ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Laukdavome, kada ateis Matas Untulis...

IZIDORIUS ŠIMELIONIS

[skaityti komentarus]

Pirmoji pažintis su Matu Untuliu (1889–1952) įvyko 1930 metais, ką tik atvykus mokytis. Buvau įkurdintas Vilniaus Šventojo Mikalojaus bendrabutyje ant Tauro kalno. Vieną rudens popietę, gal pavakarę, ant kalnelio, šalia kapinių tvoros (kaip dabar prisimenu), ant akmens prisėdo nedidukas žmogelis su kuprele ir pensnė. Mes, vaikai, jį apspitome ir užsimezgė kalba. Tuoj jisai atpažino, iš kur ir kas būsime, ir prisipažino, kas esąs. Užsimezgė pirmas labai gražus kontaktas. Nuo tol visi laukdavome, kada ateis ant kalnelio M. Untulis ir kuo nors mus sudomins. Pradžioje užsirašinėjo mūsų žodelius, o paskui mokė mus rinkti, užrašinėti žodžius.

Pamenu, kokia buvo pirmoji mano namų užduotis. Klausė: „Vaikeli, ar skaitei Žemaitės raštus?“ – „Kai ką skaičiau.“ – „Aš tau atnešiau, paskaityk ir įdomesnius žodelius užsirašyk. Užsirašęs man priminsi, pasakysi...“ Man buvo labai sunku atrinkti iš Žemaitės raštų, bet ieškojau ko neįprasto, ko naujesnio, įdomesnio mano, dešimtmečio vaiko, akimis. Tai buvo sėkmingas kontaktas. Teiravosi, daug klausinėjo apie mano gimtąjį valsčių, ypač apie vietovardžius. Žavėjosi ir stebėjosi, kad mūsų krašto žmonės visi turi po dvi pavardes – pavardę ir pravardę. Kartais kiti nežinojo tikrosios pavardės, nes metrikuose lenkų klebono ar vargonininko buvo įrašyta vienaip, o žmonės vadindavo kitaip.

Pirmoje klasėje esu kurį laiką sėdėjęs viename suole su Marija Alseikaite, nes taip norėjo mokytojas Vytautas Kairiūkštis. Šiaip taip sutarėme su Maryte, o štai vieną kartą prie gimnazijos bibliotekos durų net susikivirčijome. Kai paprašiau bibliotekos vedėjos Suduikienės kokios nors knygos apie politiką, M. Alseikaitė patarė man paskaityti Mayne Reido „Raitelį be galvos“.

– Tu pati be galvos! – atkirtau Marytei.

Kartą papasakojau M. Untuliui apie susitikimą su jo bičiuliu ir vienminčiu Danieliumi Alseika. M. Untulis man papasakojo apie daktaro nuopelnus Lietuvai, apie ligoninę, kuriai vadovavo nuo įkūrimo Minske. Perkelta į Vilnių, ligoninė pelnė gerą vardą. Sužinojau, kad keletą metų tos ligoninės ūkvedžiu dirbo ir mūsų gimnazijos mokytojas A. Krutulys.

Toje ligoninėje ne kartą gydėsi ir daktaras Jonas Basanavičius. Paskutinį kartą D. Alseika paguldė daktarą į ligoninę 1927 metų vasario 6 dieną. Gydytojai jau neįstengė jam padėti. J. Basanavičius mirė 1927 metų vasario 16 dieną 18 valandą 50 minučių. Tuo metu Vilniaus lietuviai rinkosi paminėti devintųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių. M. Untulis paprašė mane dar kartą nueiti į ligoninės rūmus ir ant aukšto paieškoti lietuviškų knygų. Po kelių dienų, grįždamas iš pamokų ir „Rucho“ spaustuvės, buvusios Totorių gatvėje, kur buvo spausdinamas „Vilniaus rytojus“, užsukau ir į ligoninės pastatą. Nepastebimai prasmukęs į vidų, užlipau į ketvirtą aukštą, o iš ten kopėtaitėmis patekau į patį viršų. Viename pastogės kampe aptikau didelę lietuviškų knygų krūvą, apklotą kruvinais chalatais ir nešvariomis paklodėmis. Dėmesį patraukė Jono Biliūno, Žemaitės, Vinco Kudirkos ir kitų mūsų rašytojų nedidelės, bet gražiai išleistos knygelės.

Gerų knygų stirtą parsinešiau į bendrabutį. Šiuo radiniu džiaugėsi ne tik M. Untulis, bet ir tuometinė Lietuvių mokslo draugijos vadovybė. M. Untulis paragino parsinešti daugiau šių knygų ir išplatinti mūsų bendrabutyje bei gimnazijoje.

Ir štai per Kalėdų atostogas jau ruošiuosi pirmam egzaminui. Surinkau apie 60 žodelių. Kiek jam, mielam M. Untuliui, kantrybės reikėjo su mumis, mokinukais, kol apdorodavo tas korteles. Perrašinėti reikėdavo. Ir jisai dirbo, ir mes. Kiekvienam žodeliui reikėjo sugalvoti sakinuką ir tiksliai, gražiai užrašyti. Ir mes plušome, dirbome, kartais ir pamokos kentėdavo. Auklėtoja, šviesaus atminimo Marija Žukauskaitė, nelabai pritarė tokiai mūsų draugystei su M. Untuliu, dar ir ciciliku. O Vilniaus krašte jis buvo garsus cicilikas. Bet ką darysi, kad tie, kurie žodelius rinko ir tautosaka domėjosi, daugelis buvo cicilikai. Ir mano vyresnysis kolega Kostas, ir Juozas Aidulis, ir Juozas Jurga.

Patiko M. Untuliui, kai aš antroje klasėje pradėjau leisti bendrabučio laikraštį „Mūsų balsas“. Parodžiau jam. Pasiskolino. Savaitę laikė ir labai man dėkojo, sakė: „Leisk, rašyk daugiau.“ Tai buvo didelis paskatinimas.

Jis buvo ne tik tautosakininkas, žodynininkas. Mūsų, vilniečių, akimis, tai buvo didis žmogus. Kur buvęs, kur nebuvęs, nuo kalnelio ristele – autobusų nebuvo – jau aš trečiame aukšte pas M. Untulį. „Ar tu valgęs, ar tu gėręs? Kaip tu čia atrodai? Ar radijo klausei gyvenime, ar ne? Va muzikos... Čia Lietuvos, o čia Čaikovskis, girdėjai?“ – švietė. Tas Čaikovskis man buvo tolimas, lietuviška daina – artima. Žiūri, tas Izidoriukas jau nusilakstęs. O padauža buvau, futbolą mėgau. Na, koks vaikas nemėgsta žaisti. Žiūri, ir batai suplyšę, ir kelnės jau visai... Apsirengti nėra kuo. Pasidairė. Brolio nėra, Mykoliuko (brolio sūnaus) taip pat nėra. Į virtuvę nusivedė. „Še tau.“ Kaučiukiniai batukai, tikrai gražūs. Panešioti, gerokai panešioti. Paskum – ir kelnės, ir marškinėliai, ir palaidinukė tokia. Aprengė mane. Žiūriu į veidrodį – nagi aš dabar normalus žmogus, normalus vaikas. Sako: „Dabar nusirenk, susivyniok va į šitą popierių ir mauk namo, nesakyk, kas tau davė. Nesakyk netgi Mykoliukui.“

Tarp mūsų užsimezgė toks kontaktas, tokį artumą pajutau, tokį jo pasitikėjimą, kad jisai mane ir į politiką įvėlė. Įvėlė į labai gražią politiką. Ir tos politikos aš neatsisakau visą gyvenimą. Sako: „Žinai, kas parašė Lietuvos himną?“ Kaip nežinosi, gėda nežinoti. Ir buvo kažkokia proga, neprisimenu, kažkokios metinės... Išgaravo iš galvos. Iš kažkur jisai gavo kelias dešimtis atvirukų su V. Kudirka. Paprašė, kad į gimnaziją nuneščiau ir išdalyčiau geriausiems mokiniams ir savo mylimam mokytojui. „Bet nesakyk, kas tau davė.“ Šitą misiją atlikau ir neiškenčiau – vieną atviruką sau pasilikau. Kitą dieną klausia: „Kaip?“ Sakau: „Išdalijau. Visi klausė, iš kur.“ – „O tu nesakei?“ – „Nesakiau. Ir sau vieną pasilikau.“ Paglostė mane.

Tarp mūsų tautosakininkų vilniečių buvo tam tikra konkurencija. Buvo daktaras Jurgis Šlapelis, kuris turėjo ir knygyną, ir turto, ir pamokas gimnazijoje vesdavo. Ir M. Untulis, kuris nieko neturėjo ir iš uždirbtų pas J. Balčikonį pinigų gyveno. Iš J. Balčikonio pinigų mokėjo mums po 20 grašių. Per Velykų atostogas uždirbau 20 zlotų, atidaviau tėvui: „Ačiū, tėvuk, nereikia man.“

Daktaras J. Šlapelis, dėstydamas K. Donelaitį, reikalavo „Žiemos rūpesčius“ deklamuoti atmintinai, o tai labai sunkiai sekėsi. Dvejetą gali kaipmat užsidirbti. Reiklus buvo nepaprastai. Blogesnį pažymį išsipirksi surinktais žodeliais. O mums norisi M. Untuliui nunešti. M. Untulis mums artimesnis. Na, bet čia mokytojas. Tarp jų vyko tam tikra neakivaizdinė konkurencija. Daktaras J. Šlapelis gerai žinojo, kad M. Untulis už jį pranašesnis, bet niekad to mums nepasakydavo. Nedrausdavo ir jam rinkti, bet pirmiausia liepdavo savo mokytojui nešti. O dainas sakydavo nešti mūsų šviesiam kunigui dzūkui Pranui Bieliauskui. (Pas kunigą tai jau reikėjo beveik vakaroti nuėjus ir pačiam padainuoti.)

Prieš 57 metus M. Untulis pavasarį išsiruošė į gimtąją Žemaitiją rinkti tautosakos ir, deja, daugiau negrįžo į mylimą Vilnių. Neaiškiomis aplinkybėmis jis žuvo gūdžiuose Rietavo miškuose.

Net pačiais sunkiausiais nelaisvės metais mums, tarpukario vilniečiams, švietė daktaro J. Basanavičiaus „Aušra“ ir žadino nepalūžti V. Kudirkos „Varpas“. Šiems didžiavyriams atminti pavadintos dvi pagrindinės sostinės gatvės. Kartu su Vilniaus šviesuoliais džiaugiamės, kad senojoje Savivaldybės aikštėje iškilo monumentas Tautos himno autoriui V. Kudirkai. Tikimės, kad artimiausiais metais išsipildys dar viena mūsų svajonė ir Rotušės aikštėje iškils paminklas tautos žadintojui ir valstybės kūrėjui daktarui J. Basanavičiui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147423. amigo2009-01-21 12:14
o as zodelius nesdavau Aldonui Pupkiui...

147585. o 2009-01-22 12:53
kokius žodelius?

147727. amigo -o2009-01-23 11:39
kokius kokius - taigi tarmiskus, lietuviu kalbos zodynui

147989. na, nors vieną 2009-01-24 18:07
gal prisimeni?

148031. amigo2009-01-25 13:23
nepamirsau ju, as juos vartoju: dangtis - tvartas, varmas - gylys...

148128. oho,2009-01-26 00:35
varmas! Turbūt sparvos vyras?

148347. lionis2009-01-27 10:16
oi raštingas žmogelis

148362. nevilnietis2009-01-27 12:26
nesuprantu redaktorės . nesuprantu , kodėl tokio lygio rašinėliai atsiranda , kam jie skirti . kas tas Šimelionis ? kažkokios bobutės pasakos .

148406. vilnietis2009-01-27 17:43
kai sulauksi bobutės metų, ir tavo pasakos kam nors bus įdomios.

148477. nevilnietis2009-01-28 08:40
pasakos apie savo praeitį - labai paplitęs žanras tarp grafomanų .

148493. vilniečiui2009-01-28 09:57
dar vertinančių šimelionius yra ... vieni durnių laivus plukdė , kiti vilniečiais patapo .

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba