai teoriškai lietuvių kalbos pavadinimas galėtų būti taikomas rytų baltų kalbiniam vienetui ne nuo šiaurinės dalies atsiskyrimo laikų (maždaug VII a.), bet ir anksčiau. Beje, archeologai lietuviams būdingą materialinę kultūrą aptinka jau maždaug nuo V a., o jos elementus konstatuoja buvusius net II–III a. Maždaug nuo tų laikų vartotas ir Lietuvos vardas. Kaip netrukus matysime, tai rodo slavų Litva (su šaknies balsiu i). Taigi etninė lietuvių kultūra (ir Lietuvos pavadinimas) egzistavo jau rytų baltų gelmėse.

Vėliau, susikūrus Lietuvos valstybei ir jai sparčiai plečiantis daugiausia buvusiose baltų žemėse, kito ir geografinė Lietuvos vardo reikšmė. Ilgainiui juo imta vadinti ne tik etnines lietuvių žemes, bet ir visas tas, kurios buvo prijungiamos prie Lietuvos valstybės, taigi ir nelietuvių gyvenamas. Visą tą valstybę oficialiai imta vadinti Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija.

( Jos teritorija atskirais laikotarpiais kito. Vytauto laikais Lietuva pasiekė savo apogėjų (užėmė teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros), vėliau vis mažėjo. Po Liublino unijos (1569 m.) Lietuvos vardu siauresniąja šio žodžio prasme imta vadinti tik penkių vaivadijų – Vilniaus, Trakų, Minsko, Naugarduko ir Bresto – teritoriją, platesniąja – prie šių dar priskirdavo tris „gudiškąsias“ vaivadijas: Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio. Po Lietuvos-Lenkijos padalijimų Lietuvos vardu buvo vadinamas dar mažesnis plotas, o vietoj buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pavadinimo ilgainiui ėmė įsigalėti Lietuvos ir Gudijos vardai.)

Krikščionybės atėjimas į Lietuvą

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose buvo susijęs su krikščionybės artėjimu prie Lietuvos. Mūsų šalį krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi dabartinę Lietuvą net daugiau negu šimtmečiu anksčiau nei Vakarų krikščionybė. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis – tokie žodžiai kaip bažnyčia, gavėnia, krikštas, Kūčios, taip pat krikščioniškų švenčių pavadinimai Kalėdos, Velykos, krikštavardžiai Povilas ir kiti, gauti, be jokio abejojimo, iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII a. Dar anksčiau Rytų krikščionybė, tada nedaug tesiskyrusi nuo Vakarų krikščionybės, pasiekė dabar jau išnykusius lietuvius toliau rytuose, jų gyvento ploto ribas šiandien nelengva tiksliau apibrėžti. Tai turėjo atsitikti tuoj po rytinių slavų – dabartinių rusų, baltarusių ir ukrainiečių protėvių – krikšto (988–989 m.), kai buvo vykdomos krikščionybės skleidimo misijos į pagonių baltų žemes.

Tiesioginiai ar netiesioginiai slavų ir lietuvių kontaktai turėjo prasidėti labai seniai. Jie prasidėjo prieš pačių slavų krikštą. Ypač aiškiai tai matome iš slaviško Lietuvos vardo Litva, turinčio balsį i, kilusį iš baltų dvibalsio ei (vėlesnio ie). Taigi slavai tą vardą turėjo gauti tada, kai patys tebeturėjo dvibalsius arba bent kai vyko jų monoftongizacija, kurią linkstama nukelti net maždaug į IV a. (!). Labai seną vardą rodo ir latvių vartojamas mūsų tautovardis leitis ‘lietuvis’ su išlaikytu senuoju dvibalsiu ei. Taigi jau labai senais laikais Lietuvos vardas turėjo būti plačiai vartojamas ir aplinkinių tautų žinomas. Tačiau į istorinius šaltinius jis pateko daug vėliau, mažiausiai po penkių šimtmečių, kaip minėta, krikščionybei artėjant prie Lietuvos iš Vakarų.

(Visa tai prieštarauja tvirtinimui, kad senovės lietuviai „gyvenę pelkėse“ ir dėl to vėlai buvę pakrikštyti. Pelkėse lindėjusi tauta negalėjo būti plačiai žinoma, juolab kad su slavais lietuvių etninis plotas, bent jau seniausiais laikais, nesiribojo, juos skyrė kitos baltų gentys. Slavai lietuvių nesiekė, bet apie juos puikiai žinojo! Vėlyvo Lietuvos krikšto priežastis buvo kita, o ne „tūnojimas pelkėse“. Jos reikia ieškoti Lietuvos geografinėje padėtyje. Iš Vakarų ir Rytų atslenkančios krikščionybės bangos susidūrė ties Lietuva. Ar Lietuva būtų priėmusi krikštą iš Vakarų, ar iš Rytų – vis tiek būtų buvusi paskutinė.)

Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilių pėdsakų. Viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga: sklido materialinė ir dvasinė kultūra, žmonių švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai ir kitos baltų tautos neturėjo. Tas pat pasakytina apie kitų neseniai pakrikštytų Vidurio ir Rytų Europos tautų ankstesnį gyvenimą. Pažanga per krikščionybę sklido iš Vakarų (nuo Romos ir kitų svarbiųjų Vakarų kultūros centrų) ir Rytų (nuo Konstantinopolio, apskritai nuo Bizantijos imperijos), kur klestėjo mokslas, turėtos gausios ir turtingos bibliotekos, buvo išsilavinusių žmonių. Visa tai vyko tuo metu, kai Europoje kūrėsi klasikinės tautinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos. Lietuva nuo jų atsiliko dėl pavėluoto krikšto. Tai buvo svarbiausioji priežastis, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Ji išliko tik kaip prastuomenės bendravimo ir šeimos kalba.

(Turint visa tai omenyje, naivūs atrodo dabartinių naujųjų pagonių siekiai grąžinti Lietuvą į pagonybę, lietuvius vėl padaryti gamtmeldžiais. Tuo einama prieš pasaulio istorijos vyksmą. Be to, norima atgaivinti tai, kas nebeatgaivinama. Juk per mažai žinome apie senąjį savo protėvių tikėjimą. Istorinių šaltinių duomenys iškreipti ir nepatikimi. Remiantis tautosaka ir mitologija galima atkurti tik etnografiją, bet ne religiją. Pagaliau, pagonybė pagilintų Lietuvos tautinių grupių priešpriešą, ypač Vilniaus krašte. Lenkų ekstremistai vėl pritaikytų modelį lenkas – katalikas, lietuvis – pagonis, praeityje padariusį labai didelę žalą lietuvių tautai. Jau XIII a. pagonybė buvo mūsų tautos atsilikimo rodiklis. O dabar norima vėl grįžti prie jos! Žinoma, kas kita visuomenės supažindinimas su senaisiais papročiais, tarp jų ir susijusiais su senuoju tikėjimu. Tų dalykų nereikia painioti.)

Kaip minėta, Rytų krikščionybė davė mums seniausią bažnytinę terminiją. Vėliau Lietuvoje įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė tų terminų nebeatmetė, bet juos pasisavino. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad tarp anksti pakrikštytų lietuvių buvo garsių žmonių. Minėtinas Nalšios kunigaikštis Daumantas, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukęs į Pskovą ir tapęs žymiausiu šios kunigaikštijos valdovu, net Rytų Bažnyčios šventuoju. Jo bendraamžio Gerdenio (Girdenio?), viešpatavusio Nalšioje, sūnus Andrius tapo Tvėrės vyskupu. Iki XV a. vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų Bažnyčios apeigas, dalis jų tapo vienuolynų kūrėjais ir vienuoliais. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis (W. Urban, Žalgiris ir kas po jo, Vilnius, 2004, 51, 56, ypač 41 išnaša, 61, 84).

Lietuvoje ilgą laiką (oficialiai iki 1697 m.) buvo vartojama su Rytų krikščionybe susijusi slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose

Iš Vakarų atslenkanti krikščionybės banga Lietuvą pasiekė mažų mažiausiai šimtmečiu vėliau negu rytinė banga, taigi anksčiausiai XI a. Bet jai, o ne ankstesnei iš Rytų atslinkusiai bangai buvo lemta galutinai įsitvirtinti Lietuvoje. Taip atsitiko dėl susiklosčiusios palankios situacijos. Juk Vakarų civilizacija kitų civilizacijų atžvilgiu tais laikais užėmė lyderės vietą. Rytams tada buvo sunkūs laikai. 1204 m. kryžininkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija 1371 m. tapo Turkijos vasale, vėliau visai žlugo. Sunaikintas tos civilizacijos centras. Didžiausia tos kultūros šalis – Kijevo Rusia gyveno sunkius laikus. 1237 m. ją užpuolė totoriai bei mongolai ir netrukus užkariavo. Jos politinė padėtis tapo apverktina. Tai, matyt, ir buvo svarbiausia lietuvių orientacijos į Vakarų kultūrą priežastis nuo Mindaugo laikų.

Senosios Lietuvos valstybės vadovai buvo išmintingi ir nuovokūs politikai. Jie pasirinko Vakarų, o ne Rytų krikščionybę, nors pastaroji Lietuvoje buvo jau beįsigalinti. Tačiau mūsų valdovai nekovojo ir prieš Rytų krikščionybę, jos nepersekiojo. Siekė abi vis labiau tolstančias krikščionybės atmainas suderinti. Tuo tikslu sudarė Bažnyčios uniją. Nors buvo persekiojami vienybės priešų, unitai išliko iki šių dienų.

Su Vakarų krikščionybės bangos priartėjimu prie Lietuvos yra susijęs seniausias Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose, kurio tūkstantmetį 2009 m. minime. Tasai paminėjimas yra maždaug 30 metų ankstesnis už pirmąją žinią apie Lietuvą Rusios metraščiuose (1040 m.). Tai – lotyniškas įrašas Kvedlinburgo vienuolyno analuose (pametiniuose įvykių užrašymuose), kur skaitoma (pateikiamas lietuviškas vertimas):

1009 m. šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, antraisiais savo atsivertimo metais, Rusios (gal Prūsijos?) ir Lietuvos (vns. klm. Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų.

(Stebina Mariaus Ivaškevičiaus duotas tų analų vertinimas. „Šiaurės Atėnuose“ (2002.XII.7) Ivaškevičius rašo: pirmą kartą pasauliui Lietuva prisistatė kriminalinėse Europos metraščių skiltyse (šių tradicijų tebesilaikoma). Vadinti Kvedlinburgo analus kriminaliniu metraščiu yra tiesiog nepadoru. Bet Ivaškevičius prie tokių dalykų buvo pripratęs.)

Aprašomas įvykis – vienas iš nepavykusių Vakarų krikščionybės misionierių bandymų krikštyti baltų gentis. Čia minimas Lietuvos vardas turi slavišką formą Litva (lotyniškai anuomet buvo rašoma Litua, raidė u žymi priebalsį v), lotyniška vienaskaitos kilmininko forma parašyta Lituae. Taigi įrašytoją šis vardas bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva, kaip matėme, jau seniai buvo gerai žinoma.

Ryšium su šv. Brunono žūtimi, kartu ir seniausiu Lietuvos vardo paminėjimu, istoriniuose šaltiniuose minimi šių dviejų to krašto, kuriame žuvo šv. Brunonas, kilmingų žmonių vardai: kunigaikštis Netimeras (šaltiniuose rašoma Nethimer) ir jo brolis Zebedenas (rašoma Zebeden, Zebedem). Kas jie buvo: vakarų baltai (prūsai, jotvingiai) ar rytų baltai (lietuviai)? Dėl jų tautybės (kilmės) ginčijamasi. Tradicinė nuomonė – aprašomi įvykiai buvę prūsų (jotvingių) pasienyje su Lietuva. Dabar plinta naujas požiūris – tai atsitikę Lietuvoje.

Norint išsiaiškinti, kas buvo tie Netimeras ir Zebedenas – lietuviai ar nelietuviai – reikia atlikti jų vardų lingvistinę analizę.

Vardas Netimeras, be abejojimo, yra dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Neti- ir -meras. Dėmens Net(i)- lietuvių antroponimijoje nerasta. Nėra ir Noti-, Nerti-... ar panašių dėmenų (bandoma įvairiai perskaityti). Tačiau šis asmenvardis artimas prūsų vardynui. Gali būti iš *Nauti-mer, plg. pr. Nawte-mer R. Trautmanno žodynas, 1925, 147: pr. nautin ‘bėdą’. Neišleistinas iš akių Gintauto Iešmanto nurodymas, kad Netimero vardas galįs būti susijęs su Netos upele ir buvusiu to paties vardo bažnytkaimiu Augustavo dekanate, taigi jotvingių žemėje (G. Iešmantas, „Kur ieškoti Netimero žemės?“, Lietuvos aidas, 2003.VII.17).

Antrasis Netimero vardo dėmuo -meras irgi būdingas prūsų vardynui, plg. Luthy-mer, Mane-mer, Nawte-mer. Bet jis turimas (retas) ir lietuviškoje antroponimijoje, pvz., Ró-meras, Zù-meras ir kt., taigi yra bendrabaltiškas.

Netimero brolio Zebedeno vardas irgi sunkiai paaiškinimas lietuvių antroponimikos duomenimis. Jis taip pat laikytinas dvikamieniu asmenvardžiu, sudėtu iš dėmenų Zebe- ir -denas. Tačiau tokių dėmenų lietuvių antroponimijoje nėra. Betgi šis asmenvardis, kaip ir Netimeras, yra artimas prūsų vardynui. Vardo Zebedenas pirmasis dėmuo Zebe- gali būti sietinas su prūsų Sebe-, esamu dvikamieniame jų asmenvardyje Sebe-gaude (ten pat, p. 91): pr. sebbei ‘sau’. Antrasis dėmuo -den(as) galėtų būti prūsų dėmens -ding (Po-dinge, Sam-dinge, Ner-dinge ten pat, p. 135) iškraipyta liekana.

Bronys Savukynas tvirtino, kad vardas Zebedenas, kaip ir Netimeras, senovėje lietuvių buvo turėtas, tik neišliko. Tai nepatikimas spėjimas, nes vardai paprastai nebūna izoliuoti, įeina į giminiškų vardų grupes, kurių visi nariai neišnyksta, vienas kitas paprastai visuomet išlieka. Antai asmenvardžio Gediminas pirmasis dėmuo Ged(i)- išliko daugiau negu 30-yje lietuvių asmenvardžių: Gedas, Gedys, Gedutis, Gedaitis, Gedonis, Gedeikis... Ne prasčiau paliudytas ir antrasis šio asmenvardžio dėmuo Minas: Minius, Miniūnas, Mineikis... (31 asmenvardis). Taigi Gedimino vardo lietuviškumas (jeigu juo abejotume) lengvai įrodomas. Tačiau vardo Zebedenas, kaip ir Netimeras, jokių „liekanų“ lietuvių antroponimijoje nėra. Neigiamai reikia vertinti ir Savukyno kaip įrodymas pateiktus, aiškiai pritemptus vardyno duomenis. Tokiu metodu dirbant galima įrodyti viską, ką tik panorėsi. Bandymas asmenvardį Zebedenas sieti su Živinbutu taip pat labai jau dirbtinis.

Šv. Brunono žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės. Jotvingių, lietuvių ir rytinių slavų žemių sandūros srityje iš tikrųjų buvo upelė Aitra (suslavinta Jatra – Molčadės dešinysis intakas), kurią būtų galima tapatinti su Alstra (šaltinyje iškraipyta) ir kuri yra netolimose nuo Lietuvos jotvingių žemėse.

Visi šie duomenys rodo šv. Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Beje, iki šiol tai prisimenama žmonių tradicijoje. Mozūrų krašte (buv. jotvingių žemėje, dab. Lenkija) prie Negotyno ežero, vadinto Šventaičiu, ant kalno maždaug prieš šimtmetį buvo pastatytas atminimo kryžius neva šv. Brunono žūties vietoje. Netolimame Gižycko (anksčiau vadinto Lötzen) mieste esama bažnyčios, pavadintos šventojo vardu. Prisimintina, kad šv. Brunono žūties vieta Kvedlinburgo analuose nurodoma prie Lietuvos (Lituae) ir Rusios (rašoma Ruscia) sienos. Taigi ne Lietuvoje! Beje, parašymas Ruscia gali būti netikslus vietoj Pruscia ‘Prūsija’, nes lietuviai iš seno gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, su Rusios žemėmis tik vėliau pradėjo siektis.

Baigiamosios pastabos

Taigi arkivyskupas Brunonas greičiausiai krikštijo tiesioginėje Lietuvos kaimynystėje buvusią jotvingių gentį, valdomą Netimero. Kaip žinoma, jotvingiai buvo artimi prūsams vakarų baltai, suskilę į atskirų kunigaikštukų („karalių“) valdomas sritis ir bendros valstybės nesudarę. Į vieną iš tokių sričių lietuvių etninių žemių kaimynystėje ir nutaikė šv. Brunono misija. Taigi ji terodo krikščionybės iš Vakarų priartėjimą prie pat Lietuvos. Vadinti tą misiją pirmuoju Lietuvos krikštu (ir taip daroma) yra tiesiog netikslu. Beje, tokią nuomonę sunku suderinti su istoriniais šaltiniais, tvirtinančiais, kad tada buvo krikštijami prūsai. Lietuvius su Brunono misija sieja tai, kad tada krikštijamas kraštas po maždaug pusantro šimtmečio jau priklausė Lietuvai.

Šiaip ar taip, visa tai tebėra ginčų objektas, o kol tebesiginčijama, nereikėtų rašytojui istoriniame romane (girdėta apie du tokius) Netimerą besąlygiškai traktuoti kaip Lietuvos valdovą. Patartina formuluoti apdairiau, kad būtų išvengta galimos neteisybės. Kūrėjas, žinoma, turi teisę nutolti nuo tikrovės, betgi čia liečiama Lietuvos istorija!

Lietuvos krikšto pradžią reikia nukelti bent dviem šimtmečiais nuo Netimero epochos – į karaliaus Mindaugo laikus, kai įvyko pirmasis Lietuvos krikštas, be galo svarbus įvykis, istorikų iki šiol nepakankamai įvertintas. Tai daryti trukdo šmeižtas ir dezinformacijos kampanija prieš Mindaugą, pradėta Lietuvos priešų dar Mindaugo laikais ir iki šiol tebevykdoma.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147407. Balys2009-01-21 11:15
Puikus straipsnis, bet kodėl kalbininkai apeina Daukanto nurodytą Lietuvos vardo kilmę nuo šaknies lat (latovici). Jis tam skyrė išskirtinį dėmesį, net nurodė šaltinį „Plinijus, Hist.,lib. IV.cap. 25.

147408. uuu2009-01-21 11:18
o gal bralyčiai latvyčiai ten

147409. uuu2009-01-21 11:19
estai yra Чудъ :))

147413. uuu2009-01-21 11:45
ne kriminalinis metraštis, o naujiena vis tiek kriminalinė, kaip pikti pagonys įsiamžinom

147415. uuu2009-01-21 11:46
"Tai daryti trukdo šmeižtas ir dezinformacijos kampanija prieš Mindaugą, pradėta Lietuvos priešų dar Mindaugo laikais ir iki šiol tebevykdoma" oho

147416. uuu2009-01-21 11:46
išanalizavau mokslinį straipsnį

147437. uuu - nuo am2009-01-21 13:21
o aš sužinojau, kas yra tikrasis spaidermenas, tik ne čia, o pv miniatiūrose

147494. Balys > 1474152009-01-21 15:38
Taip ir yra, akademikas visiškai teisus, kasmet prieš Liepos 6-ąją koks nors Šarkanas, Baranauskas, kt. lyg būtų didžiausi niekšai paskleidžia pagal lietuviams priešišką Volynės metraštį kokį nors pramaną, šmeižtą, abejonę, žiūr., koks jaunėlis plunksnagraužis, nesupratęs nei karaliaus Mindaugo didybės, nei klastočių prieš jį tikslų, ima ir kartoja.

147501. uuu2009-01-21 16:12
o gal jų protėviai su mindaugu pykosi

147504. > uuu2009-01-21 16:42
tada galima suabejoti, ar uuu sutaria su savo smegenine.

147507. uuu2009-01-21 16:54
nesutariu

147508. uuu2009-01-21 16:54
o > ar sutariu?

147509. uuu2009-01-21 16:54
sutaria turėtų būti

147513. > uuu2009-01-21 17:00
Viskas aišku, uuu vertėtų pasikonsultuoti dėl diagnozės.

147514. uuu2009-01-21 17:01
jūs cinikas

147555. Agnė :-) 2009-01-21 23:16
Labai patiko straipsnis, Lietuvos vardo etimologija ir kt. žinios

147560. krankt2009-01-22 02:10
sudas

147576. pl :-) 2009-01-22 10:33
labai įdomu ir vertinga skaitantiems ir rašantiems. Gal kitąkart papasakosite apie kompaniją prieš Mindaugą, tebevykstančią iki šiol?

147577. ragana Kornelija2009-01-22 10:39
kaip nevirškinu tokių psichopatinių patriotų! vadinasi mokslininku, tik kur jo objektyvumas analizuojant faktus? "Stebina Mariaus Ivaškevičiaus duotas tų analų vertinimas. „Šiaurės Atėnuose“ (2002.XII.7) Ivaškevičius rašo: pirmą kartą pasauliui Lietuva prisistatė kriminalinėse Europos metraščių skiltyse (šių tradicijų tebesilaikoma). Vadinti Kvedlinburgo analus kriminaliniu metraščiu yra tiesiog nepadoru. Bet Ivaškevičius prie tokių dalykų buvo pripratęs." tai argi Ivaškevičius visus analus pavadino kriminaliniais? ne, tik skiltis, bet nukvakusiam ir piktam akademikui tai proga prisikabinti prie nemėgiamo autoriaus. tas sausuolis ZZ tikriausiai net nepajuto Ivaškevičiaus ironijos apie tradicijų laikymąsi. nusispjaut man į Ivaškevičių, bet tokie marazmatikai kaip ZZ išvis nepakenčiami. o šiuo atveju MI ironija labai vietoj: pasaulis apie Lietuvos egzistavimą sužinojo būtent kriminaliniame kontekste, to nepaneigsi. ir dar: protingas akademikas suprastų, kuo skiriasi literato kalbėjimas nuo mokslininko, bet tik ne piktas sausuolis ZZ. viso straipsnio net neskaičiau, akis užkliuvo už tos pastraipos, ir tiek.

147610. Balys2009-01-22 14:59
Na, raganiuke k., gal be reikalo užsirūstinai ant akademiko. Oficiali mokslo versija kartais sausokas dalykas, žinoma, šis diskursas tik emocija dėl Lietuvos įvaizdžio, kad nesusiniekintume, kuri nebūtinai turi sutapti su publicistiniais ar kt. traktatais. Skaitykim visą straipsnį, pajuskim jo vertę.

147669. Baliui kvailiui nuo varnos2009-01-22 20:23
"...į karaliaus Mindaugo..." Baly, pajutau straipsnio vertę. Bet juk Mindaugas taip ir netapo karaliumi? A ne?

147673. uuu2009-01-22 20:38
nu kaip ir tapo

147674. varna (ot dabar tai pasityčiosiu)2009-01-22 20:39
O šiaip šios pasakėčios moralas labai aiškus - Brunoną nudobė jotvingiai, lietuviai čia ne prie ko. Antras moralas - iki pat 19 amžiaus pabaigos niekas "nemokėjo tikrų lietuviškų" vardų "lietuviškai" užrašyti - kol nebuvo išrasta lietuvių kalba. Iki tol tik "kraipė ir kraipė" tuos pavadinimus. Juk vardai Mindaugas, Gediminas, Vytautas, tokie, kaip mes juos rašome dabar, atsirado XIX amžiaus pabaigoje - NIEKUR, deja, taip užrašytų jų vardų nerasime. Kokie IŠ TIKRŲJŲ buvo jų vardai - biesas žino. Įdomumo dėlei - kada PIRMĄ KARTĄ parašytas Vilniaus vardas - VILNIUS? Gal supisti istorikai žino? Baly, kaip tau su istorinėm žiniom?

147676. uuu nuo varnos2009-01-22 20:40
uuu, netrukdyk, aš dabar ant istorikų varau.

147677. uuu2009-01-22 20:44
atsitolinu per akmens metimą

147680. uuu nuo varnos (konfidencialu - kitiems neskaityti)2009-01-22 21:04
(Jį vainikavo (kartu su Monika, žmona,?), bet niekas nežino KADA, niekas nežino KUR. Spėja(!), kad karūną pagamino Rygoje - bet tik spėja. Iš tikrųjų tik žinoma, jog popiežius sutiko vainikuoti Mindaugą karaliumi, bet kas įvyko realiai - nežinomybė totali.)

147682. mie - varnai2009-01-22 21:07
durniau, vainikavo gardine, taip vakar sake per svoboda. ten dabar lukasenka statys paminkla. lazinuosi, simtakart geresni negu musiskis palei gedimino kalna.

147685. varnai nuo uuu2009-01-22 21:11
(a, dabar žinosiu, vos įskaičiau per akmens metimą, nesakysiu istorikams)

147686. uuu2009-01-22 21:14
kai rašau su nuo nebesusigaudau kur aš rašau, o kur man

147687. varna2009-01-22 21:22
Gardine?! Lukošenko sako, Lukošenko žino. Aš irgi viliuosi, kad bus geresnis paminklas nei Gedimino Vilniuje - apkvaitęs-pasviręs durnelis laiko kalaviją už ašmenų. gal grįžo iš Amsterdamo - apsirūkęs? (tokia pirma mintis kilo, kai pamačiau "gyvai"). Žirgas - invalidas. Nieko nuostabaus, kad Vytautas, jo anūkas, nuo žirgo parkritęs (būdamas 80-ties metų) kojas pakratė. Nuo tokio "žirgo" NEĮMANOMA nenukristi.

147688. mie2009-01-22 21:25
pats tu durnelis ir invalidas. kalbu apie mindauga-stakana prie buv etnografinio muziejaus.

147690. miestei nuo varnos (čiuožiu namo)2009-01-22 21:28
OOPS, o aš apie jo senelį Gediminą Katedros aikštėje. Taip ir gimsta nesantaika...

147773. Tad2009-01-23 14:28
gal geriau būtų sakyti: BRUNONO, paskelbto šventuoju, 1000 žūties metinės. Būtų tiksliau ir teisingiau.

147778. Lietuvių2009-01-23 14:39
vienas iš Dievų turėjo vardą Lituvonis. Todėl šalies pavadinimas su Lie-, matyt, yra vėliausias darinys.

147781. asa2009-01-23 14:43
Litva atsirado iš Litua, lotynų kalboje supainiojus -u- su -v-. Dar viena teorija: buvo labai seniai sena Litvų, didikų giminė, todėl ir šalies vardas iš jų vardo galėjo būti.

147783. uuu2009-01-23 14:48
kiek išminčių

147793. srautas2009-01-23 15:12
Mindaugo paminklas yra galios ir karališkos ramybės įsikūnijimas, jėga! Kas kita - paminklas Gediminui, sukurtas pagal medalį, tokią nesąmonę prastūmė iš JAV atplūdusi tūla Vasaris (neaiškios politinės ir lytinės pakraipos). Jai buvo sakyta, kad taip paminklai nestatomi, tai toji padraika liepė nesikišti ir rūpintis lietuvaitėmis, kurios užjūriuos išdykauja su juodaodžiais. Mūsų vyrai išsigando ir tiek..., turim ką "varna" sako.

147804. mie - srautui2009-01-23 15:34
vasaris gedimino nelipde. kiekvienas dailininkas pats atsako uz savo darba. ir jokia boba cia ne prie ko, tegu ir labai bajava. apie mindauga verciau patylekite, esate visiskas kvaisis, jeigu sitas balvonas jums ikunija galia ir ramybe. gersnis sio paminklo autoriaus, midvikio, kurinys yra rainiu zudiko rociaus portretas, gal todel, kad portretuojamojo isvaizda dekingesne - israiskinga plika galva.

147832. grandas2009-01-23 18:51
mie, kad skelbiat tokia nepatriotiška pažiūrą į valstybės pamatų kūrėjo didingą paminklą, kuriuo gėrisi kiekvienas lietuvis, tai gal jūs ne tokia, na gal tik seu lietuvė.

147835. kiekvienas lietuvis2009-01-23 19:22
aš nesigėriu.

147840. naujalietuvis2009-01-23 20:00
Nesigėriu ir aš. Pamatęs pamatų kūrėją po pusvalandžio pasigeriu.

147858. varnai2009-01-23 21:37
na, ir mentalitetas, net nežinote kad pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius buvo Mindaugas.

147859. raganai Kornelijai2009-01-23 21:38
labai jau psichopatiškas jūsų pačios komentaras

147932. archyvaras2009-01-24 13:49
Mane praturtino šis straipsnis, - rimtas, išsamus, keleriopų versijų ( gal nevertėjo šalutinių potemių dabartyje aktualizuoti). M.Ivaškevičius - beletristas, ir nieko ydingo, jei jis efektingai, aštriai pasirinko savo požiūrį. Visi aspektai yra naudinga ir prasminga ir mums, ir Lietuvos vardo aktualizavimui. Senatvė nebūtinai tampa " nukvakimu", nes mes kiekvienas atskirai neaišku kaip nukvaksime...DuokDie, tokį protinį, moralinį ir angažuotą " nukvakimą" kaip akademiko Zinkevičiaus...

147960. Balys2009-01-24 17:08
Prisiminiau, vienas iškiliausių istorikų Z.Ivinskis yra nurodęs Karolio Didžiojo žvalgo užrašytą lietuvių vardą 830 m. Deja, niekas tuo nesidomi, turbūt nerūpi.

147972. Baliui nuo archyvaro2009-01-24 17:21
Įdomu, įdomu apie tuos 830-ų metų įrašus...

147973. mie - Baliui2009-01-24 17:22
nesakykite, kas ryta, vos nubudus, prisimenu ta zvalga. ir jo paveikslas stoja pries akis.

147974. Deja, niekas tuo nesidomi, turbūt nerūpi.2009-01-24 17:23
kaip išdidžiai žmogus pats pasivadina "nieku", ar ne?

147982. archyvarui nuo Balio 2009-01-24 17:53
Jeigu archivaro slapyvardis atitinka dvasią, tai, brolau, pažvelk į Zenono Ivinskio knygą "Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties". V. 1991. Vertinga tam ir Karsavino "Kultūros istorijoje" nurodyti maždaug tame laikmetyje buvę žemių nuomotojai,vadinti "litais". Manau, pasigilinus ir po kt. Europos šalių duomenis rasis sensacija.

148009. suduva2009-01-24 21:31
Ptolemy in the 2nd century AD called the people Sudinoi.

148083. jooo2009-01-25 18:59
paskaitinėjus straipsnelį kažko kilo nenumaldomas noras pasinešti į gamtmeldystę ir joks akademikas tenedrįsta aiškinti kaip tai senamadiška, neprogresyvu,, tai mūsų tautos unikalumas, pranašumas, o ne trūkumas mielas akademike - mes paskutiniai pagonys

148085. jooo2009-01-25 19:02
ir visvien šventgirėj stovyklauti nedera

148087. jooo2009-01-25 19:07
jei Vilija - vėlių upė vėlija, tai Vilnius - velnius, jų vyresnys

148099. Getas :-) 2009-01-25 20:59
Ir vėl nevisavertiškumo pliūpsnis- minimas tik Lietuvos vardo paminėjimas, nedrįstama pasakyti Lietuvos tūkstamtmečio minėjimas. Jei buvo vardas tai buvo ir subjektas- valstybė Lietuva. Tuo labiau, kad po 31 metų Kijevo Rusios kunigaikštis Sviatoslavas puolė Lietuvą ir net gavo į skudurus.Todėl turėtų būti švenčiamas Lietuvos tūkstantmetis. O liepos 6-oji turėtų vadintis Lietuvos karalystės diena, o ne Valstybės diena. Visa tai Lietuvos ir Mindaugo menkinimo pasekmės, o šią menkinimo akciją vykdė keletą šimtmečių Lenkijos propaganda ir dabar netiesiogiai vyksta tas pats, ką mini akademikas. Zinkevičiaus straipsnis geras ir tinkamas visokiems rašeivoms, kurių pasirodė labai daug.

148102. uuu2009-01-25 21:06
nedrįstama sako, iš kur lt tūkstantmetis, anksčiau taigi jis turėjo būti, nejaugi lt atsirado tik tada kai vardą paminėjo, anksčiau taigi buvo, tik niekas neminėjo, man netgi aišku

148107. Getas - uuu :-) 2009-01-25 21:23
Taigi, Brunoną nudobė prie Lietuvos ir Prusos sienos, tai jei buvo siena tai ir Lietuvos valstybės teritorija buvo. Žodžiu, paveikti lenkų propagandos nusimenkino dabartiniai Lietuvos vadai ir Bumblauskas. Lenkai niekaip negali susitaikyti, kad Lietuvos dėka jie tapo didelė valstybė ir apsikrikštijo be jų pagalbos Netimero ir Mindaugo dėka.

148111. uuu2009-01-25 21:31
o tai prie ko Lietuvos tūkstantmetis? tik vardo tūkstantmetis dabar

148167. bevardis uuu2009-01-26 11:17
čia gudrūs protai persigudravo taip, kad nesupranta, jog paskelbus "Lietuvos tūkstantmečio minėjimą" atsisakoma viso ankstesnio laikotarpio, kai toji Lietuva, matyt, irgi buvo.

148169. Martynas :-) 2009-01-26 11:20
Dar Smetonos laikais buvo pastebėta, kad lietuvį- diplomatą iš viso panašių būrio atskirsi pagal kinkų drebėjimą.Ir dabar, nors turim 1000 m patirties dėl agresyvių kaimynų ir "polskos viaros"išvadų nėra kam padaryti.Ir toliau kaimynams reikalaujant, niekeno neįgaliotas premieras žada net alfabetą keisti. Ar turėsim kada nors valdžią su savigarba?

148178. mie - Martynui2009-01-26 11:46
lietuvi inteligenta, o ne diplomata, atskirsi is kinku drebejimo. taip sake kudirka, vadinas, dar gerokai iki smetonos laiku. slysal zvon, da nie znajet gdie on.

148179. mie - beverdziui2009-01-26 11:47
ne atsisakoma ankstesnio laikotarpio, o falsifikuojama valstybes atsiradimo data, tik ne i ta puse, i kuria jus sakote. lietuvos valstybe atsirado gerokai veliau, o lietuvos vardas paminetas kalbant apie viena genti, o ne apie valstybe.

148180. dar mie - Martynui2009-01-26 11:49
dar nemanau, kad musu kaimynai buvo agresyvesni, negu mes patys. tokie laikai buvo, o ir isliko tokie. tiek vieniemas agresoriams sekesi labiau, kitiems maziau. ir ner ko cia strajinti is saves sventuju.

148181. uuu2009-01-26 11:51
gražiausiai apie anuos laikus rašė gb

148208. bevardis2009-01-26 13:24
netiesa, gražiausiai apie anuos laikus dainavo lietuviai: "kirtau galvelę kaip kopūstėlį"...

148210. Getas - mie ir uuu2009-01-26 13:34
Tai kokia gentis jei parašyta "Lietuvos pasienyje...", vadinasi valstybės pasienyje. Antra, juk apsikrikštijo Jotvingijos (tiksliau būtų Getijos, nes buvo ir Samogetija- Žemaitija) kunigaikštis Netimeras su 300 karių. O Vytautas rašė vakariečiams, jog getai ar sūduviai yra mano tėvonija. Be to tuo metu valstybė buvo laikoma, kai apsikrikštydavo ir Popiežius užregisruodavo, todėl pagal to meto tradiciją galima laikyti Lietuvos valstybės užregisravimo data.Kai vandalų kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo 10a. ir pasivadino Meška, nuo tada ir Lenkija valstybe laikoma, nors karalyste pripažinta buvo tik 11a. pabaigoje.

148212. Rašytojams beigi kornelijai2009-01-26 13:39
Reikėtų skirti kankinystės aprašymą nuo kriminalinės istorijos. Priešingu atveju - tik istorijos suvulgarinimas. Matot, Viduramžiai turi savą specifiką...

148213. mie2009-01-26 13:42
kokia gi ta viduramziu specifika?

148214. O kitiems2009-01-26 13:42
neskleiskite dezinformacijos. Skiedalus apie vandalų kunigaikštį Mešką pasilikite sau.

148215. 2 mie2009-01-26 13:45
Pasiskaitykit Le Goffą, Gurevičių - yra ir lietuviškai. Brunono mirties aprašymas yra jo kankinystės aprašymas, o ne Lietryčio kriminalinė istorijėlė.

148219. uuu2009-01-26 14:02
įdomu, kas iš jūsų geriausiai XI amžių prisimena

148229. Getui - Balys2009-01-26 14:31
Liepos 6-oji švenčiama, nes Mindaugo karūnavimas buvo didžiausias lietuvių tautos laimėjimas ir šventė, kokios mūsų kraštas daugiau niekada neregėjo. Tai iš priešistorinių laikų ateinančios valstybės tarptautinis įtvirtinimas. Mindaugo karūnavimo - Valstybė diena yra lietuvių tautos valstybingumo argumentas.

148232. uuu2009-01-26 14:40
ar dabar norėtumėte karaliaus?

148234. e - Liepos 6-oji švenčiama,2009-01-26 14:46
Tada Lietuva pirmą kartą įstojo į Europos Sąjungą.

148237. mie2009-01-26 15:07
as manau, kad mazeikiu naftos pardavimas viljamsui, o ne ruskiams buvo toks pat politiskai teisingas ir reiksmingas ivykis kaip ir mindaugo karunavimas.

148280. Balys2009-01-26 16:39
Akademikas Z.Zinkevičius daugiatomėje, išskirtinės reikšmės, Lietuvių kalbos istorijoje labai aiškiai ir tvirtai yra aptaręs karaliaus Mindaugo laikmetį. Kai kam nepatinka, kad Lietuva nuo XIII a. turi karalystės titulą, nes kaimyninės valstybės tai įgijo gerokai vėliau.

148299. mie - Baliui2009-01-26 17:24
man patinka, o kam nepatinka? tikriausiai priesams, kurie tuno pakrumese?

148303. grandas2009-01-26 17:53
Z.Zinkevičiaus daugiatomis Lietuvių kalbos istorijos veikalas neabejotina yra mūsų šventa knyga. Taip, ją papildžius naujais akademiko darbais, reikėtų naujai išleisti. Bet gyvenime vis taip, kas dideliuose dalykuose ieško prieštaravimų, apsimetinėja ir gudrauja, taip ir išsiduoda.

148317. mieliausiasis Baly,2009-01-26 23:18
kodėl Jūsų kalba tokia medinė? Tarsi a. a. "Tiesos" vedamasis? Užuot pakėlęs mano tautinį ūpą, pakertate jį iš pašaknių.

148391. e - mieliausiasis Baly,2009-01-27 16:30
O gal tos šaknys per silpnos, kad taip lengvai pakertamos?

148393. mieliausiasis e2009-01-27 16:45
negi ironijos nesuprantate?

148408. e - mieliausiasis e2009-01-27 17:51
O j8s - mano?

148574. Getas Baliui.2009-01-28 16:52
taigi,Baly, pritariu dėl Liepos 6-osios, aš esu tos pačios nuomonės, tik šią datą reikia vadinti: "Lietuvos karalystės diena", o ne "Valstybės diena". Čia yra mūsų bumblauskų ir valdžios nevisavertiškumo pasireiškimas prieš Lenkijos kelių šimtmečių propagandą. 2009m. švenčiame Lietuvos tūkstantmečio jubiliejų ir "basta".

171944. Darius Vebra :-) 2009-10-06 21:29
Ne velnio brolyciai :) Lietuva tai sajunga, stai toks Lietuvos pavadinimas. Tiesiog tais laikais nebuvo zodzio sajunga, arba jis buvo ne taip daznas, kaip lietuva t.y. sajunga zemiu, nuo zodzio lietis, susilieti,t.y susijungti . Toliau snekam - sajungos zemes - lietuvos zemes it t.t. nebuvo cia nei nuo upelio, nei nuo kalno, ar dar nezinia ko :) kartoju Lietuva - tai sajunga, kaip ir amatininku lietuva, ar pasaulio tautu lietuva, gali buti net kokiu daiktu lietuva , t.y viso labo uzmirstas zodis. Jeigu kapstysimes toliau, tai suprasite, kad sajungos t.y. Lietuvos teritorija nebuvo paremta kalba. Todel lietuviai buvo ir dabartiniai gudai, ir .. (palieku fantazijai) visos tos zemes priklause Lietuvai t.y. sajungai. :)

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:59 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba