ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Miniatiūros

-pv-

[skaityti komentarus]

Kotletai ir kompotas

Kotletai kol kas buvo šilti. Bet turėjo greitai ataušti.

Nuo maisto produktų kilo tirštas garas.

Tėtis žiopčiojo ir bandė burna, dantimis, liežuviu sugerti šiltus debesėlius.

Vyras buvo šventai įsitikinęs, kad į namus atėjęs ponas Ignotas nieku gyvu neturi pamatyti iš maisto besitumuliuojančios šilumos.

Svečias buvo jautrus ir pažeidžiamas. Garai galėjo jį sudirginti.

– Kam ponui Ignotui tos baimės? – kalbėjo tėtis.

Mažoji Astutė ir mama pritariamai linkčiojo.

Nespėjusius ataušti kotletus visa šeima vėsino ledu, šalto vandens vonelėmis.

Ponas Ignotas atplaukė teliūskuodamas kompoto minkštimais. Iš jo kelnių ir švarko kišenių kabaldavo virtų obuolių, kriaušių, slyvų, abrikosų gabalai. Termiškai apdorotų vaisių fragmentais svečias nebuvėlis apsigynė nuo agresyvaus šildytų kotletų (tiksliau – jų garų) puolimo.

Po visų tų kulinarinių batalijų namie liko šiek tiek netvarkos (tėtis, mama ir mažoji Astutė ją stebėjo kukliai stovėdami virtuvės kamputyje), tačiau džiūdamas kompotas traukėsi, apdoroti vaisiai virto vientisa, drebančia, nepakeliamą smarvę skleidžiančia mase. Paskui ir visai išdžiūvo, virto balkšvomis visą buitį aplipusiomis plėvėmis.

Galop kotletų šildymą, kompotą ir pono Ignoto atėjimą tepriminė ant visų šeimos narių kojų kadaruojantys odiniai skivytai.

Voratinklių restauravimas

Mano profesija šioje skubos ir paviršutiniškumo epochoje netgi nepopuliari, bet badu nemirštu. Priešingai – už uždirbtus pinigus galima, kaip sako žmonės, ir sviesto ant duonos užsitepti.

Mūsiškėje geografinėje platumoje maniškis amatas ypač reikalingas tampa vieną kartą per metus – trumpu vadinamosios bobų vasaros laikotarpiu. Čionykščiai vorai tada pradeda kasmetį tuoktuvių ritualą (bent aš taip manau – nesu šios priežasties aiškinimo specialistas, norintiems daugiau sužinoti rekomenduočiau kreiptis į mokslininkus).

Rudenėjančius miškus ir laukus, visada žaliuojančias pušis, prieš žiemą ir derliaus nuėmimą pražūstančius javus apraizgo miriadai įvairiaformių voratinklių. Ypač nuostabus vaizdas būna ankstyvais rytmečiais – lygumas ar tarpukalnes užpildo tirštos miglos ir rūkai, pro juos besiskverbiantys blankūs padidėjusios saulės spinduliai apšviečia daugybę didesnių ir mažesnių pagal nežinomus voriškos logikos reikalavimus supintų tinklų, juos nusagsto deimantiniai rasos lašeliai.

Įdienojus voratinkliams paprastai kyla nemenkas pavojus – juos pradeda ardyti, draskyti ūmai kylantys rudenėjančio meto vėjai, pievose besiganantys arkliai ar mūkiančios karvės, po miškus šmirinėjantys, gėrybių ieškantys neatsakingi grybautojai ar uogautojai. Dėl jų kaltės pasaulyje kasmet sunaikinama milijonai vorų tinklų. Taigi gamtos bičiuliai, natūralaus grožio vertintojai praranda galimybę susipažinti su unikaliomis, trapiomis, nepakartojamomis konstrukcijomis.

Štai tada, voratinklių (arba, kaip gražiai poemoje „Jaunoji Lietuva“ juos pavadino Maironis, „oratinklių“) niokojimo laikotarpiu, prasideda tikroji mano tarnyba. Vaikštau po miškus ir pievas kaip koks gydytojas ar sanitaras, ieškau sužalotų struktūrų. Aptikęs taisau, restauruoju, konservuoju. Tam pasitelkiu ne tik klijus ar savas seiles, bet ir permatomus siūlus bei varveklines adatėles („bobiškai“ dienai įšilus jos išgaruoja kaip voratinklius apkibusi rasa).

Šis darbas man patinka. Labai malonu būti įvertintam pačių vorų ar paprastų miško svečių. Tikru įvertinimu laikau nuomonę tų, kuriems voratinklių pynimas ir audimas duotas pačios prigimties. Ypač gerai prisimenu vieną atvejį, kai vorė kryžiuotė, vardu Arachnė, pamačiusi mano restauracinio darbo rezultatą, tarė: „Dievaži, beveik kaip aš ir Atėnė, o gal net geriau.“

Analogiška, žinoma, kiek kitokio profilio, veikla užsiimu ištisus metus. Kitais mėnesiais taisau apgriautus skruzdėlynus ir bebrų užtvankas, remontuoju lietaus, piktavališkos veiklos sugadintus kregždžių namelius. Atstatinėju užvirtusias kurmių landas, sliekų takelius. Valau dumblinus šernų migius, lyginu ir raviu užžėlusius stirnų takus. Moku išpinti, perpinti audrų, katinų, lapių sutaršytus mažiausių paukštelių lizdelius, atkuriu net negrabias kovarnių „dėliones“.

Visgi voratinklių restauravimas man yra pats maloniausias. Dirbu, kaip sako žmonės, „iš dūšios“ ir be šito darbo negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo.

Žiedlapių uogienė negarantuoja nieko

Jautė, kad ant kūno jam prilipęs vantos lapas.

„Beržas? Drebulė?“ – dar spėliojo.

Bet kas iš tų spėlionių, jeigu lapas nuo kūno neatlipo. Glaustėsi prie pilvo, krūtinės, nugaros odos ir, atrodė, niekada neišdžius. Drėgnas vantos lapas. K. apmirė tarytum druskos stulpas. Suspurdėjo.

Lapas tabalavo ant odos, bet neatlipo.

Lyg pleistras.

Pribėgęs prie skruzdėlyno K. pagriebė saują stambių, rudų vabzdžių („Nariuotakojai? Bestuburiai?“ – dar paspėliojo) ir užsibėrė ant savęs.

Tikėjosi, kad miško sanitarai vantlapį nuneš lyg pūvantį parazitą.

Bet tai nebuvo vantlapis! Tai buvo gyslotis. Ir net ne vienas, o visa grupė. Gysločiai plūdo lyg inkštirai. Klaidą supratęs vyras pradėjo pjaustyti savo kūną ilgais pjūviais. Žaizdas lipdė akimirksniu dygstančiomis vaistažolėmis. Tik sunku buvo prasibrauti iki natūralaus, tikrojo paviršiaus. Iš šono žvelgiant atrodė kaip tikras herbariumas.

Būtent taip galvojo gamtininkė B., pastačiusi gyslotžmogį savo laboratorijos kampe.

Atliekant reguliarius bandymus iš kolbelių ir menzūrėlių sunkdavosi lipnus, saldus skystis. K. lapai aplipo tirštu sirupu lyg rožių žiedlapių uogienė. Sulindo į skardinę talpyklą, bet ten buvo likusių smulkių cukraus gabalėlių, todėl susicukravo.

B. įsimylėjo K., tačiau iš indo sunku buvo jį ištraukti. Susicementavo į vientisą, monolitinį gabalą. Neteko girdėti apie laimingas vestuves, santuoką, iki mirties sėkmingai nugyventą gyvenimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147438. am2009-01-21 13:25
autorius tikras Henris D. Thoreau arba spaidermenas, bet vis tiek gražūs tie voratinkliai

147439. uuu2009-01-21 13:26
Sauka galėtų jį iliustruoti

147453. uuu nuo am2009-01-21 14:13
Thoreau ar spaidermeną? pv? voratinklį?

147458. uuu2009-01-21 14:21
kotletus ir gyslotžmogį

147498. uuu nuo am2009-01-21 15:49
kotletus geriau valgyti, o ne iliustruoti, bet geriausia - daryti gera

147499. uuu2009-01-21 16:05
taip, ir kad žodžiai mūsų nuo darbų nesiskirtų

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:55 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba