ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Eilės

JULIUS KELERAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

veidas, tik tylintis veidas


        tavo veidas išauga tyloj,
        jis palieka bedugnę ir kyla,
        ieškodamas, kur atsiremti

        paukščių lizduos arba ten,
        kur žuvys pakelia galvas –
        veidas, tik tylintis veidas

        jį saulė apšviečia, svetimo
        rūbo plazdėjimas verčia
        jį slėptis, aukštai

        tavo veidas sklando, šešėliai
        nedrįsta jo vytis –
        veidas, tik tylintis veidas



nutrūkęs bliuzas


        esu pienburnis, tamsoj ieškantis
        elektros jungtuko, esu pieno pilna
        burna juodą naktį bandantis

        grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti
        degtuką ir žiūrėti į apšviestą
        veidą, kuris atsiranda staiga

        jį atplauna šviesa, jis išnyra
        sekundei ir vėl lieka ten, kur
        paskirta, kur šešėlis tau krenta

        per burną kaip stiklas, kaip išmuštas
        stiklas, tik aš jo nematau,
        nes degtukų nėra nei jungtuko



daina


        kas galėtų ištart tavo vardą
        nebodamas nieko –

        kas gedėtų šešėlių, kurie atminty
        pasilieka kaip išplyšus iš rūbo
        mieliausio saga –

        kas paguostų užmigusią valtį,
        nepasiekusią kranto, kur šaltis
        neapjuos tavo pirštų ledine
        užmaršties skarele







        lietus nubraižęs drėgną ryto schemą
        iš lėto trauksis šiaurėn ir iš tolo
        stebės, kaip leidžiasi drugelis aikštėn,
        o rūkas bėgdamas išvengia molo

        kaip paukštis kyla atsargiai lyg vaikas,
        bijodamas nubust, kol randa krūtį,
        kaip sukilimą laimi priešai, o ne broliai,
        ir tu drebi prie antklodės prigludus

        tai sapnas, šaltas sapnas, miego sese,
        kur geležinkelis ir ežeras sutampa,
        lyg antkapis ir jo vaiduoklis kūnas
        gūžynių eitų, kol palies kas ranką

        iš kito kapo, ir tikriausiai rūkas
        vėl grįš namo, kaip buvo pažadėjęs:
        vagonas plaksis vėjyje kaip krantas
        pro langą žiūrinčiam, o vandenys

        jau spėjo priglausti atspindžius
        į savo gilią pilį kaip spindinčią ir tylią
        naštą, bet vaiko, vaiko mesteltas akmuo
        štai sklendžia – ir nyra į beviltę srovę,

        taškas



žiemos pabaiga. miražas


        pavasaris tarp strofų įsiveržęs
        paliko įspaudą, bet kas geriau
        galėtų atliepti tam, kas
        vyksta užu sienų, kur Hamletas
        dar tėvo nepamiršo – (ir krenta
        sniegas, krenta baltas sniegas)

        supuvus karalystė arba bent jau
        supuvę tie pastoliai, kurie liko,
        ir tie, kur laikė – jie praradę žadą
        vis stebi, kaip nuščiuvęs karalaitis
        mėgina atgaivinti tiesą, bet to maža
        (ir krenta sniegas, krenta baltas sniegas)

        tačiau miražas, – kiek gali gyventi
        tais kontūrais, kurių neliečia kraujas,
        kurs gyvas esti ir kasdien per nauja
        iškyla atminty ir vėl prasmenga
        kaip kūnas, pasirinkęs juodą bangą
        (ir krenta sniegas, krenta baltas sniegas)



mirusieji


        mes negirdim jų žingsnių, tačiau jie yra,
        mes negirdim jų balso, tačiau jie juk kalba
        per miegą, ir mėlynas angelas pučia raudonas
        bures, nors mes vis dar negirdim, nenorim
        jų balso, bet lieka kažkur šitas aidas,
        jis vejasi, bėga, atsisuka, petį ar pėdą
        paliečia –

        aš kaip tąsyk – prieš tūkstantį metų –
        tau tą tylėčiau, jei žinočiau, kad jie neateina ir
        nekyla aukštyn – po žeme




žuvėdrai


        prasilenk su manim, kad tave nuskalautų banga –
        ten, kur skendo tas angelas, kriauklę panirusiam
        kėlė tartum bučinį miegančiam vaikui, atsargų
        ir lėtą, šaka vandeny sublizgėjus žaliai
        iš šešėlio tartum atsigėrė ir spindėjo toliau,
        kol drugelio sparnai ten nuo kranto ūmai
        pasikėlė kaip sudžiūvę vainiklapiai,
        permerkti saulės šviesos, kaip karoliai
        iš smėlio – kaip žadėta, ir vėlei
        pavirtę į smėlį



2 × 2


        keturios nevilties eilutės,
        keturi neįveikiami metų laikai,
        keturios valtys pervežti mėnesienai,
        keturios ašaros nebeturinčios kur nukristi

        keturios įlankos tavo šešėliui plaukti,
        keturios jūros ištroškę skenduolių,
        keturi svetimieji įsiveržę į sapną,
        keturios rugiagėlės pilnos tavo kvėpavimo

        keturi sniegan nesusigėrę balandžiai,
        kūdikis keturiom sekmadienį Katedros aikštėje,
        keturios ispaniškų pjesių duenjos,
        keturios knygos atverstos ties viduriu

        keturios neperskaitytos, neįskaitytos eilutės –
        kas gi ten parašyta



vieno drugio istorija


        dalgis perbrenda jūrą, baudžiavą,
        medinius kaimiečių plaukus, šiaudinius varveklius,
        šulinius, pilnus negyvų raganų, kunigaikščių –
        vaiduoklių, ir miršta sukniubęs lifte, kur tabako
        slogutis užkemša plaučius, sunaikindamas
        ant ašmenų netyčia nutūpusį drugį
iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147444. ontotopinė klepsidra2009-01-21 13:50
labai mielos eilės, patinka Keleras.

147574. pl2009-01-22 10:13
puiku

147705. Zilvinas2009-01-22 23:09
Romantiska, grazu, sentimentalu... Eiles kazkodel atrodo rasytos jaunos mergaites

147710. DA2009-01-23 00:11
sentimentalumas turetu sklisti is slapiu nosiniu, cia to niekaip nera

147732. toto2009-01-23 12:40
drugelio,įsimylėjusio žuvėdrą,nektaro likučiai

147755. er2009-01-23 13:48
toto beveik teisus, pirmieji trys zodziai - i taikini

147810. toto2009-01-23 16:00
147732-as - amigo komentaras.

147822. archyvaras2009-01-23 16:47
Stenfordo ir Lomonosovo univerų IP paieškų specas nemiega - budi:)

147846. amigo2009-01-23 20:21
is mano kompo komentuoja dar du-trys aliosos, neturintys nicku, o as domiuosi proza ir gyvenimu

147853. toto2009-01-23 21:09
Pasakyk aliošoms, kad pasikrikštytų :)

147865. Grebo2009-01-24 01:26
O kada Keleras užaugs?

147886. < Grebo2009-01-24 10:27
Uzaugti reiskia tapti Marchenu arba Zvonke, daryti rimta veida? a? ar uzaugo sen. Kinijos lyrika? Japonijos? a? uzaugti yra daugiau nei kvaila mintis. Nepagydoma, marksistiska, budri. Tinkanti Valinsko mentui ir menta-litetui.

148018. Grebo > 1478862009-01-25 01:09
Ačiū:) atsakymą priimu, man viskas aišku:)

148254. is NYC2009-01-26 16:08
Juliau, sveikiniami! Varyk tolyn. JM

148384. DarrR2009-01-27 15:10
Aciu, Skanu.

148906. Ana :-) 2009-02-01 14:38
Puikios eilės

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba