ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela

ALEKSIS RANNIT

[skaityti komentarus]

iliustracija

Francisas Carco savo knygoje „Nuo Monmartro iki Lotynų kvartalo“ užsimena apie negrų meno įtaką Picasso; bet jis apie tai kalba kaip poetas, pasakodamas smagią istoriją, kuri yra vertinga daugeliu atžvilgių.

Viename bistro Vlaminckas užtikęs negrų statulą ir ją už nedidelę kainą įsigijęs. Su ta statula nuėjęs pas Derainą, pastatęs jo dirbtuvėje, ilgai į ją žiūrėjęs ir pasakęs: „Hm, beveik tokia pat graži kaip Milo Venera?“ – „Ne beveik, o visai tokia pat graži“, – atsakęs Derainas. – „O jeigu ją nuneštume Picasso?“ – pasiūlęs Vlaminckas. Jie paėmę skulptūrą ir leidęsi į kelią. Radę Picasso dirbtuvėje ir jam parodę pareikšdami savo nuomonę. Picasso pažiūrėjęs į statulą, paskui į abu dailininkus ir savo ispanišku akcentu taręs: „Ši grrražesnė.“

Grynas atsitiktinumas, kad Vlaminckas rado negrų statulą, o ne lietuvių liaudies meno drožinį iš medžio. Įspūdis būtų buvęs toks pat stulbinantis. Neįtikėtinas savo poveikiu mūsų jausmams, primityvus tik iš pirmo žvilgsnio, jeigu jį lyginsime su Milo Venera, – toks yra lietuvių liaudies drožėjų menas, menas, kurio nekeičia laikas! Įkvėpti pirmapradės galios, neturėdami jokio modelio galvoje, jie vien širdimi sukūrė begalę kūrinių, vaizduojančių medituojantį Kristų, šventuosius, Dievo Motiną, ir gana dažnai šį pasaulį gaubia pagoniška atmosfera. Forma nepermaldaujamai konkreti, bet joje, kaip Azijos, Afrikos ir inkų meno transcendentinio pobūdžio plastikoje, slypi amžina lietuvių meilė tam, kas abstraktu. Daiktai atsiveria iki pat gelmių ir atskleidžia savo problemas.

Vakarai meno srityje žmonijai davė dovaną – nuodugniai ištyrė formas, o tikriau – padovanojo meninio vaizdavimo būdus, kurių niekas nepranoko, bet Vakarai pagrobė iš žmonijos sielą. Ją sugrąžinti žmogui buvo tikslas daugelio moderniųjų menininkų, pirmiausia Henri Rousseau. O dabar, vertindami lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus meną, esame liudytojai panašios istorinės misijos pavyzdžio, ypatingo ir unikalaus. Lietuvoje, jo tėvynėje, dar tebėra gyvos jėgos, kurias Europa prarado ar sunaikino.

Taip, Petravičius yra tikras lietuvis, nors studijavo Paryžiuje, kur pelnė 1937 metų pasaulinės parodos Didžiąją premiją, ir sykiu iš dalies yra Vakarų amžinųjų vertybių paveldėtojas. Jo meno šūkis – grįžti prie tautinių šaltinių! Tai reiškia grįžti prie subjektyvizmo, kuris nežino ribų, prie vaikiško nuoširdumo, prie stiprios vietinės plastinio meno tradicijos ir liaudiškų medžio raižinių. Ši kūryba įkvėpta virpančio jaunatviško polėkio. Nuostabu, kad Petravičius, primityvistų mene ieškantis sielų giminystės, pats irgi turi protėvių sielą, todėl jis gali pateikti pasaulio vaizdą su tikrai romantiška tautiškumo žyme. Gauguinas, įsimylėjęs paprastas ir grynas formas, yra jo dvasios brolis (ne mokytojas), ir mes pritariame šiems neužmirštamiems žodžiams: „Tai, kas „barbariška“, man yra priemonė atjaunėti. Aš grįžau į tolimą praeitį dar prieš Partenono žirgų epochą, net iki savo vaikystės medinių arkliukų.“ Petravičius grįžta prie besibučiuojančių vaikystės paukščių, ir jo kūryba, dvelkianti tos vaikystės gražiausiomis dienomis, išsiskiria jo vaizduojamo pasaulio paprastumu, prilygstančiu pasakų paprastumui.

Taigi stebėtojas [dailininkas] praturtėja nauju primityviu stiliumi ir meninės kūrybos procesą vėl pradeda nuo jos ištakų, nutiesdamas tiltą tarp šimtmečių, ir dažnai sunku atskirti naujus elementus nuo senųjų. Petravičius, aišku, labai gerai išmano šiuolaikinių formų naudojimo principus; jis puikus kompozicijos meistras ir dekoratyvinių bei ornamentinių efektų žinovas, taip pat yra įvaldęs meną derinti plokštumas. Bet jis nieko nemodeliuoja formaliai. Kalba nediktuoja minčiai, kokią formą įgyti. Čia nėra jokio žodžių žaismo, jokios retorikos. Čia vien tik jausmas. Petravičius dosniai – kaip karalius ar nekaltas kūdikis – skiria save ir savo kūrybą šio vienintelio pasaulio neišsenkamai gausai. Jis nenori nei kam nors priklausyti, nei skirtis nuo kitų ir nesiekia nei apsimestinės vienatvės, nei originalumo; bet tuo metu, kai mintis laisvai plevena persmelkta pasitenkinimo jausmo, dailininkas kuria visiškai savitą piešinį. Jo archajiškas natūralizmas yra tikriausia išraiškos priemonė. Visai nesistengiant suprasti protu, reikia pasiduoti kūrybos pagavoms ir jomis gyventi, nes jo meno esmę sudaro garsai, kurių skambesys veikia pirmykščių pojūčių pasaulį.

Meninė Petravičiaus kūrybos reikšmė atsiskleidžia labai naiviai. Itin stiprus dabarties ir pasakiškumo pojūtis suteikia jo menui galią tiek atgaivinti inertišką materiją, kiek jis, mesdamas iššūkį laikui, išryškina šiuos jau dingusio ir aplinkinio pasaulio vaizdus: jis sėkmingai sukonkretino tuos vaizdus, perkeldamas juos į be galo subtilius personažus ir peizažus, pirma juos gerokai supaprastinęs. Vadovaudamasis savo stiliaus plastiniais dėsniais, menininkas tramdo vidinį įkarštį ir labai taupiai, bet aiškiomis formomis perteikia sielos būseną. Sodri, švelni juoda spalva plačiomis dėmėmis išsiskleidžia šalia akinamo baltumo, ir jo popierius sutviska žaibais, kurie, kartais vaizdingi, kartais kurtinantys it fanfaros, perveria tamsą.

Tada, kai Petravičius labiausiai pasiduoda lietuvių liaudies meno įtakai, gimsta tikriausi jo kūrybingo talento perlai. Ne tik kai kurie siužetai, atrinkti iš jo kūrinių, bet ir pats tų vaizdų pateikimas atskleidžia lietuvių liaudies meno ir gyvenimo sampratos ypatumus. Žiūrėdamas tokias graviūras, nejučia prisimeni lietuvių liaudies dainas. Šis grafikos menas, kuris diletantui pirmiausia pasirodo „kietas“ ir „šiurkštus“, vis dėlto yra įgijęs švelnų ir raiškų liaudies dainų atspalvį. Štai kodėl tas menas palieka tokį pribloškiantį įspūdį.

Mes su džiaugsmu pristatome Petravičiaus iliustruotą liaudies dainų rinktinę, sudarytą Gražinos Krivickienės rūpesčiu, Lieder, dainuotas jos motinos pietinėje Lietuvoje. Lietuva turi nepaprastai didelį šiandien dar dainuojamų liaudies dainų lobį (Lietuvių tautosakos archyve iki Antrojo pasaulinio karo surinkta 125 000 dainų su 15 000 melodijų). Lessingas, Goethe, Herderis, Jacobas Grimmas, Chamisso ir Dehmelis buvo sužavėti šio liaudies lobio, kurį jie vadina dainomis, jausmo gylio ir gilios prasmės. Oskaras Milašius, žymus lietuvių kilmės prancūzų poetas, keletą šių Lieder pateikė prancūzų kalba. Rusų poetas Balmontas, miręs tremtyje, jų irgi išvertė į rusų kalbą, ir mes matome, kokias filosofines, metafizines ir kosmines daiktų išraiškos gelmes galėjo pasiekti ši paprasta valstiečių tauta. Lermontovui, rusų Byronui, šios Lieder įkvėpė vieną gražiausių jo kūrinių. Savo poemoje „Lietuvė“ jis sako: „Tik Lietuvoje dainuojama taip švelniai.“ Žmogus, niekada negirdėjęs lietuvių Lieder, negali įsivaizduoti, kokį gėrį spinduliuoja tos liaudies dainos. Kuo jos senesnės, tuo artimesnės grigališkosioms giesmėms-raudoms, kurios daugeliui iš jų suteikia rytietišką skambesį, o tai patvirtintų faktą, kad ši tauta kadaise yra gyvenusi Gango pakrantėse. Kitų dainų, dažniausiai turinčių paprastą senovinę eilėdarą, melodija panaši į graikų dainų. Jeigu jas, pavyzdžiui, palyginsime su Vakarų Europos liaudies dainomis, pamatysime, kad jos daug mažiau giminingos klasikinei muzikai. „Laukinis“ iš amžių paveldėtas vitališkumas beveik neturi nieko bendra su ankstyvąja klasikine muzika; todėl jų mistinis pobūdis yra toks švelnus ir toks stiprus, o iš jų dvelkiantis ilgesys toks gilus.

„Iš tikrųjų keista tauta tie lietuviai, – sakė Konstantinas Balmontas. – Negausi, bet tikrai pašaukta vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Po šlovingos praeities užsidarydama mažame dabartiniame plotelyje, ji šiandien, kaip ir vakar, čia puoselėja vieną iš gražiausių pasaulio kalbų!

Lietuvių folkloras alsuoja žila senove. Kaip visos labai ankstyvos meno apraiškos, jis kartu yra ir be galo paprastas, ir subtilus.“ [...]

Jacobas Grimmas 1826 metais rašė apie dainas: „Matome, kad Lied ir giesmė dar tebegyvos, bet kuria proga gali vėl plėtotis ir niekada nepraranda savo didingumo nei kanonų, o jų kaip tik trūksta toms, kurios pas mus Vokietijoje dar vadinamos liaudies dainomis.“

Bet reikia stengtis išgirsti šių Lieder originalų skambesį ir nemėginti jų harmonizuoti. Daugelis kompozitorių ir chorų dirigentų, bandydami adaptuoti, suteikė joms svetimą pobūdį. Išskirtos iš liaudies dainų, jos virto romansais ir slaviškomis dainomis. Vadinamosios raudos yra dažniausiai vienam balsui, be akompanimento; jose nėra nei takto, nei ritmo, jų ritmas laisvas, kirčiuoti tonai jungiami su nekirčiuotais. Šios muzikos paskirtis – tiesiogiai ir išraiškingai perteikti skausmą. Bet dainos yra taip pat persmelktos ilgesio tamsos ir kančios, kaip ir gražaus jausmo; linksmų liaudies dainų Lietuvoje yra labai mažai; besiliejantis per kraštus džiaugsmas išvytas iš šių Lieder, kurių polifonija vis dėlto yra daug turtingesnė, o daininga harmonija dvelkia kur kas subtilesniu ir švelnesniu intymumu nei kitos. Jausmai nesivaiko vienas kito, balsai vienas kitam neprieštarauja, kaip rusų liaudies dainose. Lietuvių liaudies daina vis iš naujo žadina stipresnį jausmą, skausmingą melancholiją ir rezignaciją, ir tai tampa jos savastimi. Pasinėręs į beribes, kaip šio krašto lygumos, jausmo erdves, žmogus pasijunta esąs nepaprastai mažas ir visiškai pasiklydęs. Amžinybė jį ramiai ir didingai stebi ir kelia nuo žemės. Šitaip iš toliausių tolių gimsta šios poezijos ir dainos religija, viešpataujanti ir visoje lietuvių literatūroje.

Norint suprasti lietuvių liaudies dainas ir pajausti Petravičiaus meną, reikia suvokti lietuvių dvasingumą. Jiems siela svarbiau už materialinę tikrovę. Jų menas atskleidžia, kad jie labiau geba ištirpti vidiniame pasaulyje nei rinktis vien išorinį pasaulį. Išorinis pasaulis – tik priemonė. Šiai tautai žmogus pirmiausia yra jaučianti būtybė, o paskui – mąstanti. Analitinis protas ir sisteminis protas lietuviui nesvarbūs, atvirkščiai, vienintele priemone, tinkama atskleisti tikrovę, jis laiko mitus, svajones ir grynąją poeziją. Jo lyrinės prigimties kūriniai yra racionalizmo priešingybė. Ne savęs varžymas, bet savęs dovanojimas, ne įtampa, bet laisvė jiems yra svarbiausi dalykai. Kad lietuviai neturi taisyklių, jau matyti iš tokių gyvų lietuvių kalbos garsų kaitos, todėl užsieniečiui taip sunku ją išmokti. Lietuvis gyvena nesąmoningai pasitikėdamas viskuo. Nepaklusdamas protui, jis leidžia nevaržomai pasireikšti savo prigimties polinkiams, dažnai panašiems į laukinius žirgus. Lietuvio sąmonė aktualizuoja jausmus, bet jų nekontroliuoja. Čia nėra, beje, proto diktatūros; diktatūra visada yra menkystės ženklas. Sveikam organizmui ji nereikalinga, ir jis jos nepakenčia. Lietuvio nekamuoja nerimas, tad jam nereikia gintis pasitelkiant sąmonę. Štai kodėl lietuvių gyvenimas yra turtingas, klestintis savaime, mažiau supančiotas nei gyvenimas Vakarų Europoje. Jį neša galingas gyvenimo srautas, nevaržomas jokios užtvankos. Lietuvis išsiskiria natūraliu žavesiu, o tai reta Vakaruose. Žemdirbio paprastumas pats gražiausias. Jis geba dalytis džiaugsmu ir kančia. Jis gyvena savo artimo dvasiniais rūpesčiais, lyg pats juos patirtų. Jis iš karto pajaučia kito gyvenimą. Jo pirmas principas – simpatija ir pasitikėjimas. Jis tiki savo artimo gerumu, kol jam įrodoma priešingai, bet dažnai tiki ir toliau. Lietuvis ne tik visada pasiruošęs suteikti geranorišką pagalbą, bet ir moka tai padaryti neįžeisdamas. Taktiškas delikatumas, šiluma, su kuria jis padeda, ištirpdo slogų egoizmą, dažnai apkartinantį pačias dovanas. Lietuvių, vienos iš svetingiausių tautų žemėje, širdis yra linksmo davėjo širdis. Svečias jiems šventas; jie jam atiduoda, ką turi brangiausio.

Norėčiau ypač pabrėžti nuostabų lietuvio sielos moteriškumą: jo dosnumas, jo pagarba, jo nusižeminimas, kantrybė ir tikėjimas, kaip ir jo organiškas pilnatvės principas, yra moteriško pobūdžio.

Kultūros, kurioms būdingas šis moteriškumas, yra pačios turtingiausios, pačios vaisingiausios, pačios meniškiausios ir labiausiai apdovanotos grožio pojūčiu. Kiek grožio Indijos žemyne, Graikijoje ir Prancūzijoje!

Lietuva yra beribių dvasinių galimybių kraštas. Bet šios tautos esmė visada lieka – dvasinės sintezės ir etikos požiūriu – susitaikymas ir broliškumas. Jos gyvenimo vyksmas nukreiptas iš vidaus į išorę. Vidinis jos pasaulis nuolatos srūva į išorinį pasaulį ir nuolatos tapatinasi su juo. Todėl tai, ką jis išreiškia, išlaisvina jo sielos galias.

Šitaip žvelgdami suprantame dainų pasišvenčiančią sielą ir nuostabų kontempliatyvumą, taip pat ir tokių menininkų kaip Petravičius įgimto talento raiškos galią.

[1948]

Iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148094. toto2009-01-25 20:28
Liūdna išvada: kadaise nuveiktas grandiozinis kultūrinis darbas grafomanų pasmerktas tarnauti grafomanų saviraiškai.

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:57 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba