ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Žalieji pergamentai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2006

Lapkričio 22, trečiadienis

Saviraiška

Keisčiausia, kad ji vėl neįtikėtinai atgimsta. Andai diskutuodavom apie ją su V. D., vadindavau ją „savidulka“... Bėda, kad žmonės puola išvedžioti nebūtų daiktų, remdamiesi dievai žino kuo.

Be vadinamosios duomenų bazės, studijų, pasiruošimo, rimtų prielaidų... Tai nuopuolis, nuosmukis, kelionė į vaiduoklių karalystę. Vadinkite kaip norite. Šarlatanizmo plotai.

Iš keistų norų

Pagaunu save norintį būti pačios seniausios (ir galingiausios) religijos išpažinėju. Net nežinau kodėl... Gal dėl to, kad sava dažnai yra pernelyg įprasta ir kasdieniška.

Man reikia paslapties, egzotikos, stebuklo. Tai užrašiau pamatęs serbų ortodoksų šventinius rūbus. Žali, šviesžaliai, brangakmeniais siuvinėti šventikų drabužiai, barzdos – juosvai žilos, muzika ir t. t.

Lapkričio 23, ketvirtadienis

Iš gyvenimo

Moteris, išskalbusi vyriškas kelnes, pakabino džiūti balkone. Naktį šalo, kiemsargis valė sniegą iš ryto, kelnės smigo žemyn ir pataikė kitam vyriškiui į galvą. Šis tuo metu šlapinosi po balkonu...

Tada ir atėjo didysis nušvitimas! Moteris, skalbusi kelnes, buvo pasileidusi. Taigi vienas iš jos vaikų – jo!

Teismo išvada: vyriškis šlapinosi po savo balkonu, kelnės, kritusios jam ant galvos, buvo jo!

Pasileidėlės balkonas buvo visai kitas...

Tuo metu stojo liudyti stambuolis: visi vaikai, nesvarbu kuriam bute, yra jo... Jis šios „komunalkės“ genofondas!

Laimingiausios – kelnės! Meilių kvadratai bei kvadratėliai.

Iš prietarų

Jeigu gegutė pradeda kukuoti, o miškas jau žalias, tai bus šilta vasara. Jei juodas – šalta.

Jei šermukšniai pražysta anksti – šalta bus, jei alyvos anksti – irgi šalta...

Apie emigraciją

Lenkai dabar padejuoja, kad per dešimtmetį jų į Vakarus išvyko apie 2 mln. Jeigu prisiminsime, kad Lenkijoje apie 40 milijonų žmonių, tai santykis (išėjūnų) su lietuviais visai kitoks. Lietuvių išvykę apie pusę milijono. Taigi lenkų – dvidešimtoji, o lietuvių galgi šeštoji dalis... Mano galva, čia tas pats kaip su skausmais, ligomis ar pinigais.

Skauda dantį – blogai, sąnarius – blogai, prarasti 100 litų neturtėliui tas pats kaip 100 000 turčiui...

Galvos skausmas vienodas.

Lenkų naudai: galinga kolonija nėr tas pats kaip silpna ir išsibarsčiusi. Lenkų kultūrinė veikla dešimtis kartų lenkia mūsiškę ir Paryžiuje, ir Amerikoje.

Kokia nors turkų emigracija vėl turi savų gerų ir blogų pusių.

Ir pagaliau: tai, kas svarbiausia

„Rojaus“ XXXII giesmę beversdamas atsitokėjau, kad teisūs tie, kurie sakė:

– Svarbiausia yra tikėti!

Visa kita tėra detalizavimas, piešinio, sandaros, struktūros, sistemos paieškos.

Dantės atramos buvo Tradicija, Šv. Raštas (Atvėrimas – apreiškimas) ir tikėjimas.

Dėl didžiųjų jo kontempliacijų gimė Pomirtės išklotinė – Pragaras, Skaistykla, Rojus.

Didingesnės architektūros nesu matęs.

Visatos, Kosmoso išskleidimas matematiška konstrukcija (tercinomis).

Iš tiesų, tai labiau geometrija, poezija joje žybčioja, plėsčioja. Visuma – geometrinė.

Iš paprasto žmogaus daug neprašykite. Svarbiausia, kad jis atsimintų pirmąją rožinio eilutę „Tikiu į Dievą Tėvą...“

Arba tiesiog – „Tikiu“.

Jeigu jis nemeluoja, tikėkite su juo, t. y. pasitikėkite juo. Nesate vienišas žemėj.

(To ir ieškojau!)

Kaip man užsimerkti

Parašęs ankstesniąją pastraipą, jau beveik tamsoj išėjau pasivaikščioti su šuniuku. Laiptinėj spragtelėjau šviesą (girdėjosi einantis žmogus) ir – prieš mane išniro tamsiaodis gniužulas atvėpusiais žabtais...

– Laba diena! – leptelėjau iš inercijos.

Tasai žmogėnas dėbtelėjo baltom akių žlibėm, – mano archajiška kalba ir povyza, matyt, jam nieko nereiškė... Jis ėjo svečiuosna pas turkų ambasados darbuotoją. Pradvisęs česnaku ir dar kaži kokiu... velniu!

Bet tiek to! Realybė yra šimtąkart didesnė, sudėtingesnė nei visos „Dievo komedijos“.

Kas jo juodoj galvoj?

Kas jo viešpats?

Kodėl gi aš taip ilgai vapaliojau apie Dantę „čiukčių kalba“?

Po 700 metų gal kas nors paaiškės.

Kapas

Pagaliau mes turime savo kapą... Paskambino A. S., montavęs antkapinį Arūno paminklą ir akmeninėmis plokštėmis apklijavęs tvorelę.

– Užpylėm žemės ir persodinom gėles. Kiek buvo! Pavasarį galėsite sodinti ką norit...

U. motinos kapas, lauko akmuo su kryžium. Esu su Leonardu G. statęs antkapį tėvams 1981 metais (motina mirė 1980-aisiais). Pagalvojau, kad ten visų kapas, t. y. ne mano vieno, o čia – tik mano ir dukters.

Tai mūsų šventybė. Galop – tai nėr tušti žodžiai. Tai, kas man skambėdavo pernelyg pakiliai: „amžinojo poilsio vieta“.

Tradiciniai kapai ir tradicinės formulės nėra tuščiažodystė, mes patys pripildome tuos tuščius indus – sakralinio vandens.

Tai, kas lieka iš mirusio (gražus atminimas), žemė, akmuo, kryžius, gėlės... Aura.

Žmogus sutaurina žemę.

Kolumbiečių išmintis

Chosė Mackanis (grįžęs į Lietuvą Chruščiovo laikais):

– Dievas davė gyvenimą, tai džiaukis! Nesvarbu, ar tu esi vargšas, ar turtuolis.

(Kai pirmą kartą pamatė sniegą Lenino pr., pamanė, kad „Dievas paduškas krato“.)

Urugvajietis

Eduardas Chimenesas, kurio močiutė lietuvė sakydavo:

– Tu turėsi vesti lietuvaitę!

Klausiamas, ko atvažiavęs, t. y. sugrįžęs į Lietuvą, sako:

– Aš šito nesugalvojau. Man atrodo, mano močiutė tai sugalvojo.

Lapkričio 24, penktadienis

Nuo ko priklauso „vieta“

Pagal Dantę („Rojaus“ XXXII g.) sielos vertė, t. y. eilė ir vieta, priklauso ne nuo to, ką žmogus veikė žemėje, o nuo pirmojo nušvitimo – nel primiero acume (75 eilutė).

Pirminio nuskaidrėjimo, praregėjimo momentas. Įdomu, koks čia galėtų būti ryšys kad ir su budistiniu nušvitimu?

Andai Vladimiras M. mėgdavo sakyti, kad Dantės kūryboje Oriento daugiau, nei mums atrodo...

Iš „Stačiakampių“


        Nuokalnėj – ilga troba,
        Sodas. Pilna žalio rūko
        Ir labai graži kalba
        Ant senolių atviruko.

Apie „gaidžio“ etimologiją

Visai įmanu, kad jam giminingas yra žodis „žaidis“ – žaidas, židinys, krosnis, ūbas

Žaisti, gaisi, gaisruoti, žaižaruoti...

Paukštis, kuris šviečia, gaisruoja, žaižaruoja.

„Gaišti“ (dvėsti), beje, reiškia „šviesti, blėsti, pereiti į dvasią“...

Sengraikių vardai

Jeigu Teodendronas reiškia Dievo medį, tai Teotropija (jo žmona) yra „Dievo takas“? Ar „Dievo gausa“?

(Bizantijos valdovai, kuriuos mini W. Szymborska savo eil. „Bizantiška mozaika“.)

Aktualijos

Rusų žvalgybininkas pavarde Litvinenka, pabėgęs į Londoną ir ten nunuodytas radioaktyviuoju poloniu (jis dar vadinamas maža branduoline bomba...), apie Maskvos režimą ir Putino sėbrus:

– Tie velnio išperos mane sumedžiojo, bet visų nesumedžios!

Žirinovskis (pragertu budelio veidu):

– Išdavikai turi būt sunaikinti! Jeigu tapai žvalgybininku, tai niekur nebėk ir neišduok!

Priešmirtiniame laiške Putinui Litvinenka išvadina jį pabaisa, nepaisančia jokių civilizacijos vertybių.

Lapkričio 25, šeštadienis

Tegul atidirba

Andai per vieną televizijos laidą apstulbino mane žmogėnas, labai rimtai kalbantis apie pokario partizanus. Ir su išmanymu. Žilagalvis, juosva barzdike... Ūmai atsiminiau lituanistą iš Merkinės, rašiusį eiles apie berželius... Paskui su kolegomis parašė skundą į CK (kartu ir į KGB) – dėl S. G. poezijos. Prasidėjo begaliniai tąsymai...

A. a. J. M., beje, sakydavo: tam, kad žmoguje prabustų sąžinė, turi būti prasikaltimo.

Taigi ir šitas dzūkelis (Br. K.) atidirbo šėtonui, dabar gi – dievuliui... Nežinau kuriam, bet tegul dirba.

Nejaučiu gaižulio. Tas, kur prisidirbo, kartais sugeba ir apsiliuobti. Aš išsikapsčiau ir be jo komjaunuoliškos „pagalbos“.

P. S. Atsiminiau, kad net degtine jį esu pagirdęs!

Gerk, skundike! Esmi katalikas...

Diktatūra ir nomenklatūra

Žmonės turėtų bijoti jų kaip velnio, nesvarbu, kur, kada... Peterburge (Leningrade) II pasaulinio karo metu, kai įsisiūbavo blokada, mieste žmonės mirė dešimtimis tūkstančių, o nomenklatūra rijo raudonuosius ir juoduosius ikrus... Dar prieš karą Ukrainoje badu išmarinti milijonai... Valdantiesiems nusispjaut, kad žmonės badauja ir miršta. Valdžiai yra svarbu ji pati. Visi, kurie prieš ją – pasmerkti nebūčiai.

Mes irgi buvome pasmerkti nebūčiai. Tie, kurie išliko – gyvaliojo, bet negyveno.

Lapkričio 26, sekmadienis

Selemonas apie velnią

– Mano senelis taip smagiai pasakodavo apie kipšą, kipšiuką! Taip įsijausdamas, kad aš manydavau, jog tai mūsų kaimynas!..

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148026. ...2009-01-25 11:27
Sigito Gedos lūpomis kalba šventa tiesa. Tikėkimės, kad vaikai nekooreguos Jo dienoraščių. Jei būtų garbingi, galėtų iškart padovanoti Šiaurės Atėnų redakcijai originalą. Ir privalėtų šis rankraštis būti publikuojamas nepataisytas, neišbraukytas.

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:52 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba